Tas saldžiai saldus miegas…

Mo žingsniavo ilgu koridoriumi, kurio pabaigoje buvo durys į Magijos ministrės kabinetą. Nelabai kuklindamasi pasibeldė. Tyla. Dar vienas beldimas į duris. Šį kartą stipriau ir šiek tiek susierzinusi. Niekas neatidarė.
Gana… Ateik, ateik, o kai reikia – nėra… mąstė Monila. Kiek palūkuriavusi prie durų mergina apsižvalgė. Nieko nesimatė, regis, nieko aplink nebuvo. Sukdama aplink pirštą plaukų sruogą atsirėmė į duris, juk galiausiai kas nors turi ateiti. Juk galų gale – čia ministrės kabinetas. Čia turėjo vykti viskas ministerijos gyvenimas…
Į savo kabinetą oru atkeliavo suvargusi Lurida. Jos paakiai buvo pajuodę, o plaukai kiek pasivėlę. Atrodė išties baisiai – tarsi nemiegojusi kelias paras. Lu jau norėjo prisėsti ant sofos, kai išgirdo įnirtingą beldimą.
Kas čia dab… pradėjo mąstyti ministrė, tačiau nespėjo, nes miegančias smegenis pasiekė mintis apie planuotą susitikimą.
– Blet… – tylutėliai nusikeikė Lurida.
Mergina priėjo prie durų ir jas atidarė. Už jų stovėjo Monila – varnė, sutikta „Bordžino ir Berkso“. Lu kažkiek nustebo ją matydama, bet vėl mintelė pasiekė reikiamą vietą ir ministrė prisiminė, kad būtent su ja ir turėjo susitikti.
– Užeik, – tarstelėjo Luri. – Jauskis kaip kabinete.
Lu parodė Monilai sėstis ant sofos, o pati išsidrėbė į fotelį.
Moni šiek tiek nustebo matydama tokią ministrę. Ji visuomet buvo pasitempusi, susišukavusi, pasidažiusi ir pasitempusi. O dabar… Na, pati Moni atrodė ne ką geriau. Susivėlusi, su beveik švaria suknele, kuri iš po pasivaikščiojimo pelėdyne buvo kažkur įplėšta.
Hm, tokion vieton einant reikėjo bent jau persirengti… pagalvojo ir žengė į kabinetą. Iš karto padvelkė klastuoliškumu. Klestelėjusi ant sofos, kaip buvo pasiūlyta pasijuto šiek tiek nemaloniai. Sofa taip traukė prigulti… Tiesiog padėti galvą ir nusnausti… Pora trejetą parų. Prisiminusi, kad sėdi ne miegamajame, o pas Magijos ministrę susitvardė ir nuvijo mintis apie miegą tolyn.
– Oi, atleiskite, gal ne laiku atėjau?.. Atrodote išvargusi. Gal man ateiti kitą dieną? – šiek tiek sunerimusi tarstelėjo.
Lurida, sėdėdama minkštame, patogiame fotelyje, stebėjo Moni, einančią iki sofutės. Monilos suknelė buvo kiek purvina, bet atrodė gana puošniai.
Įdomu, kur ji voliojosi… Negi eilinį kartą su Steve’u artimai pažindinosi? mąstė Lurida kiek jai leido smegeninė.
Monila klestelėjo ant sofutės ir paklausė, ar netrukdanti, tačiau šią mintį Lu snaudžiantis protelis praleido negirdomis ir ministrė kietai užmigo mėgstamiausiame fotelyje.
Moni žodžiai buvo praleisti negirdomis. Jei merginos akys nemelavo ji galėjo prisiekti, kad matė, kaip Lurida…
Užmigo?.. negalėjo patikėti varniukė. Kelias minutes įtemptai stebėjusi moterį ji tuo įsitikino. Lu tolygiai kvėpavo, o veide žaidė šypsenėlė. Miegas taip traukė. O sofa buvo tooookia minkštutė. Tik ištiesk kojas ir jau sapnuosi… Akimirka, kita ir Monilos akys užsimerkė…
Lurida net nepajuto, kaip užmigo. Per tuos darbo ir asmeninius reikalus ji buvo siaubingai išvargusi. Jau seniai jaunoji ministrė svajojo apie patalus, tačiau fotelis jos nuosavame kabinete tuo metu buvo pati patogiausia ir mieliausia vieta Visatoje.
Luri miegas buvo gilus, bet ramus. Atrodė, kad jo niekas negalėtų sutrikdyti. Staiga į kabinetą įskrido Lu pelėda. Ji priskrido prie šeimininkės ir ėmė kapoti jai galvą. Nemenka srovele ėmė tekėti kraujas, tačiau ministrė net nepabudo. Ji tik galvą pasuko į kitą pusę ir miegojo toliau. Kraujas nestabdomas bėgo ir gėrėsi į audinį.
Kažkas kabinete suūkė.
– Mama, dar penkias minutes… – atsukusi veidą į sofutės pagalvę sumurmėjo mergina.
Apsivertusi ant šono Moni pramerkė akį įsistebeilydama į ministrę.
Geras, su plunksnom ji… šyptelėjo ji pagalvojusi. Aišku, kol smegenis pasiekė ši informacija, buvo per vėlu. Moni jau seniai saldžiai pūtė į akį… Gyvis, kurį mergina buvo palaikiusi Luridos plunksnomis, paliko ir nuskrido ant laktelės.
Lurida lyg ir jautė įkyrų žvilgsnį, tačiau manė, kad tai sapnas. Iš tiesų, ji sapnavo nuostabų sapną – kaip miega.
– Tfua, puis ghu… – „supuškėjo“ per miegus Lurida.
Po šių „žodžių“ pelėda Gailą paliko šeimininkę ramybėje ir nuskrido. Kraujas pamažu sukrešėjo ir nustojo bėgti. Nuskridus pelėdai Lu knarktelėjo ir pašoko. Pašoko, tačiau… neatsibudo.
Lu lengvu žingsniu nuėjo link spintutės, ant kurios stopvėjo radijas. Pakeliui ji tik išsidrėbė užkliuvusi už Monilos kojos, nuvertė porą vazų ir trenkėsi į sieną. Pagaliau jik įjungė radiją. Šis kažkodėl neveikė, bet Lu ėmė šokti valso žingsniu, tačiau šokis toli gražu nepriminė valso. Greičiau jau buvo panašus į meškų poravimosi šokį.
Monilius pabudo nuo skausmo kojoje, už kurios sugebėjo užkliūti ministrė. Šiek tiek prasipaipaliojusi pastebėjo, kad ant kojos, ties tigriuku iššokęs milžiniškas guzas, sulig pusę Luri galvos. Pramerkusi vieną apsimiegojusią akį pastebėjo šokančią Luridą.
Klaikus vaizdas… Akim mirtis… pagalvojo užsimerkdama akis ir griūdama ant pagalvės, kuri jau buvo pajuodusi nuo akių tušo. Kažką neaiškiai suvapėjo ministrei:
– Em… Yra vienas, du, trys, o ne, vienas, trys, du…
Nusižiovojusi pasirąžė. Kažkur smegenų kertelėje sukirbėjo mintis, kad ji čia su pačia Magijos ministre. Bet jai buvo vapšė dzin.
Žiūrėdama į nepataikančią į šokio ritmą moterį Moni tarstelėjo:
– Aaa… Jums gal padėti?.. Jūs baisi šokėja…
Luri kažką prasižiojusi šoko, o tuo metu Moni prabudinėjo nuo skausmo. Kaip tik tuo metu į ministrės burną įskrido didelis vabalas ir ji jį sukramtė.
– Niaaammm… – nutęsė ji.
Staiga bešokdama Lu parvirto ir pagaliau atsibudo. Ji puikiai išgirdo Mo žodžius, kad ministrė yra baisi šokėja.
– Tu pati ne gražuolė, – atsikirto Lu, krito atgal į fotelį ir vėl užmigo.
Mo bandė kažką sudėlioti į rišlų sakinį, nes miegas vėl bandė pasiglemžti ją:
– Tikiu tais, kurie neapsimiegoooję, – nutęsė žiovaudama mergina. – Jie saaakė visai kitaip…
Merginos akyse vis dar stovėjo vabalą valgančios moters vaizdas. Tas vaizdelis pakankamai vimdė.
– Kaip pietūs?.. Pakankamai baltymų?..
Kažką dar subambėjusi Moni užsnūdo, nors jautė, kai ministrė „smigo“, o paskui – blm, knarkti pradėjo… Aišku, tai nepadėjo merginai miegoti, o tik labai trukdė. Paleidusi pagalvę į ministrę suriko:
– Kiškis, vabalaėde tu!
Nusisukusi ir susiraukusi varnė pabandė vėl užmigti, but… Tas kyborgas ant fotelio kažkaip neramiai šnarpštė – jau ką nors sapnuoja…
Luri kažką lyg ir girdėjo, bet sapnas ėmė viršų…
Ministrė vaikščiojo po žalią pievą, skaisčiai švietė saulė, skraidė paukštukai, drugeliai ir sajanai. Lu rami sau vaikščiojo, planavo ramų pick-nick’ą, tačiau staiga prie jos priskrido Tranksas ir teleportavo ją į jos kabinetą. Savo darbo vietoje Luri greitai susiorentavo. Ji sėdėjo fotelyje. Jaunoji ministrė atsistojo ir pastebėjo ant sofos gulinčią žmogystą. Ji priėjo prie to padaro ir patampė už ausies. Po to patampymo atsirado Songokas ir vėl ją teleportavo. Naujoje vietoje Luridos jau laukė Kempiniukas ir Kalmaras. Lu priėjo prie tų keistuolių ir jau norėjo trauktis lazdelę, kai pajuto, kad jos neturi, o Kempiniukas ir Kalmaras jau spėjo virsti robotais iš kitos planetos. Lu pasileido bėgti nuo robotų, bet atsitrenkė į sieną. Lu nukrito ant pilvo, bet greit atsivertė ant nugaros. Kempės ir Kalmės nebebuvo. Tačiau dabar ji buvo „Titanike“ ir skendo. Šalia pamatė skęstantį Leonardą Di Kaprijų. Lurida išsigando, kad jie visi nuskęs, nes sapne jos puikūs plaukimo įgūdžiai buvo pradingę, tačiau iš kažkur atsirado Briusas Vilisas ir visus išgelbėjo. Lu ilsėjosi po skendimo. Jos kvėpavimas buvo netolygus ir kažkoks sunkus. Lurida buvo visa šlapia ir sėdėjo po medžiu pievoje. Saulė kaitino ir šildė. Prie jos artinosi Vedžitas, ketindamas ją teleportuoti, tačiau Lu lengvu lazdelės mostu jį nužudė.
– Ramybė… – sumurmėjo ministrė
Mergina beveik miegodama stebėjo, kaip ministrė pušinėjo. Sėdėjusi, o gal greičiau gulėjusi ant fotelio moteris atsistojo ir pagriebusi Mo už ausies pradėjo bėgti. Perbėgusi visą kabinetą jį sunkiai rėžėsi į žalios spalvos sieną ir sukniubo. Susimėčiusi mergina spoksojo į ministrę. Negalėdama patikėti tuo, jog Luri taip įsibėgėjusi trenkėsi į sieną. Garsas buvo toks, kad Mo ausyse dar ilgai gaudė. Luridai vėl nebereaguojant į aplinką mergina susirado kažkokį dekį ir atsigulė. Vos spėjo užsimerkti, kai vėl pasinėrė į sapnus. Bet… Monilą taaaaip troškino. Sapne matė, kaip ranka jau siekė stiklinės šalto vandens, o vos pagriebusi godžiai išgeria. Deja, deja, tai buvo tik sapnai, kažkoks triukšmas viena iš begalybės kartų pakelė merginą. Ten Luri kažką murmėjo apie ramybę, o Monilos ranka, kuri vaizdavosi laikanti stiklinę su vandeniu, buvo sugniaužusi dekio kampą ir kelė jį link lūpų, tarsi tai būtų buvusi pati stiklinė.Lurida vėl sėdėjo ant fotelio miegodama. Monilos dekio ieškojimas ją pažadino. Ministrė pramerkė akis ir pamatė keistą vaizdą – Mo valgė dekį. Lu keistai pažvelgė į ją.
Traumuota mergelė, pamąstė Lu ir nuėjo prie mini baro.
Prie jo ministrė sustojusi susimastė, nes nežinojo, ko nori gerti.
Tiks ir viskis, pagalvojo Lu ir įsipylė.
Gėrimas buvo šaltas ir maloniai gaivino. Pagaliau Lurida nebenorėjo miego.
Įdomu, kiek Monila miegos, sukosi Lu galvoje mintis.
Lurida priėjo prie stalo ir nužvelgė dokumentų krūvą ant stalo ir atsisėdo prie jo.
– Laukia daug darbo, – sušnabždėjo ministrė. – Galėtų ir ta mergikė padėt.
Mo prasimerkė. Vos susivokusi, kas vyksta pradėjo juoktis. Vos prieš akimirką ji su pasimėgavimu bandė suvalgyti dekį, kuriuo prieš tai buvo užsiklojusi. Atsistojusi nemaloniai pasimuistė. Juk ji miegojo ministrės kabinete… Taip iš lempos, kaip sakoma… Juk jos net nepažinojo, atėjo su mokykliniais reikalais, o čia… Prie stalo sėdėjo Luri ir tvarkė kažkokius oficialiai atrodančius popierius. Krenkštelėjusi Moni pradėjo:
– Em… Nežinau, kas čia nutiko, tikriausiai buvau labai išsekusi…
Kažką suvapėjusi pasitaisė petnešėlę. Mergina pastebėjo, kad moteris geria… Arbatą?.. Geriau įsižiūrėjusi pastebėjo, kad tai viskio pripilta taurė.
Ooo… Latravimas darbo metu. Man nepasiūlys?.. Kažką numykusi apie tai, jog užsuks kitą dieną kažkokių popierių mokyklai išėjo.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž

Parašykite komentarą