Kaip dabar atsimenu, HP buvo išgirtas, išreklamuotas mano klasioko, o aš jam, gal 12 metų, tiksliai nežinau, simpatizavau Rolling. Na, aš nebūčiau aš, bet užsispyriau tas knygas perskaityti. Bibliotekoje jos dar nebuvo pasirodžiusios, knygynuose – man brangu, nebuvo progos niekaip.
Bet kažkada eidama su tėčiu ir sese užsukau pirkt parkerio. Ir akys išsiplėtė, kai ant lentynų pamačiau HP. Iš karto pradėjau zyzt ir ko tik nedaryt, bet tėtis greit man nupirko, nes iš laikraščių ir pan. žinojo, kad HP – garsios ir geros knygos. Nupirko antrą ir trečią dalis, pirmos, deja, nebuvo. Namuose antrą ir trečią staigiai prarijau, skaitydavau naktį užsidariusi vonioj, arba po kaldra palindus. Nerealiai patiko. Tada bibliotekoj susigaudžiau ir pirmą dalį.
O tada prasidėjo… Laukiau ketvirtos žiauriai. Tėvai ją Kalėdoms nupirko ir slėpė. Bet aš, aišku, jų slėptuvę žinojau, ir kai nieko nebūdavo namie, pasiimdavau ir skaitydavau „dovaną“ Kalėdų rytą jau teisėtai pabaigiau kelis paskutinius skyrius. Penktąją pati nusipirkau be progos, irgi slapta skaičiau naktim, negalėdavau atsitraukt. O šeštą paskaityt davė tas pats klasiokas, per kurį susipažinau su HP.