Mergaitės su Zank prasibrovė pro dar vieną miško tarpą ir Moni pastebėjo tai. Tą arką, matytą iš kitos ežero pusės.

Negi mes taip greit nuėjome iki miško vidurio iš kitos pusės? Oho, pagalvojo Monila.

Tai nebuvo tarsi arka, greičiau keli medžiai, su nulenktomis viršūnėmis, kurios tarsi sudarė arkos viršų.
– Geras, niekada nebuvau mačiusi nieko panašaus, kažin tai magijos pagalba ar natūralus dalykas?
Monila priėjusi prie vieno medžio jį palietė, o šis tarsi atgijo ir nusipurtė. Mergaitė išsigandusi greit atitraukė ranką, tarsi tas medis būtų galėjęs jai nukąsti ranką.

Labai kvaila mintis…

Monila pažvelgė į kitą lygaus tarytum stiklas ežero pusę ir matė ten vaikštinėjančius moksleivius, šie atrodė tarsi mažyčiai skruzdėliukai zujantys dideliame skruzdėlyne. Mergaitė papurtė galvą norėdama išmesti kvailas mintis apie skruzdėles ir atsisuko į Evitą.
– Na, pasiruošusi? Eime…
Visi įėjo į mišką, ir, tik jiems suėjus, arka užsivėrė. Medžiai susiglaudė taip, kad net paukštukas nebūtų praskridęs tarp jų. Monila apsimetė labai rami, nors širdyje velnioniškai išsigando. Staiga kažkas sučežėjo krūmuose vienoje ir kitoje pusėse. Moni staigiai išsitraukė lazdelę ir pradėjo karštligiškai galvoti burtažodį, kuris galėtų apšviesti mišką.
– Lumos Orbus!
Iš lazdelės iššovė milžiniškas šviesos kamuolys, tačiau nieko nesimatė aplink.
– Finite Incantatem!
Šviesos rutulys dingo. O Moni kreipėsi į Evitą.
– Girdėjai kažką, ten krūmuose?

Įžengus į medžių arką Evita krūptelėjo. Atsisukusi pamatė, kad nebėra tarpo pro kurį jos įėjo. Toliau eiti taip pat nebegalėjo, nes jos buvo uždarame medžių rate. Jokio plyšelio, tarpelio ar dar ko nors, pro ką jos galėtų išlįsti lauk. Evitos širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Vos vos trūko ir ji būtų pradėjusi klykti.
– Kaip suprantu mano žinutę gavai – pasakė balsas nežinia iš kur. Evita pašoko lyg jai būtų su adata kas įdūręs – Puiku. Aš laukiau tavęs čia jau vakar, bet tu nepasirodei. Jau pamaniau, gal nesupratai žybsėjimo arba dar kas nutiko. Bet tu čia… Šauniai sugalvojau ar ne? Puiki žinutė… lengva iššifruoti ir lengva suprasti – šyptelėjo jis.
– Lumos orbus – riktelėjo Evita. Mišką apšvietė ryški šviesa, tačiau nieko nesimatė – Moni, ar tu ką nors matai? Kur tu? ir… kas tu? – drebančiu balsu pasakė Evita.
– Manęs bijoti nereikia. Aš taikiai nusiteikęs. Neketinu jūsų pulti ar dar kaip nors jums kenkti, – tarė balsas ir pasigirdo kanopų kaukšėjimas.

Nežinia iš kur ir kaip jis prasigavo pro medžių tankmę, tačiau prieš mergaites dabar stovėjo kentauras.

Ačiū kažkam, kad ne vilkolakis, pagalvojo Evita.
– Ko… ko tu nori? Ir kam reikėjo kviestis čia? – truputi ryžtingiau, tačiau vis tiek bailokai paklausė ji.
– Turiu tau papasakoti ir perduoti šį bei tą. Jeigu leisit pradėsiu – linktelėjo jis ir tęsė savo šnekas toliau – Kaip pačios matot aš esu kentauras. Gimiau ir užaugau čia. Buvau geras tavo mamos draugas.
– Bet mano mama buvo Žiobarė, – pertraukė jį Evita
– Ne. Ji nebuvo žiobarė.Ji buvo tokia pati ragana kaip ir tu. ,Ir tarp kitko, labai talentinga ragana. Taigi, tai įvyko prieš 15 metų. Ji nežuvo tave gimdydama… Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl tavo tėvas pasirinko štai tokia jos mirtį papasakoti tau.Ji mirė šiame miške. Štai šioje vietoje, kur mes dabar stovim. Ji buvo aurorė ir, palikusi vienerių metų dukrytę namie su dėde, ji kovėsi čia su vienu iš Mirties Valgytojų. Kova tikrai buvo arši. Šioje arkoje tuo metu buvo ir tavo tėvas. Buvo ir daugiau auroru, kurie bandė pričiupti tuos niekšus, tačiau be mirties kova neapsiėjo. Turėtum didžiuotis savo mama.Ji gynė Hogvartsą nuo tų padugnių. Jei ne aurorai, nežinia, kas būtų nutikę tą vakarą, – jis paskendo savo mintyse.
– Bet… bet kodėl mano tėtis nuo manęs tai slėpė? Kodėl jis man nenorėjo to sakyti ir kūrė pasakaitę apie Žiobarus? Kodėl namuose nėra nė vienos mamos nuotraukos?

kas per svaičiojimai..
Kentauras krūptelėjo lyg būtų pažadintas iš gilaus sapno.
– Šito ir aš nežinau. Matyt, tam buvo priežasčių. Tačiau tą vakarą tavo mama man padavė savo medalioną. Ir paprašė, kad jeigu jai kas nutiktų aš tau jį perduočiau. Man regis, ji nujautė, kad iš šio miško ji nebegrįš. Nenumanau, kodėl ji nepaprašė tėvo, kad tau jį perduotų, bet matyt tam buvo savų priežasčių. Kiek pamenu, jie tuo metu labai pykosi. Ji dažnai man pasipasakodavo, kas dedasi namuose. Tačiau ne man teisti vieną ar kitą pusę. Štai paimk, – jis ištiesė ranką ir padavė jai medalioną,- jis priklauso tau.
Tai buvo sidabrinis medalionas. Truputi apsitrynęs nuo laiko, tačiau ganėtinai gerai išsilaikęs. Evita atidarė jį. Viduje buvo jos mamos nuotrauka.

aš jos niekada nebuvau mačius. O ji buvo tikra gražuolė.

Nuotraukoje buvusi moteris šypsojosi kartkartėmis pamodama jai.
– Ji.. – Evita nežinojo, ką pasakyti.
– Taip. Tavo mama. Labai atsiprašau, kad tau įvariau tiek baimės ir streso. Aš tikrai nenorėjau. Tiea, aš neprisistačiau. Esu Temzis, – prisistatė jis ir ištiesė ranką Evitai.

Mergaitė nedrąsiai atsakė tuo pačiu ir spustelėjo ją. Jo ranka buvo šalta kaip ledas

-Taigi. Dabar, kai pasakiau viską ką norėjau, aš jus palydėsiu iš miško. Net nepagalvojau, kaip jūs iki čia ateisit. Tokioms mergaitėms miške nesaugu – šyptelėjo jis.
Evita ėjo suspaudusi medalioną rankoje. Ji vis klausinėjo Temzio, kokia buvo jos mama ir į visus mergaitės klausimus buvo maloniai atsakyta. Galų gale jie išėjo iš Uždraustojo Miško ir stovėjo ežero pakrantėje.
– Na, aš jus čia paliksiu. Manau nuo čia grįšite ir pačios. Evita, jei ko prireiks, žinok, kad visada gali kreiptis į mane. Aš visada tau padėsiu.
Jis apkabino mergaites ir dar ilgai žiūrėjo į nueinančias Evitą bei Monilą.
– Aš sukrėsta, – tarė ji Monilai, – net nebežinau ką galvoti. Kas tikra, o kas ne. Bet bent tie gerai, kad nesutikom vilkolakių – šyptelėjo ji Monilai.
Evita laikykis.Ir neapsižliubk.Tu jau didelė o tokios kaip tu jau retai kada ir verkia. Bet aš negaliu vis, mastė ji ir jos skruostu nuriedėjo didžiulė kaip pupa ašara.

Ji stabtelėjo ir apsikabino Monilą..
– Tikrai. net nebežinau ką galvoti.

Moni apkabino Evitą.
– Na tik neverk, prašau. Juk svarbiausia, kad viską išsiaiškinai, bent žinai, kaip mirė tavo mama ir dabar turėsi jos daiktą bent vieną. Na, užsikabink jį, juk tai tavo mamos ir tavo bendras daiktas. Na, dėkis.
Moni paėmė iš Evitos rankų grandinėlę ir užkabino jį jai ant kaklo. Vis dar apkabinusi ji sumurmėjo:
– Išsiverk jei tau nuo to geriau, nelaikyk jausmų savyje, nes gali sprogti.
Prie mergaičių priėjo vilkas ir Moni išgirdo jo žodžius mintyse.

Pasakyk savo draugei, kad neverktų, juk niekas neužpuolė ir tai net ne vilkolokis buvo.

Moni pažvelgė į besišypsantį vilką ir papurtė galvą.

Ak Zank…

Tuomet pakartojo jo žodžius Evitai. Moni nusišypsojo.
– Na tu bent jau turi mamos nuotrauką jos medalione ir su savimi, ko aš neturiu. Na Evita, neliūdėk tik, viskas bus tikrai gerai, pamatysi. – Moni nuvalė Evitos ašaras. – Na, tik neverk ir pamatysi, kad tikrai viskas bus gerai, ir būtinai turi pakalbėti su tėčiu, kodėl jis tau melavo, nes mama – vienintelis toks artimas žmogus, nesvarbu, kad jau jos nebėra, bet juk kiekvienas privalo apie mamą žinoti tiesą.
Reikėtų ir man pačiai prisitaikyti šiuos žodžius sau… Juk nieko nežinau apie savo mamą…

Aplink kojas vaikščiojo vilkas, bet neapsikentęs nuėjo link pilies.

Ak Zank, koks tu nekantrus…

Moni pažvelgė Evitai į akis.
– Tas vilkas nekantresnis nei visi nekantrūs žmonės pasaulyje kartu sudėjus…

Evita šyptelėjo.Ji nusivalė ašaras marškinių rankove ir atsiduso.
– Bet kodėl gi jam reikėjo meluoti? Gi ji buvo žmogus užsitarnavęs pagarbą ir meilę. Tai kam tuomet ją nuvertinti iki Žiobarų?

Manau, greitu laiku namiškiai sulauks įdomaus laiško..
Ji dar pora kartų susriūbčiojo ir giliai atsidususi nurimo. Evita dar kartą atidarė medalioną lyg tikrindama, ar mamos nuotrauka vis dar ten. Ji tebesišypsojo ir pamerkė jai akį. Evita uždarė medalioną ir stipriai sugniaužė jį delne.
– Taip, ji visad bus su manimi. Visad. Kaip manai, gal jau eime į pilį, nes ir Zank nerimauja, o jau ir vėlu labai.
Evita visai prarado laiko pojūtį. Net nenutuokė kiek laiko jos prabuvo miške. Kad ir kaip ten bebūtų, šis vakaras pakeitė nemažai dalykų jos gyvenime.
Oras buvo gaivus lyg po lietaus. Ežeras spindėjo lyg krištolas. Mergaitės ėjo pilies link.

Įdomu, kas buvo tas šlykštynė, kuris išdrįso nužudyti moterį, mąstė abi.

Evita dar kartą atsisuko į uždraustąjį mišką, lyg tikėdamasi pamatyti Temzį. Jo ten nebebuvo.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž