Dorotai nuo pat mažumės į galvą kalė visokią informaciją apie burtų pasauly. Tiek daug ją mokė, kad ji jau nebesuprato ko iš jos mama nori. Kai Dori buvo visai maža jos tėvas išnyko palikęs laišką. Ant voko jis raudonu rašalu parašė „Dorotai. Kai ji bus dešimties metų”. Mama tą laišką slėpė ilgai, ir kai pagaliau mergaitei suėjo dešimt metų motiną padavė Dorotai laišką.
– Jis tau nuo tėčio. Skaityk jį viena. Eik į savo kambarį.
Nieko nesuprasdama mergaitė nukėblino į savo kambarį. Atsisėdus ant lovos atplėšė voką, bet nespėjus ištraukti pergamento vokas nušvito žalia spalva. Laiškas pats išskrido iš voko. Staiga jos kambaryje iš kažkur atsirado tėvas. Na tiksliau kažkoks žalias ūkas kuris priminė jos tėtį.
– Dorota, paklausyk. Tu turi neįprastą galią. Ją turi atrasti pati. Aš čia tam kad įspėčiau tave neišsigąsti kai tau ateis metas pasikeisti. Laikui einant tavo akys gali keistis. Ir ne tik akys…
Rūkas patylėjo. Dorota jautėsi kaip surakinta. Jai neišėjo nieko pratarti, ji buvo lyg suvaržyta grandinėmis.
– Kai ateis laikas tu atrasi savo galią. Iki mano mažyte. Daugiau manęs nebepamatysi… Palieku tau mįslę.
Pasilenkęs tėtis pabučiavo mergaitei į skuostą ir staiga stipriai suspaudė jos petį. Pranyko. Dori akyse suspindo ašara. Sukrėsta ji pasuko galvą į veidrodį. Staiga išsižiojo ir puolė prie veidrodžio. Ten kur buvo suspaudęs tėtis, atsirado keisti inicialai (juos ji nešioja dar ir dabar). Jos akys sekundę mirgėjo žaliai ir raudonai. Nors ir Dorota buvo raudonakė, akys tarsi norėjo tapti žalios. Bet po kelių akimirkų chaosas jos veide baigėsi ir ji vėl tapo ta pati Dorota. Taip praslinko pusę metų ir atsitiko tai, apie ką tėvas jai kalbėjo. Vieną gražia diena Dorota rengėsi prieš veidrodį, kai staiga, be jokių mirguliavimų, jos akys tapo ryškiai ryškiai žalios. Nustėrus ji žiūrėjo į save veidrodyje. Ir didžiausiai jos nuostabai, atspindys jai mirktelėjo! Išsigandus ji atsitraukė, bet smalsumas ją įveikė. Ištiesus ranką ji palietė veidrodį, bet ranka tiesiog sulindo į jį. Įsidrąsinus ji žengė į raibuliuojantį veidrodį. Ji atsidūrė kažkokiam kambarį su daugybe langų. Jie vedė visur. Pamačius vieną langą į savo mažojo broliuko kambarį, ji įėjo į jį. Staiga pasijuto suplota. Žengė žingsnį ir kažkaip atsidūrė kitame kambario gale. Žengė atgal ir pasijuto esanti įkalinta lange. Tai nebuvo Dorota, tai buvo jos atspindys! Atspindys galėjo eiti visur, kur tik atsispindėjo daiktai. Mergaitė be galo nustebo, bet šito jau buvo per daug. Ji atsiklaupė ir susigūžė. Užsimerkė ir pradėjo karštligiškai galvoti kad nori sugrįžti į savo kūną. Staiga ji pasijuto sėdinti ant grindų, prieš veidrodį. Pakėlus galvą pamatė, kad jos atspindys jai meiliai šypsosi, tik iš nosies jai bėgo kraujas. Nejučiom ji palietė pirštu nosį ir pamatė kraują. Garsiai alsuodama Dorota nubėgo pas mamą. Mergaitės atspindys ją nulydėjo akimis ir atsisuko nugara. Ant peties ryškiai žaliai spindėjo tie keisti inicialai K.T., po kelių akimirkų atspindys nusekė jai įkandin.