Prieš kelerius metus atvykau į Hogvartsą. Mažytis nerimas buvo-bijojau, kad galiu patekti į liurbių koledžą. Mano džiaugsmui, tai neįvyko.
Vos Paskirstymo kepurė atsidūrė ant mano galvos, suriko: „KASTŪNYNAS“. Neįsivaizduojate, kaip apsidžiaugiau. Juk išsipildė mano svajonė. Deja, mano koledže ne viskas buvo puiku.
Neilgai trukus susipažinau su antrakurse Broncipine Spait. Tarp mūsų tvyrojo kažkokia įtampa. Galiausiai padariau sunkiausią sprendimą gyvenime – nuėjau pas direktorę Arwen Undomiel ir paprašiau, kad mane perkeltų į kitą koledžą. Tiesa, tėvams to nesakiau, nes tokio smūgio jie nebūtų atlaikę. Dabar esu laiminga, kad direktorė atmetė mano prašymą. Tada taip nesijaučiau. Kokią vieną dieną. Kitą dieną Broncipinė sužinojo apie mano ketinimus ir staiga viskas pasikeitė-tapom geromis draugėmis. Ir Klastūnynas man tapo dar mielesnis koledžas, jei tai įmanoma.
Slinko metai, keitėsi mokiniai, mokytojai, bet mes su Broncipine didvyriškai gynėm savo koledžo vardą, kurį neretai bandė teršti švilpiai, varniai ir grifai. Tiesą sakant, dauguma mūsų prisibijojo visoje mokykloje. Ne kartą teko Uždraustajame miške dviese ar kartu su kitais klastuoliais kankinti Puskraujus ar šiaip nevykėlius. Apie mus net visokiausi gandai sklandė. Deja, tie gandai sugebėjo pasiekti direktorės ausis (vėliau skundikui buvo atkeršyta su kaupu). Buvom laikinai pašalintos iš mokyklos. Tėvai vos nesprogo iš džiaugsmo, o mokykloje mūsų dar labiau ėmė bijoti. Taigi, gyvenimas Hogvartse su klastuoliais nebuvo nuobodus.
Klastūnyne dažnai keitėsi žmonės. Nemažai jų perėjo į Durmštrangą. Galiausiai ir Broncipinė išėjo. Tiesa, nežinau, kur. Likau viena, o tuo metu Klastūnyne buvo padaugėję mulkių. Paskirstymo kepurė prastai atliko savo pareigas. Teko slankioti po pilį vienai. Pripažinsiu, vienai kankint tas atmatas nebuvo labai įdomu ar linksma. Ir tada įvyko „perversmas“-grįžo Broncipinė, o į Klastūnyną buvo paskirtas Hellsingas Ira. Klastūnyne vėl tapo smagu. Kankinimai paįvairino kasdienybę. Tačiau ne viskas, kas tobula, tęsiasi amžinai. Tiek Broncipinė, tiek Hellsingas paliko Hogvartsą.
Vieną dieną vaikščiojau po pamokų ir susitikau Monilą Laures. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad tarp varnių gali pasitaikyt ir normalus žmogus. Atrodo, Paskirstymo kepurė eilinį kartą susimovė. Sunku patikėti, bet susidraugavau su Monila. Tiesa, Klastūnyne garsiai to neskelbiau.
Hogvartse nutiko ir vienas įvykis, pakeitęs mano gyvenimą. Tiksliau, nutraukęs jį. Mane nužudė Uždraustajame miške. Bijojau numirt neatkeršijusi, todėl atgimiau šmėklos pavidalu. Tapau Klastūnyno požemių šmėkla. Direktorė žinojo, kokia aš atsidavusi savo koledžui ir paskyrė mane Klastūnyno vadove.
Klastūnynas atgimė. Vėl galime didžiuotis savo didybe ir galia. Grįžo Broncipinė, o ir Paskirstymo kepurė ėmė gerai atlikinėti pareigas. Viskas stojo į savas vietas. Klastūnynas klesti, kaip ir seniau. Dabar Klastūnynas vėl geriausias, šauniausias koledžas. Kiti gali net nebandyti su mumis lygintis.