Kelias dienas prieš sėdant į raudonąjį ekspresą senelė man papasakojo apie keturis koledžus. Jau tada nusistačiau prieš Klastūnyną. Nors visada buvau įnoringa, niekada netoleravau žmonių, kuriems kiti – nulis. Močiutė pasakojo, kad ji mokėsi Varno Nage, tačiau linkėjo man patekti ir į Grifų Gūžtą. Dar dabar atsimenu jos žodžius: „Norėčiau, kad patektum į Varno Nagą, ir aš tuo tikrai tikiu, tačiau būsiu laiminga, jei pateksi ir į Grifų Gūžtą. Šituose dviejuose koledžuose yra labai draugiški ir mieli žmonės, padedantys draugams nelaimėje ir laimėje“. Jau tada norėjau į Varno Nagą. Žinojau, kad nesu labai drąsi, labai protinga, tačiau tikėjau, kad pateksiu į jį. Ir ką jūs manot? Pakliuvau į Varno Nagą! Atvažiavusi į Hogvartsą aš labai liūdėjau. Man čia buvo viskas nauja, viskas taip magiška… Mokslai sekėsi gerai, tačiau jaučiausi vieniša. Tada vieną naktį susipažinau su Daniella. Ją sutikus viskas apsivertė aukštyn kojomis: ta naktis pamiškėje, tas namų elfas. Ech tie nuotykiai, kurie nesibaigia. Dabar esu laiminga. Pakliuvau į pačią nuostabiausią vietą pasaulyje. Turiu pačią geriausią draugę jame. Aš mokausi Varno Nage. Koledžas tiesiog puikus! Aš mėgstu visuose jo kampeliuose mėlyną spalvą, mėgstu Varno Nago uniformą, o svarbiausia – mėgstu burtų pasaulį. Argi tai nenuostabu?