Haris nebuvo tikras, kiek laiko jis plūduriavo, įsikibęs už medžio šakos. Buvo tamsu, pūtė žvarbus šiaurės vėjas. Tolumoje bolavo pilis, ir pagal tai, kad šviesos degė tik viršutiniuose aukštuose, berniukas spėjo, kad didžioji dalis Hogvartso yra po vandeniu.
Jėgos sparčiai seko. Permirkę rūbai buvo sunkūs it švinas ir pasiutusiai svėrė žemyn. Laikytis vandens paviršiuje, kad ir įsikibus į sausuolį, darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Danguje žibėjusias žvaigždes uždengė debesys, palikdami Harį tamsoje ir šaltyje. Regis visas gyvenimas prabėgo jam prieš akis: žalias blyksnis, atvykimas į Hogvartsą, Ronis su Hermiona, minkštos ir švelnios Džinės lūpos…
– Merlinai, gelbėk mane, – sukuždėjo paleisdamas šaką, – nes aš daugiau nebegaliu…
Jau grimzdo į dugną, kai pajuto, kaip kažkas nutvėrė jį už apykaklės ir užtempė ant kažkokio kieto paviršiaus.
– Poteri, nejudėk.
Sneipas! Neįmanoma, kad čia būtų Sneipas! Haris, nekreipdamas dėmesio į perspėjimą, pabandė pasikelti, ir pajuto, kaip pagrindas, ant kurio gulėjo, pasviro.
– Sakiau, kad nejudėtum,- pasigirdo įniršęs balsas, ir Sneipas, keikdamasis bei stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, patraukė Harį savęs link.
– Dabar gali sėstis, kad nori, Poteri.
Haris nusibraukė vandenį nuo akių ir atsisėdęs nustėro: jis buvo ne valtyje, kaip kažkodėl tikėjosi, o ant didelės rašymo lentos.
– P… profesoriau?
– Taip?
– Kas atsitiko?
– Sugriuvo ežero užtvanka, – sausai atsakė Sneipas. – Pilies pamatai neatlaikė vandens slėgio.
Haris pasimuistė ir žiobtelėjo, pajutęs, kad dūsta.
– Ką darai, Poteri?
– Negaliu… – pralemeno Haris, sunkiai gaudydamas orą. – Negaliu kvėpuoti… skauda…
– Nesimalk, Poteri, – Sneipas pasislinko arčiau Hario. – Per ilgai išbuvai po vandeniu, nieko baisaus. Atsipalaiduok ir palengva iškvėpk ir įkvėpk.
– Skauda…
– Praeis! – piktai tarė Sneipas. – Tiesiog daryk kaip sakau!
Haris, nusprendęs, kad verčiau su įpykusiu Sneipu nesiginčyti, užsimerkė ir pamėgino įtraukti oro. Šoną diegė kaip reikiant, tačiau su kiekvienu įkvėpimu darėsi vis lengviau ir skausmas galop pasitraukė.
– Geriau?
– Taip, – tyliai pratarė Haris. – Ačiū, profesoriau.
– Poteri, ar turi savo lazdelę?
Haris papurtė galvą. Lazdelė iškrito iš kišenės dar tunelyje, kai jį nuplovė srovė.
– Aš irgi neturiu, – Sneipo balse nuskambėjo kažkas panašaus į apgailestavimą. Ir jis, panardinęs rankas vandenin, palengva pradėjo irtis pilies link.
– Ką jūs darote?
– Bandau nuplukdyt mus iki pilies. O kaip tau atrodo? Kad vilioju aštuonkojį?
Haris nieko neatsakė, tik įmerkęs rankas į geliantį, purviną vandenį, ėmėsi padėti Sneipui.
*
Hariui atrodė, kad jie plaukia visą amžinybę, o iki pilies buvo likęs geras gabalas kelio. Rytuose brėško niūri aušra, be saulės, tik buvo matyti nušviesėjusio dangaus juosta. Rankos nuo vandens išbrinko, paraudo, o skausmas tapo nebepakeliamas.
– Tai kažkokia beprotybė, – pro ašaras sumurmėjo Haris, jausdamasis tiek pat kaltas, kad nebepajėgia irtis, kiek ir bejėgis. – Nebegaliu.
– Nebetoli, Poteri, – vis dar tebeirkluodamas tarė Sneipas. – Mums būtina kaip įmanoma greičiau nusigaut iki pilies, nes antros tokios nakties lauke neišgyvensim.
– Nebegaliu, nebepajėgiu, – suvaitojo Haris. – Mes iriamės, iriamės visą naktį, o Hogvartsas dar taip toli. – Jis bejėgiškai išsitiesė ant lentos, kalendamas dantimis nuo šalčio.
Sneipas ištraukė rankas iš vandens ir atsidusęs pažvelgė į Harį: tas buvo visiškai permirkęs.
– Paklausyk, vaike. Mes nebetoli. Pažvelk – esam Kvidičo aikštėj, – parodė Hariui iš vandens kyšančius lankus.
– Leiskit bent pailsėti… prašau….
– Negalim ilsėtis, Poteri. Vėjas pučia priešinga kryptim, nei mums reikia. Jeigu sustosime – srovė lentą nuneš tolyn. Nagi, Hari, – Sneipas suėmė jį už pečių ir papurtė. – Liko vos keli šimtai metrų.
Po kiek laiko lenta atsimušė į akmeninę pilies sieną. Sneipas nužvelgė ją kritišku žvilgsniu, svarstydamas, kaip pasiekti langą, esantį bemaž dešimties pėdų aukštyje.
– Manot, mes galime pro jį įlipt? – paklausė Haris, žvelgdamas į langą, kurio stikluose atsispindėjo ryto šviesa.
– Aš galiu, – kiek patylėjęs atsakė Sneipas.
– Galbūt yra koks langas ar durys apačioje? – pasvarstė Haris. – Per kur galėtume patekti į vidų?
– Mums iš to jokios naudos, – atkirto Sneipas. – Visų pirma, nežinome, kiek apsemta pilis iš vidaus, visų antra – negalime rizikuoti įleisti vandens, jeigu jo ten nėra, kad ir kokia menka tikimybė bebūtų.
– Bet kaip pasieksime tą sumautą langą, profesoriau? Juk nemanot ten užšokti?
– Kaip tik tai ir ketinu padaryti, Poteri. Slinkis į patį lentos vidurį.
Haris pakluso, svarstydamas, kaip gi Sneipas ketina įvykdyti savo sumanymą. Nuodų ir vaistų mokytojas neatrodė labai sportiškas, veikiau panešėjo į ligonį savo suvargusiu, pajuodusiais paakiais ir keliomis mėlynėmis papuoštu veidu ir beveik distrofišku kūno sudėjimu.
Sneipas nusiavė batus ir nusimetė apsiaustą.
– Ką jūs darote?
– Striptizą šoku, – burbtelėjo Sneipas, viena ranka traukdamas per galvą megztinį, o kita atsisegdamas kelnių diržą. – Poteri, negi potvynis tau išplovė smegenų likučius? Iš šitų prakeiktų drapanų surišiu virvę, kurią užmesiu ant kablio virš lango. Kad tave kur, kaip šalta – nusipurtė likęs vienomis glaudėmis ir ėmėsi sumestus krūvon drabužius rišti vienas su kitu, tvirtai sumegzdamas mazgus.
– Dabar paklausyk manęs atidžiai, Poteri, – tarė baigęs darbą ir įsispirdamas į batus. – Mano planas yra toks: užmesiu šią improvizuotą virvę ir mėginsiu pasiekti langą. Tavo darbas yra sėdėt it būtum prikaltas prie šios lentos ir nepasislinkt nė per colį. Jei pajudėsi tuo momentu, kai pakilsiu – lenta apvirs. Trumpai drūtai – sėdi čia tol, kol nepasakysiu kitaip. Supratai?
Haris vos vos linktelėjo. Kas bus, jei Sneipas sugalvos jį čia palikt? Įlips į pilį pro langą ir dings? Arba šiaip kas atsitiks? Jis sunkiai atsiduso, iš paskutiniųjų stengdamasis išsilaikyti vienoj vietoj, kai lenta susiūbavo: Sneipas užmetė virvę ir pradėjo sliuogti į viršų, kojomis spirdamasis į sieną.
– Poteri!
– Ką? – Haris pakėlęs galvą pamatė, kaip Sneipas bando išsilaikyti ant siaurutės išorinės palangės.
– Pasilenk kiek gali žemiau ir užsimesk savo apsiaustą ant galvos! – riktelėjo Sneipas. – Turiu išmušti tą prakeiktą stiklą. Ir pasistenk kuo mažiau judėt.
Haris padarė kaip lieptas. Staiga pasigirdo dūžtančio stiklo dzingsėjimas, kelios šukės nukrito šalia jo. Atrodė, kad praėjo šimtmečiai, kol pajuto, kaip vėl susiūbavo lenta.
– Ar sveikas, Poteri?
Haris nusimetė apsiausto kraštą nuo galvos. Šalia jo stovėjo Sneipas, net pamėlęs nuo šalčio. Iš dešinės rankos plūdo kraujas.
– Kas jums?
– Nekvaršink sau galvos, Poteri. Menkas įbrėžimas. – Sneipas pakilnojo šlapią Hario apsiaustą. – Šitą tai nusimesk, per sunkus, kad pajėgtum juo vilkėdamas užlipti. Na, greičiau!
– Negaliu… – murmtelėjo Haris, sugrubusiais pirštais tampydamas apsiausto skvernus. – Pirštai nebeklauso.
– Dėl Merlino meilės, Poteri! – Sneipas staigiu judesiu nutraukė susipainiojusius raištelius ir apsiaustas nukrito Hariui nuo pečių. – Nežadu čia stipt visą amžinybę. – Jis įgrūdo Hariui į rankas virvę. – Lipk, kojomis remkis į sieną. Iš kitos lango pusės yra stalas, ant jo ir nusileisi.
Haris sunkiai žnegtelėjo ant stalo, kuris buvo kur kas žemiau nei tikėjosi. Didžiausiam jo nusivylimui, kabinetas skendėjo vandenyje. Netrukus pasirodė ir Sneipas, paskui save tempdamas kiaurai permirkusį Hario apsiaustą.
– Be reikalo šitiek vargom, – sudejavo Haris.
– Kvailas berniūkštis, – supyko Sneipas. – Mes čia bent jau apsaugoti nuo vėjo ir čia šilčiau nei lauke. – Jis atkabino virvę ir įtraukė vidun. – Nusivilk savo šlapias drapanas.
– KĄ?
– Ar tu kurčias, Poteri? Nebegali daugiau būt su šlapiais rūbais, susirgsi.
– O ką aš apsirengsiu?
– Mano drabužiai sausi. – Sneipas atmezgė paskutinį mazgą. – Štai kelnės, palaidinė ir megztinis. Ne kažkas, bet vis geriau nei tie permirkę skudurai.
Haris nustebęs pakėlė akis:
– O jūs?
– Nesuk galvos, Poteri. Man pakaks apsiausto.
Haris nebegaišdamas pradėjo skubiai rengtis; mokytojo drabužiai buvo kiek siauri, bet užtilpo.
Tuo laiku Sneipas šlapius drabužius išmėtė ant šalimais esančios spintos.
– Kai išdžius, galėsi persirengti.
– Jei tik nenuskęsim, – pats sau murmtelėjo Haris, bet Sneipas jį išgirdo.
– Tu tikrai stebini savo kvailumu, Poteri. Ar nematai, kad vanduo senka? Iki vakaro jo čia nebebus. Siūlau pamiegot, – jis plačiai nusižiovavo ir standžiai įsisupęs apsiaustan, atsišliejo į sieną.
*
Haris pro miegus kosėjo, ir Sneipas, metęs susirūpinusį žvilgsnį, atsiduso. Kad ir viena naktis, praleista šaltyje ir drėgmėje, galėjo atnešti ligą.
– Kaip jautiesi? – paklausė, kai Haris nubudo sunkiai gaudydamas orą.
– Skauda.
– Plaučius?
– Taip.
– Tik kai kosėji?
Haris linktelėjo galva ir nugara atsirėmęs į sieną, apsikabino save rankomis. Kūnas buvo tarsi švininis, purtė šaltis.
– Tu karščiuoji, – sausai metė Sneipas, palietęs berniuko kaktą.
– Nepanašu, – Haris susirietė drąskomas kosulio. – Baigiu pavirst į varveklį.
– Tavo įkaitęs kūnas reaguoja į vėsų orą, todėl tau ir atrodo, kad yra šalta. – Sneipas apsidairė aplink: per tą laiką kol jie miegojo, vanduo labai nuseko, atidengdamas šiukšlių ir lūženų krūvas bei apkiužusį židinį, tik iš jo dabar nebuvo jokios naudos: nė vienas neturėjo burtų lazdelės anei kelionmilčių.
Praėjo dar kelios valandos. Hariui darėsi vis prasčiau; nors buvo su akiniais, viską matė lyg pro rūką. Nepaisant to, kad pasiutusiai purtė šaltis, veidas tiesiog degė. Haris prisiglaudė skruostu prie akmeninės sienos, jausdamas, kaip jį trumpam nusmelkia maloni vėsa.
– Manau, man galas, – kimiai sukuždėjo užpuolus dar vienai skausmingo kosulio bangai.
– Poteri, nekalbėk niekų, – atsiliepė Sneipas.
– Pasakykit Džinei, kad… – vebleno Haris, nekreipdamas dėmesio į Sneipo žodžius. – Kad aš ją mylėjau…
– Po galais, Poteri! – suriko Sneipas. – Tu nemirsi. Nagi, pažvelk į mane, – jis mintyse nusikeikė, kai Haris pakėlė savo smaragdines, apsiblaususias akis. – Hari, paklausyk manęs. Tu nemirsi, nes aš tau neleisiu, supratai? – Kiek pasvarstęs Sneipas nusimetė apsiaustą ir sulenkęs užklojo juo tirtantį berniūkštį. – Einu ieškot pagalbos.
– Ne… – Haris silpnai pakėlė galvą. – Nepalikit manęs čia vieno, – sumurmėjo, tačiau Sneipas jau buvo dingęs. Šviesos ruožas, sklindantis pro langą vis siaurėjo ir dilo, kol kabinetą apgaubė aklina tamsa.
*
Hariui pramerkus akis, viršum jo kažkas sublizgo. Sekundės dalį pagalvojo, kad tai Aukso Šmaukštas. Sumirksėjo. Prieš akis suribuliavo šypsantis Albo Dumbldoro veidas.
– Sveikas gyvas, Hari, – tarė Dumbldoras. – Kaip tu?
– Gerai…- staiga Haris pašoko lovoje kaip šūvis. – Potvynis! Sneipas dingo! Greičiau, pone…
– Raminkis berniuk, – kiek nustebęs tarė Dumbldoras. – Tu smarkiai atsilikai nuo įvykių. Profesoriui Sneipui viskas gerai.
– Bet potvynis… Profesoriau…
– Hari, ramiau, antraip Pomfri mane išmes.
Haris nurijo seilę ir apsižvalgė. Suvokė esąs ligoninėje. Šalimais ant stalo kūpsojo gal pusė saldainių parduotuvės.
– Lauktuvės, – nusišypsojęs tarė Dumbldoras. – Neprieštarausi, jei paimsiu citrininį ledinuką? – ir nesulaukęs Hario atsakymo, įsimetė saldainį burnon. – Profesorius Sneipas mus mirtinai išgąsdino, išlindęs pro tą židinį. Tavo bičiuliai, Fredis ir Džordžas nusprendė pakartoti savo pokštą ir vėl bandė tau atsiųsti klozetą, bet Madam Pomfri, kaip ir pirmaisiais metais, nusprendė, kad dovana neatitinka higienos normų ir ją konfiskavo.
– Senai aš čia guliu?
– Savaitę, – Dumbldoras įsimetė į burną dar vieną ledinuką. – Buvai susigavęs plaučių uždegimą. Bjauri liga. Ponaitis Vizlis ir panelė Įkyrėlė labai apsidžiaugs, kad pagaliau atsipeikėjai. Jie siaubingai jaudinosi.
– Bet pone, kas nutiko?
– Matau, teks tau viską papasakoti, – Dumbldoras pasiėmė kėdę. – Tą vakarą sugriuvo užtvanka, esanti už keleto mylių nuo čia, viskas įvyko tiesiog žaibiškai. Laimė, prasidėjus potvyniui mes visi, net ir Hagridas buvome viršutiniuose aukštuose. Išskyrus tave ir profesorių Sneipą. Prisipažinsiu – dėl tavęs buvome gana ramūs, nes kaip minėjo ponaitis Vizlis, viešėjai Kiauliasodyje, o Severą buvom praktiškai palaidoję, kadangi tuo metu kai prasidėjo tvanas, jis buvo požemiuose. – Senasis burtininkas giliai atsiduso. – Įsivaizduok visų nuostabą, kai išgirdome krebždesį ir po kiek laiko iš židinio išsiropštė profesorius Sneipas.
– Beveik nuogas ir suodinas iki ausų, – piktai pratarė Madam Pomfri. – Minerva vos infarkto negavo.
– Taip, taip, – nusišypsojo Dumbldoras. – Matai, pilyje židiniai yra sujungti vienas su kitu, kad esant reikalui būtų galima keliauti iš vieno kabineto į kitą, negaištant laiko. Severas, kadangi neturėjo nei burtų lazdelės, nei kelionmilčių, tiesiog užsikabarojo ventiliacijos angomis, jungiančiomis židinius. Net nenutuokiu, kaip jam tai pavyko, nes jūs buvote aukštu žemiau, taigi, profesoriui Sneipui reikėjo kilt į viršų. Nusileidę į antrą aukštą ir atblokavę duris radom tave beveik ant mirties slenksčio. – Dumbldoras nusibraukė ištryškusią ašarą.
– Sneipas… – išlemeno Haris. – Jis….
– Profesorius Sneipas, Hari, – pataisė Dumbldoras. – Kaip jau sakiau, sveikas ir gyvas. Pakaks klausinėti, siūlau kibti į saldainius, – jis pametėjo Hariui šokoladinę varlę. – O, žiūriu vėl turi Berti Bot pupelių. Gal pamėginti vieną? Paskutinį kartą ragavau, kai lankiau tave pirmame kurse, pasitaikė ausų siera…
*
– Negali būti! – Ronis sviedė vištos kulšį į lėkštę. – Sneipas tau davė savo drabužius?!
– Tyliau, drauguži, – Haris baimingai pašnairavo į mokytojų stalo pusę, bet Sneipas valgė kaip valgęs ir nekreipė į juos jokio dėmesio. – Taip, davė.
– Tada nesistebiu, kodėl tas glitus niekšelis iš židinio išlindo nuogybę prisidengęs tik suodžių sluoksniu. – Ronis prisikimšo burną košės. – Profesorės Makgonagal vos neištiko priepuolis. Ką čia slėpti – visi buvom netoli infarkto. Įsivaizduok, sėdim sau, laukiam kol magai, atsakingi už gamtos sukeltas nelaimes, likviduos potvynį, kiti aptarinėja Sneipo laidotuves, ir staiga išgirstam krebždėjimą ir iš židinio išlenda tas…. – čia Ronis bjauriai nusikeikė. – Nesuprask klaidingai, Hari, gerai kad Sneipas tave išgelbėjo ir panašiai, bet aš vistiek jo nekenčiu. Sakyk ką nori, bičiuli, bet Sneipas – psichopatas.
– Pats tu toks, Ronaldai, – piktai atsiliepė Hermiona. – Profesorius Sneipas išgelbėjo Hariui gyvybę. Jei ne jis – greičiausiai Hario čia su mumis nebebūtų.
– Na taip, – sutiko Ronis. – Jis išgelbėjo Harį, bet dėl to neprivalau jo mylėti, ką? Ir išvis, – Ronis piktai išsiviepė, – kai susidėjai su Smirdžiumi, pradėjai labai ginti klastuolius. Pažvelk į save, draugauji su mūsų priešu!
– Esi kvailys, Ronaldai Vizli, – Hermiona net pakilo nuo stalo. – Nejaugi nesupranti? Nejaugi tau neateina į šitą buką puodynę, kurią nešioji vietoj galvos, kad nebėra daugiau priešų? Karas baigėsi, Roni. O aš atsisakau su tavim bendraut tol, kol nepradėsi elgtis kaip žmogus, o ne kaip koks primatas!
– Na, tu tikrai persistengei, drauguži, – tarė Haris, stebėdamas, kaip Hermiona perpykusi išeina iš salės.
– Ir reikėjo jai susidėt su tuo Smirdžium!- tebeniršo Ronis. – Lyg kitų bernų pasaulyje nebūtų.
– Brolau, raminkis, – galop įkišo trigrašį Džinė. – Kas čia blogo, kad Hermionai patinka Drakas? Suprantama, kad tau sunku, bet Roni, ji mūsų draugė.
– Bet ji buvo mano mergina, – neatlyžo Ronis. – Ji buvo mano, o dabar kas? Pabėgo su šešku.
– Ak, liaukis, – Džinė susigrūdo katilo formos pyragaitį. – Kiek laiko jūs tampėtes? Mėnesį? Du? Ir tai tik dėl to, kad jos maldavai. Tai buvo ne santykiai, o kažkoks nevykęs eksperimentas. Verčiau palaikyk ją, jei nenori prarast draugės!
Ronis nieko neatsakė, tik išsivyniojo šokoladinę varlę; toji išsprūdo iš rankų ir nušokavo po stalu. Visiškai perpykęs jis atsistojo ir nebetaręs nė žodžio, išdrožė lauk.
Haris pasijuto nei šiaip nei taip. Džinė lyg tyčia atrodė kaip niekad daili.
– Gražiai atrodai, – tarė lyg nesavu balsu. – Džine, klausyk… aš…
– Nereikia, – ji protestuodama pakėlė ranką, aiškiai parodydama, kad kalbėtis nenori. – Hari, nepradėk iš naujo.
– Gerai jau gerai, – atsiduso Haris. – Tik pamaniau, kad gal…
– Nemanyk, – atkirto Džinė, papurtydama raudonas garbanas. – Verčiau jau eisiu.
Haris piktai atsiduso ir pastūmė lėkštę tolyn. Maistas jo jau nebeviliojo.
– Nekokia diena, Poteri? – pasigirdo šilkinis balsas. – Kita vertus, kaip matau – esi sveikas ir gyvas.
– Taip, pone, – Haris pakėlė akis į Sneipą. – Dėkui.
– Nėr už ką, Poteri.
– Profesoriau…
– Ką, Poteri?
– Kada papasakosit apie mano mamą?
– A, taip, – mąsliai atsiliepė Sneipas. – Šiandien, septintą pas mane, Poteri. Ir nesumąstyk valkiotis požemiais, nes antrą kartą tavo kailio negelbėsiu.
*
Pilies laikrodžiui dusliai išmušus septintą valandą, Haris jau stovėjo priešais nuodų ir vaistų mokytojo duris, vis delsdamas pabelsti. Širdis daužėsi lyg pasiutusi, pirmykštės drąsos, regis, nebuvo likę nė kruopelės. Haris sukando dantis ir giliai įkvėpęs oro, lengvai pabarbeno krumpliais į medines duris, trumputę akimirką melsdamasis, kad Sneipo ten nebūtų.
– Įeik.
Haris atsidusęs pasuko rankeną ir greit įžengė į kambarį; durims užsitrenkus už nugaros, jis sunkiai atsidūsėjo, lyg bandydamas atsikratyti gniužulo gerklėje.
– Sėskis, Poteri.
Haris sudribo fotelyje šalia rusenančio židinio, stebėdamas, kaip Sneipas rūškana mina staiga pakyla nuo savo darbo stalo.
– Arbatos, Poteri?
– Ne, ačiū.
– Kaip nori, Poteri, – Sneipas atsisėdo priešais.
– Dėkui, jums, profesoriau, – skubiai sutratėjo Haris. – Jūs tikrai neprivalot…
– Įtariu, kad privalau, – Sneipas prisidegė cigaretę ir giliai užsitraukė. – Taigi, ką tu jau žinai apie savo motiną?
– Nedaug, pone. Tik tiek, kiek mačiau jūsų prisiminimuose ir kiek pasakojo profesorius Dumbldoras. – Hariui akimirksnį pasirodė, jog Sneipo veidu perbėgo šešėlis. – Bet aš noriu sužinot, kokia ji buvo iš tiesų…
– Pasakyk man, Poteri. Tiesos tu ieškai, ar…?
– Noriu tiesos, profesoriau, – tvirtai atsakė Haris. – Juk todėl ir esu čia.
– Gerai, Poteri, – atsakė Sneipas, nusprigdamas nuorūką į židinį. – Tavo mama buvo puikus žmogus. Tvirta ir drąsi, labai emocionali.. Kaip ir tu – Lilė dažnai kišdavo nosį ne į savo reikalus ir dėl to papuldavo į bėdą. Mėgo pokštus – kaip ir Vizlių dvyniai, ji nuolat ką nors iškrėsdavo, – Sneipas tyliai sukikeno, – o atpirkimo ožys dažniausiai būdavau aš. Sykį, bešniukštinėdami po Dumbldoro kabinetą, aptikome slaptas dureles. Teko gerokai pavargti, kol jas atidarėm, tikėjomes rasti ką nors įspūdingo – lobių, senoviškų knygų, ar dar ko, o už tų durelių tebuvo paprasčiausias miegamasis. Iš to nusivylimo patalynę užbūrėm niežulį sukeliančiais kerais. Per vakarienę Dumbldoras ir Makgonagal nuolat kasėsi. Na,o paskui – paskui man teko Trimitui šveist katilus iki semestro pabaigos.
Sneipas papasakojo dar keletą nuotykių ir išdaigų iš mokyklos laikų. Hariui, girdėjusiam apie savo mamą tik iš gerosios pusės, buvo šiek tiek keista. Visi kiti apie Lilę atsiliepdavo kaip apie kokią šventąją – išimtinai pareigingą, talentingą, herojišką moterį, paaukojusią dėl jo savo gyvybę. Regis dar niekad motina jam nebuvo tokia artima, tokia žemiška. Beveik tokia… kaip ir jis pats – laužiusi taisykles, krėtusi pokštus, sėmusi gyvenimą pilnomis saujomis.
– Deja, Lilės didžiausia gyvenimo klaida ir buvo pažintis su tavo tėvu, – užbaigęs dar vieną pasakojimą, pridūrė Sneipas.
– Ką? – Haris iš visų jėgų bandė išlikt ramus. – Kodėl taip kalbat?
– Todėl, Poteri, kad tai tiesa, – Sneipo balsas kiek virptelėjo. – Tavo tėvas buvo glitus niekšelis, nieko daugiau.
– NEDRĮSKIT ĮŽEIDINĖTI MANO TĖVO! – suriko Haris net pašokdamas iš vietos. – Nejau negalit pamiršt mokyklos laikų, profesoriau? Žinau, kad Džeimsas… mano tėtis, būdamas paauglys bjauriai su jumis elgėsi, bet jis vėliau pasitaisė. Jis buvo geras žmogus, žinau, kad buvo…
– Džeimsas Poteris buvo niekšas. Labai gerbiamas ir labai žiaurus, – šaltai atkirto Sneipas. – Deja.
– Meluojat! – žaliose Hario akyse pasirodė pykčio ašaros, ir jis iš visų jėgų stengėsi, kad šios neišriedėtų ant skruostų. – Aš… aš jumis netikiu, jūs paprasčiausiai meluojat!
– Apsiramink, vaiki, – ramiu balsu tarė Sneipas. – Neturiu jokio tikslo tau meluot. Tačiau…. – jis atsikrenkštė. – Nebežinau ar galiu pasakyt tau tai, ką ketinau, kai jau dabar šitaip reaguoji, Poteri.
– Sakykit, – Haris palinko į priekį. – Ką jūs norėjot man pasakyt, pone?
– Esi tikras? – Sneipas atsistojo ir perėjo per kambarį. – O gal verčiau nežinoti tiesos? Tavim dėtas gerai pagalvočiau, Poteri.
– Taip, esu tikras, – sausai atsakė Haris, iš įpročio pasitrindamas randą. – Prašau.
– Tai, ką dabar pasakysiu, nebus maloni žinia, – Sneipas prisidegė kitą cigaretę. – Matai, reikalas tas, kad Džeimsas Poteris, – jis nervingai išpūtė dūmus per šnerves. – Džeimsas Poteris nėra tavo tėvas.
– Tai kažkoks nevykęs juokas, ar ne? – sušvokštė Haris.
– Taip, aš neturiu daugiau ką veikti, kaip tik pasakoti tau visokias absurdiškas istorijas, – Sneipas papurtė galvą. – Aš nejuokauju. Norėčiau, kad tau tai tebūtų juokas, bet taip nėra.
– Kas? Kas tuomet yra mano tėvas? Pone, pasakykit man. Pasakykit, kas mano tėvas, jei žinote, – maldaujamu balsu pareikalavo Haris, smeigte įsmeigdamas akis į mokytoją.
– Aš. – Sneipas nusisuko, nebegalėdamas pakelti smaragdinių akių žvilgsnio. – Aš esu tavo tėvas. – sumurmėjo puolusiu balsu.
Stojo nepatogi tyla. Haris tiesiog sėdėjo ir spitrijo į Sneipą, ieškodamas pasityčiojimo, pajuokos užuominų nuodų ir vaistų meistro veide, trokšdamas tiesiog atsistoti ir dumti lauk, kuo toliau nuo pilies, nuo Sneipo, nuo savo paties gyvenimo. Tačiau nieko panašaus nebuvo. Jokios pajuokos, jokios kandžios šypsenėlės, ničnieko. Sneipas sėdėjo ramus, jo veidu perbėgo liūdesio šešėlis.
– Kaip? – galop prašneko Haris. – Kaip… tai nutiko? Išprievartavot mano motiną ar ką?
– Tu manai, kad… – lėtai tarė Sneipas, – kad aš išprievartavau tavo mamą? – Jo balsas skambėjo pavojingai.
– Taip! – nuožmiai paskelbė Haris. – Ji niekada, niekada nebūtų miegojus su Mirties valgytoju!
– Galiu tave užtikrinti, kad ji atsidavė man laisva valia. – Sneipas pasitrynė smilkinius ir atsiduso. – Aš sakiau, kad tavo mama buvo puikus žmogus, bet niekad nesakiau, kad ji buvo šventoji. Toli gražu. Džeimsas… Džeimsas turėjo visko, ko moteris gali geisti – pinigų, vardą, išvaizdą ir buvo ją įsimylėjęs. Išskyrus vieną dalyką – visiškai nemokėjo elgtis lovoje. O galbūt ir negalėjo, nežinau. Mes su Lile… kaip čia švelniau pasakius – buvome draugai su privalumais, – Sneipas liūdnai šyptelėjo.
– Jūs pasinaudojot mano motina! – riktelėjo Haris. – Kodėl jos tada nevedėt? Ji pastojo ir jūs ją pametėt, taip?
– Niekas niekuo nesinaudojo, Hari, – sausai atrėžė Sneipas. – O Lilei aš piršausi, bet ji pasirinko verčiau tekėti už Džeimso. Sužinojusi, kad laukiasi, ji ištekėjo labai greitai. Pot… Hari, negali ant manęs pykt, kad miegojau su tavo mama. Buvau jaunas, vos metais vyresnis nei tu dabar ir įsimylėjęs iki ausų, tik mano neprityrimas privedė prie to, kad ji pastojo.
– Aš… aš jumis netikiu, – sumurmėjo Haris. – Tai negali būti tiesa, negali… – Jis staiga pašoko, tarsi nesumodamas ką daro, išsitraukė lazdelę. – Le… Legilimens…. – sunkiai prašvokštė, nukreipęs lazdelę į Sneipą.
Nors ir nesitikėjo, kad pavyks, atsidūrė Sneipo mintyse. It pamišęs klaidžiojo jo prisiminimais, vildamasis, jog visa tai ką sužinojo, tebūtų melas.
Kaulėtos, blyškios rankos, slystančios raudonais plaukais ir gintariniu moters kūnu. Iš jos prislopintų atodūsių buvo aišku, kad ji visiškai patenkinta tuo, kas vyksta; Lilė ir Sneipas, besiginčijantys Kiaurame Katile; Sneipas, glėby laikantis tamsiaplaukį kūdikėlį; Sneipas, sėdintis Dumbldoro kabinete…
Ir staiga Haris pasijuto grįžęs į realybę.
– Tai tiesa? – pramurmėjo sunkiai susmukęs į fotelį. – Tai ne košmaras, ne sapnas, o tiesa?
– Akivaizdu, ar ne? – šilkiniu balsu atsiliepė Sneipas. – Tai tiesa, vaike. Ir aš atsiprašau… dėl visko.
– Atsiprašau? Tu atsiprašai? – iš pykčio Haris duste duso. – Pirmiausiai tu palikai mane su Dursliais, paskui šešerius metus šlykščiai su manimi elgeisi, ir tepasakai, kad atsiprašai?! Tu, mano tėvas, palikai mane, išdavei mane. Tu buvai slėptuvėje iškart po mano motinos mirties, ir nepasiėmei manęs su savimi! O dabar… dabar tik nususęs „atsiprašau”? Žinai ką? Aš tavęs nekenčiu. NEKENČIU! – sulyg šiais žodžiais Haris pašoko iš fotelio ir nubėgo prie durų, kurios dabar buvo užrakintos.
– Alohomora! – suriko Haris, tačiau durys liko užrakintos. – Išleisk, išleisk mane, tu niekše! – jis pradėjo daužyt ir spardyt duris, tarsi norėdamas jas išlaužti.
– Raminkis! – pro sukąstus dantis iškošė Sneipas. – Šitokiais veiksmais nieko nepasieksi, tik susižalosi! Leisk man tau viską paaiškint, tada galėsi eit, jei norėsi.
Ramus Sneipo balsas suveikė tarsi kibiras šalto vandens. Lėtai vilkdamas koją už kojos, Haris grįžo prie fotelio ir atsisėdo.
– Labai gerai, – švelniai pareiškė Sneipas. – Spėju, nori žinot, kodėl aš tavęs nepasiėmiau?
Haris nieko neatsakė, tik linkterėjo galvą.
– Pirmiausiai, noriu, kad žinotum, jog norėjau tave pasiimt. Tikrai, Hari, norėjau.
– Tai kodėl šito nepadarėt?
– Negalėjau, – sunkiai atsiduso Sneipas. – Tai būtų buvę tolygu mirties nuosprendžiui. Mums abiems. Galėjau rizikuot savimi, bet rizikuot tavo gyvenimu – nė už ką.
– Voldemortas buvo dingęs, apie kokią riziką jūs čia kalbat?
– Buvo aišku, kad jis sugrįš! Dar kas, Poteri…
– Puikiai žinot, kad aš ne Poteris! – sukliegė Haris.
– Seni įpročiai, – išsiviepė Sneipas. – Bet kuriuo atveju, tavo pavardė yra Poteris. Kaip jau žinai – aš buvau Mirties valgytojas. Laukiau teismo ir buvau tikras, kad sėsiu į Azkabaną. Kaip galėjau tave pasiimt?
– Bet nesėdot. Kodėl nepasiėmėt manęs kai buvot išeisintas?
Sneipas tyliai purkštelėjo, mintyse keikdamas kvailą berniūkštį.
– Aš tau jau pasakiau. Voldemortas galėjo grįžti bet kada. Ir man paprasčiausiai neleido to padaryt, dėl tos pačios priežasties. Nors dabar manau, kad turėjau būt labiau užsispyręs ir nenusileist Dumbldorui, bet kas padaryta, tas padaryta, Hari.
– Dumbldorui? Vadinasi, Dumbldoras žinojo?
– Žinojo.
– Kas dar? – trūkčiojančiu balsu paklausė Haris. – Kas dar žino, kad aš nesu Džeimso?
– Lubinas, – galop pratarė Sneipas. – Ir manau, kad Makgonagal taip pat, bet nesu visu šimtu procentų tikras.
Haris tylėjo. Visi, kuriuos jis laikė sau artimiausiais, žinojo, kad jis – Sneipo vaikas, ir niekas nieko nepasakė, nė neužsiminė. Dar daugiau – kūrė pasakas apie didvyrį jo tėvą, Džeimsą ir leido jomis tikėti.
– Hari?
– Koks aš kvailys, – Haris pakėlė akis į Sneipą. – Paskutinis kvailys. Dumbldoras, Makgonagal… netgi Lubinas. Visi melavo, visi. O aš tikėjau…
– Nesi tu kvailys, – Sneipas įsipylė stiklą ugninės. – Tiesiog buvo nuspręsta, kad tu niekad šito nežinosi. Tik va, – jis susivertė gintaro spalvos skystį sau burnon. – Aš apsigalvojau…
– Kodėl?
– Todėl, kad kiekvienas turi teisę žinoti savo šaknis. Todėl, kad ir pats nebegaliu vaikščiot su šita našta, Poteri.
– Tada, kodėl… – Hariui jau sukosi galva, – kodėl, po galais, taip bjauriai su manim elgėtės, nuo pat pirmos mano dienos Hogvartse?
– Dėl Merlino meilės, vaike! – Sneipui rodės, tarytum jis skęstų tarp tų visų „kodėl?”. – Tai buvo Dumbldoro idėja. Neva būsi saugesnis neturėdamas jokių gerų prisiminimų apie mane.
– O kaip mano jausmai? – riktelėjo Haris, jausdamas, kaip emocijos ima viršų ir susitvardyti darosi vis sunkiau. –Ar kas nors pagalvojo, kaip jaučiaus?! Ką reiškia būt niekinamam be jokios priežasties?
Sneipas įdūko:
– Galiu paklaust to paties! O kaipgi mano jausmai? Mano? Jei tu esi įsitikinęs, kad man buvo malonu, tai labai, labai smarkiai klysti! Nė nenutuoki ką tai reiškia – atstumti ir skaudinti savo paties kūną ir kraują. Nė neįsivaizduoji. Žinai, kiek kartų norėjau tiesiog suvest sąskaitas su savo gyvenimu? Aš jau nebesuskaičiuoju, – aksominis Sneipo balsas pavirto šnypštimu. – Atleisk, – jis šiaip ne taip susivaldė. – Tai ne tavo kaltė.
– Tai kodėl… – Haris nutilo, pačiupęs Sneipo žvilgsnį.
– Tęsk.
– Kokio velnio pasakėt Voldemortui apie Pranašystę?
– Tam, kad nukreipčiau dėmesį nuo tavęs. Buvau įsitikinęs, kad Pranašystė susijusi su Nevėkšlų šeima. Deja, viskas apsivertė aukštyn kojom.
– Taigi… todėl jūs nusprendėt paaukot Voldemortui nekaltus žmones? – niekinamai pareiškė Haris. – Jūs tikras piktadarys, profesoriau!
– Taip, galbūt, – abejingai tarė Sneipas. – Ir žinai ką: aš tai padaryčiau vėl. Paaukočiau tūkstančius tokių Nevėkšlų ar kitų žmonių, jei tik tai reikštų, jog tu lieki gyvas.
– Nesuprantu jūsų… – sukuždėjo Haris. – Tiesiog negaliu suprast. Kaip jūs galėjot?
– Ir nesivargink. Tu šito nesuprasi tol, kol neturėsi savų vaikų. Žinai, tėvai dėl savo atžalų gali padaryti neįsivaizduojamų dalykų, ir tai nebūtinai bus gera ar teisinga kitiems. Instinktas saugoti ir ginti savo vaiką yra stipresnis už viską pasaulyje. – Sneipas nukreipė lazdelę į užgęsusį židinį ir ugnis suliepsnojo, auksine šviesa nutvieksdama kambarį. – Dar klausimų bus?
– Ko jūs norite? – po beveik dešimtį minučių trukusios tylos prabilo Haris. – Nešiot jūsų pavardę? Pripažinti jus? O gal vadint jus tėčiu? Ko?
– Nesvarbu, ko aš noriu, – ramiai atsakė Sneipas. –Svarbiausia yra tai, ko nori tu pats, Pot… erm… Hari.
– Bet aš nežinau. Šiandien ryte aš vis dar žinojau, kas esu. O dabar – dabar viskas taip komplikuota ir susipainioję. – Haris nervingai pasišiaušė plaukus. – Man… man reikia laiko. – Haris atrodė visiškai apgailėtinai.
– Suprantu, – Sneipo balsas skambėjo ramiai. – Manau, tau dabar geriausiai čiuožt į lovą. Atrodai taip, lyg būtum ėjęs ristynių su Gropu. Tačiau prieš tai… – jis atidarė stalčių ir išėmė mažą buteliuką. – Išgerk šitą.
– Kas čia? – įtariai paklausė Haris.
– Raminamasis eliksyras.
– Nereikia…
– Pakankamai ištampiau tau nervus, vaike. Išgerk – lengviau užmigsi.
Neturėdamas jėgų priešintis, Haris paklusniai ištuštino buteliuką ir paliko Sneipo kambarius. Nuo patirtų išgyvenimų galva baisiausiai sukosi, ausyse ūžė. Net pats nesuvokdamas kaip, jis pagaliau pasiekė Grifų Gūžtos bokštą ir dribo į lovą, nė nesivargindamas nusirengti.
Kitus skyrius rasite čia.