Dabar Elisa ėjo paskui Valandilą pėda į pėdą. Žemės paviršių nukloję spygliai susispausdavo ir atsitiesdavo tam, kad vėl susispaustų, šįkart po elfės kojomis. Atrodo, šiame keistame pasaulyje naktis irgi buvo keista. Žalsva žvaigždžių šviesa neprasiskverbė pro tankias baltas šakas, o štai violetinė dangaus spalva, regis, buvo nesulaikoma. Perkošta pilkų spygliukų šukų ji tamsėjo ir žeme slinko jau beveik juodi miglų siluetai.
Elis negalėjo nespėlioti, kas turėtų būti tai, ką ji, pasak Valandilo, pamatys. Girioje buvo tylu: lygų elfų kojų tapsėjimą sugėrė miško paklotė. Rodos, tik jos mintys vienintelės egzistavo. Svajojo ji, kad čia kažkur galėtų būti laiptai. Į dangų, o gal tik į aukštą, nubalusią pušį primenantį medį. O jei taip… Jai taip, tame medyje galėtų būti nedidukas jaukus namelis šviesiomis langinėmis, ant kurių raudoniu spindėtų pieštos braškės. Namelyje šilta, mielas stalelis, lova, pora kėdžių. Kampelyje galėtų stovėti dailios statinaitės: su medumi, riešutais… Ant medaus statinės būtų išgraviruota didelė ir laiminga bitelė. Riešutų statinaitę puoštų trys susimąsčiusios voveraitės.
Tuomet jie, mąstė Elisa, galbūt susėstų ant kėdučių, žemų ir apvalių, trauktų iš statinėlės riešutus: graikinius, lazdyno, gal žemės; atsargiai dažytų juos į miškų gėlėmis kvepiantį medų ir lėtai, pasimėgaudami valgytų. Paskui gal gerą pusvalandį sąmojingai ginčytųsi, ką valgė: graikinius riešutus ar vis dėlto graikiškus.
Pati Elis buvo įpratusi prie pirmojo varianto, bet kažkodėl buvo įsitikinusi, kad Valandilas sakytų „graikiški“. Galbūt pokalbis peraugtų į kokią lyrinę diskusiją, pro langus įlėktų mėnulių šviesa ir kambarėlio viduje maišytųsi, šoktų vidurnakčio šokį. Jie stebėtų ir šypsotųsi, pavargtų. Uždarytų tyliai girgždančias langines su braškėmis, kad jiems netrukdytų miško žvėreliai, o jie netrukdytų šiems. O tuomet tikriausiai… Tikriausiai… Mery lėtai pėdino, nežiūrėdama, kur eina. Et. Norėčiau ką nors sutikti. Pavyzdžiui Elisą. Arba Lurę. Arba kad ir tą keistą švilpą. Vis geriau negu nieko. Arba kokį protingą žmogų. Nors su juo nebūtų apie ką kalbėti.Vilkolakė piktai paspyrė paklydėlį akmenį ir įsistebeilijo į niekuo dėtą voverę, nekaltai lukštenančią kankorėžį. Vaje. Man turbūt kiek paankstinta vidutinio amžiaus krizė. Paankstinta dešimčia metų. Apgaudinėju pati save. Ir iki ko aš nusiritau? Arg. Mery garsiai ir kiek pabrėžtinai atsiduso. Tada atsisėdo tiesiog ant spyglių ir lapų derinio. Ai. Kažkas duria. Neskauda. Tiesiog būtinai turiu sau tai pasakyti. Hm. Ai bus ir taip gerai. Sėdėsiu čia iki supūsiu arba iki mane suvalgys kentaurai. Arba iki kol išlys kvailas mėnulis ir mane suvalgys.Vilkolakė plačiai nusižiovavo ir ėmė spoksoti į tai, kas kažkada turbūt buvo takas. Anu, pasiekęs miško vidurį, sustojo ir pažvelgė į dangų bereikšmiu žvilgsniu. Iš jo veido negalėjai suprasti, apie ką jis galvoja. Galbūt apie kažką svarbaus, o gal ir ne. Bet tikriausiai antras variantas. Atsišliejo į medį ir tyliai sukikeno. Aš vis dar esu per silpnas pasiekti savo tikslus. Vis dar per mažai suprantu ir man vis dar reikia tobulintis. Tą man įrodė Kishinas prieš daugiau nei dešimt metų. Įrodytų ir dabar. Tai ką jam padariau buvo blogiau už mirtį, o gal geriau? Ir vis dėlto, tai buvo ne mano nuopelnas.Anu iš lėto susmuko ir pažvelgė į savo suplyšusį juodą apsiaustą. Man jį būtinai reikės pasikeisti. Bet tai nėra taip svarbu, kaip visai kitas dalykas. Kurį kelią man pasirinkti. O gal sukurti naują.Taip mąstydamas jis nepastebėjo, kad be jo čia yra kažkas kitas. Tačiau staiga pakratė galvą. Jo šnerves pasiekė žmogiškas kvapas, o gal ir nelabai žmogiškas. Vilkiškas.
– Jeigu čia be manęs yra kas nors kitas, tai tegu pasirodo. O jeigu tas kažkas turi valgyti, tai tegu greičiau neša savo ekskrementų paleidimo aparatą čia.
 Mery pastatė savo kiek smailokas ausis. Labai pažįstamas balsas. Valgyt? Hm. Gal ir turiu. Reik paieškoti savo neišsenkamo kišenių turto. Ji po gerų penkių minučių rado maišelį riešutų ir pasukų punšo butelį. Net nežinojau, kad aš juos turiu! Mistika.Vilkolakė nusižiovavo ir pabandė nustatyti, iš kur sklido balsas. Mery paėjo kelis žingsnius į šalį. Tada išvydo Anu.
– Oo, švilpikas! – nekaltai nusistebėjo. – Tau ši pravardė labai tinka. – atsainiai prunkštelėjo. – Hmm… Lauki, kol koks nors nekaltas miško padarėlis prisėlins iš už nugaros, puls ir tu galėsi jį suvalgyti? – profesorė nusižiovavo ir į burną įsimetė kelis riešutus. Ji užuodė keistą kvapą.
Kvepia labai neskaniai. Fu, fu. Kaip to kvailo raguoto žmogaus iš spalvotos dėžės su paveiksliukais. Tpfu, televizoriaus. 

Anu pamatė keistą moteriškę, kuri priėjo prie jo.

Kur aš ją mačiau. Niekaip negaliu prisiminti. Mano atmintis susijusi su žmonių veidais ir vardais yra tokia sutrikusi nors imk ir užmušk krūvą žmonių. Beje, gana nebloga mintis.Jis jai maloniai šyptelėjo ir pašokdamas atsistojo. Priėjęs prie keistosios merginos dešinės rankos pirštu bakstelėjo jai į kaktą, o kairia pačiupo riešutus.
– Gal prisistatytum? Beje, koks aš tau švilpikas? Aš šiaip ar taip, bet žmogus… Gerai, nusišneku. Beje, aš jau spėjau suvalgyti daugybę miško padarėlių. Ypatingai daug stovyklautojų, nors turistai nėra labai skanūs, bet juose daug mėsos. Ypatingai vokiečių. Mhmhm, vokiečiai. – apsilaižydamas pasakė jis.
 – Vokiečiai skanūs? – susidomėjo Mery. – Reiks paragaut! O aš, kiek pamenu, esu Mery Fate! Elementaru. O tu – apsimetėlis švilpa. – vyptelėjo. – Jei tu nuo pirštų galiukų, jei tokius turi, iki plaukų žmogus – tai aš beždžionė.
Vilkolakė sukramsnojo dar saują riešutų.
 Manęs nepasotina žalia mėsa. Baisu. Dabar teks tenkintis pasiklydusiais pirmakursiais.
-Beje, ką tu čia veiki? Nesimokai ir nemokytojauji juk. – Mery smalsiai dėbtelėjo į Anu.
 Anu pažvelgė į Mery ir pradėjo juoktis. Ne aš tiesiog negaliu. Tai tu man taip keršiji. Tai, matyt, vadinama dangiška bausme. Bet geriau būtų pavadinti dieviškąja komedija.Jis pažvelgė į akis merginai ir pradėjo dar labiau juoktis.
– Ne, aš tiesiog negaliu. Aš maniau, kad tu vilkė, bet, pasirodo, esi beždžionė. Beje, ką tu veik vidury miško? Ir išvis, kur mes esam? Aš, pabuvęs vienam neskoningame miestelyje, praradau laiko ir erdvės nuovoką.
 – Oi, – prunkštelėjo. – Pasirodo, aš paklydau. Turėjau būti džiunglėse. O kur mes esam… Atrodo, Kanadoje. – Mery apsidairė. – Ai, ne, Afrikoje. Arba Anglijoje. Kažkur Šiaurėj, jei mano niekados neturėtas kompasas neklysta. O mokyklos pavadinimas – Hogvartsas. O miško pavadinimas – Meškų rojus. Arba Uždraustasis miškas. – nusižiovavo. – O tas neskoningas miestelis vadinasi Kiauliasodis. Arba… aš bukagalvė. Mery nutaisė buką miną, pasikrapštė galvą. Kelias sekundes pavaidino, jog naudojasi smegenine ir galų gale atsiduso. – Matau, jog neišmanai to mokslo… Kaip jis ten? Nu, pavadinkime jį biologija. Ar ką ten Žiobarai sumąstė. Nu tai va, aš ne vilkė o beždžion-vilkolakė. Elementaru. – nusijuokė. – O aš čia, kaip matai, nieko įdomaus neveikiu. Ai, tiktai laukiau kokio pasiklydusio mokinio. – apsilaižė lūpas.
Vilkolakė pakeitė bukąją miną į kiek protingesnę.
Aš protinga? Ne, negali būti. Aš įžeidžiau save. Trečias žingsnis link Pamišimo. Išprotėjimo. Ir visiškos palaimos. Arba ne palaimos. Įprotėjimo. Ai, va, išsiaiškinau. Pasirodo, jog aš tikrai esu neprotinga. Anu pajuto neįtikėtina norą prigulti ant žemės. Milžinišką, tiesiog neįveikiamą norą, kuris jį tiesiog spaudė prie žemės. Na, jeigu protingas žmogelis giliai mano sąmonės kamputyje to nori, tai kodėl gi ne. Bet to, pamišusio tipelio neklausysiu. Jo pomėgiai kažkokie…Nekokie.Anu po truputį sviro atgal, kol tiesiog gūžtelėjo pečiais ir nukrito ant nugaros. Ačiū dievui, kad aš ne žmogus. Tai būtų galima ir stuburą susilaužyti.Tada nukreipė žvilgsnį į Mery ir pašaipiai šyptelėjo.
– Aš tiesiog neturiu ką veikti ir valkiojuos šen bei ten. Kitaip tariant, nusiplaudinėju nuo darbo. Gal vis dėlto reikės kada nusigrūsti pas tą niūriąją motušę elfę ir linksmąjį tėtuką eks-ūkvedį. Jie taip myli vienas kitą, o labiausiai myli mane. Beje, patarčiau prigulti. Čia lėktuvai, tikiuosi, žemai neskraido?
 – Elfė? Gal aš ją pažįstu? – susidomėjo Mery. – O kas tie lėktuvai? Paukščiai? – prunkštelėjo. – Kažkokie negirdėti.
Vilkolakė vėl pauostė orą.
Fui. Supuvusio kūno ir trylika metų neskalbtų kojinių kvapas.
– Kažkaip keistai kvepia. Arba dvokia tuo tavo lėktuvu arba… Kažkas neskalbia kojinių. Aš tai jų iš vis nenešioju, – vyptelėjo.
Mery atsisėdo ant žemės ir išgirdo, kaip kažkas dūzgia jos tuščioje makaulėje.
Greičiausiai smegenų graužikas. Juk jiems irgi reikia valgyti.Ji, nusprendusi nepamaitinti „parazito”, paklausė keistojo dėdės patarimo ir išsitiesė ant žolytės. Anu užsimerkė ir stengėsi įsijausti į savo pojūčius. Garsas truputį priminė lėktuvo, tačiau vis dėlto skyrėsi. Kvapas taip pat buvo natūralios kilmės. Primena vabzdžio zvimbimą, bet tokių didelių vabzdžių nėra. O gal?Kažkas milžinišku greičiu praskrido virš Anu, vos nekliudydamas. Net atsigulusio. Jei būčiau stovėjęs, visa tai būtų baigiasi…Kažkaip ne taip, kaip norėčiau, kad baigtųsi.Staigiai atsistojo ir nusprendė, kad vis dėlto sapnuoja. Arba mano pamišimas, vėl grįžo. Na, seniai laikas.Tai buvo septynių ar aštuonių metrų ilgio ir šešių metrų į boružę panašus padaras, kuris labai garsiai zyzė.
– Tai tiesiog turi būti to žmogaus darbas. Vietoj šunų jis naudoja drakonus, vietoj namų elfų vaiduoklius ir kitokias dvasias, o merginas renkasi iš… Gal geriau netraumuosiu savo jauno ir nekalto proto tokiomis mintimis. O dabar paaiškėjo, kad vietoj pelėdų… Spėju, kad priežastis, dėl kurios jis naudoja šitą padarą, yra kvaila ir nebrandi. Oh, Mery, jei gali apžiūrėk tą padarą ir pasižiūrėk, ar jis neturi jokio laiško ar daikto. Garantuoju, kad bus ir paketas. Pilnas visokių apsauginių kerų. Kurių visai ten nereikia, nes jis tikriausiai man vėl atsiuntė krūvą kompiuterinių žaidimų ar komiksų. Ir kodėl visi mano draugai arba idiotai, arba masiniai žmogžudžiai?
 Mery kiek sutriko. Ji apžiūrėjo keistąją „pelėdą”. Tam daiktui prie šono buvo pritvirtintas pailgas daiktas.
– Arba čia kokie neįdomūs dokumentai, arba čia bomba, arba komiksai, – nusižiovavo. – Kaip manai, jei atplėšiu, nenumirsiu? Kažkaip jau labai įtartinai kvepia. Braškėmis, atrodo. – Mery nesulaukė atsakymo, nors ir neketino jo laukti.
Spjovė į niekuo dėtą žemelę ir gan šiurkščiai nuo kuokos atskyrė paketą. Prie jo buvo pridėtas ir vokas.
Po kelių minučių įnirtingo gamtos šiukšlinimo Mery rado… nieką. Tiksliau rado kelis gal būt reikšmingus popiergalius. Ir kelis lapus, jau atrodančius kiek įdomiau.
– K..k..ą? Pf. Tikėjausi bombos. Arba bent jau stipresnio elektros šoko, – pasakė profesorė, mėgindama suvaldyti nepaklusnius plaukus, kurie kažkodėl pakilo į viršų. – O kas drįso taip negražiai pasielgti ir neatsiųsti ko nors… Hm… valgomo? Geriamo? Įdomaus?
 Anu staigiai prišoko ir paėmė voką iš Mery rankų. Keista, tikėjausi ko nors baisesnio ir linksmesnio. Gal jis suprato, kad aš ketinu jį nudėti, jei dar pasielgs idiotiškai. Netgi idiotai kartais pasimoko…Jis atsargiai pačiupinėjo voką ir netgi kelis kartus pametėjo į orą, kad įsitikintų, kad jame nieko blogo nėra. Jautė per nugarą einančius šiurpuliukus, kurie nieko gero nežadėjo. Galiu mirti kaip demonas arba gyventi kaip Nero…Jau geriau mirti.Jis pagaliau atplėšė voką ir ištraukė suniurkytą popieriaus gniutulą, kuris turėjo būti vadinamas laišku. Užtruko sekundę, kol jį ištiesino ir pradėjo skaityti:

Sveikas sadiste,
Mes taip seniai matėmės, kad aš nusprendžiau tau parašyti laišką. Tikiuosi, tau sekasi gerai ir tu nuobodžiauji, nes nuo to priklauso visuotinė piliečių gerovė.
Tavo nesėkmė ir sugebėjimas traukti bėdas yra tiesiog demoniškas. Tačiau taip žemai pulti ir tapti Magijos ministerijos šunimi tokioje mažoje šalyje kaip Anglija? Tėvelis tavim nepatenkintas. Mes pasitarėm su mamyte ir visgi nusprendėm, kad esi geras berniukas ir kad leisim tau pagyventi toje bjaurioje šalyje. Pasistenk nepasigauti slogos arba prostatos uždegimo svetimoje šalyje. Gyvenimas ten, matyt, yra sunkus, bet mes vis tiek neketiname tau nusiųsti kišenpinigių. Tu turi išmokti tapti savarankišku. Beje, tikimės, kad ten susirasi kokią gražią merginą ir mes pagaliau turėsime anūkų. Bet ne, geriau palauk dar porą metelių, kad tu tikrai nesusirastum merginos aš išbandysiu ant tavęs savo naują triuką. Muhahahahahahahachachachacha. Atleisk, nesusilaikiau.
Beje, tavo nuogąstavimai buvo teisingi – tas kirminas susirado naują kūną. Tai gali būti pavojinga, taigi pasistenk nesusižeisti, juk žinai, kaip mamytė reaguoja į tavo žaizdas. Beje, pas tave trys pradai vėl pykstasi, taigi nepersistenk, nes gali būti, kad mirsi. Ir šįkart visam laikui.
Taigi, iki susiuostimo ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Pasistenk suprasti, kodėl tu atsiradai šiame pasaulyje ir patyrinėk savo giminės pusę iš motinos pusės. Sėkmės.
Albireo Imma

Anu buvo taip įsijautęs į laiško skaitymą, kad net nepastebėjo, kad lapai ištrūko iš Mery rankų ir pradėjo iš lėto suktis aplink jį. Jis numetė laišką , nes rankos pradėjo drebėti ir laiškas nukrito ant žemės. Na, šitas laiškas geresnis nei buvę prieš tai, tačiau jis vis tiek dar nemoka rašyti. Tiek klaidų! Damnit. Tačiau kodėl jis jį man atsiuntė, juk negalėjo to padaryti šiaip, iš neturėjimo ką veikti…Nors ne, jei tai jis, tai galėjo.Pagaliau atsipeikėjęs po tokio smūgio pamatė, kad lapai sukasi milžinišku greičiu apink jį skleisdami mėlyną šviesą. Čia jau nieko gero.Dar spėjo pagalvoti Anu, kai į jį trenkė, kažkas panašaus į žaibą. Skausmo nepajuto, tik šleikštulį. Šviesa ir lapai išnyko. Anu kelias sekundes buvo apakintas ryškios šviesos ir tik dėl to, kad greit suprato, kad reikia užsimerkti, nebuvo apakintas visam laikui. Atgavęs regėjimą kelis kartus apsidairė, bandydamas suprasti, kas čia pasikeitė. Nesuprasdamas apsidairė kelis kartus ir suprato iš kas atsitiko. Arba visas pasaulis padidėjo, arba jis sumažėjo. Ir rūbai kažkokie dideli pasidarė.Susiradęs vienoje kišenėje veidrodėlį apžiūrėjo savo veidą. Po velnių, kodėl aš turiu savo dvidešimties metų formą, kuri paprastiems žmonėm yra tarytum dešimties metų? Ir kodėl nuo mano veido pašalintas tas žiaurumas kurį magijos pagalba padarė Kistinas? Vis dėl to suklydau. Idiotai nepasimoko ir dabar mano ūgis, tik 156cm. Anu veide vėl atsirado žiaurumas ir veidas pradėjo panašėti į pamišusio šuns snukį, kuris apsimovė žmogaus veidą, norėdamas užsimaskuoti. Akyse pradėjo žaisti pamišusios ugnelės. O šypsena pasidarė pati ir žiauri.
-Aš jį nudėsiu. Tačiau pirma pakankinsiu. Ištraukysiu visus nagus ir dantis, nulupsiu odą ir po truputį išpjaustysiu raumenis. Iš lėto iškepsiu juos ant ugnies ir priversiu suvalgyti. Tada priversiu jį suvalgyti mano firminio patiekalo ir papuošiu jo žarnom kalėdinę eglutę. Tačiau pirma man reikia man tinkančių rūbų. – pasakė pažvelgdamas į akis Mery.
