Aš (turbūt kaip ir daugelis) penkių metų knygas skaičiau kaip užkerėta. Vieną dieną, neįprastą dieną, nes tada buvo mano gimtadienis, mano mama grįžo neština Hario Poterio pirma dalimi. Iš pradžių aš tą knygą atsiversdavau gal kartą per mėnesį, bet daugiau ne, nes ji manęs nelabai domino. Taip prabėgo keli mėnesiai. Pradėjau eiti į mokyklą, buvau daugiau užimta. BET. Vieną dieną aš tvarkiausi kambarį ir atradau… Spėkit ką? Ogi HP pirmą dalį. Atsiverčiau pirmą puslapį, o knyga mane įtraukė tarsi verpetas… Negalėjau atsitraukti… Skaičiau ir skaičiau… Net nebaigiau tvarkytis kambario. Po kelių savaičių rinkoje atsirado ir antra dalis, aš zyziau tėvams kad ją nupirktų. Savo tikslą pasiekiau, knygą perskaičiau maždaug per tris dienas. Kadangi dar rinkoje nebuvo kitos dalies, tai aš skaitydavau jau esančias mano nuosavoje namų bibliotekoje.
Kai pasirodė trečia dalis, aš nemiegodavau naktimis (na, kartais užmigdavau), labai laukiau kada man ją nupirks. Tiesą sakant, nesulaukiau… Kartą prieš pamokas ėjau pro knygyną ir nusipirkau. (Na, turėjau aš pinigų…) Per visas pertraukas skaičiau knygą. Net namų darbų neruošiau… Buvo ne kas… Tačiau Harį Poterį baigiau skaityti per savaitę. Tėvai pastebėjo, kad dėl Hario Poterio skaitymo, prastėja mano mokymasis… Na tada, savaime suprantama, nepirko ketvirtos ir penktos dalies, o visą laiką mokiausi. Už gerą mokymąsi man nupirko šeštą dalį. Savaime suprantama, nuo paskutinės skaitytos dalies buvo praėję nemažas laiko tarpas. Todėl šeštą dalį skaičiau lėtai, su pasimėgavimu. Kai baigiau skaityti, manyje buvo išlikęs kažkoks geras jausmas.
Taigi dabar, savaime suprantama, laukiu septintos, ketvirtos ir penktos dalių. (Jas greit gausiu) Ir MOKAUSI.