Buvo apniukusi vasario diena. Tamsūs, tiršti debesų kamuoliai plaukė šen bei ten, aižydami dangų, ant žemės slūgsojo į krūvas suverstas, pilkomis dulkėmis apneštas sniegas, atidengdamas juodus lopus.
Severas Sneipas vikriai persirito per krūvą griuvėsių, įtraukęs smakrą užantin ir gindamasis nuo smarkaus vėjo, šmurkštelėjo pro sunkias, ąžuolines Hogvartso pilies duris, bet drauge su juo vis dėl to spėjo plūstelėti verpetas aštrių dulkių.
Pilies koridoriuje jį pasitiko nemalonus tvaikas, ir Sneipas piktai suraukė nosį: kvapas priminė paplavas, o ne gaminamą maistą. Kiek jis prisiminė – Hogvartso virtuvė taip kvepėjo visad – trenkė raugintais kopūstais, supuvusiais burokais ir dar kažkuo, kas nuolat atsidurdavo ant pietų stalo. Koridoriaus gale, ant sienos kabėjo didžiulis, daugiau kaip trijų pėdų aukščio plakatas, vaizduojantis išblyškusį veidą su suplota tarsi gyvatės nosimi, kurioje žiojėjo įstriži šnervių plyšiai, raudonomis, perpjautais vyzdžiais akimis. Sneipas virptelėjo. Portretas regis jį sekė akimis. Apačioje, didelėmis, juodomis raidėmis bolavo užrašas „VALDOVAS VOLDEMORTAS STEBI TAVE”.
Sneipas nuskubėjo prie laiptų. Kažkokia neaiški nuojauta jam kuždėjo, kad šie laiptai turi judėti, nors jis jokiu būdu negalėjo tiksliai pasakyt, ar kada nors jie buvo kitokie nei dabar. Jis kiek palaukė, kaip ir visada, ir atsidusęs ėmė kopti viršun. Jo kambarys buvo ketvirtame aukšte.
Kiekvienoje laiptų aikštelėje į Sneipą žvelgė vis tas pats portretas. Akmeninės sienos stūksojo tuščios, dulkėtos, numargintos šviesiomis dėmėmis, kurios bylojo, kad visai nesenai čia kabėjo paveikslai, bet Sneipas niekaip negalėjo prisiminti, kokie.
Užlipus į ketvirtą aukštą, prie koridoriaus durų jį pasitiko niūraus veido apsauginis, apsisiautęs juoda mantija, prie kurios buvo prisegta Mirties Ženklo emblema.
– Lazdelę, – šiurkščiu balsu prašneko apsauginis. – Draudžiamų daiktų nesinešat?
– Ne, – burbtelėjo Sneipas, paklusniai dėdamas lazdelę į dėklą. – Nesinešu.
– Vistiek turiu jus apieškoti. Stokitės štai čia, rankas įremt į sieną, kojas išskėst. – Apsauginio rankos tiksliais, vikriais judesiais slinko liesu Sneipo kūnu, apčiuopdamos kiekvieną centimetrą. – Švarus. Galit įeiti.
Už nugaros užsitrenkė sunkios, geležimi kaustytos durys ir Sneipas nusispjovė, batu ištrindamas skreplį į akmenines koridoriaus grindis. Niekaip negalėjo priprast prie šios žeminančios patikros procedūros, nors, kiek prisiminė, taip buvo visada. Apsauga tikrindavo kiekvieną įeinantį į gyvenamasias patalpas.
Kambaryje sodrus, šaižus balsas vardijo sąrašą skaičių apie katilų gamybą. Balsas sklido iš nediduko portreto, kabančio ant sienos. Susitraukęs burtininkutis Magijos Ministerijos uniforma, plyšote plyšojo.
– Silencio! – šūktelėjo Sneipas portretui, ir balsas pritilo, nors žodžius buvo galima suprasti visai aiškiai. Panašius portretus Hogvartse turėjo visi. Magijos Ministerijos potvarkiu jų nebuvo galima nei nukabinti, nei nusukti į sieną, nei pridengti. Portretą galėjai nebent kiek pritildyti.
Sneipas sviedė dėžutę su žibuoklių šaknimis ant nušiurusio, pilko stalo ir priėjo prie veidrodžio. Blankiame, apmusijusiame stikle atsispindėjo gležna, nuo prasto maisto sumenkusi, tačiau aukšto ūgio figūra, kuri, įsupta į per didelį, pilką apsiaustą atrodė kiek komiškai. Jo juodi plaukai buvo ilgi, nešvarūs, veidas išblyškęs, oda šiurkšti, o paakiai pamėlę.
Sneipas paėmė ant stalo gulintį MORSMORDRE cigarečių pakelį ir atsargiai, kad neišbyrėtų tabakas, įsidėjo cigaretę į burną, stengdamasis ją laikyti tiksliai vertikaliai. Keli aštraus tabako trupinėliai pateko ant liežuvio, jį kiek nudegindami, tačiau Sneipas nekreipė į tai jokio dėmesio – šitaip nutikdavo beveik visada. Prisidegęs išpūtė karčius dūmus pro nosį ir priėjo prie lango.
Pasaulis lauke net žiūrint pro langą, atrodė šaltas. Gūsingas vėjas Kvidičo Aikštėje suko sniegą, dulkes ir šiukšles į vieną kamuolį. Atrodė, kad viskas yra be spalvos, išskyrus plakatus su gyvatiškuoju veidu, ištemptus ant lankų. Kvidičo niekas nebežaidė, kadangi Magijos Ministerija šį žaidimą uždraudė, teigdama, kad jis skatina varžytis ir lenktyniauti, o Valdovo Voldemorto karalystėje visi privalėjo būti lygūs.
Sneipas užgesino cigaretę į apvalią, pilką peleninę ir iš stalčiaus ištraukė nediduką, špižinį katiliuką ir kažką panašaus į primusą. Rytojaus pamokai reikėjo paruošti žibuoklių eliksyro pavyzdį. Jau buvo besiruošiantis skusti šaknis, kai priešais jį atsirado sidabro spalvos dėklas ir nusileido ant stalo, lengvai kaukštelėdamas į aptrintą paviršių. Dėkle gulėjo nedidelis, balzgano skysčio pritrauktas švirkštas. Tokius švirkštus su laltaminu, vaistu palaikančiu atminties kerų veikimą, bei slopinančiu emocijas, dukart per parą privaloma tvarka gaudavo kiekvienas magiškojo pasaulio atstovas, išskyrus vaikus iki vienuolikos metų.
Sneipas nieko nelaukęs atsiraitojo rankovę ir paėmė švirkštą. Plonytė adata smigo į odą, pradurdama išsišovusią, pulsuojančią veną, ir jis trumpam susiraukė prieš spustelėdamas stūmoklį.
Portretas už nugaros vis tebešnekėjo apie katilus ir ketvirčio plano viršijimą.
Sneipas ramiai grįžo prie darbo. Susierzinimas ir nepasitenkinimas aplinka praėjo vos tik laltaminas pateko į kraują. Dabar vėl viskas atrodė gerai. Jis nebemąstė ir nieko nebegalvojo. Vikriai sumetęs žibuoklės šaknį ir kitus eliksyrus į katilą, sumažino ugnį ir nuskubėjo žemyn, į Didžiąją Salę vakarieniauti.
Net bjaurus paplavų kvapas jo nebeerzino.
Didžioji Salė, kaip visada buvo sausakimša ir triukšminga, kažkodėl trenkė rūgščiu, metaliniu kvapu bei kaliaropėmis. Nuo lubų leidosi žaliai tviskantys Mirties Ženklai, ratu apsupdami Voldemorto veidą, atvaizduotą skliautuose. Vienintelė laisva vieta buvo šalia Lubino.
– Kaip tik tave ir norėjau pamatyti, Severai, – švelniu, melodingu balsu prabilo Lubinas, kiek pasislinkdamas. – Norėjau paklausti, gal turi skutimosi peiliukų?
– Ne, nė vieno, – atsakė Sneipas, nuleisdamas akis į priešais padėta sulamdytą aliuminio padėklą. – Niekur jų nebėra, visą Kiauliasodį ir Skersinį Skersgatvį išnaršiau.
Iš tikrųjų jis turėjo tris ar keturis nenaudotus, paliktus atsargai. Jau pora mėnesių, kaip tęsiasi jų stygius. Kiekvienu konkrečiu momentu trūkdavo kokių nors reikalingų daiktų. Kartais tai būdavo elementarūs ingredientai eliksyrams, kartais mokymosi priemonės, kartais higienos reikmenys ar rūbai.
– Jau mėnesį skutuosi su tuo pačiu,- pamelavo jis. – Ne…
Tačiau Sneipas sakinio taip ir neužbaigė. Ant padėklų greitai buvo trinktelėta norminė vakarienė – kietos duonos riekė, puodelis MORSMORDRE kavos be cukraus ir metalinis dubenėlis su skysta tyre, kurioje šlepsėjo keli pilkšvos mėsos gabalai ir kaliaropės su jau ruduoti pradėjusiais brokoliais: bjauri masė, primenanti vėmalus.
Jie, negaišdami laiko pradėjo valgyti. Šioje santvarkoje, garbinančioje griežtą režimą, laikas, skirtas valgymui buvo sutrumpintas iki penkiolikos minučių. Nors net tiek nereikėjo: dubenėliai ištuštėdavo itin greitai, ir valgantieji likusį laiką juos gramdydavo iki blizgesio, stengdamiesi nepalikti nė kruopelytės maisto. Antros porcijos negaudavo niekas, viskas būdavo griežtai normuojama.
– Kaip sekasi dėstyt Juodosios magijos principus? – paklausė Sneipas, tebegramdydamas dubenėlį, nors šis jau net blizgėjo.
– O, puikiai, – ramiai, net pernelyg ramiai atsakė Lubinas, mesdamas skubų žvilgsnį į Sneipą ir tuoj pat nudūrė akis į stalą, tačiau Sneipas nieko nepastebėjo. – Dabar kaip tik mokosi…
Lubiną nutraukė čaižus skambalo garsas, skelbiantis vakarienės pabaigą. Tuoj po jo nuaidėjo kitas skambutis, skelbiantis Neapykantos minutės pradžią. Salės gale nusileido didžiulis projektorius, kuriame kaip įprastai, pasirodė Albo Dumbldoro veidas. Visuotinė neapykanta prasidėjo.
Neapykanta buvo vienintelė emocija, kurios laltaminas neblokavo. Magijos pasaulio valdžia tą problemą išsprendė labai paprastai: pakeisdami atmintį, Dumbldorą pavertė tautos priešu. Dumbldoras tapo kaltas dėl nuolatinio stygiaus, bado, šalčio, ligų. Neapykanta buvo nukreipta į vieną vienintelį asmenį: Dumbldorą.
Sneipui sutraukė skrandį. Matant Dumbldoro veidą jį apimdavo keistas jausmas: neapykanta, sumišusi su dar kažkuo kitu, kažkuo visiškai neaiškiu, neapčiuopiamu.
Po keliolikos sekundžių neapykanta virto įniršiu. Susirinkusieji švilpė, rėkė, šaukė, stengdamiesi perrėkti vienas kitą. Už Sneipo nugaros sėdėjusi Hermiona garsiai nusikeikė ir sviedė storu kartonu aptaisytą knygą projektoriaus link, o Vizlių dvynukai išvis pašėlo.
Įsiutusią minią apėmė ekstazė. Rodės dar kiek, ir jie puls draskyti vienas kitą. Tačiau staiga Dumbldoro veidą pakeitė gyvatiškas Voldemorto portretas, ir įniršį pamažu nuslopino ritmingas Voldemorto vardo skandavimas, labai lėtas, pabrėžiant kiekvieną skiemenį. Fone aidėjo kojų trypimas į medines grindis. Visa tai truko dar bent trisdešimt sekundžių. Tai buvo lyg savotiškas himnas Voldemorto didybei.
Grįžęs į savo kambarius, Sneipas pasijuto be galo pavargęs. Tos neapykantos minutės tarsi užšaldydavo jam vidurius. Nors jis rėkdavo kartu su minia ir visad pasiduodavo tam visuotiniam įniršiui, vėliau jausdavosi visiškai išsekęs. Atsidusęs išjungė ugnį, ant kurios burbuliavo jau pritrauktas eliksyras ir atsargiai išpilstė jį į buteliukus, dailiai išrikiuodamas juos ant palangės, tada metė žvilgsnį į katilą ir jo plonas lūpas iškreipė vypsnys: katilas buvo prisvilęs.
Burtininkutis portrete kažką rėkavo apie šokolado normos sumažinimą nuo trisdešimties iki penkiolikos gramų per savaitę, nepamiršdamas paminėti, kad dėl to kaltas Albas Dumbldoras – vagis ir išdavikas. Sneipui vėl suspaudė skrandį. Jis nuėjo prie kriauklės ir kruopščiai, kiek tai įmanoma padaryti šaltu vandeniu, iššveitė katilą aštriu, mėlynu muilu, kuris braižė odą tarsi švitrinis popierius. Padėjęs katilą atgal į stalčių, išsidrėbė ant nušiurusios sofos priešais tuščią židinį: malkos buvo duodamos tik per didžiąsias šventes, tačiau per šias Kalėdas niekas nieko negavo.
Maudimas skrandyje niekaip nenorėjo liautis, ir Sneipo žvilgsnis užkliuvo už ant lentynėlės stovinčio butelio ugninės. Prisiverstinai pakilęs nuo sofos, jis pasiemė šį butelį su rudu skysčiu ir jį atidarė. Į nosį mušė šleikštus kvapas, primenantis acetoną. Sneipas prisipylė pilną stiklinę ir užsivertė, prarydamas skystį vienu mauku. Iš akių pasipylė ašaros, ir jis pasijuto it gavęs lazda per galvą. Tebeašarodamas ir tebekosėdamas, Sneipas išsitraukė suglamžytą pakelį MORSMORDRE cigarečių. Buvo likusios vos keturios cigaretės, tad jis valandžiukę padvejojo: nežinia kada bus kita partija, tačiau vistik išsitraukė vieną ir prisidegė. Sunkumas skrandyje liovėsi, kūną užplūdo šiluma.
Nušiuręs, apdaužytas laikrodis stabčiodamas išmušė devintą valandą vakaro. Lempa, užburta, kad šviestų tam tikrą laiką, užges už pusvalandžio ir nebus įžiebta iki rytojaus pavakarės. Magijos Ministerija ribojo net ir šviesą. Sneipas greitai pasiklojo lovą, nors praktiškai nebuvo ką kloti – jis teturėjo plonytę pagalvę ir suadytą antklodę, kuriuos paprasčiausiai nusviedė ant sofos. Kažkada turėjo ir paklodę, tačiau ją sunaudojo pasisiūti marškiniams.
– Šviesa išsijungs už penkiolikos minučių,- spigiai pranešė portretas. – Primename, kad susileistumėte vakarinę dozę laltamino. Linkime saldžių sapnų, o per naktį jūsų miegą saugos mano kolegė Doloresa Apkiautelė. – Sulyg tais žodžiais burtininkutis prapuolė iš paveikslo.
Sneipas perbraukė ranka per plaukus ir atsigręžė į stalą, ant kurio jau gulėjo dozė laltamino, įpakuota į sidabro dėkliuką. Palubėje kabanti lempa kelis kart sumirguliavo, pranešdama, kad šviesa išsijungs už penkių minučių. Sneipas skubiai prišoko prie stalo, apsiausto skvernais nušluodamas dėklą žemyn. Švirkštas nusirideno prie židinio, ir atsitrenkęs į šalia numestą žarsteklį, skilo į kelias dalis. Pasiliejo balkšvas skystis, kuris išgaravo ore per keletą sekundžių.
Sneipas krūptelėjo, širdį nusmelkė kažkas panašaus į nerimą. Suvokė, kad tai visiškai neracionalu – už sudaužytą laltamino švirkštą niekas nebausdavo, tereikėdavo nusileisti į medicinos punktą pirmame aukšte, parašyti pasiaiškinimą ir tuojau pat gaudavai kitą dozę. Tačiau šviesa išsijungs vos už poros minučių, o tamsoje graibstytis už sienų visiškai nesinorėjo. Lygiai taip pat nesinorėjo būti grabaliojamam apsauginio, ypač to, kuris budėdavo naktimis.
Jis dirstelėjo į portretą: šis buvo tuščias. Tiek to, susileist laltamino nueis ryt ryte. Dar syki pažvelgęs į paveikslą, Sneipas skubiai surinko duženas, kruopščiai jas paslėpdamas nuorūkų krūvoje, slūgsančioje židiny ir nedelsdamas atsigulė.
Tik tik spėjo užsitraukti antklodę, kai užgeso šviesa. Iš tos pusės, kur kabojo portretas, pasigirdo šnaresys, liudijantis, kad Doloresa Apkiautelė užėmė savo postą. Ji melodingu balsu palinkėjo labos nakties, ir Sneipas, apsivertęs ant šono ir šiaip ne taip įsitaisęs ant perpus sulenktos, kad būtų storesnė, pagalvės, užsnūdo.
Patiko istorija? Lauk naujos dalies kas antrą sekmadienį ir nepamiršk užsiprenumeruoti tiesiai į savo el. paštą!
El. paštu: