Hogvartso šešėliai

Haris tysojo ant žemės, jausdamas, kaip kūną veria šaltis, tačiau niekaip neprisiversdamas atsimerkti ar pajudėti. Drėgmė, kildama nuo kieto gruodo, įkyriai smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Pirštais užčiuopė žolės kuokštelį

Haris pakirdo pirmas. Tylos kerai išsivadėjo, pro storas palapinės sienas veržėsi linksmas vaikų krykštavimas. Šūkaliodami plonais balsiukais, kartkartėmis užlūžtančiais bei suskambančiais falcetu, ūbaudami kaip goblinų gauja, jie kėlė neapsakomą triukšmą.

Vietovė buvo skurdi, sulaukėjusi, atgrasi. Kryžkelėse stovėjo aukšti juodi kryžiai, prie kurių ganėsi pririštos ožkos. Oras, sunkus ir beveik aitriai kvepiąs alyvomis, šiek tiek svaigino. Senomis obelimis apaugusio viensodžio kieme

– Severai, tai kažkokia beprotybė! – šaukė Lubinas ant Sneipo, kuris sėdėjo tarsi sustingęs, žiūrėdamas į vieną tašką. – Šitaip negalima! Ji tau buvo ne žmona, net ne mergina. Jūs

Klodina pabudo pirmoji. Atsisėdusi ėmė apžiūrinėti Sneipo veidą, besiilsintį ant lieso, ilgapirščio delno. Miegas išlygino kampuotus bruožus, jis atrodė gerokai jaunesnis, beveik berniokiškas. Net raukšlės, paprastai įsirėžusios kaktoje, nebuvo matyti.