Savaitė Neoneliui praėjo be rūpesčių. Nebuvo ko nors ypatingo, nebent tai, kad klastuoliai atrodo užsitarnavo bausmę. Magijos ministrė paskyrė jiems bausmę, iš tikrųjų. Marie ir Broncipinė su ūkvedžiu vaikščiojo į mišką, ten atrodo nešiojo malkas ar kokį velnią, bet dirbo iš peties, na o Stevas su Mariana, kuri irgi gavo darbo, dirbo bibliotekoje. Padėjo bibliotekininkei surašyti naujas nupirktas knygas, valė dulkes, iš eilės perdėliojo laikraščių krūvas. Ir savaitei einant į pabaigą, Neonelis pastebėjo, kad visi klastuoliai tampa vis draugiškesni. Niekas nesišaipė ir niekas nieko bloga nedarė. Šitaip visai neblogai…
Na, bet kas nors juk kažkada turi būti nekaip. Vieną šaltą dieną, Monila brovėsi per uždraustojo miško krūmynus bandydama atrasti vietą, kur turėjo vykti Marie ir magijos ministerijos darbuotojos dvikova. Netrukus pasirodė kojas sušlapusi Marie. Ne visai tvarkinga, bet ryžtingai nusiteikusi.
-Sveika, tu pačiu laiku, bet kažkas vėluojasi…-pasakė Monila žvalgydamasi, gal toji magijos Ministerijos darbuotoja jau pasirodys, tačiau nieko aplink net nesimatė.
-Puiku. Ar tikrai? O iki čia prieiti nėra taip lengva…-
Marie nužvelgė savo peršlapusias kojas. Vaje.. tie burtažodžiai prisimena tik tada, kai būni įspraustas į nepatogią padėtį, o dabar, kai reikia džiovinimo kerų.. niekas į galvą nešauna. Marie suraukė nosį ir sukryžiavusi rankas atsisėdo ant kelmo šalimais Monilos.Monila buvo viena dvikovų klubo teisėjų.
Keli sunkūs debesys užslinko ant aikštelės.
– Hm, jaučiu, kad tuoj pradės lyti. Bus kova ekstremaliomis sąlygomis, ko iki šiolei dar nebuvo. Iki šiol…
Kilstelėjusi lazdelės galiuku akinius nuo saulės, mat jos nebebuvo žvilgtelėjo į Marie. Kojos buvo šlapios.
– Hm, o nenori panaudoti kokių nors kerų kojoms išdžiovinti? Žinau vienus gerus…
Debesys telkėsi tiesiai virš aikštelės. Lyg tyčia. Marie nusijuokė. galbūt kam nors tai galėjo pasirodyti ir keista, tačiau Marie tai atrodė pats geriausias sprendimas priimti lietų. – Manau, kad išsidžiovinti dabar ką nors nebūtų verta.. Tada Marie stryktelėjo.
Mo kilstelėjo akis į dangų.
– Gal net žaibuos, reikės skėtį išsiburti, o va jums manau jis tik trukdys. Bus įdomu pažiūrėti.
Mergina skaniai nusižiovojo.
Žaibuos? Neblogai.. Kilstelėjus akis į dangų, Marie šyptelėjo. – Bent apsirengiau gana šiltai.. na, kada ji ateis? Pradedu nerimauti, kad žaibuoti pradės ir baigsis, o ji vis dar neateis.. – Marie susiraukė. Ne iš šalčio, o iš kitų neatsakingumo. Susiradusi beržo šakelę, ji pradėjo lupinėti nuo jos tošę.
Lietaus lašeliams vis dažniau krintant žemėn Mo susimąstė. Hm, jei pradės labai lyti, o toji magijos Ministerijos darbuotoja nesirodys nejaugi teks atkelti kovą? Nutaikius lazdelę link pilies šūktelėjo:
– Accio Skėti! – atsisukusi į Marie pamatė kažką šnarant krūmuose. Iš krūmo išniro gyvūnėlis. Hem regis Gemuolis ar kaip jis?.. Ir pradingo besileidžiančios saulės spinduliuose, kurią jau beveik gožė lietaus debesys. Skėtis klusniai nusileido į Moni ranką ir ši išskleidusi jį pasislėpė po juo.
Tuo metu, mokyklos ūkvedys buvo miške.
Jis pasivertęs į panterą lakstė miške kai pamatė dvi mokines, Monilą ir Marie. Jos vis nepasimoko, kad miške pavojingą.. Reik jas pamokyt… ūkvedys įsiropštė į vieną medį ir nuo šakos šoko tiesiai ant Marie jei dabar nepasimokys tada niekad nepasimokys.
Per lietų, kiek sušlapusi skrido pelėda. Snape laikė voką, su raudonu vaško antspaudu. Numetusi voką, pelėda visiškai šlapia pasileido atgal į mišką. Hm, kas čia galėtų būti?.. Akimis permetusi laišką Mo net išsižiojo. Pradėjusi garsiai kvatoti atsisuko į Marie.
– Žinai, tau nepatiks, nors gal?.. Štai klausyk, kaip Magijos Ministerijos darbuotoja tiesinasi, kad neatvyko į kovą su 6 kurse. Gėda juk… – Skaitydama vedė pirštais iš ties viena sustojusi prajuko. – Va va, negaliu atvykti, nes kenkėjai užpuolė Birningamo priemiestį. Pamanyk, lyg jai vienai reikėtų su tais kenkėjais kovoti. Hm gal geriau tiesiai šviesiai sakytų – bijau, kad pralošiu Marie tokiomis sąlygomis? Apgailėtina, o dar tokie žmonės sėdi valdžioje.
Tada Monila laišką sudegino. Marie padange pradėjo sekti atkrendantį padarą. Siluetas ryškėjo – pelėda. Numetusi laišką į Monilos rankas ji išskrido, palikusi ją su šokiruotu veidu ir laišku rankose. Mo jį perskaitė.
– Bailė. – Akimirksniu ji nutilo. tikrai.. kas pas mus dirba?.. Lietus dar lijo, o Marie stovėjo su skėčiu rankose. Akimirką iš po kažkur ant jos užžoko pantera. Pantera miškuose? Sanquinaras.. ūkininkas sumautas.. jau nebeapmaus.. Marie krito, tačiau kadangi lazdelė buvo paruošta kovai, ji nesnaudė. – Stupify!
Sanquinaras spėjo tik pamatyt į jį atskrendančius kerus oi.. negi ji pasimokė.. kaip dabar man viskas atsirūgs, oi kaip atsirūgs. Į ūkvedį pataikė kerai, nebuvo galimybių išsisukti, pantera ore sustingo, vožėsi į medį, prarado sąmonę ir atsivertė į žmogų, iš pakaušio jam bėgo kraujas. Ūkvedys susižeidė.
Marie nieko nelaukė ir pasakė Monilai:
– Mo.. mane užpuolė pantera. Kam čia tie apsimetinėjimai? Ūk…vedys.
Marie atstingdė ūkvedį ir jis pradėjo tirpti. Marie nuliūdusi dėl kovos, ir truputį sunerimusi dėl ūkvedžio ,greitai išėjo iš miško. O Monila pasekė paskui ją.
Sanguinary pradėjo peikėtis, jis buvo vienas miške. Ūkvedžiui baisiai skaudėjo galvą, iš kojos bėgo kraujas. O ji kietesnė nei aš maniau.. arba aš durnesnis, nei turėčiau būt.. Ūkvedys šiaip ne taip atsistojo, įdomu aš atrodau tai pat baisiai kaip ir jaučiuosi.. Ech.. išgyvensiu, per tuos klajonių ir savarankiško mokymosi metus esu ir labiau nukentėjęs, bet visada išsisukdavau. Pas seselę vis tiek eit nevertą, nepasitikiu juos žiniomis, geriau pasinaudosiu savo senaisiais metodais.. Būtų gerai, kad niekas manęs tokio nepamatytų nes dar labiau bijos.
Sanguinary nušlubčiojo į pilį.
Pirmosios iš miško išlindo Marie su Monila. Jas pro bibliotekos langus, stebėjo Miriana ir Neonelis. Tiesą pasakius, Neonelis gerai sutarė su kai kuriais klastuoliais, pavyzdžiui Mariana, Lure Jewel ir pakankamai bendravo su Stevu, Marie, Broncipine, tik tiek, kad klastuoliai yra klastuoliai, ir nieko čia nepakeisi.
Kai Monila su Marie, dingo pilyje, ir berniukas su Mariana matyti jų nebegalėjo, iš pilies šlubčiodamas išėjo ūkvedys.
-Manau ten kažkas nutiko-pasakė Mariana.
Neonelis nieko nesakė, jam ir taip buvo aišku, kad kažkas nutiko. Vaikinas žinojo, kad miške turėjo įvykti dvikova tarp Marie ir ministerijos atstovės, bet ar ji įvyko, ir kodėl iš miško beveik tuo pat metu, išniro šlubčiodamas ūkvedys?
-Ar tik nebus jie trys ten susikovę?-paklausė kiek savęs, o ne Marianos Neonelis.
Mariana suskubo atsakyti.
-Ak, ir aš taip pamaniau, bet kur ministerijos atstovė ir kodėl kovėsi ūkvedys?-atsakė Mariana užduodama dar vieną klausimą.
Niekas nieko nebepasakė, nes prie jų priėjo persirengusi Marie,o su ja ir Monila. Mariana jau žiojosi klausti, kas ir kaip atsitiko, tačiau iš už lentynos išlindo Stevas.
-Miriana, ateik man padėti-sušnibždėjo jis, ir mergaitė nepatenkinta nuskubėjo link jo.Jai išėjus, kalbėti pradėjo Marie.
-Žinau ko norėsi paklaust, bet gal nereikia. Ministerijos raganiūkštė nepasirodė, o mane užpuolė ūkvedys, aš jį sužalojau ir gavau areštą, o aš dar nepabaigiau pirmosios bausmės?-Marie susinervino. O nuo nervų, jos plaukai kilo į viršų. Labai įdomiai atrodė.
-O kodėl neatvyko ta ministerijos atstovė ir kodėl jus puolė ūkvedys?-paklausė Neonelis.
-Ta raganiūkštė turėjo sunaikinti kažkokius kenkėjus, o tas kvailys, neturėjo ko veikt.-suburbėjo Marie ir tučtuojau dingo tarp lentynų.
Tada arčiau Neonelio priėjo Monila ir pasakė:
-Taarp Marie ir raganiūkštės kova neįvyko per tos raganos neatsakingumą, todėl manau, kad …ne, nemanau, aš skelbiu, kad kovą laimėjo Marie.- pasakė Monila ir nuskubėjo žymėti rezultatų.
Vos Monilai išėjus, prie vaikino prisistatė Takami ir Mariana. Mariana atrodė taip, tarsi būtų nemiegojusi visą naktį. Atėjusi, ji vis burbėjo ir baisiausiai žiovavo.
-Kas atsitiko? Juk tavęs nebuvo tik dešimt minučių?-paklausė Neonelis klastuolės.
-Nieko man neatsitiko. Bibliotekininkė pamatė, kad aš žiūriu pro langą ir nedirbu. Nuėjau padėti Stevui, o jam reikėjo, kad nuneščiau ūkvedžiui krūvą nereikalingų „magijos žinių“ straipsnių apie nešvankius juodojo mago darbelius Prancūzijoje. Nuėjau pas Sanguinary, o jis tepėsi žaizdą kojoje kažkokiu tepalu. Vos tik tas tepalas palietė jo koją, visi nešvarumai ir purvinas kraujas joje sprogo. Tada, jis koją užpylė kažkokia esencija ir ji sugijo, pamaniau, kad man nederėjo šito pamatyti, tačiau man sukantis, jis mane pastebėjo ir užklykė ką aš čia dariau. Aš atidaviau jam laikraščius ir viską paaiškinau, tada jau ketinau eiti, bet…-Mirianos akys žybtelėjo iš neapykantos-jis iš klastūnyno atėmė penkis taškus. Tai siaubinga.
Takami nusijuokė, kad Mariana dėl to galėjo siaubingai įsižeisti. Neonelis nespėjo nieko pasakyti, o jau…
-Sustink-kerai šovė į Takami ir ji sustingo nespėjusi išsitraukti lazdelės. Mariana išdidžiai išėjo iš bibliotekos. Neleisiu, kad iš manęs būtų šaipomasi.
Neonelis išsitraukė burtų lazdelę ir atstingdė Takami. Ši iš pykčio drebėjo, tačiau Neonelis paaiškino, kad tokie jau tie klastuoliai.
-Tai tu su jais?-suriko Takami ir šoktelėjusi išbėgo iš bibliotekos.
Neonelis išgirdo kukčiojimą ir nespėjus dar kam nors ką pasakyti, išbėgo vytis švilpės.

Autorius: Neonelis Sendoras