Hogvartso šeseliai - Pasakų šulinys

Hogvartso šešėliai – Pasakų šulinys (X skyrius)

Sneipas, netardamas nė žodžio, stebėjo kaip Dumbldoras suka ratus po kabinetą, plevėsuodamas savo purpurinio apsiausto skvernais.

– Tai sakai, raktas nuo Pragaro vartų, Severai? – paklausė galop klestelėjęs į krėslą. – Iš kur tokios žinios?

– Nesvarbu, Albai, – trumpai atsakė Sneipas. – Ir ne žinios, o paprasčiausia hipotezė, spėlionė.

– Hipotezė tai hipotezė, – mąsliai tarė senasis burtininkas. – Tačiau kiekviena hipotezė turi turėt kažkokį pagrindą.

– Panašų piešinį į šitą teko matyt „Gyvųjų numirėlių“ knygoj, – atsakė Sneipas. – Gavau užuominą, nusprendžiau patikrinti. Ir radau štai ką, – jis pakišo nušiurusią, runomis ir įvairiais simboliais margintą knygpalaikę Dumbldorui tiesiai po nosimi. – Sakyk ką nori, Albai, tačiau raktas atvaizduotas identiškai.

Dumbldorui gana paviršutiniškai besklaidant knygą, atsivėrė kabineto duris sauganti chimera ir iš niekur atsirado Haris, nusimetęs neregimąjį apsiaustą. Susivėlęs, akiniai pakrypę ant šono, o rūbai dėmėti ir šiek tiek apsvilę.

– Prakeiktas sli… – nusikeikė Haris ir sutikęs Sneipo žvilgsnį, nutilo. – Aš tik…

– Nagi, nagi, – apsimestinai švelniu balsu sumurkė Sneipas. – Mes čia vargstam spėliodami, o ponaitis Poteris kažkur trankosi.

– Severai, nepradėk, – drausminančiu balsu tarė Dumbldoras. – Hari, – pridūrė kiek švelnesniu balsu, – nederėtų tokį vėsų vakarą bastytis po apylinkes.

– Niekur aš…

– Pagaliau tai nesvarbu, – Dumbldoras nutraukė bepradedantį teisintis Harį. – Papasakok, kur radai šį kirvuką.

Haris, kelissyk dėbtelėjęs į Sneipą, pradėjo pasakoti šios dienos nuotykius. Įsivyravo tyla, tik jo balso aidas sklandė po kabinetą, atsimušdamas į akmenines sienas.

– Daugiau nieko neradai? – jam baigus paklausė Dumbldoras.

– Rado, – nespėjus Hariui nė prasižiot, įsikišo Sneipas. – Štai šitą, – jis padavė Dumbldorui buteliuką su vaivorykštiniu skysčiu.

– Įdomu, labai įdomu, – nutęsė Dumbldoras, prieš šviesą tyrinėdamas buteliuką. – Jeigu tikėčiau tokiais dalykais, drįsčiau pasakyti, kad tai drakono siela.

– Ką?! Neišprotėk, Albai.

– Sakau – jeigu tikėčiau, – ramiai atkirto Dumbldoras. – Severai, aš skaitęs „Gyvuosius numirėlius“,  drakono siela ten taipogi aprašyta. Jei būtum atidžiau išstudijavęs šį traktatą, žinotum, kad Pragaro vartų atvėrimui reikia rakto ir drakono sielos. Deja, ši knyga oficialiai pripažinta kaip fikcija, pasaka suaugusiems, parašyta nežinomo viduramžių alchemiko.

– Tai išeina, kad šie radiniai tėra beverčiai niekučiai?

– Ne visai, Severai. Kirvuką puošiantys brangakmeniai yra tikri, jie turi milžinišką vertę. Šiaip ar taip, kol kas pasiliksiu radinius, parodysiu vienam kitam relikvijų specialistui. Gal jie turi kokią istorinę vertę, ne tik materialinę.

Sneipas įtariai nužvelgė senąjį burtininką.

– Tikiuosi, nieko nerezgi, Albai?

– Oi, Severai, kaip gali šitaip galvoti, – meiliai, Sneipui pasirodė, kad net pernelyg meiliai išpyškino Dumbldoras. – Juk nemanai, kad ketinu atvert Pragaro vartus?

–  O kas tave žino, Albai? – popikčiai atkirto Sneipas. – Bet įspėju, kad ir ką sugalvojai, verčiau nė nemėgink.

*

Balandžio 19, 1999

Kartais trokštu, kad prie mano kaktos būtų priklijuotas ženklas „ATSARGIAI, DŪŽTA“.  Vis galvoju, kad pats save varau iš proto, bet prisiekiu Merlinu, negaliu savęs kontroliuot. Tarsi kokie demonai būtų užvaldę mano protą.

Ir nesvarbu kaip blogai yra, viskas gali tapti dar blogiau.

Pradėjau trinti ir šniaukšti Žiobarų vaistus.

Aš sutrinu tabletes ir įkvepiu jas it dulkes. Tai mano cukrus, saldumas, kurio neturiu. Jos teka per mane tarsi medus. Ir išnyksta. Tada man reikia daugiau. Man visada reikia daugiau.

Mano piliulės yra metilfenidato hidrochloridas, pavadinimu Methylin, Žiobarų naudojamos gydyti vaikų hyperaktyvumą. Trinu jas į miltelius ir šniaukščiu it kokį koksą ir tada mano smegenyse kažkas nutinka, tarsi būtų aplietos tirštu sirupu, sumišusiu su dreskiančiu skubėjimu. Poveikis tetrunka kelias minutes.

Suuostau keturiasdešimt tablečių per dieną.

Kiekvienas narkomanas gali papasakot tą pačią istoriją. Dažniausiai apie tai, kur praleido naktį, sąmonės aptemimus: aš pabudau Kiauliasody, pabudau ant suoliuko viename Londono parkų, pabudau Mušeikų Skersgatvio viešnamy, pabudau savo paties vėmaluose, pabudau ligoninėje. Tada mečiau heroiną.

Pirmą kartą pauosčiau kokso būdamas septintame kurse. Pirmą kartą pavartojau heroino per savo aštuonioliktąjį gimtadienį, Smirdžių dvare. Tądien tapau Mirties Valgytoju. Prisimenu, kaip maldavau Liucijaus, kad duotų man dar ir dar. Jis sakė, kad kelių įtraukimų gana, tačiau aš vis prašiau dar. 1985 metais pirmą kartą paragavau Ekstazio. Išsigandau kaip kūdikis, kuriam kalasi dantys ir nesuvokiantis, kas su juo vyksta, žinantis tik tiek, kad skauda ir nėra kito būdo šiam skausmui išreikšti, išskyrus verksmą. Pirmas kartas, beje ir paskutinis, kai sutraukiau metamfetamino, buvo po pirmosios Hario oklumantijos pamokos. Nemiegojau tris paras.

Pavasaris šiemet tiesiog nepadoriai gražus. Vis dažniau laisvu nuo darbo laiku išsprunku iš pilies. Klajoju laukais, pievelėmis, nuklystu į Uždraustąjį mišką. Kartais užkuriu ten laužą, nors tai ir uždrausta, kepu kas papuola – obuolį, bulvę, juodos duonos riekę – viską, ką pavyksta nukniaukt iš virtuvės ankstų rytą; visa tai atsiduoda sakais ir karčiais dūmais. Guliu ant dar vėsokos žemės senų medžių paunksmėj, rūkau, šniaukščiu iš anksto sutrintas piliules ir galva stebuklingai ištuštėja.

Vakar praleidau kelias valandas, svarstydamas, kuriuo šampūnu trinkti galvą. Žinot, kaip suprast, kad esi visiškai paniręs į beprotybę? Kada šampūno klausimas iškeliamas iki filosofinių aukštumų.

S. Sneipas

Įmetęs dienoraštį į krepšį, Sneipas patogiai išsitiesė ant minkštos žolės. Saulė kepino nelyginant vasarą, tik vėjas lengvais gūsiais pašiaušdavo lygų it stiklas ežero paviršių. Dangaus mėlyne Hogvartso linkui nuplasnojo keletas pelėdų. Kažkur tolumoje dainavo undinė. Jos ilgesinga giesmė užliejo Sneipą tarsi koks skystas daiktas, besisunkiantis su saulės šviesa pro byrančius vyšnios žiedlapius.

Bet ūmai instinktyviai Sneipas pajuto pavojų. Pašokęs apmirė vietoje. Apsidairė, tačiau nieko nepamatė, tik juto, kad kažkas ne taip. Pavojus tvyrojo pačiame ore – visa jo gyvenimo patirtis neleido apsirikti.

Staiga pro jį praplaukė kažkokia būtybė. Būtybė slinko oru, tarsi jo nematydama, panaši į liesą, saulėj nudegusią moterį balta, sudriskusia suknele, ant kurios priekio bolavo didžiulė kraujo dėmė. Sneipas pasitraukė tolėliau, stebėdamas, kaip būtybė nuplaukia Uždraustojo miško link ir ištirpsta ore.

*

– Severai, tu paprasčiausiai perkaitai, – ramiai tarė Dumbldoras. – Šito tiesiog negali būt.

– Albai, mačiau savo akim, – Sneipas pašoko nuo kėdės. – Guliu sau po medžiu, ilsiuosi, o pro mane praplaukia kažkokia pamėklė iš kito pasaulio.

– Gal tai buvo viena iš Hogvartso šmėklų?

– Hogvartso šmėklos iš pilies nelenda, – atkirto Sneipas. – Bent jau tikrai ne patį vidudienį.

– Severai, esu tikras, kad ten nieko nebuvo, – švelniai pasakė Dumbldoras, žvelgdamas Sneipui tiesiai į akis. – Persikaitinai saulėj ir tiek. O gal ko ir pavartojai? Su tavo abejotinais įpročiais tuo visai nesistebėčiau.

– Gal mano įpročiai ir abejotini, Albai, – kimiai suniurzgė Sneipas. – Gal aš ir sumautas narkomanas, nesiginčysiu. Bet haliucinogeninių preparatų nevartoju ir puikiausiai skiriu realybę nuo sapnų. Ta būtybė…

– Užteks, Severai, – Dumbldoras jį nekantriai pertraukė. – Kaip ten bebūtų – neketinu švaistyt savo brangaus laiko ir klausytis tavo sapalionių.

– Puiku, Albai, – Sneipo lūpos piktai užsirietė, apnuogindamos dantis. – Stačiai nuostabu. Tai štai kaip tu galvoji? Kad šneku tai ko nėra? Sapalioju? Daugiau nedrįsk į mane kreiptis. Niekada!

– Severai, paklausyk…

– Gal jau nebesivargink, – metė Sneipas, braukdamas pro duris. – Tavo nuomonė man visiškai aiški.

*

Haris, Ronis ir Hermiona linksmai plepėjo Didžiojoje Salėje. Visų nuotaika buvo puiki, ore virš keturių stalų pleveno daugybė žvakių, jų šviesoje tviskėjo lėkštės ir taurės. Aukštybėje stebuklingosios lubos, užburtos, kad atrodytų kaip dangus, buvo pilnos žvaigždžių.

– Tai bent gyvenimėlis, – Ronis patenkintas paplekšnojo sau per pilvą. – Maistas aukščiau tobulybės, oras nuostabus, namų darbų neužduota. Ko gali daugiau žmogus norėt?

– Bepigu tau džiaugtis, – niūriai atsiliepė Hermiona. – Aš nė pusės nepadarius.

– Pati kalta, – atrėžė Ronis. – Nereikėjo pasiimti šitiek dalykų. Tik nusibaigsi bekaldama.

– Užsičiaupk, Roni, – purkštelėjo Hermiona.- Jeigu tu nesuvoki mokslo svarbos, tai tavo bėdos. Beje, kur Klodina? Prie Klastūnyno stalo jos irgi nematyti.

– Lauke, – numykė Haris kumžlodamas dešreles su bulvių koše. – Ji pasiliko prie ežero, sakėsi norinti sugaut auksinę žuvelę, ar ką ten.

– Ir Sneipo nėra, – laimingu balsu pranešė Ronis, metęs žvilgsnį į mokytoų stalą. – Gal serga? O gal nusibaigė? Tas prakeiktas glitus šikšnosparnis.

– O gal jis tiesiog stovi tau už nugaros, Vizli? – pasigirdo ledinis Sneipo balsas. Ronis atsigręžęs net pašoko.

– Pone, aš…

– Vizli, jei turi dar ką mano adresu pasakyti, rėžk dabar. Pasiklausysiu. Lygtai girdėjau žodžius „prakeiktas“ ir „glitus“.

– Nieko pone… – Ronis atrodė visiškai apgailėtinai. – Aš nieko nesakiau, jūs ne taip sup…

– Esi bailys, Vizli, – pusbalsiu šnipštelėjo Sneipas. – Nedrebink kinkų, nebausiu. Nesi vertas, kad su tavimi terliočiaus. Poteri, – pridūrė kreipdamasis į Harį, – po vakarienės užeik pas mane. Reikia pasikalbėt.

– Prakeiktas, prakeiktas šikšnosparnis, – Sneipui nuėjus šalin, prapliupo Ronis. – Aš, bailys? Pats jis baili požemių žiurkė.

– Jeigu toks kietas, ko nepasakei į akis ką galvoji? – suniekino jį Hermiona. – Drąsos nepakako?

– O ką tu apie drąsą išmanai? – rėžė jai Ronis. – Patylėtum verčiau, Klastūnyno kekše. Nesuprantu, kaip Smirdžius ir susidėjo su tokia purvakrauje kaip tu!

– Niekada… – Hermiona atsistojo ir atsisvedėjus tėškė Roniui per ausį. – Nedrįsk manęs taip vadint! – Jos riešuto spalvos akyse žvilgėjo ašaros. – Ir nuo šios dienos pamiršk, kad mes pažįstami. – Ji griebė veršenikę ir išskubėjo iš salės.

– Pasiutus merga, – sumurmėjo Ronis trindamas žandą, kuris degte degė. – Pamanyk…

– Tikrai persistengei, Roni, – atsiduso Haris.  – Kas tau daros? Nedovanos ji tau šito.

– Na ir kas? – nelabai smagiai tarstelėjo Ronis. – Pagaliau turėjo kažkas jai pasakyt tiesą.

Haris tik gūžtelėjo pečiais ir toliau lupo bulvę, kai į salę paklaikusi įpuolė Klodina. Merlinai, kaip ji atrodė! Nuo plaukų ir drabužių varvėjo vanduo, rūbai sudraskyti ir dumblini, aplipę kažkokia gličia mase, veidas subraižytas, išterliotas.

Kilo baisus triukšmas – visi subruzdo, viens per kitą kildami iš savo vietų. Smalsuolius nutildė tik raudonos liepsnelės, kurias paleido profesorius Dumbldoras.

– Nesibūriuokit! Grįžkit visi į savo vietas! – Sušuko jis, puldamas prie sąmonę beprarandančios merginos. – Pakvieskit Madam Pomfri! Severai!

Sneipas piktai dėbtelėjo į senąjį burtininką, bet vistik pakilo ir ištirpo ore. Neilgai trukus vėl pasirodė, jau su Madam Pomfri, kuri negaišdama nė sekundės, nuskubėjo prie sužeistosios.

– Nagi, rikiuokitės ir varykit iš čia!  – riktelėjo persigandusiems mokiniams, kurie vėl buvo bepradedą būriuotis. – Nesigrūskit, praleiskit pirmakursius. Nagi, drožkit į savo kambarius!

Visi pakluso. Sneipui nereikėjo įdėti daug pastangų, kad suvaldytų minią. Įsitikinęs, kad salėje nebeliko kokio netikėlio, ir pamatęs, kad Klodina jau paguldyta ant skraidančių neštuvų, pasuko durų link.

– Kas nutiko? – suburbėjo Ronis, kopdamas laiptais. – Vėl koks trolis ar ką?

– Nežinau, – sukuždėjo Haris. – Klausyk, turiu eit.

– Hermiona čia, – Ronis kryptelėjo galvą Hermionos, kuri lipo viršun, pusėn. Smirdžius kopė greta, globėjiškai apkabinęs ją per pečius, kažką šnabždėdamas į ausį. – Šįkart nenuvarė pažliumbt į mergaičių tualetą.

– Roni… – Haris neturėjo nė menkiausio noro aiškintis. – Tiesiog eik su visais, aš tuoj grįšiu.  – Jis pasilenkęs įsimaišė tarp varnanagių, trepsinčių kiton pusėn, smuko į tuščią šoninį koridorių, palypėjo siauručiais laiptukais ir atsidūrė prie durų, vedančių į Sneipo kambarius.

Pabeldė sykį, antrą – nieko. Kambaryje kažkas sukrebždėjo, tačiau nieks neatidarė. Haris jau kėlė ranką belstis trečiąsyk, kai durys plačiai atsilapojo. Priešais jį stovėjo maža, nusususi namų elfė, apsitaisiusi žalia, raukiniuota suknele ir ant savo didelių ausų užsimovusi margas medvilnines kojinytes, kurios juokingai kadaravo.

– Pono dar nėra, tačiau Minkei liepta ponaitį įleisti, – ne visai patenkintu balsu sucypė elfė. – Gal ponaitis norėtų arbatos?

– Ne, dėkui, Minke, – atsisakė Haris, įsitaisydamas ant sofos priešais židinį. – Sotus.

– Kaip ponaitis pasakys, – ir namų elfė nusilenkusi pradingo.

Likęs vienas, Haris apsidairė. Nepaisant jaukumo, ugnies skleidžiamos šilumos, jautės kažkaip nesmagiai. Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už portretų neišvaizdžiuose rėmeliuose, kabančių virš židinio.

Vienas vaizdavo dar jauną Sneipą, gal kiek vyresnį nei Haris dabar, labai išblyškusį, ilgais plaukais ir žibančiomis juodomis akimis. Jaunuolis portrete kreivai šyptelėjo ir Haris nesusilaikęs, nusišypsojo atgal. Antras, tapytas kiek švelnesnės rankos, rodė jauną damą aistringomis lūpomis ir viską pasakančiomis akimis. Raudoni moters plaukai buvo susukti į išsidraikiusį kuodą, pervertą žalvariniu smeigtuku, forma primenančiu strėlę. Motina buvo nupiešta juodo aksomo suknele, beveik apnuoginančia krūtinę. Šiai kūno daliai dailininkas nesigailėjo užsidegimo, netramdė savo susižavėjimo.

Haris priėjo arčiau. Rodės, jį apgaubė jo motinos jaunystė, pakvipo kažkuo tikrai moteriška ir švelniu, prašneko meilės paslaptys. Niekas negalėjo užginčyt, kad mama buvo šiaip sau paprasta ragana. Ne, ji buvo gražuolė, buvo viliojanti moteris, ir aišku, gyveno įdomiau negu Haris.

Gyveno… Hariui rodės, kad toji strėlė skaudžiai susmigo jam į širdį. Jau buvo benueinąs, kai ant židinio pamatė nedidukus rėmučius su nuotrauka. Juodaplaukis vyriškis pakuteno vaikiukui, įsitaisiusiam jam ant rankų, pasmakrę ir vaikiukas nusijuokė, užversdamas pasišiaušusią galvutę. Nebenorėdamas daugiau žiūrėti, Haris pasuko prie lentynų su knygomis ir tvarkingai stiklainiuose surikiuotomis eliksyrų sudedamosiomis dalimis.

„Beprotiškas šokis“, „Pakaruoklio alsavimas“, „Pilkasis siaubas“, „Elfų rykštė“ – skelbė etiketės, užrašytos tvarkinga, smulkia rašysena. Kiek toliau puikavosi buteliukai su rusmenių ekstraktu, činčiberio antpilu, juodojo bugienio uogomis.

Mirtini nuodai. Su tokiomis atsargomis Sneipas galėtų atidaryt savižudybių krautuvę, jei tik norėtų, pagalvojo Haris. Visiškai nemąstydamas, ką daro, jis paėmė vieną mažą buteliuką su užrašu „Dykumos vėjas“.  Kaži kas būtų, jeigu…? – šmėkštelėjo mintis.

Staiga pajuto, kaip kažkas tvirtai apkabino per pečius ir žaibiškai ištraukė buteliuką jam iš rankos.

Sneipas!

– Nenorėjau šaukti, – lyg pasiteisindamas tarė Sneipas, dėdamas „Dykumos vėją“atgal į lentyną. – Jei būtum išmetęs, mes jau būtume lavonai. Visai buvau pamiršęs, kad neišnešiau jų į laboratoriją. Po paraliais!  Negi Minkė tavęs neperspėjo, kad nieko neliestum?

– Ne… – atsakė Haris, sėsdamasi ant sofos. – Kaip Klodina, kas nutiko?

– Miega, – niūriai tarė Sneipas, prisidegdamas cigaretę. – Taip ir nepavyko išsiaiškinti, kas ją užpuolė, mat Madam Pomfri kuo griežčiausiai uždraudė klausinėt. Sugirdė migdomojo eliksyro, tai geriausiu atveju viskas paaiškės rytoj. Hari, – jis giliai užsitraukė, išpūsdamas dūmus per nosį. –  Ar pastarosiomis dienomis nepastebėjai nieko keisto?

– Ne, – Haris papurtė galvą. – Be to, profesoriau, mes Hogvartse – čia viskas keista.

– Turiu omeny, nieko naujo? Kad ir naujų šmėklų?

– Ne, pone. Nieko, – gūžtelėjo pečiais Haris. – Kodėl klausiat?

– Nesvarbu, – sumurmėjo Sneipas, nusprigdamas nuorūką į židinį. – Bent jau kol kas…

– Pone…

– Taip?

– Jūs teigiat kad esat… – Haris pajuto, kaip skersai gerklės atsistojo kažkoks gumulas. – Kad esat… na… mano tėtis, – galop išpyškino.

– Netiki manim? – juodos Sneipo akys piktai susiaurėjo.

– Ne… – Haris pasimuistė, – na, ne visai… Matot, mes visiškai nepanašūs. Jei būčiau jūsų… – jam taip ir neapsivertė liežuvis pasakyt žodį „sūnus“. – Vistiek būčiau ką nors paveldėjęs, nors kokį bruožą…

– Tavo neišmanymas mane kartais stebina, – atrėmė Sneipas. – Tokių metų jau turėtum nors kiek nutuokti apie paveldimumą, dominuojančius ir recesyvinius genus.  Taip pat apie glamūrą. Pastaruoju tavo motina ir pasinaudojo.

– Ką?

– Turi problemų su klausa, Poteri? Ar tiesiog informacija, pasiekusi galvą negali rast smegenų? – Sneipo lūpos pašaipiai užsirietė. – Lilė, vos tau gimus panaudojo glamūrą. Kerus, pakeičiančius išvaizdą. Raganos dažnai juos naudoja, siekdamos dailiau atrodyt – pasiilgina blakstienas,  pasiputlina lūpas, dažnai ir kitas, įdomesnes kūno vieteles, pakeičia veido bruožus. Įprastas dalykas. Tik paprastai šie kerai nėra amžini. Kas kažkiek laiko juos reikia kartoti. Deja, tavo mama tave užbūrė Moina kerais. Moina, išvertus iš elfų kalbos reiškia „panašus“. Tai senoviški elfų burtai, neprarandantys galios ir nepaliekantys jokių pėdsakų. Beje ir nelegalūs. Patyręs burtininkas iškart supras, kad buvo panaudotas glamūras.  Ant tavęs šito nepastebės niekas ir niekada. Tu liksi panašus į Džeimsą iki mirties.

– Ir niekas negali šių kerų nuimti? – paklausė Haris, vis dar nesuvokdamas savo jausmų. Nors ir neturėjo noro būt panašus į Sneipą, tačiau galbūt kerus galima panaikint nors trumpam? Kad galėtų žvilgtelėt į savo prigimtinį veidą.

– Deja, vaike. – Sneipo balsas nuskambėjo kažkaip niūriai. – Elfų burtai yra visam gyvenimui. Jeigu pasiseks – tikrąjį save išvysi nebent savo vaikuose, kadangi glamūras jų nepaveiks.

– A… – Haris pasijuto kiek nusivylęs. – Supratau. Žinot, – tarė susimąsčiusiu balsu, – būtų visai įdomu pamatyt kaip atrodau iš tiesų.

– Man taip pat, vaike,  – liūdnai atsakė Sneipas. –  Man taip pat…

*

Šiltą balandžio vakarą Grifų Gūžtos mokinių kambaryje buvo labai triukšminga. Haris ir Ronis sėdėjo prie atviro lango ir burbuliuodami kalė aritmomantiją. Hermiona su Roniu vis dar nesikalbėjo ir elgėsi taip, lyg jis nė neegzistuotų. Fredis ir Džordžas, sutūpę šalimais, eksperimentavo su kažkokia sproginėjančia medžiaga, karts nuo karto tai vienas, tai kitas atšokdavo į šalį, kad nepakliūtų po žiežirbom.

– Ką jūs čia darot? – Haris pakėlė galvą, nusviesdamas knygą šalin.

– Dantų pastą, – atsakė Fredis. – Norim įvesti naują madą.

– Vaikščioti be dantų, – paantrino Džordžas. – Pirmos penkios tūtelės – nemokamai.

Haris gūžtelėjo pečiais. Jam kažkodėl neatrodė, kad sprogstamoji dantų pasta turės pasisekimą.

– Galėtumėt sukurti sprogstamuosius prezervatyvus, – atsiliepė Ronis. – Mielai pasiūlyčiau tokius Sneipui. Galėtų vaikščiot be…

– Et, brolau, – suniekino jį Džordžas. – Neapsimoka gadinti brangių medžiagų, kad patiuninguot Žiobarų kontracepcijos priemones. Vistiek pas mus niekas jų nenaudoja.

– O Sneipui tai ir nereik, – atsiliepė Fredis. – Kam jam saugotis? Nuo savo rankos sifilio nepasigaus.

Ronis ir visi kiti grifiukai nusižvengė, išskyrus Harį ir Hermioną. Haris susimąstė: kodėl Sneipas po to, kai išsiskyrė su jo motina, taip ir nevedė? Buvo girdėjęs atgarsių apie tai, kaip nuodų ir vaistų mokytojas buvo sučiuptas su viena ar kita vyresniųjų kursų mokine, ar pastebėtas išeinantis iš bordelio, tačiau tai ir liko tik gandais.

– Hari, nesapnuok! – riktelėjo Džordžas. – Verčiau nuveik ką nors gero mokslo labui. Pavyzdžiui išbandyk mūsų naująją dantų pastą, – jis atkišo Hariui tūtelę.

– Nė nesvajokit, – Haris stumtelėjo Džordžo ranką ir tūtelė, nuriedėjusi ant žemės, sprogo su didžiausiu trenksmu.

– Reiks patobulint, – pareiškė Fredis. –  Dabar ji nuneštų visą galvą.

*

Sneipas nusibraukė nuo kaktos prakaitą ir atsisėdo po didele tuopa, patogiai atsiremdamas į jos platų kamieną. Saulė kepino kaip niekad, kas Škotijoje tokiu metų laiku buvo gan neįprasta. Karštis svilino lyg  būtų liepos mėnuo, o ne balandžio pabaiga.

Nuotaika, nepaisant šitokio gražaus oro, buvo niūri. Metilfenidato hidrochloridas jau nebeveikė, tad teko mesti. Kokaino nebesinorėjo, o marihuana nepakankamai atjungdavo smegenis. Sneipas prisidegė cigaretę ir susimąstė: gal heroinas padėtų, tačiau prisiminęs, kas nutiko, kai pavartojo paskutinį sykį, šią mintį nustūmė į šoną: kol neras nieko geresnio, kas padėtų užsimiršt, tiks ir kava su cigaretėm.

Blogio nuojauta niekur nesitraukė, o po pokalbio su Klodina dar labiau sustiprėjo. Jau kitą dieną nuskubėjęs į ligoninę, bandė ją iškvosti, kas nutiko, tačiau toji pareiškė, kad neprisimena. Iškart supratęs, kad toji meluoja, pasinaudojo legilimantija, tačiau bergždžiai – raganaitė jį spirte išspyrė iš savo galvos. O Madam Pomfri – ir iš palatos.

Tolumoje liūdnai uždainavo undinė. Sneipas sukluso: paprastai pavasarį undinių dainos būna linksmos, geidulingos ir viliojančios, tačiau šįmet jų poravimosi giesmes girdėjo gal tik kartą ar du – vėliau jų trėlės tapo kupinos liūdesio ir baimės. Undinių geismo dainos liovėsi jau sekančią dieną po to, kai Haris rado kirvuką.

Jau buvo besiruošiantis grįžti į pilį, kai pamatė, kad nuo miško pusės atcimpina didžiulė Hagrido figūra. Atrodė niūrus it žemę pardavęs.

– Sveikas gyvas, Severai, – Hagridas atkišo didžiulę leteną ir pakratė visą Sneipo ranką. – Keisti dalykai dedasi…

– Kas nutiko, Rubėjau? – Sneipas pamankštino nuo Hagrido paspaudimo sulipusius pirštus.

– Iš miško pasitraukė vienaragiai, – Hagridas šliurptelėjo savo milžiniška nosimi. – Jau galvojau, kad juos visus kas išnaikino, tačiau jokių smurto pėdsakų neaptikau, tad spėju, jog pasitraukė savarankiškai. Vienaragiai  labai jautrūs, blogį užuodžia iš tolo. O miške aura tiesiog šiurpulinga. Iltis ir ta kažkokia keista – atsisako lįst iš trobos, kaukia…

– Undinės traukia gedulingas giesmes vietoj pavasarinių dainų, – tarė Sneipas. – Tau tai normalu?

– Aš ir pats stebiuosi, – Hagridas lengvai uždėjo ranką Sneipui ant peties ir tas net sulinko po tokia našta. – Toks gražus pavasaris. Dumbldoras žada Antrojo burtininkų karo metinių proga surengti iškylą. Ir mane pakvietė. Didis žmogus tas Dumbldoras, nepamiršo nė manęs, netikėlio, – Hagridas nusibraukė ištryškusią ašarą.

Sneipas, kol kas nusprendęs pasilaikyt savo nuomonę, šiaip ne taip nustūmė milžino ranką. Net kvėpuot lengviau pasidarė, kai pečių nebeslėgė šitokia sunkenybė.

– Gal nori į svečius? – staiga pasiūlė Hagridas. – Išvariau ugninės, išmesim po burnelę.

– Gal kitą kartą, Rubėjau, – Sneipas pernelyg gerai žinojo Hagrido ugninę, tad neturėjo nė menkiausio noro. Vos galo negavo, kai sykį susigundė pasivaišint.

*

Gegužės antrąją visa pilis tiesiog šurmuliavo. Oras buvo nuostabus, pats tas iškilmėms, kurias Dumbldoras panoro surengti lauke, stačiai ant ežero kranto.

Visa žaliuojanti pakrantės dalis buvo nuklota aukso siūlais ataustais keturkampiais pledukais, kurie saulės šviesoje spindėjo ir mirguliavo. Užtekdavo prisėst ant tokio pledo, pagalvoti, ką nori valgyti ar gerti ir tučtuojau atsirasdavo aukso lėkštė su trokštamu patiekalu arba taurė, sklidina gėrimo. Iš giedro dangaus tykiai krito rausvai balti obelų žiedai, kurie ištirpdavo vos nusileidę ant žemės.

Dumbldoras, gerokai kauštelėjęs nuo dilgėlių vyno, erzino profesorę Makgonagal pavertinėdamas jos skrybėlę didžiule, žalia varle. Hagridas, ryškiai prisisriuobęs ugninės, kažką pasakojo Lubinui, mosuodamas savo gremėzdiškom rankom lyg koks malūnas. Flitvikas užtraukė dainą, o profesorė Diegavirtė, Madam Krūminė ir Treloni tuoj pat atsiliepė, pritardamos nelygiais balsais. Mokiniams irgi nebuvo liūdna – Fredis ir Džordžas iš kažkur atrideno didžiulę statinę kolos, perpus atmieštos romu. Netrukus prie statinės nusidriekė ilga eilė.

Sneipas drybsojo patogiai išmetęs ilgas kojas: Haris nudrožė pas Vizlių dvynius išlenkti dar romo, taip palikdamas pakankamai vietos atsigulti. Ant gretimo pledo sėdintis Smirdžius įkyriai maldavo Hermionos dar vieno bučinio, toji kiek pasispyriojus, saldžiai pakštelėjo jam į lūpas ir pamaiviškai sukikeno.

– Pasislinkit truputį, – Klodina klestelėjo greta ir skambiai nusičiaudėjo, kai obels žiedlapis palietė jai nosį. – Prakeiktos gėlės. Atsiprašau.

– Į sveikatą, – burbtelėjo Sneipas, nužvelgdamas raganaitę. Iš nukaitusių veidukų ir žvilgančių akių spėjo, kad ji toli gražu gėrė ne tik vandenį.

– Puiki diena, tiesa?

– Mhm, – numykė Sneipas ir įsikando cigaretę, tačiau tuoj pat susiraukė – įsidėjo ją burnon ne tuo galu, pusė tabako iškrito ant liežuvio – karčios dulkės, kurias buvo sunku net išspjauti.

– Noriu kai ką parodyti, – sukuždėjo Klodina nekreipdama jokio dėmesio į jo niūrią nuotaiką. – Eime.

Sneipas pakėlė akis į mielą jos veiduką. Tas veidas žiūrėjo į jį įdėmiai, romiai ir kviečiamai. Pasišalinti su mokine visų akivaizdoje buvo pavojinga, tačiau jį išpylė karštis vien pagalvojus, kad lieknas, jaunas kūnas gali išslysti iš rankų.

– Kodėl melavai? – paklausė jis, kai jiedu, padarę nedidelį lanką aplink pilį pasuko miško link. – Kodėl nenori pasakyt, kas nutiko tą vakarą?

– Čia, – tarsi neišgirdusi Sneipo klausimo, tarė Klodina, rodydama į seno medžio kamiene žiojėjančią drevę.

– Klodina.

– Mon ami, neklausinėk, – raganaitės balsas smigo į jo smegenis lyg aštrios stiklo šukės. – Ne šiandien, ne šitokią gražią dieną. Duokit ranką, ten tamsu.

Sneipas jau norėjo ją sustabdyt, tačiau pažvelgęs į jos kavos rudumo akis, suprato, kad tikrai nereikia klausinėt. Klodina ilgai nelaukus čiupo jį už rankos, ir jiedu atsidūrė aklinoje tamsoje. Tuneliu slinko gal dešimt sekundžių ir per tą laiką jis sužinojo apie jos ranką visas smulkmenas. Apčiuopė ilgus pirštus, mažą žiedelį, migdolo formos nagus, smulkų delną ir minkštą lygų riešą.

– Atsargiai, šaknis, – perspėjo ji, ir žengę dar keletą žingsnių atsimušė į plytų sieną, kuri paliesta burtų lazdele, pranyko. – Štai ir atėjom.

Prieš Sneipo akis atsivėrė auksine šviesa užlieta nedidukė laukymė, iš visų pusių apsupta sugriuvusia, vijokliais apaugusia akmens tvora. Žemė po senais, grakščias šakas nusvarinusiais gluosniais net mėlynavo nuo neužmirštuolių. Pačiame viduryje stovėjo šulinys.

– Nuostabu, tiesa?

– Nežinojau šios vietos, – smalsiai besidairydamas aplink tarė Sneipas. – Maniau, kad Hogvartso apylinkes esu iššmirinėjęs nuo iki. Pasirodo, klydau.

– Čia užklydau atsitiktinai. Sykį bevaikštinėdama pamačiau seną drevę, kuri prašyte prašėsi ištyrinėjama, – linksmai nusijuokė Klodina. – Tik teko gerokai pavargti, kol dašuto, kaip pradangint sieną. Tačiau buvo verta. Tas šulinys kužda pasakas…

– Maniau, kad tave domina tik nešvankūs romanai, – paerzino ją Sneipas.

– Kai pavargstu skaityti, tinka ir pasakos, – ramiai atsakė Klodina. – Eime, pasiklausysim. – Ir ji, nuskubėjusi prie šulinio, atsisėdo, patogiai atrėmusi galvą į rentinį. Sneipas pasekė jos pavyzdžiu.

Ir jis tikrai išgirdo šulinyje kuždant. Giliai apačioje kažkas pradėjo šnabždėti ir murmėti, balsas buvo be galo keistas, nepanašus į jokį kitą balsą pasaulyje. Ir tas balsas kuždėjo pasakas. Ir ne tik jas – šulinys porino mitus ir legendas, padavimus ir istorijas.

– Šulinys pilnas pasakų, – svajingai tarė Klodina. – Užmirštų pasakų ir padavimų, kurių būta kažkada labai seniai. Tik šulinys atsimena juos visus.

– Kažkur girdėti čiurlenimas, – Sneipas įsiklausė. – Čia yra upelis?

– Taip, už tvoros, visai netoli nuo čia, – pašoko Klodina ir nusipurtė kelius. – Norit pažiūrėti?

Nesunkiai persiritę per tvorą, atsidūrė pievoje, natūralioje laukymėje, apsuptoje krūmokšnių. Paėję smėlėtu takeliu, peršoko medį ir praskleidė krūmus, kurie buvo tankūs lyg siena. Žemu skardžiu tekėjo sraunus upelis, toks skaidrus, kad aiškiai matėsi įvairiaspalvių akmenukų dugnas. Smagiai viksėdamos uodegomis, praplaukė kelios žvilgančios žuvys. Netoliese giedojo strazdas, prašokavo baltas triušis raudonomis akimis.

Sneipui rodės, kad visos jo mintys ir kūnas pasidarė nepaprastai jautrūs, tarsi nuskaidrėjo, kiekvienas judesys, kiekvienas prisilietimas, kiekvienas garsas tapo tikra kančia.

Klodina apkabino jo kaklą ir prisispaudė prie lūpų. Sneipas paguldė ją ant žemės ir ji visiškai nesipriešino – jis galėjo daryti ką panorėjęs. Tačiau fizinio jaudulio nejautė – viskas vyko per greit, jos jaunystė ir grožis jį gąsdino.

Sneipas atsisėdo ir išsiėmė į plaukus įsivėlusį žolės kuokštelį.

– Kodėl aš?

– Nes patinki.

– Kuo? Klodina, pažvelk į mane: man trisdešimt devyneri, turiu švelniai tariant nekokią reputaciją ir prie viso šito esu baidyklė, ir…

– Ak, mon ami… – merginos rudose akyse šokinėjo linksmi velniūkščiai. – Tavo griežti, romėniški bruožai ir grakščios rankos, pašaipi šypsena ir neįskaitomas žvilgsnis. To daugiau nei pakanka, kad atrodytum patrauklus. Na, o dėl reputacijos… gi nesiruošiam susituokt.

– Tikrai ne, – vyptelėjo Sneipas. – Tai… – jis kostelėjo. – Tebus tik…

– Pasidulkinimas, – ramiai atsakė Klodina. – Mon ami, Prancūzijoje turiu savo gyvenimą, kurio neketinu atsisakyt, taip, kad gali nebijot, jog paskui sekiosiu iš paskos reikalaudama mane vest.  – Ji brūkštelėjo pirštais jam per lūpas ir Sneipas prisimerkė. – Tačiau grįžkime atgal prie šulinio, ten jaukiau.

Greitai, tik retkarčiais trakštelint kokiai šakelei, jiedu sugrįžo į laukymėlę. Kai jau buvo už gluosnių, Klodina atsigręžė,  veide pasirodė įžūli šypsena. Ji kiek pastovėjo žvelgdama į jį ir mostelėjo burtų lazdele.

O taip! Buvo taip, kaip jis ir vaizdavosi. Klodina nusiplėšė drabužius tokiu didingu mostu, lyg nubrauktų visus draudimus, taisykles, suvaržymus ir visą civilizaciją.

– Esi tą darius anksčiau?

– Taip, šimtus kartų. Na, dešimtis tai tikrai.

Sneipo širdis suvirpėjo. Ji tai darė dešimtis kartų, tačiau jam norėjosi, kad jų būtų šimtai, tūkstančiai. Viskas susiję su pagedimu, Sneipui teikė kažkokią beprotišką viltį. Viltį, kad ne jam vienam šiam pasauly yra pasimaišęs protas. Jis prispaudė ją prie žemės, tarp jūros neužmirštuolių, įsisiurbdamas į jos lūpas: pašėlusiai, šiurkščiai.

Kitus skyrius rasite čia.

Patiko istorija? Užsiprenumeruok ją ir nepraleisk kitos dalies!

Tiesiai į darbalaukį:
Užsiprenumeruoti**
El. paštu:

Pasirinkite ką prenumeruosite*:

*Plačiau apie Landžiąją plunksną sužinoti galite čia.
Užsiprenumeravę nepamirškite patvirtinti prenumeratos!

** Galioja tik vartotojams, naudojantiems Google Chrome ir Safari naršykles. Pranešimai bus siunčiami ir apie kitas “Hario Poterio” naujienas.

Parašykite komentarą