Niekas nepaneigs, kad didelę knygų serijos apie Harį Poterį teikiamos laimės sudaro laukimo džiaugsmas. Tas pats galioja ir kitoms knygoms, bet, mano atveju, su HP tai pasireiskia labiausiai. Lauki ilgai – metus, gal net dvejus, bet su kiekviena diena džiaugsmas didėja. Atsimenu, kaip gavau ketvirtąją Hario poterio dalį beveik geriausiai. Tuomet labai pykausi su tėvais – jie, kaip ir daugelis kitų žmonių manė, jog HP – tai tik blogis. Todėl man buvo pasakyta, jog knygos negausiu – ir net už savus pinigus nusipirkti jos, deja, niekas neleis… Atėjus knygos išleidimo dienai visą dieną nervinausi, kad kiti jau GALI skaityti, o aš ne… O pusę nakties praverkiau. Ryte pabudusi pažvelgiau į lubas ir apsiverčiau ant kito šono. Staiga po pagalve pajutau kažką baisiai nepatogaus. Taip, atspėjote, tai buvo Haris Poteris ir Ugnies Taurė. Pirma mintis: sapnuoju. Antra mintis: kokia graži ir stora. Trečia mintis: ne, tikrai sapnuoju. O paskui nieko nebegalvojau, apsikabinau išsvajotąją knygą ir dar sykį apsiverkiau. Nubėgusi į tėvų kambarį, išsiaiškinau, jog mano gailios raudos (cha, dabar galiu šaipytis, bet tada tai buvo labai TIKRA) sugraudino jų kietąsias širdis. O tada visą dieną nebeišlindau iš savo kambario – turbūt nereikia aiškinti, ką tenai veikiau…