Kai tik pasirodė pirmoji HP dalis mano viena draugė perskaitė ją ir ėmė labai girti, kokia tai gera knyga. Aš ją paėmiau į rankas, pavarčiau ir tik pasakiau: „Nu nu… Neturi ką daugiau veikti?”. Tada jos visa šeima pasinešė ant tos knygos. Pasirodė antra dalis. Mano draugė ją skaitė kaip maniakė. Vėliau mano brolis išvažiavo gyventi į užsienį. Ten visi jo draugai skaitė HP. Jis irgi užsivežė. Pastoviai susitikus kliedėdavo apie HP (nors šiaip paskutinių knygų taip ir neperskaitė). Na tada ir man panūdo pasižiūrėti, kas čia per daiktas tas HP. Vertinau gana skeptiškai. Bet kai jau paėmiau tas pirmąsias dalis, tai perskaičiau staigiai. Pabaigiau ir vėl iš naujo skaičiau.
Žodžiu užkabino. Tada laukdavau pasirodant naujos dalies. Paskutiniąją net užsisakiau, kad nereiktų po to ieškoti.