Nuo ūkvedžio kabineto atkurnėjo Edith. Ji akis subedė į vietą, kurioje buvo likę vos truputis kraujo. Pritūpusi ant grindų, ji pamatė jog kraujas likęs ant senos, palaužytos lentos.

-Redukto…

Lenta susprogo. Edith ikišo lazdelę į vietą, kurioje neliko lentos.

-Lumos.

Ten buvo milžiniškas sandėlys, į kurį reikėjo įšokti, kad pamatyti, kas ten yra. Neišdrįsusi to padaryti Edith šūktelėjo:
-Archangel, kur gi jūs? Žiūrėkite, ką radau.

Archangel atbėgo paskui bibliotekininkę prie Uždraustojo skyriaus durų. Pamatęs bibliotekininkės veiksmus Archangel truputį nustebo.
-O to lentos nebuvo įmanoma patraukt į šoną? – kilstelėjo antakį, – ir kas čia per sandėlys? Jūs esate jį mačiusi ankščiau?

-Uh. Patraukti – viena, pradanginti – kita. Jeigu blogiukas ją užkerėjo kokiais kerais, kad nebūtų galima prisiliesti? – Edith mintyse šyptelėjo.

O aš ne kvaila. Chi, chi, chi…

-Ne nemačiau. Nebūčiau juk nustebusi. Dėl visa ko žinokit, atsargumas man nebuvo pakenkęs. Tai ką darysim? Šoksim vidun?-suabejojo Puls.

-Em… Susidarius tokioms neįprastoms aplinkybėms geriausia būtų uždaryti biblioteką kol kas. Nieko neįleiskit, išskyrus mano pagalbininką Steve’ą Black.
Archangel pamatė iš kažkur pasirodžiusi savo katiną, priėjo prie jo, ir pririšo raštelį, kurį parašė ant vieno iš savo lapukų

Steve’ai, ateik i biblioteką. Čia turim tokį smagų darbelį, o pakeliui užsuk pas ANJM dėstytoją. Man rodos, čia reikės ir jos pagalbos.
Ūkvedys Archangel

-Eik ir surask man jį, Tigre, – po šių Archangel žodžių katinas dingo pro duris.
Tada Archangel išsitraukė lazdelę ir ėmė murmėt įvairius užkeikimus.
-Dabar čia negalės patekt niekas, kas neturės mano leidimo. Kai sulauksim mano pagalbininko, galima bus leistis į vidų.

-Pfff, na, gerai. Vis dėlto, manau, pačios bibliotekos neuždarysim. Ir nesakykit, kad čia ne nuo manęs priklauso. Ir nesvarbu, kad man tik septyniolika. Tikiuosi, kad tas Black’as bus pareigingas. Gerai, laukiam,- bėrė žodžius Edith. – Nemanot, jog tai pokštas? – viltingai paklausė.

-Sveiki visi, – pasakė Steve’as įžengęs į Uždraustąjį skyrių, – Ji su manimi, viskas gerai,- linksmai pasakė, kai visi sužiuro į Lu. -Kas atsitiko, jog manęs prireikė? Beje, profesorė tuoj bus čia.

Vaikinas apsižvalgė. Grindys buvo šiek tiek išgriautos, matėsi nedidelė anga.
-Kas įvyko? Tikiuosi, grifo darbas, bus proga juos pamokyt,- šyptelėjo Steve’as ir pasižiūrėjo į sieną.

Tuo metu tylutėliai trinktelėjo durys. Kaip visuomet negirdimai įėjo Xantoria. Priėjusi prie žmonių prašneko griežtu, tačiau ramiu balsu:
– Laba diena. Girdėjau, manęs prireikė ir o…

Ji linktelėjo galvą įsitebeilydama į atsivėrusią patalpą

– Aišku, galite neaiškinti.
Išsitraukusi iš mantijos skverno lazdelę, nukreipė ją į skylę:
– Flameus.
Iš jos galiuko įšsiveržė keli ugnies kamuoliai, kurie nulėkę žemyn ėmė lėtai sklandyti, puikiai apšviedami viską aplinkui.
Profesorė vėl mostelėjo lazdele. Į apačią nutįso virvė. Moteris delną pridengė mantijos medžiaga, kad nenudegtų, ir, sugriebusi virvę tąja ranka, o kita suspaudusi lazdelę, nusileido žemyn. Skvarbiom akim greitai apmetė aplinką. Kol kas tai atrodė tik niūrus rūsys, tačiau į priešingas puses tęsėsi pora tamsių koridorių. Ji pamojo esantiems viršuje.
– Norintys, paskui mane. Jei netinkz virvė, išsiburkit kopėčias. Aš neturiu tiek laiko žasti, tad pasirinkau sau patogiausią variantą,- popikčiai pasakė.
Ji vėl nusisuko į runomis išmargintas sienas, kurias pastebėjo tik tada.

Ūkvedžiui nespėjus nieko pasakyt, jis pamatė kaip Xantoria jau leidžiasi žemyn.
-Ne, Edith, deja, tai nėra pokštas. Gali būti, kad čia pasidarbavo netgi kas nors iš mokyklos įkūrėjų.
Archangel, nulipo virve paskui Xantorią.
-Leiskitės ir jūs, reik ištyrinėt šitą patalpą. Apačioj būkit labai atsargūs.
Archangel nusileidęs pamatė runomis išmargintas sienas.
-Edith, aš tikiuosi, jūs mokat skaityt runas. Čia bus daug darbo.
Archangel, pakėlė lazdelę:

-Lumos Duo.

Tai irgi pravers, pagalvojo ūkvedys.

Stebėjusi visus Edith griebė viena ranka virvę ir nusileido žemyn. Ji pastebėjo gilyn vedantį tunelį. Pradėjusi eiti į tą pusę, ji pažvelgė į grindis. Jos buvo paplūdusios vandeniu sumaišytu su krauju.
-Čia tunelis. Pasiskirstykim. Kas eis su manimi, o kas su profesore ar ūkvedžiu, – laukdama atsakymo Edith šyptelėjo ir pakėlė lazdelę. – Jeigu man reikės pagalbos, išvysite žaliai mėlynas žiežirbas. Tie, kas eina ne su manimi, pasiskirstykite spalvas. Tiesa, Archangel, mopku skaityti runas, bet čia nėra nieko svarbaus. Runos…hm. Apie tai gal vėliau. Manau, čia parašyti įvairūs keisti dalykai. Maldos Egipto dievams.

Tuo metu Steve’as tarė:

-Na lure, lendam? Mes būsim paskutiniai, jei kas pavojingo ten ir yra, jie patirs pirmi.

Jis nusileido virve ir palaukė Lurės.

-Lumos.

Steve’o lazdelės gale sužibo šviesa.

-Gerai, mes eisime su ūkvedžiu. Žiežirbų nepamatysit, nes pagalbos mums papraščiausiai neprireiks, – šyptelėjo vaikinas. – Judam?

Vis nagrinėjusi užrašus ant sienos Edith išsišiepė.
-Neprireiks? Nebūk tuo tikras Juk mes nežinom, kas čia yra. Vis dėlto, kokia spalva? -užtikrintai paklausė ir tuo pačiu murmėjo, – kad valdytų mus dievai, pasauly gėris išgaruotų…

Xantoria palaukė visų. Tik po bibliotekininkės žodžių žvilgtelėjo į grindis – jos tikrai buvo šlapios. Profesorės batai buvo ant aukštoko kulno, taigi ji nė nepajuto. Ji atsistojo vidury patalpos ir išsitraukusi lazdelę ėmė daryti sudėtingųjų atpažinimo kerų manevrą. Baigusi staigia iškėlė lazdelę virš galvos. Jos balsas garsiai nuaidėjo aplink:
-Blackum Undatum.
Iš lazdelės į visas puses šovė melsvos šviesos banga. Ji perėjo sienom ir dingo abiejuose koridoriuose. Po burto Xantoria vėl įdėmiai apsižvalgė. Runos ant sienų nepasikeitė, dešinysis koridorius taip pat, tačiau įėjimas į kairįjį švietė ta pačia melsva šviesa. Ir ganėtinai ryškiai.

Čia dabar kas?…..Juodoji magija šioje mokykloje?….Įtartina… pagalvojo Xantoria.
Ji atsisuko į kitus.
– Aplinkui saugu, tačiau ten, kairėje, kažkas yra. Kažkas nelabai gero. Mokiniams dėl viso pikto patarčiau neiti, – ji priekaištingai pažvelgė į juos, – o aš keliauju. Jei kas, duosiu žinią.
Nekeldama nė menkiausio triukšmo, nors ir ėjo per vandenį, ji ėmė tolti koridoriumi.

Steve’as apsidairė. Grindys tikrai buvo šlapios ir jis pamanė, jog kraujas sugadins batus. Vaikinas pažiėrėjo ten, kur švietė meslva šviesa palaukė, kol mokytoja nutols.
– Cha, nejuokaukit. Nepatikrinti, kas ten slepiasi?, – išsiviepė, – nagi, eime, jei neprieštaraujat. Lure, tu gal vis dėlto būk už manęs. Juk aš tave čia atsivedžiau.

Tada Steve’as priėjo prie šviečiančios sienos, kuri buvo išpaišyta runomis. Jis palietė sieną.

-Specialis revelio.

Iš tunelio tolumos, atsklendė blausus, labai tamsus rūkas.

-Na, šios sienos užkeiktos dusinimo užkeikimu. Siomnis, – mostelėjo į tamsą lazdele ir rūkas pradingo.

Steve’as šyptelėjo ir žengė į priekį, iškėlęs lazdelę.
-Edith, jūs susitvarkysit viena? – apsižvalgęs paklausė Archangel. – Steve’ai, geriau eik paskui bibliotekininkę, ten saugiau.

O ir manęs niekas nepagirs jei nudaigosiu mokinius, pagalvojo ūkvedys, o balsu tarė:
-Aš einu paskui profesorę. Jei reikės pagalbos, duosim ženklą – paleisim geltonas žiežirbas.
Tai taręs Archangel nuėjo į tunelį paskui Xantorią.

Steve’as ėjo iškėlęs lazdelę.

Pradeda pabosti.. jokių nuotykių.. prunkštelėjo vaikinas ir atsisuko atgal pasižiūrėti, kur Lurė. Jis dar kurį laiką paėjo paskui bibliotekininkę. Jis pralenkė ją ir priekyje pamatė sieną.
-Reducto, – tarė pusbalsiu ir kerai atsimušė į sieną, tačiau nieko neįvyko. – Specialis revelio.

Taip pat nieko neįvyko.

-Na, čia švaru. Be to suknisto rūko nieko daugiau nebuvo. Galime eiti, – šyptelėjo Steve’as ir apsisukęs patraukė atgal.

-Steve’ai, eik, jei nori. Niekas nelaiko. Tik nueik prie mano staliuko ir pasakyk praktikantei, kad vėliau ateisiu, tegul ji mane pavaduoja. Archangel, aš runas nagrynėsiu. Čia yra minima Juodoji magija, – pasakė Edith, pasilenkė ir prilietė ranka sieną.

Siena prasivėrė ir įtraukė ją. Edith suspiegė. Ją įnešė į tamsų kambariuką, o rankoje neturėjo lazdelės.

-Gelbėkit, – šūkavo ji.

Edith negalėjo atsistoti. Ji buvo Velnio Raizgų spastuose.

Steve’as grįžo į aikštelę, ten, kur visi išsiskyrė. Dabar ten buvo tik jis ir Lu. Vaikinas priėjo šiek tiek arčiau prie lu, kai pasigirdo riksmai iš tos pusės, iš kurios jie ką tik grįžo.
-Einam ar liekam čia? Juk mes vis dėlto tik mokiniai, – nekaltai šyptelėjo Steve’as, pabrėždamas paskutinius žodžius.

Lu išsigandusi dairėsi aplink. Pasigirdo šaižus riksmas ir ji krūptelėjo.
-Kas ten? – sušnabždėjo ji, tarsi bijodama, kad kas nors išgirs. – Ten… ten ta bibliotekininkė Edith? Kas jai nutiko? Gal jai reikia mūsų pagalbos? Na taip, mes tik mokiniai, bet vis tiek…

Lu nervingai laikė rankoje lazdelę ir nežinojo, ar verta eiti link riksmo.

-Ką darom, Steve’ai?- sunerimusi ji prieblandoje bandė įžvelgtį jo akis, tačiau buvo pernelyg tamsu.

-Na, manau, jai reikia pagalbos, – pasakė vaikinas.

Jis iškėlė lazdelę, ją nukreipė į tą tunelį, kur nuėjo Archangel su profesore. Iš lazdelės išlindo raudonos ugnys bei kibirkštys ir nuskriejo link jų.
-Palaukime, kol jie sugrįš ir eikime,- pasakė Steve’as ir paglostė Lurei galvą, – nieko baisaus, ištrauksim tą moteriškę.

Archangel išgirdęs klyksmą apsisuko ir pamatė raudonas kibirkštis iš kito koridoriaus.
-Man rodos, reik skubėt pažiūrėti, kas ten vyksta,-tyliai pasakė jis.
Archangel nubėgo į pagrindinį kambarį ir pamatė, kad visi sveiki. Tada nubėgo į koridorių, į kurį nuėjo bibliotekininkė Ji buvo susigūžus kampe, koridoriaus gale.

Rodos, Juodoji magija veikia, pagalvojo Archangel ir žengė link bibliotekininkės, bet staiga pradingo sienoje.

Oi, čia tamsu, pagalvojo Archangel.

-Lumos.

Nieko neįvyko.

Pala, sienose gi magijos nebuvo. Panašu į kažkokį magiškai užkeiktą lauką.

-Finite Incantatem.

Archangel mostelėjo lazdele ir viskas dingo. Jie vėl stovėjo prie galinės tunelio sienos. Ūkvedys paėmė bibliotekininkę už rankos ir parvedė į centrinę salę.
-Kai išlipsit, jums reikės gerai pailsėt. Galbūt užsukit pas seselę, o tada, jei dar norėsit, galėsit tęsti runų tyrinėjimą,-pasakė Archangel.

Xantoria ramiai žengė koridoriumi tolyn. Vienas iš jos paleistų ugnies kamuolių sklendė priešais. Senos drėgnos ir gliaumais apaugusios sienos susižavėjimo nekėlė. Ji girdėjo už savęs šlepsint. Ūkvedys ėjo paskui. Vanduo ėmė siekti kauliukus, vadinasi, tunelis leidosi žemyn. Galiausiai ji pasiekė apvalią patalpą. Vos įėjus kažkas sukrutėjo. Profesroė krūptelėjo – iš kampo atsistojo siaubingas vyras. Visas purvinas, kaži kuo aptekęs, gargiantis ir besispjaudantis pūliais. Iš kito šono ėmė stotis toks pat, tačiau atrodė dar baisesnis. Aplink moterį išsiriakiavo gal penki tokie šlykštynės.

Negali būti… Čia negali būti jis… Negali… mintyse save ramino Xantoria. Staiga ji šyptelėjo.
-Ridicullus, – šiurpiu balsu suriko jiems.
Pasigirdo baisus pokštelėjimas ir ant žemės ėmė ropoti penki dideli vabalai daužydamiesi vienas į kitą. Xantoria ėmė juoktis iš tų padarų kvailumo. Kaukai vienas po kito pokštelėdami dingo. Ji apsisuko ir nuskubėjo atgal pažiūrėti, kas nutiko.

Na nežinau nežinau. Tik 5 kaukai. O magijos rodė daugiau. Gal dar kada reikės patikrinti, mąstė sau Xantoria.

Tuo metu Edith pasilenkusi žiūrinėjo, kur galėtų būti jos lazdelė. Ji buvo įklimpusi į velnio raizgus. Paėmusi ją ši suriko:
-Liufos Saren!

Iš burtų lazdelės išsiveržė kamuolys šviesos.

-Incendio!

Keli ugnies kamuoliai nutūpė ant velnio raizgų ir šie išsisklaidė. Atsistojusi Edith išbėgo iš kambariuko.

-Profesore Xantoria, Archangelai, kas ten yra?-suriko Puls bėgdama pas juos.

Pamačiusi kaukus ji apsiramino.

-Rodos, čia saugu. Manau, kad Velnio raizgai išlikę nuo tada, kai prieš daug metų buvo saugomas Išminties akmuo. Be to, ateisiu vėliau. Žinokit, manęs laukia, – ir šyptelėjusi ji dingo iš patalpos.

-Rodos, čia saugu, tad man laikas jus palikti vienus. Steve’ai, tikiuosi, susitvarkysi ir jei čia daugiau darbo nebu,s užsuk į mano kabinetą. Dėstytoja, ačiū už pagalbą Tikiuosi, nelabai sutrukdžiau, – nusišypsojo Archangel. – Sėkmės darbe ir iki pasimatymo.
Archangel užlipo virve į biblioteką ir nuėjo į savo kabinetą.

-Na, Lu? Lipam gal jau, man čia visai neįdomu, – šyptelėjo Steve’as ir, padėjęs jai išsikabaroti į viršų, užlipo pats.

Vaikinas pasisuko į Lurę.
-Klausyk, turiu lėkti į ministeriją. Tikiuosi, ilgai ten neužtruksiu. Iki, – jis mirktelėjo Lurei ir nusišypsojęs išėjo.

Archangel pavargęs po darbo bibliotekoje grįžo į savo kabinetą.

Na ir pavargau toje bibliotekoje, o dar šluotos liko, pagalvojo ūkvedys.

Jis atsisėdo prie savo stalo ir ėmė rašyt laišką į magijos ministeriją

Laba diena magijos ministre,
Norėčiau informuot, kad Hogvartso bibliotekoje buvo rasta užkeikta salė visa papuošta senovinėmis runomis. Pirminės patikros metu buvo sunaikinti keli kaukai, bei nukenksminti keli užkeikimai. Norėtume, kad atsiųstumėte darbuotuoju, kad pilnai ištyrinėtų tą salę
Pridedame: pirminių tyrinėjimų ataskaitą
Hogvartso ūkvedys

Parašęs laišką jis pririšo jį savo pelėdai prie kojos. Pelėda įskrido į magijos ministrės kabinetą, nutūpė ant stalo ir iš snapo paleido laišką. Tuo metu ministrė Lurida kalbėjo su broliu Justasu – Paslapčių departamento vadovu. Jos žodžius nutraukė atskridusi palėda. Ji paėmė laišką ir perskaitė.
-Problemos Hogvartse,-trumpai tarstelėjo.
Kiek pagalvojusi ministrė tarė:
-Regis, Justasai, darbas tavo departamentui. Ir tikriausiai netgi tau pačiam, nes darbas ne iš lengvųjų. Situacija tokia: mokyklos bibliotekoj atrasta salė, pilna visokiausių runų. Mokyklos vadovybė nori, kad salė būtų ištirta. Manau, kad salė tiesiog dvelkia Juodąja magija, todėl tu geriausiai viską išsiaiškintum. Aišku, gali pasiųsti kokį kitą savo departamento žmogų. Tai kaip?
-Manau, imsiuos pats. Jau kelios dienos nekvepia veiksmu, o čia kažkas įdomaus. O jei dar Juodoji magija, tai iš vis tobula, – tai sakydamas Justasas atrodė lyg prikeltas iš miego, atsigavęs.

Jis kostelėjo.
-Taigi, nebetrukdysiu. Viso gero, ministre, – tarė eidamas link durų.

-Puiku. Džiaugiuos, kad apsiimsi šiuo darbu. Būsiu visiškai rami, – šyptelėjo Lurida ir išlydėjo brolį žvilgsniu.

Justasas nueidamas stabtelėjo prie durų jausdamas sesės žvilgsnį, bet staigiai vėl pajudėjo ir dingo už durų.

Neilgai trukus Justasas ramiai įėjo į biblioteką ieškodamas veiksmo. Manęs, kad čia vyks tikras karas, buvo labai nemaloniai nuviltas. Bet staiga jo žvilgsnis užsikabino už runų, esančių ant sienos ir už didžiulio kraterio bibliotekos viduryje.

Taip, tokio vaizdo kasdien nepamatysi, pagalvojo jaunas vaikinas.

Justasas lėtai apsidairė ir pamatęs porą žmonių paklausė:
-Gal žinot, kas čia užrašė tas runas? Nemanau, kad tai mokinių darbas. Ir iš vis, kas čia atsitiko?

Pamačiusi Justasą Xantoria išlindo iš šešėlio.
– Laba diena. Kaip suprantu, jūs iš ministerijos? Aš Xantoria Taraxanum, naujoji šios mokyklos Apsigynimo nuo Juodosios Magijos mokytoja.
Ji tiriamai nužvelgė ministerijos darbuotoją, tačiau jos veidas buvo neįžvelgiamas, jį dengė šešėlis.
– Galiu trumpai apibūdinti padėtį. Bibliotekininkė kažkokiu būdu išsprogdino grindis. Ir pakvietė mane. Užtikau Juodosios magijos pėdsaką. Dešinėje, – ji mostelėjo į dešinį koridorių, – Velnio raizgai. Kairėje radau keletą kaukų, bet jie tokio Atpažinimo kerų poveikio negalėjo sukelti. Ten yra kažkas daugiau.
Ji vėl pažvelgė į kairiąją angą, kuri vis dar švietė mėlynai nuo Atpažinimo kerų, kurie turėjo išnykti pradanginus kaukus.

Lu stebėjo viską aplinkui ir stengėsi per daug nesikišti. Pamačiusi, kad Steve išeina, Lu šiek tiek nuliūdo, tačiau pamačiusi, kad atėjo Justasas, ji nusprendė likti, nutarusi, kad bus įdomu.
O gal geriau man pasinaudoti tuo, kad esu čia, uždrausajame skyriuje? pagalvojo Lu.

Ji apžvelgė visus esančius netoliese. Niekas nekreipė į ją dėmesio. Mergina pritūpusi nuėjo link knygų. Iš pradžių, žinoma, įsitikino, kad jos niekas nemato. Ji pasalūniškai priartėjo prie knygų lentynos ir greitai peržvelgė visas knygas. Ilgai nelaukusi, ji čiupo pirmą pasitaikiusią knygą ir spruko pro duris, nespėjusi perskaityti kokią knygą paėmė. Įsitikinusi, kad jos niekas nepamatė, išbėgo.

Justasas nužvelgė mokytoją.

Tegu tik neusimuša ir to pakaks, pagalvojo jis.
-O kada čia atsirado tos runos? Matot, jos gali būti viso to kaltininkės. Ir jei visko greit nesutvarkysim, tai gali baigtis daug liūdniau, – Justasas nepastebimai šyptelėjo.

Jo raudonai degančios akys pradėjo lakstyti skaitydamos runas.
-O ką radote tame krateryje? – Justasaso žvilgsnis nukrypo į daubą grindyse.

Atbėgusi į Uždraustąjį skyrių Edith rado vyrą iš Magijos ministerijos.
-Laba diena, aš esu bibliotekininkė Edith Puls. Malonu, kodėl jūs esate čia. Keistoka Hogvartse matyti kokį nors Magijos Ministerijos darbuotoją. Jums įdomu, ką ten radom? Ogi daug tunelių, koridorių, sienas su runomis, kuriose minimi Egipto blogieji dievai ir panašiai, Velnio Raizgų spąstus ir kelis kaukus. Toliau nėjome, – trumpai nupasakojo Edith.

Justasas nužvelgė bibliotekininkę.
-Deja, turiu jus nuvilti. Egiptas ir panašūs dalykai tėra dėmesio nukreipimas nuo tikrosios problemos, kuri tikrai nemaža. Pasirodo, kažkas užbūrė šį kambarį labai galingais kerais. Paprastai tokie kerai naudojami kam nors apsaugoti, o kadangi dar radot ir tunelius, vadinasi čia tikrai kažkas yra. Be to, patarčiau būti budriems, – Justasas lėtai peržvelgė kambarį savo raudonomis akimis, kurios, atrodė, mato kiaurai viską.
-Dabar reikėtų apsaugą nukenksminti, bet man reiks pagalbos. Reikia dar vieno žmogaus. Savanorių bus? – pasakė Justasas ir vėl pradėjo įtartinai žvalgytis po kambarį.
-Aš manau, jog bus. Tiesa, jau yra, – šyptelėjo Edith ir atsistojo netoli Justaso. – Dar ko nors laukiam ar jau einam? – smalsiai paklausė ji.

-Puiku. Tada padėkite savo ranką ant rašmenų esančių ant sienos. Kolkas tik tiek. Bet kai pasakysiu, pasiruoškit, nes paprastai po šių burtų atsiranda kas nors iš Juodosios magijos.
Justasas nukreipė lazdelę į rašmenis ir, sustingęs lyg statula, nusitaikė.
-Taigi, kai tik pasiruošit…

-Tik kad geičiau, laiko daug neturiu, – pasakė Edith ir ranka prilietė runas.

Lenta esanti po jos kojomis iššoko iš savo vietos ir stipriu mostu Edith’ą pakėlė į orą. Oras žaibišku greičiu nešė ją tolyn. Kūlverščiu apsivertusi ore ji griuvo ant nemalonių Velnio Raizgų patalų. Kakta prakaitavo, Velnio raizgai lyg gyvatės lindos tarp kojų, rankų. Pažvelgusi į tolį ji pamatė šviesą, o joje Justaso formos figurą, kuri, berods, bandė kažką daryti.

-Ech, teks dirbti vienam, – Justasas mostelėjo lazdele Velnio raizgų pusėn ir iš lazdelės galo tvokstelėjo sidabrinė gija kuri išlydė raizgus.

Tada ministerijos darbuotojas nukreipė lazdelę į runas ir pradėjo šnypštėliškai tarti kažkokį labai ilgą užkeikimą. Jam baigus sumirgėjo balta šviesa. Pasigirdo nežmoniškos aimanos ir runos, tekėdamos lyg kraujas, išnyko. Atpažinimo kerai prigęso. Justasas atsisuko bibliotekininkės pusėn.
-Ar gerai jaučiatės? – paklausė ir pradėjo šnypšti dar kažkokius kerus.

-Nieko man nenutiko, bet, atsiprašau, laiko dabar neturiu vykdyti slaptos misijos.

Ji ironiškai šyptelėjo. Atsistojusi pamojo Justasui.

-Nuoširdžiai atsiprašau, – Edith pasakė ir pakartojo dirbtinę šypseną.

Ji išlindo į viršų ir dingo iš bibliotekos.

Visas smagumas liks man, pagalvojo Justasas.

Jis toliau raižė ore ženklus ir kartojo neaiškų burtažodį. Tada nusitaikė į požemį ir ten užsidegė mažas raudonas skrituliukas.
Pagaliau. Nagi, parodyk, kas ten slepiasi.

Staiga tas rituliukas išaugo į milžinišką burbulą, kuris pradėjo rodyti slibinus, trolius, vilkolakius ir panašius Tamsos pasaulio padarus.

Taip ir maniau. Ką gi, teks juos išgalabyti vienam, pagalvojos vyriškis.

Justasas pažvelgė ten, kur buvo runos ir buvo smarkiai nustebintas. Ten, kur prieš tai buvo runos, dabar matėsi žiedo formos rašmenys.

O to nesitikėjau.

Jis nukreipė lazdelę link rašmenų ir toji pradėjo švytėti. Justasas išsitraukė dar vieną lazdelę ir abi nukreipęs į rašmenų žiedą panaudojo bežodžius kerus. Toje vietoje atsirado dar vienas tunelis. Jis dar kartą apsidairė ir įėjo į jį.

Jei viskas bus gerai, išeisiu pro tą skylę grindyse, pamąstė Justasas.

Xantoria šiek tiek susiraukė. Taip, tiesa, kad ji tik stovėjo ir stebėjo, kuomet ministerijos darbuotojas aiškinosi viską, tačiau ji ir nesiruošė kištis, kol neišsiaiškino, ką sugeba tasai žmogus. Ji kaip visuomet negirdimai žengė paskui. Dirbtinai kostelėjusi kandžiai prabilo:
-Nejaugi nenorite namo grįžti ankščiau? O gal tiesiog nuvertinate mano jėgas?
Vis taip pat be garso žengdama ji sparčiai pasivijo ministerijos darbuotoją.

Justasas nemąstydamas atsakė:
-Ne, papraščiausiai nenoriu būti atsakingas už dar vieną mirtį.

Jo akys tamsoje ryškiai švytėjo.
-Ką gi, jei taip norit, pasiruoškit. Teks šiek tiek pasikauti.
Jis isitraukė abi lazdeles ir nutaikęs prieš save pradėjo žygiuoti lėtesniu žingsniu.

Įdomu, kas ten saugoma, pagalvojo.

Xantoria piktai purkštelėjo.
-Na, jau mano mirties tai jau nesulauksite.
Ji piktai suspaudė lazdelę ir susigretino su burtininku. Jo žingsniai aidėjo ilgame ir drėgname koridoriuje, tačiau tarp žingsnių aido girdėjosi dar kažkas. Ar trepsenimas ar lekavimas – to moteris pasakyti negalėjo, tačiau aiškiai žinojo, kad šiuos garsus skleidžia ne žmogus. Ji kilstelėjo akis į žmogų iš ministerijos spėdama, ar ir jis girdi.

Nei šis nei tas. Net prisitatyti negalėjo. O jeigu kas?. Kas patvirtins, kad jis tikrai iš ten, mąstė Xantoria.

Justasas žvilgtelėjo į mokytoją.

Ką gi, šiokia tokia pagalba pravers.

Tada jis sukluso.

Jau netoli, jau galima išgirsti….
-Jei nesiruošiate mirti, tai geriau pasiruoškit. Tie padarai nėra patys draugiškiausi.

Justaso akys sumirksėjo ir šviesos blyksnis sustingdė kažkokį padarą visai šalia.

Gerai kad bent tamsoje matau….
-Šių padarų įkandimas ir įdrėskimas gali būti mirtinas, todėl geriau pasisaugokit.

Justasas iškėlė lazdelę aklinos tamsos pusėn ir paleido bežodžius kerus. Toje vietoje kaip mat užsidegė ir gyvi supleškėjo dar keli tokie pat padarai.

Čia jų knibždėte knibžda, pagalvojo jis.

Xantoria paniekinamai papurtė galvą.
-Jei jau easate apdovanotas ar įgijęs nepaprastų galių, malonėkite pranešti, su kuo susidursime. Tuomet galų gale ir aš galėčiau tinkamai pasiruošti. Juk noriu greičiau pabaigti.
Ji nepatenkinta žvilgtelėjo tolyn, kur judėjo kažkas didelio.

Justasas greit nužvelgė mokytoją ir panaudojo užkeikimą, po kurio atsirado milžiniškas burbulas, į kurį iš išorės pradėjo trankytis visokie padarai.
-Gerai, jei jau taip norit. Tai paprasčiausios žiurkės, kurios labai nemėgsta karščio. Suprantat?

Tada panaudojo dar kažkokį užkeikimą ir visą koridorių nutvieskė šviesa. Ten knibždėte knibždėjo visokių gyvių. Šimtai, o gal net tūkstančiai.
-Nagi, mokytoja, parodykit, ką sugebat.

Tai taręs Justasas pradėjo naikinti viską, kas tik judėjo. iš lazdelės galo pradėjo laidyti degančius viesulus, kurie gyvus išlydė būrius tų padarų. Staiga gale kažkas sutviskėjo.

Aha, štai, ką jie saugo. Tuoj pamatysim, kas tai, pagalvojo vyriškis iš ministerijos.

Xantoria nepatenkinta nusuko nuo jo akis, tačiau veide buvo matyti klastinga šypsena. Ji su pasitenkinimu žvelgė į padarus.
-Flameus maximus.
Šį kartą iš jos lazdelės šovė nebe patalpą apšviečiantys ugnies kamuolėliai, o kamuolių dydžio liepsnojantys naikintojai. Jie nusklendė į priekį svilindami visus aplinkui. Xantoria pagreitino žingsnį su įtarumu stebeilydama į priekį.

Xantoria pagaliau įžengė į menę. Aplinkui voliojosi jos paleistų ugnies kamuolių aukos. Vidury patalpos stovėjo aukštas postamentas, ant kurio bolavo lyg ir sidabro narvelis, tačiau vietoj virbų ji aiškiai matė kažkokių Juodosios magijos burtų spindulius. Nelaukdama ministerijos darbuotojo ji paleido atpažinimo kerus. Daiktas akinamai ryškiai suspindo.

Negali būti. Tiek daug ir tokios stiprios. Iš kur ji čia, Hogvartse? pagalvojo Xantoria.

Staiga ji neramiai apsidairė. Išskyrus jų lazdelių galų skleidžiamą šviesą, visoje patalpoje neliko nė kvapo jų paleistų kerų. Profesorė pakėlė galvą ir nustėro. Palubėje pleveno miliniška pulsuojanti votis. Norėdama įsitikinti ji paleido sutratinimo kerus, tačiau tie vos pasiekę tikslą lyg išnyko. Toji votis pastebimai padidėjo. Nepraėjus nė akimirkai ji dar labiau išsiplėtė ir sprogo. Xantoria šaukdama šoko ant ministerijos darbuotojo, kuris lyg apkvaitęs žvelgė į narvą ir nieko aplinkui nematė. Tačiau moteris nepaskaičiavo savo galimybių ketindama pargriauti vyrą. Ji sunkiai žnektelėjo ant grindų suspaudusi tik jo koją. Iš šiurpiosios voties atskriejęs raudonai žalias žaibas pataikė tiesiai vyrui į krūtinę. Po kelių akimirkų, nors atrodė, kad praėjo baisybė laiko, Xantoria pasikėlė nuo grindų. Ranka nevalingai spaudė suodžius. Ji suriko supratusi, kad tai viskas, kas liko iš burtininko. Sunkiai atsistojusi ji baimingai apsidairė. Nieko šiurpaus nebebuvo. Sukaupusi visą savo valią, patyrimą ir galias, lazdele ore ėmė braižyti nepaprastai sudėtingas pentagramas. Mintyse kartojant burtažodžius, jos kaktą išpylė prakaito lašeliai. Iš burtų lazdelės galo sistemingai veržėsi įvairių spalvų žiežirbos. Jos viena po kitos rikiavosi virš postamento. Paskutinei, nakties mėlynumo spalvos žiežirbai atsistojus prie raudonos, Xantoria pakėlė rankas ir lėtai jas leisdama žemyn suriko iš visos gerklės:
– Campylorhynyses trochilirostris!
Ore kabėjusios žiežirbos dar ryškaiu suspindo ir tolydžio greitėdamos ėmė suktis ratu. Šviesos ratas užliejo patalpą. Didžiulės energijos iškrova ėmė trikdyti Juodosios magijos sukurtus narvelio virbus. Jie tai užgesdavo, tai vėl atsirasdavo. Besisukantis ratas įgavo tokį pagreitį, jog rodės, kad patalpoje siautėja tornadas. Galiausiai salėje nugriaudėjo baisingas sprogimas – narvelio sienos neišlaikė. Nuo lubų ir nuo sienų pabiro akmenukai. Grindys po Xantorios kojomis nesiliovė drebėjusios. Galinė siena ėmė pleišėti. Profesorė, vos išsilaikydama ant kojų, pribėgo prie postamento ir pagriebė narvelyje buvusią platininę, niekada nematytom runom ir ženklais išraižytą keturkampę piramidę, telpančią delne. Ji greitai apsisuko ir nuskuodė prie išėjimo, tačiau, likus žingsniui iki jo, užkliuvo už nukritusios lubų plokštės ir visu ūgio plojosi ant grindų. Ji šliaužte nušliaužė į tamsų koridorių, kuriuo atėjo. Ji pačiu laiku atsistojo. Ten, kur ką tik buvo jos kojos, jau stūksojo didžiulė sienos nuogriuva, palaidodama įėjimą į menę. Moteris ėmė bėgti koridoriumi. Šįkart jos kojos garsiai šlepsėjo per vandenį. Pasiekusi sandėlį, sustojo įsikibusi sienos. Širdis siaubingai drebėjo, tačiau čia bent žemė buvo visiškai stabili. Ji išsikeberojo iš sandėlio ir atsidūrė Uždraustajame skyriuje. Paklaikusiomis akimis ir bekrauju veidu, galingais kerais užtaisė skylę grindyse. Ji greit išskubėjo lauk, kad, pamatę ją visą murziną ir šlapiu apsiaustų, niekas neimtų klausinėti. Ji nusprendė nuvykti pas ministrę.

Xantorią iki ministrės kabineto lydėjo smalsūs ir kiek piktoki žvilgsniai. Jauna, tačiau pavargusi moteris nuobodžiu pilku apsiaustu, be garso žingsniavo ministerijos koridoriais. Griežtu žvilgsniu ar trumpu burbtelėjimu nutildė visus klausinėtojus. Pasiekusi ministrės kabinetą iškėlė randuotą kumštį ir pabeldė, tačiau nelaukusi leidimo pravėrė duris ir įėjo. Hogvartso profesorė iš karto pasijuto nejaukiai su savo apgailėtinai kukliu apsiaustu, kuriuo skubėdama čionai buvo spėjusi persivilkti, ir purvinais plaukais.Tačiau šaltas, visai be emocijų veidas nieko neišdavė, o galvą ji laikė aukštai iškeltą.

Išgirdusi beldimą ministrė pakėlė akis nuo laikraščio ir stebėjo, kaip į jos kabinetą įėjo jauna moteris, matyta Hogvartse.
Profesorė tikriausiai. Bet, atrodo, esu mačius ją ir ministerijoje, pagalvojo Lurida.
Luri nužvelgė atvykėlę nuo galvos iki kojų. Jai į akis krito purvini plaukai ir šaltas veidas. Lurida padėjo laikraštį ant stalo ir atsistojo. Kabineto prietemoje sunkiai įžūrėjo jaunos raganos aprangą, tačiau ji jai visiškai nerūpėjo, tad ir nesistengė įžiūrėti. Ministrė laukė, kol moteris pradės pirma kalbėti, tačiau jai tylint tarė:
-Laba diena. Nesitikėjau šiandien jokių susitikimų. Jūs čia su reikalu?
Luri dar kartą nužvelgė raganą, bandydama jos veide įžiūrėti nors kokią emociją.

Išgirdusi balsą Xantoria pagaliau pastebėjo žmogų, su kuriuo turėjo susitikti. Ji kepštelėjo rankovę mąstydama nuo ko pradėti.
-Laba diena. Žinau, kad šis susitikimas neplanuotas, tačiau šis tas įvyko. Paslapčių departamento vadovas, kuris nematė reikalo prisistatyti… Taigi šis žmogus buvo atvykęs į Hogvartsą po to, kai bibliotekininkė išsprogdino grindis ir rado slaptavietę.
Pagaliau Xantorios mintys susirišo ir ji apsisprendė, kaip ir ką sakys.
-Vienu žodžiu, mes abu ėjome tirti visko, kol radome Juodosiso Magijos sankaupą. Deja, šiek tiek neapskaičiavau savo galimybių ir, – ji trumpam nutilo vėl prisiminusi savo klaidą. – Taigi, atvykau pranešti, jog minėtasis darbuotojas žuvo. Kūno neliko. Ten buvusią magiją panaikinau, tačiau patalpa užgriuvo negrįžtamai.
Nutilusi ji skvarbiai pažiūrėjo į ministrės akis.

Lurida išgirdo tai, ko visiškai nesitikėjo. Ji manė, kad Justasas jai praneš apie sėkmę Hogvartso bibliotekoje, bet viskas buvo priešingai. Ministrės jaunėlis brolis žuvo. Luri negalėjo patikėjo. Jai atrodė, kad staiga visas pasaulis nusidažė juoda spalva. Širdyje liko tuščia. Brolis jai buvo vienintelis brangus žmogus šiam pasauly, o dabar jo nebebuvo. Nebeliko nė vieno žmogaus, kuriam ji nuoširdžiai rūpėtų ir rodės, kad žemė slydo iš po kojų. Jos pulsas padažnėjo ir atrodė, kad gerklėje kažkas įstrigo. Jai norėjosi rėkti, verkti, išdaužyti viską, kas tik buvo aplinkui, tačiau teko susitvardyti. Ministrė neparodė, kaip jai sunku, o tik šaltu veidu ir balsu tarė:
-Labai gaila. Puikus darbuotojas buvo.
Ji užsikirto. Nebežinojo, net ką daugiau pasakyti, kaip elgtis. Luri norėjo likti viena, tačiau jos pareigos neleido dabar jai to daryti. Ji tik mostelėjo į krėslą priešais stalą.
-Prašom sėstis. Norėčiau išgirsti išsamesnį pasakojimą, jei nieko prieš, – pasakė Lurida ir atsisėdo į savo vietą kitoj stalo pusėj.

Xantoria prisėdo ant nurodytos kėdės krašto. Linktelėjusi ji papildė:
-Galutinė patalpa buvo pilna gyvių, bijančių ugnies. Mes abu juos išnakinome. Viduryje stovėjo postamentas, ant jo, – ji nutilo kovodama su savimi.

Lyg netyčia ji pajuto tos piramidės svorį kišenėje. Ranka pasitrynusi smilkinius nusprendė.

-Ant jo matyt kažkada buvo kažkas padėta, nes aplinkui buvo Juodosios Magijos sukurtas jėgų laukas. Virš visko kabėjo votis, sugerianti magiją. Ji ir sugėrė mūsų su žuvusiuoju paleistu kerus. Aš pirmoji pamačiau, kad ji tuoj sprogs ir bandžiau pargriauti jį, tačiau, pasirodo, jis stovėjo per toli. Sugriebiau tik koją. Kai atgavau sąmonę, mano rankose tebuvo dulkės.
Ji vėl nutilo pykdama ant savęs.

Žadėjau…žadėjau, kad daugiau niekas nežus, kuomet galiu padėti, pagalvojo Xantoria ir atsidususi žvilgtelėjo į rankas. Nejaugi? Jos ir vėl dreba? Juk nieko neužmušiau pati. Netiesa, tai teisiog negali būti tiesa.

Susitvardžiusi ji kisltelėjo galvą.
-Tuomet panaikinau Juodąją magiją. Kilo drebėjimas ir kuomet palikau patalpą, ji užgriuvo. Skylę bibliotekos grindyse užtaisiau.
Ji liūdnai apžvelgė puošnų kabinetą.

Dulkės… Iš jo teliko dulkės… pagalvojo Luri ir nuleido akis. Galbūt jis nekentėjo.
Ministrė stengėsi susikaupti ties darbu. Galiausiai ji didelėmis valios pastangomis susitvardė.
-Taigi, galima sakyti, kad su užduotimi susitvarkyta, tiesa? Hogvartso mokyklos biblioteka vėl saugi?
Lurida pamatė liūdną Xantorios žvilgsnį ir norėjo pasakyti kokį švelnų žodį, tačiau tuo metu galvoje nebuvo nė vieno žodžio, kuriuo galėtų kažką paguosti.

Xantoria pakilo nuo kėdės ir tiesdama ranką atsisveikinti prabilo:
-Biblioteka ir visa mokykla saugi. Jums leidus, eisiu. Jei kils klausimų, nuo šiol mane rasite penktame aukšte.
Ji timptelėjo lūpas mėgindama nusišypsoti, tačiau nelabai pavyko. Ranka mantijos gilumoje užčiuopė daiktą, dėl kurio kilo visas tas balaganas. Į ranką skaudžiai įsirėžė briaunos.

Žinau, ko man reikia, į paslapčių departamentą, pagalvojo Xantoria.

Ministrė šiaip ne taip nusišypsojo. Ji taip pat atsistojo ir paspaudė raganai ranką.
-Džiugu, kad jums pavyko viską sutvarkyti. Džiaugiuosi, kad nors jūs likote gyva. Šį mėnesį jums prie algos bus pridėta premija už puikiai atliktą darbą, – trumpai tarė Lurida. – O dabar, jei skubate, galite eiti.

Xantoria linktelėjo galvą ir pasuko prie durų.
-Ačiū, kad skyrėtė savo brangaus laiko, deja šiek tiek skubu.
Kaip visuomet be garso ji nužingsniavo. Tylutėliai girgžtelėjo durys, kai ji išsmuko į koridorių.

Na….O dabar žemyn, į paslapčių departamentą, pagalvojo ši.

Lurida nusekė Xantorią žvilgsniu. Šiai uždarius kabineto duris ministrė atsistojo ir vėl nuėjo prie žaliosios sofos. Ji atsisėdo ir parėmė rankomis galvą.
Juk aš dėl to kalta. Aš jį pasiunčiau į mirtį. Galėjau šią užduotį duoti bet kam. Kvaiša, kodėl daviau ją būtent Justasui?! Juk… Aš dabar kalta dėl jo mirties. Niekas kitas, tik aš.
Kuo daugiau apie tai mąstė, tuo skaudžiau buvo suvokti, kad mirė jos brolis. Akyse ėmė kauptis ašaros ir Luri net nepastebėjo, kaip jos ėmė tekėti per skruostus.

Ironas atsargiai pabeldė į kabineto duris. Lėtai jas atidarė ir pamatė gražią moterį, pažvelgė į ją su susidomėjimu, bet, prisiminęs, ko atėjo, pradėjo greitai ir nedrasiai šnekėti:
-La…laba diena… M…man liepė šiandien jums atnešti…šią knygą. Kažkoks ministerijos darbuotojas. Paslapčių departamento vadovas, rodos.

Jis ištiesė rankas, kuriose laikė storą labai seną knygą, drakono odos vršeliu. Knygos viršelyje buvo ryški raudona, demoniška akis, o šalia jos išdeginti inicialai J.R.
Palikęs knygą Ironas nėrė pro duris.

Pabeldus į duris Lurida nusišluostė ašaras. Ji nustebo pamačiusi mažą berniuką.
Ką jis čia veikia? pagalvojo ministrė.
Jai nieko nespėjus pasakyt vaikas ėmė dėstyt, ko atėjęs. Luri tik spėjo paimti knygą, nusistebėt jo panašumu į Justasą ir berniukas išėjo.
Kas čia dabar? nesuprato ministrė.
Ji laikė rankoje knygą, kuri kažkodėl spinduliavo šilumą. Iš karto atkreipė dėmesį į akį, tokią panašią į Justaso. Tik tada pastebėjo šviežiai išdegintus inicialus, kurie aiškiai seniau nebuvo ant knygos.
J. R. – Justasas Ridlis… pagalvojo Lurida ir atvertė knygą.
Pirmajame puslapyje jos laukė staigmena – kažkoks užrašas. Jis buvo užrašytas ne rašalu, o krauju. Iš pradžių Luri pagalvojo, kad ten kažką parašęs koks Hogvartso mokinys, nes knyga buvo iš bibliotekos, tačiau ji atkreipė dėmesį į tai, kad kraujas atrodė šviežias.
-„Nepamiršau savo pažado, o tu nepamiršk savo brolio… Mirtis tai tik pradžia, tu tai žinai”, – pašnibždom skaitė Lurida.
Ji dar kelis kartus perskaitė negalėdama patikėti. Žinoma, ji net neabejojo, kad rašė jos brolis. Ji pažino raštą, o ir apie pažadą žinojo tik jie du. Tos dvi eilutės nežinia kaip sugebėjo nuraminti Luridą ir ji šyptelėjo žiūrėdama į žodžius. Širdy tapo ramu ir gera. Atrodė, kad kažkas sugėrė neigiamas emocijas ir jausmus.
Ak, tas mano jaunėlis broliukas… Tik jis taip mokėjo keliais žodžiais mane nuramint, pamąstė Lurida ir nusišypsojo.
Ji perbraukė ranka užrašą įsivaizduodama, kad liečia brolio ranką. Tada užvertė knygą ir pažiūrėjo į pavadinimą.
-„Nuostabioji Mirties magija. Kaip pažaboti Mirtį ir jos išvengti”, – tyliai perskaitė ir nusijuokė. – Tik Justasas galėtų išrinkt tokią dovanėlę sesei.
Ramia širdimi ji vartė knygą, kartais vis pažiūrėdama į raudonąją akį, kuri Luridai priminė brolį.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž