Turbūt buvau devynerių metų, kai perskaičiau pirmąją Hario Poterio knygą, bent jau kiek pamenu, man tiek buvo kai jinai buvo išleista Lietuvoje. Nuo mat mažens man patiko viskas kas susiję su magija, fantastiniais gyvūnais ir panašiais dalykais. Tačiau kai pradėjau skaityti „Haris Poteris ir Išminties Akmuo“, pirmuosiuose skyriuose nesupratau, kad ši istorija bus būtent apie tai, todėl skaičiau labai sunkiai, dar kadangi buvau tokia mažytė, knyga atrodė labai stora ir sunki. Kas dieną vis po kelis puslapius, vis skaičiau ir skaičiau, kol knygoje pradėjo eiti kalba apie magiją, knyga iš kart pasidarė įdomesnė. Vis daugiau laiko sedėdavau savo kambaryje užsidarius ir skaitydavau, bet vis tiek tą, dabar jau plonytę knygutę, perskaičiau tik per kelias savaites.
Buvo taip, kad antroj knyga buvo išleista vos ne tais pačiais metais, todėl iš kart norėjau prašyti, kad mama nupirktu naują, bet to neprireikė, nes ją pačią ši istorija užbūrė, todėl greitai gavau ir antrąją knygą, tik reikėjo palaukt kol jinai ją perskaitys. Gavus knygą, iškart puoliau skaityti. Taip smalsu buvo, kas tas bekūnis balsas, o Lockartas tai labai nervino. Knyga atrodė dar storesnė, nei pirmoji, bet įveikiau per panašų laiką. O po to sužinojau, kad J.K.Rowling ruošiasi parašyti septynias knygas, vos neišėjau iš proto ir kad dar filmas bus, tai iš vis vos ne plaukus nuo galvos roviausi, nes HP buvo tas dalykas, kuris man buvo tikrai labai įdomus, gyvenime daugiau taip nedievinau jokios knygos ir iš vis niekuo taip smarkiai nesidomėjau. Laukdama trečiosios dar po kelis kartus perskaičiau pirmąsias ir jos man iki šiol neatsibodo, nors jau gal kelis dešimčius kartų esu jas skaičiusi.
Kai pasirodė trečioji knyga, buvo taip smalsu, kas tas Azkabano kalinys, pavadinimas skambėjo taip kažkaip bauginančiai. Ją ir ketvirtąją knygą perskaičiau greičiau nei pirmąsias, nes buvau truputį vyresnė ir lengviau buvo. O nuo penktosios, jau pasiekiau tą lygį kai nebegalėjau sulaukti, kada išvers į lietuvių kalbą ir ėmiausi skaityti anglišką knygą. Sekėsi panašiai kaip ir lietuviškai skaitant pirmąją knygą. Vos du puslapius per dieną perskaitydavau, kas kelias minutes šoktelėdavau prie žodyno. Bet, kadangi buvo vasarą, šiaip ne taip įveikiau. Pirkau po to ir lietuvišką, ir tai buvo pravartu, nes pasirodo, kad daug vietų, nes viską taip suprasdavau kaip buvo iš tiesų. Kai atsirado šeštoji, man jau gal penkiolika ar šešiolika metų buvo, tai anglų jau geriau mokėjau, todėl irgi iš kart pirkau anglišką ir po dviejų dienų nebeliko ką skaityti.
Na septintąją irgi jau angliškai esu perskaičius, bet dabar truputį gailiuosi, kad ją kaip ir šeštąją per pora dienų pabaigiau, buvo paskutinė knyga, o aš, iš to noro kuo greičiau viską sužinoti, skubėjau ir leidau jai per daug greit ištirpti, o dabar jau nebėra ko laukti, kai apie tai pagalvoju truputį liūdna pasidaro, bet viskam kažkada ateina galas. Bet aš pasistengiau, kad man HP galas dar neateitų ir nusipirkau pirmasias knygas angliškai, kurių neturėjau ir dabar pradėsiu iš naujo viską angliškai skaityt, nes kadangi penktąją ir ketvirtąją skaičiau ir lietuviškai ir angliškai, pamačiau, kad skirtumas tikrai yra ir tai daug labiau įdomiau yra.