Apie pirmąsias knygas prisimenu nedaug. Žinau tik tiek, kad dėlto, kad aš dabar esu čia, ir dalijuosi su jumis nuomonėmis apie Harį Poterį yra mano tėčio nuopelnas. Buvo vasara. Haris Poteris ir Išminties akmuo buvo vasaros „namų darbas”. Buvau 10 ar 11 metų, taigi noro skaityti tikrai nebuvo daug. Tačiau kaip ir minėjau, tai buvo „namų darbas” paskirtas tėvų, kad bent kiek nueičiau nuo televizoriaus ar kompiuterio. Na, tiesą sakant jiems neišdegė. Neperskaičiau aš tos knygos. Tačiau tėtis nenuleido rankų. Jis nupirko visas Hario Poterio knygas, kurios tik buvo tuo metu išleistos, ir pats jas perskaitė. Kas jau kas, bet to aš negalėjau pakęsti. Mes su tėčiu – abu žuvys (zod. ženklas), kitaip pasakius, – amžini konkurentai Wink Ėmiausi darbo. Knygas tiesiog „rijau”. Galiausiai mes susilyginom. Perskaičiau viską, kas tuo metu buvo išleista. Praėjo kažkiek laiko, o aš vis dar lenktyniavau su tėčiu, kas greičiau perskaitys naujai atsiradusią knygą. Kova būdavo žiauri. Vos nueidavau į virtuvę, ar į kitą vietą, knygą palikdavau ant stalo, o tėtis ją pagrobdavo. Tada ėmiausi suktybių. Prieš išeidama, ant stalo palikdavau senesnę HP knygą, taigi keletą kartų man pavyko į savo kambarį grįžti be muštynių. Taigi toks buvo mano skaitymas. Skaitymas su baime, kad kažkas gali naktį paslapčia įsėlinti į kambarį ir atimti knygą, tačiau vakarais aš įlipdavau į tėčio lovą, ir jis skaitydavo garsiai. Abiems.