Buvo apniukusi vasario diena. Tamsūs, tiršti debesų kamuoliai plaukė šen bei ten, aižydami dangų, ant žemės slūgsojo į krūvas suverstas, pilkomis dulkėmis apneštas sniegas, atidengdamas juodus lopus. Severas Sneipas vikriai
Skaityti toliau
Haris tysojo ant žemės, jausdamas, kaip kūną veria šaltis, tačiau niekaip neprisiversdamas atsimerkti ar pajudėti. Drėgmė, kildama nuo kieto gruodo, įkyriai smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Pirštais užčiuopė žolės kuokštelį
Skaityti toliau
Haris pakirdo pirmas. Tylos kerai išsivadėjo, pro storas palapinės sienas veržėsi linksmas vaikų krykštavimas. Šūkaliodami plonais balsiukais, kartkartėmis užlūžtančiais bei suskambančiais falcetu, ūbaudami kaip goblinų gauja, jie kėlė neapsakomą triukšmą.
Skaityti toliau
Vietovė buvo skurdi, sulaukėjusi, atgrasi. Kryžkelėse stovėjo aukšti juodi kryžiai, prie kurių ganėsi pririštos ožkos. Oras, sunkus ir beveik aitriai kvepiąs alyvomis, šiek tiek svaigino. Senomis obelimis apaugusio viensodžio kieme
Skaityti toliau
– Severai, tai kažkokia beprotybė! – šaukė Lubinas ant Sneipo, kuris sėdėjo tarsi sustingęs, žiūrėdamas į vieną tašką. – Šitaip negalima! Ji tau buvo ne žmona, net ne mergina. Jūs
Skaityti toliau