 – Mm… žarnos… – seilė nutįso iš išsižiojusios Mery burnos ir nieko nelaukdama kaptelėjo ant žemės. Vilkolakė krūptelėjo, pasipurtė ir pagaliau pamatė, jog nepaklusnūs juodi plaukai grįžo į savo vietą. Keista. Vaje, suvalgiau kilogramą mėsos. Visai nesenai. O dabar ir vėl apetitas ėmė graužti mano smegenis. Greit iš jų nieko nebeliks. Bėda! Nors, iš esmės, ir dabar ten nieko nėr. Reiks kada nors patikrinti.
– Na, na. Keisti tie tavo draugai. Keisti ir gal… em… kiek nuprotėję? Ai, nežinau, kaip pasakyti… – Mery sukramsnojo kelis riešutus, tačiau tik pajuto, kaip karingai sutrimitavo žarnos. – A, sakai reikia rūbų? Eglutę tai turi, matai, o rūbų nesugebėjo nusipirkti už knutus… Ech tu! Na, mano akyse rūbų tikrai nerasi, galiu garantuoti. O tavieji, matau, liko tokie patys. Tik tu, atrodo, sumažėjai. Arba aš padidėjau!.. Keistas tas pasaulis…
Profesorė apsilaižė lūpas mėgindama ant jų rasti sukrešėjusių kraujo gabalėlių, tačiau nieko nerado. Vargšas kraujas, matyt, pasipustė padus (arba bent jau kažką panašaus) ir nuskrido tolyn. Arba atgal į Mery burną!
– E… Galim susitarti – rasiu tau kokį seną apsiaustą, o tu man duosi žmogienos. Na, šiaip aš nevalgau žmogienos, tik turbūt pabudo kažkokie kanibališki instinktai. Et, gerai kad pirštą naują turiu, kitaip būtų kankynė, – Mery kalbėjo su savimi, o baigusi monologą pažvelgė į naująjį pirštą, kuris greičiausiai nė nenutuokė, kad buvo apie jį kalbama. – Beje, o tau nereikia… dirbti?
 Xantoria per brūzgynus sunkokai skynėsi kelią pirmyn. Bent jau ėjo kaip visuomet – be garso. Miškas skendėjo prietemoje. Ėmė žiebtis pirmosios žvaigždės. Staiga ji sustojo ir įsiklausė. Už kokių 100 jardų tikrai išgirdo balsus. Kažkaip nuojauta, kuri jos neapgaudavo, kuždėjo, kad tai ne prieš tai sutikti kentaurai. Ji prilėtino žingsnį ir apsukdama krūmus žengė tolyn. Priartėjusi ji suprato tikrai išgirdusi balsus. Žvilgtelėjo per petį – medžių siena. Suūkė pelėda. Moteris drąsiai nuėjo į priekį. Vos išlindusi į aikštelę pamatė porą figūrų. Po apsiaustu ji išsitraukė lazdelę ir iš karto nukreipė. Laisvąja ranka numetė į odą susuktą ryšulį. Garsiai žvangtelėjo ant žemės krentančios grandinės.
Nagi, nagi….Ką mes čia turime….
Tačiau atšiaurias mintis įgarsino ironiškas balsas:
– Labą vakarą, ponai.
Šmaukšt! Ji nutaikė lazdelę.
 Anu pradėjo ritmingai kvėpuoti norėdamas nuraminti įtūžį. Viskas, nėra taip blogai, beje, tokia forma turi daugybę privalumų. Kokios galimybės man atsiveria, tik kiek laiko tai truks? Žinant to idioto sugebėjimus…Ilgai.Anu veidas vėl pasidarė kaip gražaus dešimtmečio berniuko ir jis nusišypsojo meilia šypsena.Nors forma man ir nėra svarbi, tačiau šita padės apmulkinti kitus žmones. Visai žaviai aš būčiau atrodęs, jei būčiau likęs žmogumi. Tačiau man nepatinka, kai žmonėms aš patinku, ypatingai dėl gražaus veidelio ar dar dėl kažko panašaus. Pradedu jų nekęsti, tik dar labiau.Jis įkišo ranka į kišenę ir kažko sunkiai ieškojo. Pasikovęs kokias tris minutes su kišene išsitraukė mėlyną kapsulę. Sunkiai atsidusęs ją nurijo ir pasiraivė. Vietoj išaugtų ir suplėšytų rūbų jis jau buvo apsivilkęs mėlynus, jam puikiai tikusius rūbus. Į rinkinį įėjo mėlynos kelnės su mėlynais marškinėliai ir mėlyni batai. Taip pat buvo prabangus mėlynas apsiaustas. Kelis kartus pasiraivęs jis niekinamai šyptelėjo.
Jis užuodė svetimą žmogišką kvapą, tačiau nusprendė nežiūrėti į tą pusę. Tuo labiau jo nuojauta jo niekaip neįspėjo. Tuo labiau lazdelė buvo kišenėje, prie kurios jis laikė ranką.
– Labą vakarą, ponai. – išgirdo jis ironišką, moterišką balsą.
Na, laikas man pasižiūrėti, ar turiu artistinių sugebėjimų. Žmonės sako, kad ne, bet jie dažnai klysta. Dėl to ir yra žmonės.
Jis atsisuko meiliai žiūrėdamas į pasirodžiusią moteriškę.
– Laba diena, senele. Ką jūs čia viena miške veikiat? Ar nebijot piktų vilkų ir demonų?
 Ragana piktai kilstelėjo antakį. Senelė?.. Žiūrėk, kad ta senelė tau uodegos neišrūkytų…Ji žaviai, tačiau apsimestinai, nusišypsojo žmogystai. Dėl prietemos negalėjo pasakyti, ar ten buvo žmogus, ar koks padaras. Ji krestelėjo lazdelę lyg grasindama:
– Argi senelės vaikšto po miškus? – ji pro užkritusią sruogą įžūliai spoksojo, – Bijai vilko, neik į mišką. Štai, ką sako senelės.
Ji žvaliai nusijuokė. Kilstelėjusi ranką nusibraukė šviesią sruogą ir tuojau pat susisiautė apsiaustą, kad nesimatytų aptemptų odinių rūbų. Nenuleisdama lazdelės ji žengė žingsnį priekin, kerzu nuspirdama šungrybį. Vis dar širsdama dėl to pasendinimo vėl pažiūrėjo į jį ir pasakė:
– To paties galėčiau paklausti ir jūsų. Ką veikiat miške? Negi nebijot senelių?
Ji sarkastiškai nusijuokė.
 – Negi nebijai vilkų, Xantoria? – pašaipiai pasiteiravo Mery. – Senelių nėr ko bijoti. Jos yra tik mielos senučiukės. Gaila, kad čia tokių nėra. – Vilkolakė plačiai nusižiovavo. Ji žvilgtelėjo į dangų. Mėnulis gali savo kvailą sidabrišką nosį iškišti laukan… Dabar skaudėtų, jei pavirsčiau vilke. Tie žaibiškai augantys plaukeliai ant kūno… Fuui.
– Aš tai nieko neveikiu. Tiesiog atėjau į mišką, atsisėdau ir ėmiau laukti, kad koks demonas ar pikta senelė mane suvalgytų, – išdidžiai ir linksmai pareiškė Mery.
Profesorė vikriai pakėlė nuo žemės kažkaip ten atsiradusią nuosavą lazdelę. Tada kelias minutes į ją spoksojo. Po to pakėlė žvilgsnį į „senelę” ir pasiteiravo:
– Heh.. O kam ta lazdelė? Dvikova? Du prieš vieną? Vienas prieš du? Vienas prieš vieną? Vienas prieš nieką? Niekas prieš vieną? Letenoje negalėčiau laikyti lazdelės… – paskutinį sakinį Mery ištarė tyliau, kiek apgailestaujančiu balsu.

Jeigu Mery dabar pavirstų vilke, o ta senelė pradėtų su ja kautis, turėtume visai neblogą spektaklį. Man pavyktų gauti kompromituojančios medžiagos apie abi. O jeigu senelė užpultų mane…Che che, galima ir pabandyti.Anu susimąstęs pasižiūrėjo į tamsą ir tyliai sušvilpė. Iš kišenės išsitraukė mažytį mėlyną kamuoliuką ir nepastebimai sutraiškė tarp pirštų. Po kelių sekundžių pajuto silpną skausmą akyse. Tai į žiobarišką kamerą primenantis triukas. Tik šiek tiek įdomesnis. Beje, labai brangus.Jis priėjo porą žingsnių prie moteriškės ir droviai šyptelėjo.
– Atsiprašau, senele Santa Klausai, ar kaip jūs ten vadinatės. Labai ilgas vardas, taigi jus vadinsiu Santa Klausu. Ar galiu? Nes jūs labai jį primenate, – linksmu balsu pasakė jis. – Beje, vilkų ir senelių nebijau, nes daug sportuoju ir skaitau. Tėtukas man sakė, kad negalima bijoti senelių, nes jos labai trapios. Argi ne?
 Mery sudejavo ir užsispaudė ausis. Déjà vu. Rimtai! Gal per tą kvailą mūšį.. Ai, tiek to.
– Gr… atrodo taip, tarsi netoliese staugtų būrys pamišusių vilkolakių. Aš jų nepažįstu, bet pamišimu tai dvokia. Arba man sloga. Arba nuo tavęs juo trenkia. – profesorė prunkštelėjo ir demonstratyviai pažiūrėjo į Anu.
– Užuodžiu kraują… Medžiuose čiulba kvaili paukščiai. Ir kalbasi žmonės. Kvaili. Tik nečiulba. Hm. – netoliese pasigirdo balsas.
Tiksliau ne balsas, o urzgimas. Ir dar – ne netoliese, o už kelių dešimčių metrų. Bet Mery taip nepamanė. Ji nieko nebemanė, o tik pajuto, kaip sustingsta pasaulis. Vėjas staugė aplinkui, bet vilkolakė to negirdėjo. Ji matė ir jautė sidabrinį mėnulį, kuris nustelbė visus kitus gamtos reiškinius.
Dabar, pagal visus kvailus kažkokios mokslo šakos dėsnius, aš pavirsiu vilkolake, staugsiu, sutaršysiu Xantoriai jos nuostabiąją šukuoseną, o Anu kvailai šokinės aplinkui. Grr. Kodėl visada viskas vyksta taip pat? Jau nusibodo.
Bet taip neįvyko. Mery tiesiog pajuto lengvą, kutenantį šiurpuliuką. Vienas, tik vienas akinantis raudono žaibo blyksnis – ir Mery pajuto, kaip stovi prie didelio akmens ir spokso į bejėgį savo kūną. Kuris visai nebuvo bejėgis. Kūnas, kuris ankščiau priklausė kiek kvanktelėjusiai vilkolakei, pakilo ant šiek tiek kreivų kojų ir atstatė burtų lazdelę, nukreiptą į dvi žmogystas vienu metu, kaip senovinį kardą, kuriais ankščiau kaudavosi karžygiai. O gal ir nesikaudavo.
 Raganos žvilgsnis nuklydo čia prie vieno, čia prie kito. Galiausiai apsistojo ties Mery. Skvarbus rusvų akių žvilgsnis ją nužvelgė.
– Kaip manai, ar bijodama vilkų, eičiau medžioti būtent jų? Kaip tyčia Uždraustajame miške zombių populiacija ypač išaugo. Bet, spėju, atsirado ir kitokių Canis Lupus.
Ji tiesmukai žiūrėjo Mery į akis.
– Kam lazdelė? Nežinau, nežinau, – Ji ir vėl apsimetė galvojanti.- A, taip. Kaip paskelbė Magijos Ministerija savo puskraujų įstatyme, vilkolokiai protu nepasižymi. Ypač tam tikros mėnulio fazės metu, – Ji daužte išdaužė kiekvieną žodį, sudėdama į šį sakinį visą neapykantą ministerijai.
Tuomet ramiai pridėjo:
– Pilnatis, jei neklystu? O tau, Rudolfai, – ji pasisuko į kitą žmogystą, – nuo kokio amžiaus tavo manymu žmonės tampa, hm, seneliais?
Tačiau netikėtai pasigirdo urzgimas. Ji atšlijo nuo prisiartinusiojo Anu ir atsisuko į Mery.
 Anu išsišiepęs iki ausų stebėjo situaciją. Visa tai gali būti įdomu. Burtų dvikova? O gal burtų skerdynės? Na, bet kokiu atveju aš nedalyvausiu, nes noriu pamatyti, ką gali kiekviena iš jų. Gal jos taps įdomiais žaislais.Anu, staigiai atspyręs, nubėgo prie storesnio medžio ir nesinaudodamas rankom užlipo kokius tris metrus į viršų. Atsisėdo ant storos šakos ir maloniai šyptelėjo abiems.
– Ponai ir ponios, šiandien atvykome pasižiūrėti į šitą dviejų narsių karžygių kovą. Vienoje pusėje protą baigianti pamesti vilkolakė Mery Fate, o kitoje sarkastiška ir amžinai grasinanti, bet nesena Xantoria. Beje, jos abi yra idiotės, taigi nesitikėkite kažko įdomaus. Tai bus tik skerdynės. Liesis kraujas ir prakaitas, o Mirtis bus ištiesusi savo dalgį virš šitų merginų galvų. Kas mirs, o kas išgyvens? Mano nuomone abidvi. Bet tai tik mano nuomonė! Kaukitės! Dabar! DABAB! – paskutinis riksmas buvo toks stiprus, kad suplėšė medžio lapus.
 Apsisukusi ant kulno Elisa negalvojo nieko. Pasinaudojo akimirka, kai ji nėra čia, nėra ir ten. Tiesą pasakius, jausmas, jog „tavęs nėra” visad žadino jai šiokį tokį susimąstymą… Ir, žinoma, žavesį. Nors toli gražu ne tokį didelį, kad lėktų į artimiausią Žiobarų krautuvę pirktis peilio venoms persipjauti, ne. Tiesiog šiaip – malonus jausmas, mažytis ištrūkimas iš, vaje, kokios nuobodžios kasdienybės.
Skaidriausių spalvų kaleidoskopas suko nerimastingus ratus – bet ne apie ją. Šiaip lakstė į visas puses spalvoti – geltoni, oranžiniai, mėlyni – kvadratėliai ir mažutėliai trikampiai, nelyginant būtų pažvelgusi pro vaikiškus žiūronus, už kurių slypi stebuklai.
And as for fortune, and as for fame, I’ve never invited them in… Mintyse netikėtai sutvinksėjo eilutė iš seniai pamirštos dainos ir elfė susivokė ištrūkusi iš palaimingo skrydžio oru – per erdves, per laikus, o gal tiesiog nuo Londono lig Hogvartso. Ji pavojingai balansavo ant liaunos guobos šakos. Laimei, Elis nepaskyrė savo gyvenimo sumo imtynėms ar panašiai, taigi be vargo atšlijo nuo trijų metrų bedugnės ir rankomis apsivijo kamieną. O po akimirkos…
– DABAB! – nuo nežmoniško riksmo jos ausų būgneliai priekaištingai suvirpėjo ir sekundėlę Elifisa vangiai svarstė, kas šiame pasaulyje galėtų žinoti senovinį bulračių poravimosi šūkį. Suktelėjusi galvą staugūno pusėn, ji nevalingai šyptelėjo.
Kažkam maišosi liežuvis… Ar bent norėčiau tuo tikėti. Nes, jei šimto mylių spinduliu čionai yra nors vienintelė bulračių patelė, jam nepavydžiu. Turint omeny, kad jos atrodo kaip meškos gigantės…Tyliai susijuokusi Elis nubraukė oranžines garbanas nuo veido ir įsispitrijo Anu į akis.
– Mėgaujamės spektakliais? – jei žodžiais būtų galima užmušti, Anu jau gulėtų išvertęs pilvą negyvut negyvutėlis. – Pasakyk man, mažyli, nors vieną priežastį, kodėl turėčiau tave palikti gyvą, – meiliai pareikalavo ji. -Ir paskubėk!
Ir vėl ji. Ai, belieka tikėtis, kad manęs nematė, tingiu teptis rankas.
Keista šyptelėjusi ji suvėsavo rankomis ir iš oro ant Anu galvos užkrito milžiniškas akmens luitas.
– O, atleisk, – visai neatsiprašomu tonu tarstelėjo elfė.
Nekantrus mostas delnais ir luitas, bepasiekiantis žemę, pranyko, o šalimais ant lygiausios šakos vietos atsirado puodelis imbierinės arbatos. Palaimingai išsišiepusi Elisa jį pastvėrė ir ėmė gerti deginantį gėrimą jausdama, kaip visu kūnu pralekia žavutėliai šiurpuliukai. Nė pati nepajuto, jog buvo kiek sušalusi. Xantoria nenuleido akių nuo Mery. Rusvų akių krašteliu pamatė, kaip Anu žaibiškai užsikraustė į medį. Niekingas bailys… pagalvojo. Jei kautis, tai kautis….Senokai laukiau tos grįžtančios rizikosAnt peties ji lyg ir pajuto ranką. Dvelktelėjo ledinis šuoras. Viskas buvo taip pažįstama. Nors nelabai tikėjosi, kad vėl jį pamatys, grįžtelėjo per petį. Ant savo peties ji tarėsi reginti ranką. Ranką be odos ir be mėsos, tiesiog suskeldėjusį nuo senumo, boluojantį kaulą. Iš po juodo gobtuvo sklido į psichą primenantis švokštimas. Tačiau buvo įmanoma suprasti, ką jis sako. X-a-n-t-o-r-i-a…..Nejaugi manę-ęs pasiil-l-lgai?…Negi nesakei, kad nebenori daugiau manę-ęs regėti?….Juk tu dabar nebekovoji….Tau nebereikia rizikos….Mir-r-rties….Šiurpūs, lėtai tariami žodžiai, bet ragana vis tiek pajuto ironijos prieskonį. Tą akimirką ji stovėjo nematančiom akim ir išskyrus tą švokštimą nieko negirdėjo. Švelniai sušiugždėjo mirties angelo sparnai ir jis tėvišku tonu, kiek buvo įmanoma tai padaryti švokščiant, ėmė kalbėti vėl. Su tavim buvau beveik visą laiką… Aš pažįstu tave, Xantoria… Aš žinau, kad manęs ilgėjaisi… Aš žinau, kad trokšti pažvelgti mirčiai į akis… Man į akis… Ir kodėl aš visuomet sutinku kitus Nizarą… Išgirdusi vardą Xantoria krūptelėjo.Žinau, kad pameni, kai išsivedžiau Deonorą… O ji verkė… Sakė, norinti atsisveikinti….Raganos akys iš siaubo išsiplėtė. Nutilk…Nutilk! mintyse ji bandė sakyti, bet strigo ir tai. Ji pajuto, kad angelas mėgaujasi jos sąstingiu, tad be gailesčio tęsė. Žinai, ką dar pasitikau?… Alastorą… Alastorą Ruk…Xantorios akyse bene pirmą kartą gyvenime sužibo ašara. Rodos, tai nuplovė minčių sąstingį ir, nespėjus Angelui baigti, mintyse ji siaubingu balsu užriko: NUTILK!
Mirties angelas, rodos, spustelėjo jos petį stipriau. Jis nebaigė sakinio, tačiau pradėjo kitą.
Nori mane nutildyti? Nepavyks… Galėčiau vardinti ir vardinti… Ir tu viena kalta, kad pasiėmiau juo,s o ne tave.. .Ar prisimeni paskutinę savo auką? Tu net jo nepažinojai… O aš jį sutikau išskėstomis rankomis… Ar prisimeni? A? Ar prisimeni požemį šioje mokykloje? Ar prisimeni su kuo ėjai ten? A? AR PRISIMENI, KAS ŽUVO TAVO DĖKA? NAGI? Justasas Ridlis… Nieko nesako ŠI pavardė? Tu dėl visko kalta… Man nelieka kitos išeities… Cantus… Imino… Cantus… Imino… Satane… SATANE…
Su paskutiniais žodžiais Mirties Angelas savo kaulėta ranka, ilgutėliais nagais suspaudė Xantorios petį iki kaulo. Visos juslės staiga atbudo taip, kaip staiga buvo dingusios. Jos ausis pasiekė nežmoniškas staugimas.
– DABAB!- baubė Anu sedėdamas ant šakos.
Raganos akys plykstelėjo beveik pragaro ugnim ir ji staigia nukreipė lazdelę:
DIFFINDO, – Su gąsdinančiu įsiūčiu ji pažvelgė tiesiai Anu į akis.
Tą pačią akimirką burtas pasiekė šaką ir ji driokstelėdama išsitaškė į šalis.
 Mery rimtai įsiuto. Ji nieko daugiau nematė, tik savo kvailą kūną, kuris įžūliai stovėjo ir dar įžūliau rijo riešutus. Mery nebūtų nieko dariusi, jei būtų nebelikę visų riešutų. Bet suvalgyti dar ir maišelį… Viršūnė! Mergina išsišiepė taip linksmai, kad net Anu su savo kvaila šypsena iki ausų negalėjo prilygti ilgų baltų dantų ir keistai trumpų ilčių deriniui. Mery kiek sunkiau judėdama nei visada per atomų sūkurius nulaviravo link netikrosios savęs  ir užsimojusi ranka spyrė koja į kūno šoną. Keistai čia išėjo.Mery ne vaiduoklė pavojingai susvyravo, keistai sustaugė ir griuvo ant žolės. Aš genijus! Aš įveikiau save! Dabar man visus nužudyti ar atgauti savo senąjį kūną! Ai, geriau dar paknisiu kitiems protą ir pabūsiu vaiduoklis ne baisuoklis. Jau visai nusišnekėjau, kaip mažas vaikas. Mery’ukė. Fuuui.
Mery garsiai nusikvatojo ir prisiartino prie Elisos.
Va, iš kur ji čionai atsirado, tai man neaišku.
– Labas, Elisa! Dabar aš vaiduoklis ir persekiosiu tave visą likusį gyvenimą! – juokingai suriko Mery.
Ji timptelėjo elfei už garbanų. Dabar ji mane suvalgys. Mano gyvenimas baigtas. Košmaaaraaas. Mhmhm, dar viena idiotė pairodė. Ir kažkodėl man atrodo, kad ji ant manęs pyksta. Anu lengvai atsispyręs nušoko nuo šakos padarydamas salto atgal. Kažkodėl man atrodo, kad ta Xantoria baigia pamišti. Po truputį klimpti į liūną, kol galiausiai supranti, kad jau per vėlu ir negali išsikapstyti. Jis susimąstęs priėjo prie Elisos ir ramiu žvilgsniu pažvelgė jai į akis.
– Seniai matėmės. Kaip gyvenimas? Beje, argi tu nevengi darbo? Vengti darbo yra pats blogiausias dalykas pasaulyje. Matai, kaip aš sumažėjau vengdamas darbo. Darbas žmogų puošia, o pinigai tvirkina. Ar tu tai supranti? Ar supranti? Aš klausiu ar tu supranti?
 Aš patekau į bepročių kompaniją. Nusijuokė Elisa dailiai nušokdama ant žemės.Puodelis su arbata paklusniai nusileido į laukiančias rankas. Tss, mieloji, jau ne naujiena man… Pikdžiugiškas balsiukas sukuždėjo galvoje ir, mažumėlę pamąsčiusi, Elisa pasijuto turinti jam pritarti.
– Kažkodėl man rodosi, kad šiandien vilkolakiai gaus tris lavonėlius, – sumurmėjo ji, braukdama sutrupėjusias pilkšvas samanas nuo suknelės nugaros. – Viena taikėsi nuversti mane nuo šakos, kita, – Elisa nekantriai nustūmė Mery ranką šalin, – kita tiesiog nepakaltinama, bet man nusispjaut, o trečią aš jau seniai turėjau nudėti…- gailiai atsidususi Elisa šveitė puodelį Anu į galvą, mėgaudamasi arbatos, varvančios jam per plaukus ir į akis, vaizdu.
OK, reikia susiimti. Ji tyliai nusijuokė pati sau. Arba ne.
Lengvai atsidususi ji sumosavo rankomis apsukdama pusratį aplink savo ašį. Apsižvalgė. Xantoria tebejudėjo, Anu ir Mery taip pat. Kas per…Vienas mėgstamiausių jos kerų, sustingdimo užkeikimas, turėjo priveikti trejetą žmonių. Tiksliau, trejetą pamišėlių. Na, koks skirtumas!.. Nebent…
– Jų ne trejetas, – nė pati nepajuto, kaip ištarė garsiai, o kitą akimirką į aikštelę įsiveržė pasiutusių vilkolakių banda.
Tikrai ne trylika. Tikrai daugiau. Pasigailėjo Elis, kad nebeturi puodelio sviesti artimiausiam, kurio akyse tešvietė niūrus užsispyrimas prisiėsti žmogienos, į galvą. Ech, bet buvo verta.
Vilkolakis užkliuvo už nusviestos žemyn šakos ir gėdingai išsidrėbė, o Elis atsisuko į Anu.
– Puošia! – klyktelėjo ji, stumdama mažių žemėn. – Ypač tave, kurio tiesioginė pareiga yra atsikratyti šitų bjaurybių! Prie darbo, mulki, arba negausi prie algos premijos, – lengvai nusikvatojo ji ir perbraukė ranka kaktą.
Vaje, beprotystė – užkrečiama. Visada įtariau! Idiotai. – Kola bunga! Ura! – džiaugsmingai sukliko Mery, kai į aikštelę įlapnojo keletas mielų, pasiutusių vilkelių, ir grįžo į savo kūną.
Mėnulio šviesa padarė savo. Vietoj kvanktelėjusios profesorės stovėjo didelė ir sunki vilkė. Aš vilkė, aš durna, bet mąstyt dar galiu. Nesąmonių nesąmonė. Aš. Aš – nesąmonė. Logisismo! Ir tas žodis nesąmonė. Gyvenimas nesąmonė…
Kol Mery galvoje sukosi nesąmoningos mintys, pailsėjęs vilkės kūnas lengvai perkando gerklę vienam vilkolakiui ir tempė jį į šalį. Mm, naktipiečiai, galvojo vilkolakė skanaudama vilkieną. Aš valgau vilkolakieną!.. Aš genijus ir kabinalė. Tpfu, kanibalė.
Kai vilkolakis išnyko nuo žemės paviršiaus, Mery ramiai atsitūpė ant žolės, prie krūmo, ir ėmė smalsiai stebėti, kas vyksta aplinkui. Kažkodėl nei vienam vilkolakiui netoptelėjo, kad Mery nepalaiko jų pusės.
 Xantoria garsiai nusikeikė pamačiusi, kad Anu jai taip ir nepavyko pamokyti laikyti liežuvį už dantų. Ji nusisuko ir šyptelėjo. Į aikštelę paplūdo vilkai. Dar kartą šyptelėjo savimi patenkinto žmogaus mina ir truktelėjo apsiautą laikiusio mazgo virvelę. Jis atsileido, bet nespėjo nukristi, mat ragana atgalia ranka jį nusitraukė ir nusviedė šonan. Pagal pasigirdusį urzgimą spėjo, kad pataikė kažkuriam iš vilkų ant galvos. Likusi su judesių nevaržančiais, tačiau aptemptais odiniais rūbais ji pasijuto kaip senais laikais. Ji linktelėjo kaklą į abi puses. Abu kartus pasigirdo tarkštelėjimas. Rimta mina nusitaikė į pirmą pasitaikiusi vilką:
Impedimenta. O, Labą vakarą, panele Mirror. Kaip matote, šiek tiek plečiame akiratį, linksminamės ir šiaip. Sustink!
Linktelėjusi ministerijoje matytai raganai, smagiai pasisuko ant kulno ir iš nugaros prisėlinusiam žiebė konjuktyvumo kerais. Tas siaubingai užstaugė ir nėrė į krūmus.
Ragana iškėlė lazdelę sau virš galvos.
– Dinkit, kol man visai nuotaika nesugedo. Flameus Maxima!
Kaip andai koridoriuje po mokykla, iš jos lazdelės pasipylė ugnies kamuoliai ir ėmė leistis ant pabaisų. Pasijuto svilėsių kvapas. Kai kurie kaukdami ėmė trauktis.
 Anu pamatęs, kad Elisa metė į jį puodelį su arbata, visai neapsidžiaugė. Nors mano nuotaika ir bloga, bet išsimaudyti visai nenoriu. Tikrai ne.Jis staigiai atšoko į šalį ir svajingai pažvelgė Elisai į akis.
– Na, jeigu reikia dirbti, tai dirbsiu. Man vis tiek reikia išsiaiškinti šito kūno sugebėjimus… Beje, galima išbandyti ir tą triuką. Sakiau, kad seniai padarysiu bandymus, bet vis laiko nerandu. Baisu.
Anu ištraukė lazdelę iš kišenės ir priekabiai ją apžiūrėjo. Pridėjo prie kairės savo apsiausto rankovės ir palaikė porą sekundžių. Lazdelė prisitvirtino prie jos tarytum būtų priklijuota. Šitas triukas gana įdomus ir turėtų praversti. Užkeikimas suveikia neištarus jo, o tiesiog veikia pagal… Kodėl aš čia taip užsimąsčiau. Žinoma, kol kas galima tik vieną užkeikimą „užprogramuoti” į lazdelę, bent jau jis taip sakė. O kodėl aš po velnių juo tikiu. Nu bet kokiu atveju aš prižadėjau… Jis mane papirko sumuštiniasi.
Anu gal porą sekundžių pakikeno, tačiau baigus jo veidas pasidarė šaltas ir ramus, tarytum iškaltas iš marmuro. Nusiramink, nukreipk visą savo įniršį ir beprotybę į magiją.Visos jo juslės įsitempė, jis jautė vilkolakių įniršį ir alkį. Visų ir kiekvieno atskirai. Jie yra gauja, medžiotojai, kurie moka bendradarbiauti. Daugelis jų dar slepiasi miško tamsoje.Jam artėjant prie vilkolakių smegenys ištuštėjo palikdamos tik kovai reikalingas žinias. Sumažinus apkrovą smegenims jo reakcija pagreitėjo. Jis lėtai ir ramiai prisiartino prie vilkolakių, kurie kažkodėl dvejoja pulti. Tačiau vis dėlto keli arčiausiai esantys vilkolakiai šoko ant jo norėdami pargriauti.
– Pirmasis šoks ties 7 valanda norėdamas nutraukti man sausgysles. Tą patį darys ir vilkolakis ties 5 valanda. Vilkolakiai ties 3 ir 9 valanda griebs man už rankų, o vilkolakis ties dvylikta perkąs man gerkle. Ir kas nors užgesinkite ugnį. Ji mane erzina, – visiškai bejausmiu balsu pasakė jis.
Kaip jis ir sakė, pirmieji vilkolakiai puolė iš už nugaros kėsindamiesi į Anu kojas, tačiau jis staigiai atšoko atgal ir jie susitrenkė galvomis. Iš niekur Anu rankose atsirado du kardai iš smėlio ir jis jais su didžiule jėga pervėrė vilkolakių kaukoles ištaškydamas smegenis. Vilkolakiai iš šonų šoko taikydamiesi į rankas, tačiau pusiaukelėje nukrito su kardų pervertomis gerklėmis. Prie paskutinio vilkolakio jis prišoko pirmas su ramia šypsenėle veide. Vilkui šokant jis trinktelėjo į žandikaulį. Vilkolakis išsitiesė palikdamas nesaugomą pilvą ore. Kardai atsiradinėjo vienas po kito ir Anu smeigė juos į vilkolakio pilvą. Vieną po kito paleisdamas kraujo fontanus ant Anu. Jis liovėsi tik tada, kai iš vilkolakio liko tik kruvina masė, kuri nukrito ant žemės. Jis ramiai nuėjo prie kitų vilkų žudydamas vieną po kito su visiškai ramia šypsena veide. Kardai atsiradinėjo vienas po kito ir su antgamtine jėga smigo į jų kūnus. Galiausiai baigęs darbą pažvelgė į Xantorią.
– Išdegink krūmus, esančius tavo kairėje pusėje. Mery, Xantoriai išdeginus krūmus turėtų išlysti lyderis, jeigu jį nugalėsi, galėsi vadovauti vilkams, esantiems netoliese ir mums nereikės kautis su antra banga, – ramiu, šiek tiek melancholišku balsu pasakė jis. – O tu Elisa… Žiūrėk sau už nugaros. Beje, šitos skerdynės man nesuteikia malonumo.
Jis pažvelgė į lazdelę ir pakraipė galvą norėdamas atsikratyti bjauraus skausmo. Skausmas jam netrukdė. Atvirkščiai, jis parodė, kad Anu dar gyvas.
– Testas atliktas. Jo rezultatai patenkinami. Smėlio kardų užkeikimas, užprogramavus jį į lazdelę, atsiranda daug greičiau, jų atsiranda daugiau ir jis stipresnis. Tačiau taip pat labai apkrauna organizmą, o ypač raumenis ir naudoja daug daugiau magiškos energijos. Vis dėlto testo rezultatai patenkinami.
 Ragana, vis dar leisdama viską naikinančius ugnies kamuolius, pastebėjo, kad darbo ėmėsi Anu.Ooo… Koks samurajus… Tegu, tegu… Nors man darbo mažina… Ne taip jau ir įdomu…
– Išdegink krūmus, esančius tavo kairėje pusėje.
Xantoria per staugimą, urzgimą bei sužeistų vilkų unkštimą išgirdo Anu žodžius skirtus jai. Moteris nepatikliai pažvelgė jam į akis ir galiausiai linktelėjo.
Ji nuleido lazdelę, kurią buvo iškėlusi virš galvo,s ir šmaukštelėjo ja ore rikteldama:
Lassoflame!
Tą pačią akimirką jos lazdelė virto ilgu, balta liepsna degančiu botagu. Xantoria užsimojo, apsuko porą kartų sau aplink galvą ir šmaukštelėjo išilgai krūmynų. Liepsna, lyg eidama parako juostele, plito per šmaukštelėtą vietą. Ragana paskutinę akimirką truktelėjo atgal tą liepsnos liežuviais besispjaudantį botagą, kad nekliudytų medžio. Tačiau pats galiukas jį vis tiek palietė. Medyje iš karto liko apdegusi lyg pjūklo palikta žymė.
Krūmuose esančio vilko akyse sušvito ugnies atšvaitai. Xantoria atsisuko į Mery:
– Daryk, ką reikia.
Ji linktelėjo ir atsitraukė per žingsnį atlaisvindama kelią.
 Mery tupėjo visai šalia krūmų. Savo nelaimei. Xantoriai išdeginus krūmus ji tik spėjo pamatyti greit lekiančią leteną ir pajuto skruoste skausmą. Pasirodo, krūmuose tupėjo senas, bet dar ganėtinai stiprus vilkolakis. Jis stebėjo Mery neslėpdamas baisios neapykantos. Mery jam atsakė tokiu pačiu žvilgsniu. Abu tuo pačiu metu suurzgė.
Vilkolakė šoko šalin prieš tai nukandusi seniui ausį. Senis piktai suurzgė ir sustaugė. Aplink žmones ir du vilkolakius pradėjo rinktis kiti vilkolakiai. Bet jie nieko niekam nedarė, tik įdėmiai stebėjo dvikovą.
Mery vėl priėjo prie vilkolakio ir užsimojo letena. Stiprūs sidabro spalvos nagai kraupiai švytėjo nakties tamsoje. Po sekundėlės ji suleido nagus vilkui į akį. Iš akies plūstelėjo kraujas. Jis gailiai suinkštė ir atsitraukė atgal.
– Ko tau reik? – grėsmingai suurzgė jis.
– Tavo lavono, – ramiai atšovė Mery.
Vilkas piktai dėbtelėjo savo vienintele akimi į vilkę. Tada klastingai išsiviepė ir staiga perkando Mery’ei šoną.
– Skaityk, tu lavonas, – pagiežingai suniurzgė profesorė.
– Nemoku skaityti, – linksmai atkirto vilkas.
Vilkolakė lyžtelėjo žaizdą, iš kurios tekėjo kraujas. Skaudėjo, bet Mery vis tiek surado jėgų ir atitinkamą akimirką perkąsti seniui gerklę. Lyderis tapo paprasčiausiu lavonu, o jo gaujos „nariai“ gedulingai sustaugė.
Mery atsigulė ant žemės ir vilkų kalba paliepė vilkolakiams ramiai sėdėti.
– Kas pajudės, bus suvalgytas, – ramiai suurzgė ji. – Ė, žmonės, ką toliau daryti? – pasidomėjo ji, užmiršusi, kad „žmonės“ nemoka staugti, urgzti ar inkšti.
 Gerai, kad pasakė… Nesuteikia malonumo, na, tikrai nebūčiau pamaniusi. Šitokios ir panašios mintys sukosi galvoje, lyg mėgindamos nepermatomu rūku užkloti sąmonę ir ištirpdyti supratimą. Net nesivargino atsigręžti Elisa – žinojo. Žinojo ir jautė, nes tokį gailestį ir grėsmę tegalėjo sukelti vienintelis pavidalas.
– Kažkur visai čia pat aš miriau, – keistai nutirpusiomis lūpomis sumurmėjo Elisa ir atsigręžė. Vis tiek atsigręžė.
Visai šalia pleveno žmogaus siluetas. Būtent žmogaus, nes iki mirties Elisa buvo žmogumi, labiau žmogumi. O paskui tas žmogus, keista mergina, mirė ir išnyko. Turėjo išnykti. Ir vis gi ne. Permatomas šešėlis, mažiau negu vaiduoklis, rusvai pilki plaukai ir tokios pat žalios akys. Elifisa pažvelgė žemyn, sau į rankas, ir nesugebėjo išlaikyti ramaus veido, pro jas pamačiusi vos linguojančią žemę. Ištiesė delnus. Negalėjo kitaip, nors žinojo, kad nebegalės trauktis. Laikas ėjo keistai lėtai, lyg smėlį laikrodyje kas būtų suvilgęs tąsiu šiltu vandeniu. Aplinkui lakstė neryškios figūros, šaudė kerų blyksniai, kai kas mirė, kai kas gyveno… Žalsvose, vos šviesesnėse, kitos Elisos akyse degė permatomi laužai… O už jų – sielvartas, pyktis, supratimas. Elisa nenorėjo žiūrėti, bet užsimerkti – negalėjo. Jautė artėjanti, galėjo įžvelgti kiekvieną gintarinį taškelį apie juodesnį už naktį Elisos vyzdį. Elisos?
Dvi poros blausių rankų susilietė ir susivijo pirštai. Dvi dvasios.
– Elisa,- karčiai ištarė mergina pievų medaus spalvos plaukais. -Elisa? Ne.
– Ne, – sutiko Elisa, išdidi ir paslaptinga elfė. -Ireth. Ireth Coamenel… – sušnabždėjo plačiai atmerkusi žalias akis. Kuo plačiau, nes naujas pasaulis, pasaulis be melo šydo reikalavo sau vietos.
– Tu supratai, – ir linksmai, ir liūdnai atsakė Elisa Mirror – šešėlis šio pasaulio žmogaus, kuris mirė, tikėdamasis greitai ir neskausmingai patekti į kitą šalį… elfų šalį. Ir net nenumanė, jog iškeliaus tik kita jo pusė, iki tol ramiai miegojusi laiko salėse kažkur toli… Labai toli.
– Elfų kraujas ir žmonių kraujas…- lyg sapnuodama tarė Ireth. – Pabaisos, – iškošė pro sukąstus, skaudžiai sukąstus dantis. – Niekšai… Nepasakė.
– Kad elfų šalyje žmonės nepageidaujami? – pratęsė Elisa, stipriau suspausdama Ireth pirštus. – Kad žmogus, , turėsiu likti, kentėti mirties skausmą vėl ir vėl, vėl ir vėl, vėl ir vėl, vėl…
– Gana! – nutraukė Ireth, akių kampučiuose sužibo vaiduokliškos ašaros. – Nebegaliu daugiau, sese… Elisa.
– Elisa, – pakartojo Elisa. – Ireth – elfiškas vardas, Elisa – žmonių…
Dabar kalbėjo abi, žodis į žodį, judesys į judesį.
– Nežinau, bet bus taip, kaip turi būti. Taip, kaip turi būti. Taip, kaip turi būti… – balsai vijosi nakties tamsoje, mėnulio sidabre, amžių tylos šešėliuose. Susitiko, kad nebeišsiskirtų. Net jei tai reikš mirtį… O kas, galų gale, yra mirtis? Išėjimas. Amžinas arba prilygstąs akimirkai, nelygu, kaip eina laikas… Ir ar išslys lemties gyvatei uodega iš nuodingų nasrų.
Tarp vilkolakių lavonų ir nuodingų mėnulio šešėlių sukniubo blausi figūra, vos švytinti iš vidaus. Spindesys blėso, blėso… Akimirką siluetas sustingo, tuomet pratisai, skausmingai atsiduso.
Ir išnyko.
 Anu linksmai šypsodamasis žiūrėjo į Xantorios ir Mery darbą. Įdomu, keista ir visai smagu kartais dirbti komandoje, kai niekas neketina gale suvaryti kokio užkeikimo į nugarą. Nuostabu, tiesiog nuostabu, stiliaus klaidas darau net miegodamas, nors ko norėti, aš vis dar vaikas. Nors geriau tinka „vėl vaikas“. Priėjęs prie Mery pradėjo švelniai glostyti jai galvą. Kelias sekundes pagalvojęs apkabino vilkės kaklą ir pradėjo linksmai juoktis.
– Kyaaaa, šitam pavidale tu daug gražesnė, taigi nuo šios akimirkos tau draudžiama pavirsti į žmogų. ‘Kay? – linksmai paklausė jis. – Tavo žmogiškas pavidalas visai negražus. Koks švelnus kailis!
Pakėlęs galvą pamatė, kad kažkas keisto darosi su Elisa.
Atrodo, kad čia jos asmeninai reikalai, taigi aš nesikišiu, nors ir labai norisi. Aš esu apgailėtina moteris… O gal vyras? Nu, bet kokiu atveju teko pabūti abiem.
– Įsakyk jiems sukurti šalį, kurioje būtų įteisinta vergystė. Kaip tik turiu vieną idiotą, kurį mielai parduočiau. Ir pinigų gaučiau, ir bėdos atsikratyčiau. ‘Kay?
 Mery įdėmiai stebėjo paukščiuką, kuris, atrodo, kažką blogo rezgė. Ar namelį rezgė, ar norėjo vargšą vilką suvalgyti – neaišku. Nes vargšas vilkas, iš gaujos, pirmas jį suvalgė.
– Ech. Toks gyvenimas. – garsiai apgailestavo ji. – Nors ir suėdžiau apie dvidešimt kilogramų mėsos, bet užsigeidžiau vieno menko paukštpalaikio. O jį pačiupo kitas. Nieko. Turiu dar dvylika vilkolakių atsargai. Oi, gi aš nemoku skaičiuoti. Bet vis tiek.
Kažkas sucypė. Mery pakreipė galvą ir išvydo mažą meilų padarėlį. Katiną su milžiniškomis iltimis ir kruvinais ūsais. Jis kelias akimirkas uostė orą, o po to dėjo į kojas.
Dingo per tris sekundes. Rekordas, pamanė vilkolakė.
Po minutėlės ji pajuto ant galvos ranką. Ir apkabinimą. Ir linksmą juoką.
Aš kas? Šuo? Na, na. Aš keršyti. Aš kerštinga vilkolakė. O kaip žmogus – kerštinga? Ai, nežinau. Kaip žmogus, tai aš išprotėjusi. Faktas kaip blynas. Arba kaip pusryčiai. Ja, ja, faktas kaip pusryčiai. Logiška. Labai.
Mery vikriai atsistojo ant dvejų kojų. Ji ir taip gebėjo išsilaikyti žmogaus pozoje, bet labiau mėgo vaikščioti keturiomis. Dvi gan sunkias gauruotas priekines letenas uždėjo ant Anu pečių.
– Kay? Kay?, – linksmai suurzgė ji, nors ir nesuprato ką tie „žodžiai“ reiškia. – Kažkodėl vis galvoju ir galvoju, kad vis dar noriu žmogienos, – vaizdingai apsilaižė. – Kaip manai, kas labiausiai tiktų į manuosius naktipiečius? Tu ar Xantoria? – Mery kreipėsi į Anu, nors ir manė/žinojo, kad šis nesupras.
Ir gerai. Kad jį skylė danguje, dar sumanytų pasekti mano blogu pavyzdžiu. Xantoria visą kovos sceną šaltai stebėjo iš šalies. Ji stovėjo beveik kaip akmeninė statula. Nurimusi, pagauta euforijos, tačiau nė kiek nesišypsojo. Akys lėtai, netgi su ironija, slankiojo nuo medžio prie medžio, nuo šešėlio prie šešėlio, nuo negyvo vilko prie Mery ir Anu. Raganos pašonėje sušnarėjo sparnai.
Patenkinta?
Xantoria net nepasukus galvos žinojo, kas stovi šalia. Ji kimiai nusikvatojo ir tik tuomet atsisuko į Mirties angelą.
Nelabai… Nuvylei mane… Pats žinai, kad troškau, jog būtum šalia… O tu…Angelas bent kiek įsižeidęs ją pertraukė: ką aš?
Xantorios veidas pasidarė atšiaurus.
O tu… Pasitraukei… Dėjai į krūmus, taip sakant… Nors pagalvojus… Tau niekaip nebuvo galimybės pasiimti mane… Matai… Kaip ir kiekvienas žmogus, aš nenoriu eiti su tavimi… Tačiau nepaneigsiu, man patinka tavo draugija… Justi, kad gali bet kurią akimirką paimti mane už rankos ir parodyti kelią… Nors mirties angelas tylėjo, ji juto, kad po jos žodžių šis jautėsi visai pamalonintas. Jis beveik apgailestaujamu balsu prasitarė:Juk žinai, kad mano darbas ne toks… Bet galiu tave pradžiuginti… Nuo šiol aplankysiu tave dažniau… Ir galbūt greitai man pavyks tave pasiimti… Tikiuosi…
Ragana gūžtelėjo pečiais.
Galėčiau sakyti, kad man tas pats… Bet meluočiau… Galų gale… Jei taip žadi… Kaip man į tave kreiptis?
Angelas, rodos, prunkštelėjo.
Labai nori sužinoti?.. Juk aš neturiu vardo… Per amžius mane žmonės visaip vadino… Ko tik neprisiklausiau… Idzanamis… Arimanas… Erlikas… Kurentas… Nydhogas… Hadas… Anubis… Raktabijas… Mahiša… Ragnarokas… Turiu vardų kiek tik noriu. Dar galėčiau nesustodamas vardinti.
O jeigu aš tave vadinčiau Myrthoz? Matai, mano mintis… Todėl žinai, ką tai reiškia…
Dabar pečiais gūžtelėjo angelas.
Tu sakai… Tu žinai. Vadink kaip nori. O dabar man metas eiti. Gaila, būtų darbo, bet Mirties angelų elfams nereikia. O tą elfę aš mielai palydėčiau…
Mirties angelas Myrthoz dingo ir ragana vėl atsigavo iš tik akimirką trukusio sąstingio. Ji, supratusi angelo užuominą, su siaubu atsisuko į Elisą. Nors jos gerai nepažinojo, bet vardą žinojo. Todėl nepaisydama ar tiesiog pamiršusi visas formalybes, valdišku kreipinius pavarde ir taip toliau, skaudžiai riktelėjo:
– ELISA!
Tačiau, vos žengus žingsnį priekin, Elisa išnyko kaip dūmas. Xantoria vėl suakmenėjo. Po kelių akimirkų vėl susitvardžiusi ji atsisuko į besijuokiantį Anu ir šiek tiek besimeilinantį šunį primenančią Mery.
– Na, vakaras jau vis tiek sugadintas ir savo planų įvykdyti nebegalėsiu, – ji nejučiom mostelėjo į savo ryšulį – grandinių ir spąstų įrangą.
Savo įprastiniu ironišku žvilgsniu ir šypsenėle pažvelgė į juos:
– Gal dar laukia kokių įdomybių? Mielai pažiūrėčiau. Jei ne, ką gi… Teks grįžti į pilį.
Moteris žvilgtelėjo į dangų, kuriame debesis kaip tik pradėjo slinkti ant mėnulio.
 Anu paleido Mery ir susimąstęs pažvelgė į Elisą. Nejaugi ji padvėsė? Bet dabar ten tikrai lavonas. Ai, bet kokiu atveju tai ne mano reikalas. Nors pala… Ji mano šefė ir jei mirus… Perleisim vairalazdę San. Taip bus geriausia. Arba kam nors kitam. Bet kam.Anu susimąstęs pažvelgė į dangų ir tyliai atsiduso. Žvelgė į tingiai nakties dangumi plaukiančius debesis ir didžiulį mėnulį, kuris baigė pasislėpti po debesimis. Šita naktis primena tą prieš dvyliką metų, kai maniau, kad tave užmušiau. Per vieną naktį praradau viską, ką turėjau, tačiau man atsivėrė naujos durys į ateitį. Būtent dėl to aš nusprendžiau gyventi. Dėl dviejų ateičių. Anu iš lėto priėjo prie Xantorios ir su švelnia šypsena lūpose tyliai prakalbo (tačiau, kaip ir daugelis Anu šypsenų, šita irgi buvo tarytum ne vietoj ir kuriai trūksta jausmo):
– Tu esi visai įdomi, galbūt tau ir bus vietos ateityje… Bendriau apie ką aš čia šneku, nors mes dar net nesusipažinome. Mano vardas Anu Cruentes, o tavo, kiek žinau, Xantoria. O ta elfė, bosė, nesubrendelė, nesuprantanti idiotiško humoro jausmo, aka Elisa tikrai numirė. Iš čia nejaučiu gyvybės ženklų, bet… Velniop. Gal norit išgerti arbatos ar ko nors panašaus? Kadangi mes vieni kitiems sugadinom vakarą, galim kartu jį ir pribaigti. Huh Mery? Aaa, tiesa tau reikia pasakyti šunų kalba. Chm, chm… Voofvoofvoooooofvūūūūūūūūūūūmiau (žinoma, čia nebuvo šunų, kalba. Kadangi Anu yra truputį-daug pamišęs, tai jo charakteris svyrinėja, nuo keisto, rimto arba labai keisto. Žinoma, čia tik pavyzdžiai. Taip pat jo psichinę būklę lemia pavidalas.)
 Debesys visiškai paslėpė mėnesieną. Visų veidai paskendo šaltoje prieblandoje. Xantoria pajuto, kaip prisiartino Anu. Anu Cruentes…. Kažkodėl nuojauta kužda, kad tai ne paskutinis susitikimas…Nuleidusi galvą ji klausėsi, ką jis sako. Lazdelę Xan įsikišo į apsiausto kišenę, bet ne per toli ir ne per giliai. Moteris pakėlė galvą ir jos veidas išniro iš šešėlio. Jokios įprastinės ironijos, tik atšiaurus, nepasitikintis ir bent kartą gal kiek baimingas veidas. Rusvos akys įsmigo į ministerijos darbuotoją. Burtininkas, kurį matau pirmą sykį… Kurį reikia mokėti suprasti, mano galva… Jis man primena Rukną… Jį irgi mažai kas suprato… Matė jį kitokį, nei jis buvo… Kas per gyvenimas, jei viskas kartojasi…Ji nemirksėdama žvelgė į kažkokią netikrą, lyg ne vietoje pridėtą Cruentes šypsenėlę. Kažkodėl raganos mintis perskriejo vaizdas – iš visų plaučių hienos juoku besijuokiantis subjaurotas žmogelis didžiule besivartančia žydra akimi.
– Alastorai? – tylutėliai iškvėpė Xantoria.
Ji papurtė galvą ir atgavo įprastines manieras.
– Sugadintas, tai sugadintas. Kažkaip užbaigti vis tiek reikėtų. O arbata kažkaip viliojančiai skamba, – nuskambėjo įprastinis, kiek ironiškas balsas.
Ji susirado savo apsiaustą. Po juo gulėjo vienas vilkų.
Fu… Jo kraujas ant mano apsiausto…Xantoria piktai nuspyrė negyvą žvėrį. Ji įgudusiu judesiu greitai apsisiautė apsiaustą.
– Mery? Mery! Tau viskas gerai? – Paskui susigriebė, kad jos irgi gerai nepažinojo, – Panele Fate?
 Mery tarsi nutolo nuo visko. Tik jos įkyrusis vidinis balsas vis dar buvo šalia ir trukdė pasireikšti didybės manijai. Vilkė susvyravo ir griuvo ant šono. Ji pajuto, kaip visą kūną varsto neįsivaizduojamo skausmo įsivaizduojamos strėlės, pamatė kaip mėnulis slepiasi už debesies ir, tarsi nematomam durneliui lazdele pamojus, atvirto į žmogų.
Vaizdas buvo ne koks – suplėšyta suknelė, didelė žaizda šone ir susivėlę plaukai.
– Tvarsčiai ir puodelis kavos būtų ne pro šalį, – užkimusiu balsu suniurzgė Mery. – Be to, man mano pavardė nepatinka, tad mane Mery vadint prašom.
Ji garsiai atsikosėjo ir suraukta mina dėbtelėjo į lavonus. Anu apsižvalgė ir palinksėjo galva. Pamąstęs kelias sekundes vėl apsižvalgė ir dėbtelėjo iš pradžių į Mery, o paskui ir į Xantorią. Tada pakėlė ranką kaip mokinukas ir liūdnai pažvelgė į Mery.
– Profesore Fate, ar galiu paklausti, kur mes gersim arbatą? Tiksliau tariant, kurią vietą nusiaubsim. Nes aš netikiu, kad jūs pasitenkinsite arbata. Iš jūsų akių matau, kad jūs esate tikra girtuoklė. Ir, kadangi jūs esate bloga mokytoja, tai, matyt, nugirdysite ir mane. Neaaa? – pamėgdžiodamas nekalto mokinuko balsą pasakė jis.
 Xantoria pasitraukė nuo Mery. Ši pagaliau atvirto, nors atrodė gerokai aplamdyta. Aplinkui buvo neįtikėtinai tylu, tik keli krūmai vis dar lėtai smilko. Ji paklausė pokalbio ir nei iš šio, nei iš to prunkštelėjo. Tikrai neįsivaizdavo, kas jai pasirodė juokinga, bet tiesiog negalėjo nustot. Galiausiai kostelėjo nurydama besiveržiantį juoką ir ritmai prakalbo:
– Manau, visų reikiamų priemonių, pradedant arbata, kava, tvarsčiais ir baigiant tuo, ko jau prireiks, rastume mokykloj. Tik ar atsirastų norinčių bazuotis ten? – ji šyptelėjo.- Beveik galėčiau pasiūlyti savo kabinetą. Tik stalas ir spinta. Nusiaubimui sakyčiau tinka.
Xantorios akys blykstelėjo. Švelniai ironiškas šypsnys nedingo, kai ji žvelgė į Mery ir Anu.
 Mery flegmatiškai atsiduso, flegmatiškai apsidairė ir flegmatiškai nusižiovavo. Po to jau tiesė ranką link kišenės su Kacharo balzamo buteliuko, bet apsigalvojo ir pagaliau prabilo:
– Ne! Geltonos akys su siaurais vyzdžiais nemanau, kad yra alkoholizmo požymis. Nors kas jas žino!.. – profesorė užsigalvojusi prisilietė prie žaizdos ir ramiai stebėjo kaip ant plaštakos varva kraujas.
Che, mirtinai nukraujuosiu, po to, savaime suprantama, numirsiu ir, grįžusi baisaus vaiduoklio pavidalu, gąsdinsiu žmones ir… ne žmones…
– Daa, nugirdysiu, po to užkasiu ir nužudysiu! – iššiepė baltas iltis.
Hm, pastaroji mintis visai nebloga. Kažkodėl manasis žudikiškas instinktas paėmė mano smegenyse valdžią. O, švenčiausiasis Blyne, kaip šalta čia!..
Mery minutėlei užsimerkė ir įsivaizdavo save sėdinčią ant didelio minkšto krėslo, užsiklojusią šiltu pledu, laikančią puodelį šiltos ir skanios kavos ir skaitančią neįdomią knygą. T.y. miegančią. Bet nuostabią viziją nupūtė šaltas vėjas.
– Hm, tavo žodžiuose, Xantoria, slypi kažkokia užuomina?.. – nusižiovavo. – Man tas pats, kur dingti, kad ir į kokio padaro, kuris daug nekakoja urvą. O tokių čia nėr labai daug, turbūt.
 Anu palinksėjo galvą išgirdęs Mery žodžius. Jap, gyvenimas kuo toliau, tuo darosi bjauresnis. O gal gražesnis? Sunku pasakyti. Bet galiu pasakyti vieną dalyką… Pala, ar aš šnekuosi su savimi?.. Aš rimtai nukvakęs. Priekaištingai pažvelgęs į Mery žaizdą jis pašaipiai šyptelėjo.
– Tokia žaizda, manyčiau, žmonėms yra mirtina. Ar bent jau aš taip manau. Aš, žinoma, galiu ir klysti. Tačiau retai klystu, na, nebent kai kalbama apie kelias idiotiškas asmenybes. Ir išvis, kada tu spėjai susižeisti?
Tada Anu staigiai atsisuko į Xantorią ir linksmai nusišypsojo.
– Na, rodyk kelią į tą savo pragaro ratą. Tikiuosi, gyveni ne devintam, nes jis mane užknisa. Ten labai šalta. Bet kokiu atveju, tikiuosi, turi namie pieno. Aš noriu užaugti didelis ir stiprus. Va taip.
 Ar galima nuo šypsenos purtytis? Anu atsisukus ir TAAAAIP išsišiepus Xantorią persmelkė lyg ir šaltėlis, lyg ir virpuliukas, kažkas nelabai malonaus, o gal atvirkščiai. Vis tiek didžiausia kvailystė būtų manyti, kad aš jo prisibijau… Tai tiesiog nelogiška…Ji gūžtelėjo pečiais lyg patvirtindama savo mintis. Ji žvilgtelėjo į jį ketindama kandžiai atsikirsti, bet kažko apsigalvojo. Pirma karšta arbata… Gal šlakelis romo… Lyg ir buvo spintoj… Ai tiesa… Sudaužiau, išgėriau, išmečiau…
Ji demonstratyviai nusisuko ir pakėlė savo ryšulį. Garsiai žvangtelėjo grandinės, kuomet ji užsivertė jį ant nugaros. Tuomet žengė žingsnį į krūmus. Po kerzu bjauriai trakštelėjo užminto vilko kaukolė. Xantoria mestelėjo per petį:
– Mery, paeisi? Tuomet žygiuojam.
 Mery atsikosėjo krauju. Pasišlykštėdama pasipurtė ir simboliškai užmynė basa koja šlykščius kraujo krešuliukus.
– Mirtina? Hm, aš nemanau, kad manyje to žmogiškumo daug ir teliko. Na, pavidalas… Nors ir tai tik dienomis… Bruožai nelabai… Balsas irgi… Kaulų struktūra ir raumenų masė irgi… – užsisvajojusi profesorė paėmė storą šaką ir krimstelėjo.
Burnoje pajuto šlykštų drožlių skonį ir pasibjaurėjusi nusispjovė.
Aš kačiolakė, vilkolakė ir truputėlį ragana. Šaunu!
Mery palietė savo ilgas stačias ausis, tarsi norėdama įsitikinti, ar jos kur nors nepabėgo.
– Paeisiu ir keturiomis, ir dvejomis kojomis, o be kojų eiti nemoku. Ir ant rankų nemoku!
Vilkolakė ėmė energingai žingsniuoti pirmyn, ilgais ir stipriais nagais draskydama krūmus.
 Anu pradėjo sekti einančią Mery linksmai šypsodamasis. Jeigu ji eis labai iš lėto, aš galėsiu įspirti pora kartų į užpakalį. Bet man kažkodėl atrodo, kad kažką užmiršau. Kažką labai svarbaus ir reikalingo. Tik baisiai įdomu, ką. Tikriausiai fallout. Tikriausiai.

Anu, paniręs į šiuos apmąstymus, nepastebėjo šakos. O gal geriau sakyti, vargšė šaka nepastebėjo Anu. Nes Anu jos tikrai nepajuto, o vargšelei matyt labai suskaudo. Labai, labai.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž