Lauren brovėsi pro šakas. Vėjas kur ne kur pasupdavo medžių viršunes. Galiausia mergaitė sustojo.
-Mary, tu jau?
Ji apsidarė nuožmiomis akimis.
-Jei pakliūtų čia koks mokinys… Ach..,
Mergaitė apsilaižė ir įkvėpė oro.
Mary trenkė Lauren per rankas.
– Niekas… Girdi? Niekas nelies mokinių.
Mary įlindo į tamsą.
– Turėtum žinoti, jog pirmakursiai mano!
Mary vėl staigiu judesiu įskrido į padangę.
– NIEKAS!!!!!
Lauren sukikeno.
-Gerai, jau gerai. Jūsų pirmakursiai, mano penktakursiai. Deal?
Ji sužaibavo akimis ir vėl apsidairė lyg ieškodama kokios aukos, netyčia užklydusios į mišką.
Nagi, ateik..
Ji atsisėdo ant kelmo. Baltučiai dantys švietė iš po ryškių raudonų lupų.
Mary pasižiūrėjo į Lauren.
– Nemanau, kad mokykloje yra tokių kvailių, kurie nežinotų, kad naktį į Uždraustąjį mišką eiti labai pavojinga.
Mary nusijuokė.
– O galėtų būti…
Mary šiek tiek pakilo į orą, atsilošė, ir pradėjo snūduriuoti.
Lauren apsižvalgė.
-Gaidžiai..
Kažkur toli sukakariekavo gaidys ir saulė ėmė kilti ties horizontu. Mergaitė pargriuvo. Jos raudoni drabužiai kaip regint pranyko. Ji pakėlė galvą.
-O ne..
Pamačiusi, kad Mary dar neatvirtusi, atsistojo ir ėmė trauktis atbula.
-Susimatysim.
Ji šyptelėjo ir ėmė bėgti link pilies.
Mary žnektelėjo ant žemės.
– Kas ? Kas atsitiko?-paklausė ji pusbalsiu.
Mary rankomis perbraukė savo plaukus.
– Nejaugi… jau rytas…
Mary pasižiūrėjo į savo atvaizdą ryto rasoje.
– Laikas grįžti į pilį,-pasakė ji sau.
Mary brovėsi pro šakas, ir ėjo link pilies, tačiau pamatė miške dar vieną žmogų. Mokinę.
– Ar tu nežinai, kad vaikščioti čia yra DRAUDŽIAMA??
Mary pasižiūrėjo į mergaitės uniformą.
– Grifė.. pf..
Mary dar kartą pasižiūrėjo į mokinę ir, žvilgsniu ją nulydėjus, nuėjo į pilį.
Surinko ir redagavo Lurida Revendž