Fiona Julie Christie

Niekada labai nemėgau skaityti. Nuo pat mažens, dar prieš pradedant lankyti mokyklą, man labiau patiko pasakos. Nežinau, gal todėl, kad dar buvau maža, o gal dėl to, kad jau tada mane traukė pasakojimai apie slibinus, raganas ir burtininkus. Labiausiai mėgau pasaką apie princesę ir varlę, kuri pabučiuota pavirsdavo į princą. Dar ir dabar prisimenu tą piešinį vienoje pasakų knygoje per visą puslapį, kuriame buvo nupieštas geltonplaukis princas. O Hario Poterio knygas ėmiau skaityti išties netikėtai. Turbūt labiausiai mane pakerėjo Rowling sugebėjimas atrasti tą pasaulį, kuris yra mūsų kasdieniame gyvenime visai šalia mūsų, bet mes jo nepastebime.
Kai pirmoji Hario Poterio knyga „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ atsirado mano namuose, man buvo dešimt metų. Velykų proga mano vyresnysis brolis dovanų iš Velykų bobutės gavo pirmąją knygą ir per savaitines Velykų atostogas perskaitė ją visą. Dažnai man cituodavo juokingas ir šiaip įsimintinas knygos ištraukas, tokias kaip istorija, kad Hagridas, dirbdamas Hogvartso miško sargu naktį bando užsiimti magija, bet tik padega savo lovą; kaip daugelis svajoja įspirti ūkvedžio katei poniai Noris; kaip Kvirlis bijo visų dalykų, tiesiog absoliučiai visų; ir, žinoma, kaip Haris dar kartą nugali Tamsos Valdovą. Tuomet tos ištraukos nedarė tokio didelio įpūdžio, tada dar nekėlė tokių prisiminimų ir jausmų kaip dabar. Dažnai pagalvodavau, „kaip tas mano brolis gali mėgti tokią knygą? Ir kas jau čia stebuklingo..? Esu skaičiusi ir įdomesnę, tikrai.“
Dabar gerai neprisimenu visų smulkmenų, kaip vieną kartą pirmoji Hario Poterio knyga vis dėl to pateko į mano rankas ir kaip ėmiau jį skaityti. Tada mano mažam protui (mažam visomis prasmėmis) da nelabai buvo suvokiami kai kurie dalykai, aprašyti knygoje. Pamenu, kad nepabaigiau jos skaityti, bet esmę kažkaip žinojau. Gal brolis buvo viską papasakojęs, gal pati išsamprotavau (cha!) pabaigą. Tada net kvidičas atrodė kažkoks nesuprantamas ir panašus tik į berniukų reikalus. Gal aš net nenorėjau suprasti to žaidimo esmės, nes, kiek prisimenu, kai kino teatruose pasirodė antrosios knygos filmas „Haris Poteris ir Pasapčių kambarys“ sceną apie kvidičą buvau pamiršusi vos išėjusi iš kino salės. O tuomet antrosios knygos buvau perkaičiusi kelis skyrius. Bet net pamačiusi filmą nieko dorai neprisiminiau. Ir kažkodėl knygos nebeskaičiau. Turbūt maniau, kad pažiūrėjus filmą viską žinau, bet kuomet brolis surengė man mažytę „apklausėlę“ apie antrąją knygą, visiškai apsižioplinau.
Praėjo kiek laiko, mama jau buvo nupirkusi trečiąją ir ketvirtąją knygas ir su broliu jau buvo perskaitę visas keturias. Tuo laikotrarpiu Haris Poteris manęs kažkodėl nebežavėjo. Įsivaizdavau, kad yra tikrai smagesnių ir įdomesnių knygų už fantastinę pasaką. Kai vieną tokią (kaip įsivaizdavau) perskaičiau, Haris Poteris visai nublanko. Mano vyresnysis brolis negalėjo patikėti, kad kažkokia knygiūkštė gali būti įdomesnė už HP. Vadindavo mane žiopla, nesubrendusia ir aš, žinoma norėdama įrodyti, jog yra kitaip, paėmiau į rankas trečiąją sagos knygą „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“. Vos pradėjus skaityti, knyga tapo iškart įdomi. Dar ir dabar ji yra viena iš mano mėgstamiausių. Na, o knygos pabaiga… prisimenu, kad tą dieną, kai perskaičiau ją, buvo Velykos, ir važiavome pas močiutę tradicinės Velykų vakarienės. Visi man prie stalo priekaištavo, nes pati pirma viską stačiais kąsniais prarijusi, griebiau trečiąją knygą ir toliau gilinausi į knygos pabaigą.Visi stebėjosi, nes šiaip aš dažniausiai prie stalo daugiausia kalbu ir visus, liaudiškai tariant, užknisu. Pasirodo, jau tada Haris Poteris man nebebuvo tik „paprasta knygiūkštė“.
Su ketvirtąja knyga ištiko toks pat likimas, kaip ir su antra. Kino teatre vėl pasirodė ketvirtosios knygos filmas. Aš, žinoma, jį pažiūrėjau ir knygos iki galo nebepabaigiau. Nors jau tada knygos pabaiga kėlė šiokį tokį šleikštulį. Belaukdama pasirodant penktosios knygos, nutariau, kad reikia visas perskaityti iš naujo. Tiesiog kad prisiminčiau visus svarbiausius faktus, nes daug ką jau buvau primiršusi. Tačiau pasirodžius taip lauktai penktąjai knygai jos neperskaičiau. Kaip visada, mama su broliu pirmieji puolė prie knygos. „Tikri maniakai“, manydavau aš, bet tuomet jų toks skaitymas buvo niekas, palyginant su mano dabartiniu. Bet aš prie jų neprisidėjau ir nesivaržiau, kuris greitesnis perskaitys. Praėjo keli mėnesiai, kai ilgais ilgais vasaros vakarais su broliu neturėdavome ką veikti. Kartą jis nusprendė, kad ims ir perskaitys dar kartą visas HP knygas. Kadangi nenorėjau viena likti be veiklos, nusprendžiau prisidėti. Jis pradėjo nuo pirmosios, o aš nuo penktosios. Tuomet jau turėjome šešias, tiek tuomet jų ir tebuvo, nes žiemą brolis per gimtadienį gavo dar vieną knygą. Jau visas jas jis buvo skaitęs mažiausiai du kartus.Prisimenu, kaip knygos pabaigoje vos sulaikiau ašaras, tad teko bėgti į mažojo brolio kambarį, kol jis miegojo ir tyliai kūkčioti bei braukti ašaras jo maža antklodėle. Jei nebūčiau pabėgusi, brolis būtų mane stačiai išjuokęs, tuomet jis dar buvo toks idiotas, dievaži, tikras nesubrendėlis.Dabar knygos pabaiga tiek ašarų nebesukelia, nes yra jau šitiek kartų nuskaityta, kad žinoma atmintinai. Baigusi penktąją, ėmiausi šeštosios – „Haris poteris ir Netikras princas“. Per Dumbldoro laidotuves kūkčiojau ne prasčiau kaip penktosios pabaigoje. Iš tiesų šeštoji knyga man paliko neišdildomą puikų Rowling humoro jausmą, kurio ji tiek daug kažkaip kitse knygose neparodė.
Kuomet perskaičiau visas šešias ir laukiau pasirodant Lietuvoje sepintosios knygos, prasidėjo tikra HP manija. Visą likusią vasarą tik skaičiau penktąją ir šeštąją dalis. Taip supykdavau, kaip mama liepdavo trumpam prižiūrėti mažąjį brolį, kad kartą net neblogai apsirėkavome. Dažnai prieš eidama miegoti prisimindavau HP knygų ištraukas ir mintyse jos mano skambėdavo automatiškai.
Kai prasidėjo mokslo metai, Haris Poteris liko šiek tiek primirštas ir nebe toks svarbus. Artėjant Kalėdoms galvodavau, kaip galėdavau beveik nieko neveikti, tik skaityti HP. Tačiau pirmąją kovo mėnesio dieną, po visų švenčių ir prieš kitas kelias šventes viskas paskeitė. Iš knygyno parsivežiau septintąją knygą ir ją perskaičiau per savaitgalį – šeštadienį ir sekmadienį. Pasatarojo pusę dvyliktos nakties baigiau ir nuėjusi miegoti dar ilgai galvojau apie Epilogą.
Taigi, praėjus mėnesiui nuo septintosios knygos pasirodymo, HP manija vėl blėsta. Atsirado daugiau reikalų namuose, susiradau daugiau draugų ir ėmiau leisti su jais beveik visą laisvą laiką – visgi pavasaris. Bet, manau, kažkada vėl ateis toks laikas, kai su HP visiška pabaiga susitaikyti taps sunku ir graudu. Tuomet vėl norėsis skaityti visas iš eilės kiekvieną dieną, ir tikėtis širdies gilumoje, kad neįmanoma gali tapi įmanoma. Ir kaip kartą Dumbldoras yra pasakęs – jeigu viskas ir vyksta tavo galvoje, kas tau sakė, kad dėl to turi būti netikra?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *