Hogvartso šešėliai – Pelenai į pelenus (XI skyrius)

Klodina pabudo pirmoji. Atsisėdusi ėmė apžiūrinėti Sneipo veidą, besiilsintį ant lieso, ilgapirščio delno. Miegas išlygino kampuotus bruožus, jis atrodė gerokai jaunesnis, beveik berniokiškas. Net raukšlės, paprastai įsirėžusios kaktoje, nebuvo matyti. Ilgas, alebastro baltumo kūnas atrodė bejėgis ir sukėlė kažkokį švelnumo ir gailesčio jausmą.

– Mon ami, laikas eiti, – tarė Klodina, pirštais perbraukdama per lygius, juodus Sneipo plaukus, paliesdama sukietėjusius randus ant jo kaklo. – Mūsų pasiges.

Pažadintas jos prisilietimo Sneipas pabudo ir kurį laiką sėdėjo markstydamasis, apakintas ryškios saulės šviesos.

– Drįstu spėti, kad mūsų jau senai pasigedo, – suniurnėjo mėgindamas įkišti koją į kelnių klešnę. – Blogiausia, kad man nešauna į galvą joks doras pasiaiškinimas. Et, moterie, per tave neteksiu darbo.

– Nieko aiškintis nereikės, – nusivaipė Klodina. – Mes grįšim atskirai ir skirtingu laiku. Išsiskirstysim pamiškėje, jūs eisit tiesiai į iškilmes, o aš nuvarysiu į pilį, ir ten kiek palauksiu. Šiaip ar taip – visi bus kaip reikiant įkaušę….

Staiga jie pajuto, kad šitoje užmirštoje laukymėje yra ne vieni.  Lanksčios gluosnių šakos susiūbavo, kažkas tylutėliai trakštelėjo.

– Kas per… – buvo bepradedanti Klodina.

– Šššš… – Sneipas, pridėjęs pirštą prie lūpų, davė ženklą, kad toji tylėtų. Lėtai, beveik ant pirštų galų, jis ėmė slinkti senojo gluosnio link, suspaudęs rankoje burtų lazdelę.

– Tavęs tai neišgelbės, raganiau.

Maža, smulkutė būtybė tūnojo prisiglaudus prie medžio kamieno. Jos nemirksinčios, juodos akys žvelgė tiesiai į Sneipą. Jai išsišiepus blykstelėjo smulkios, aštrios iltys.

– Kas tu?

– Bruksa. – Būtybė išniro iš už kamieno. Raudoni lašeliai tekėjo jos kaklu ir krūtine, nuvarvėdami per bambą ir dailias, ilgas kojas.

Nepaisant šio makabriško vaizdo, Sneipas sustingo, pakerėtas nežemiško bruksos grožio. Jis negalėjo atitraukti akių, nors sulyg kiekviena sekunde jautė, kaip vis labiau ir labiau silpsta. Bruksa žengė žingsnį jo link, lengvai siūbuodama klubais.

 – Džiaukis, kad esu soti, raganiau. – Bruksa kalbėjo nepraverdama lūpų, tačiau jos išraiška aiškiai bylojo, kad jam nesivaidena. – Net negalvok apie tai. Kerai manęs neveikia.

Sneipas nuleido lazdelę, tačiau tebelaikė ją tvirtai suspaudęs.

– Iš kur tu atsiradai?

– Ne per daug klausinėji, drąsuoli? – Bruksa žengė dar vieną žingsnį. – Pragaro vartai atsivėrė, vėl leisdami mums, demonų vaikams, sugrįžti į žemę. – Už išblyškusių lūpų tvykstelėjo baltos smailios Iltys.

– Ką? – sumurmėjo Sneipas, nenuleisdamas nuo bruksos akių. – Ką tu čia vapi, monstre?

– Ir šitaip tu kalbi su moterimi, burtininke?

– Tu ne moteris, – nusispjovė Sneipas. – Tu net ne žmogus.

– Tai kas aš? – Bruksa prisiartino dar labiau. – Pasakyk man, raganiau.

– Tu monstras, kažkokia vampyro rūšis. Nieko daugiau. Turi pūt pragare.

– Tai štai kaip? – suurzgė bruksa. – Tai viskas, kas aš esu? Tai štai kodėl aš gimiau? Kad kažkoks niekam tikęs žmonių padermės atstovas vadintų mane monstru? Kad vieną dieną kažkoks medžiotojas suvarytų sidabro kalaviją man į širdį? – Ji gundomai susiūbavo krūtimis. – Jūs, žmonės. Jūs žudote, prievartaujate ir kitaip naikinate savo rūšį. Jūs medžiojat ir kankinat kitus padarus vien dėl to, kad laikot juos žemesniais už save. Tai kas čia monstras?

Bruksa žengė dar vieną žingsnį, nenuleisdama savo juodų, tuščių akių nuo Sneipo.

– Pasakyk man,  burtininke.

Ji jau buvo nepakeliamai arti.

– Tai kas čia monstras?

Bruksą ir Sneipą skyrė vos keli žingsniai.

– Ne, drąsuoli.

Jos naguota letena stvėrė Sneipą už rankos.

– Kad ir esu soti, tavęs nepaleisiu. Senai begėriau raganiaus kraujo.

Staiga pro jo petį praskriejo sidabriškos šviesos pliūpsnis ir bruksa šaižiai suklykė. Gniaužianti kvapą, skausmo dygliais skrodžianti ausis ir smegenis, garso banga smogė tartum taranas. Sneipas tėškėsi į akmens tvorą su tokia jėga, kad net akyse aptemo. Oro likutis išsiveržė iš plaučių drauge su aimana.

– Dingstam iš čia! – riktelėjo Klodina, padėdama Sneipui atsikelt. – Teks išnykt oru, – ji paleido dar vieną sidabrinį pliūpsnį į besiraitančią bruksą. – Pajėgsit?

– Pajėgsiu,– Sneipas tvirtai apkabino raganaitę. – Tik nežinau kiek toli nuo čia dingsim.

*

– Po galais! – prapliupo Klodina, jiems atsidūrus Kvidičo aikštėje. – Tas padaras jūsų tik per plauką nepaskerdė! Stovėt ir šnekučiuotis su bruksa – čia ir paskutinis idiotas taip nesugalvotų!

– Nesuprantu… – Sneipas, sunkiai gaudydamas kvapą, atsisėdo ant žemės. – Tiesiog negalėjau nieko padaryt. Nors ir suvokiau, kad kvaila, tačiau negalėjau kitaip, tiesiog negalėjau. Jaučiaus tarytum užhipnotizuotas. – Jis brūkštelėjo sau per plaukus. – Jei ne tu, greičiausiai jau būčiau kaulų krūva.

– Faktas kaip blynas, – rūgščiai tarė Klodina. – Gerai, kad sugalvojau paleist argentis kerus.

– Bruksa sakė, jog kerai jos neveikia, – suniurzgė Sneipas. – Koks aš kvailys…

– O, jie ir neveikia, – nerūpestingai atkirto Klodina. – Argentis oro srautą paverčia sidabro dulkėm. Nors jos ir per silpnos bruksą užmušti, tačiau galima išlošt šiek tiek laiko.

– Kaip tu susiprotėjai?

– Pas mus, Biobetonse, kelis metus buvo dėstoma magiškoji kriptozoologija. Bruksa – vampyrų padermės. Iš esmės ji yra vampyrė, tiesa, aukštesnės klasės. Todėl saulės šviesos nesibaido. Į šventuosius simbolius jai nusispjaut. Apskritai – daugumą stereotipų apie vampyrus gali susikišt į subinę, kai susiduri su bruksa. Vienintelis efektyvus ginklas – sidabras. Tikriau – sidabrinis kardas.

– Kriptozoologija yra pripažinta kaip pseudo mokslas. Tiksliau sakant – tai tėra fikcija, pasakėlės.

– Vis dar manot, kad tai – pasakėlė? – Klodina ištraukė cigaretę Sneipui iš rankų. – Nepyk, mon ami, savo pabaigiau šįryt.

– Manau, kad dedasi kažkas labai keisto, – burbtelėjo Sneipas, atkišdamas Klodinai žiebtuvėlį. – Tas kirvukas, raktas… Tu rimtai tiki, kad jis – nuo Pragaro vartų?

– Taip, – niūriai tarė Klodina. – Maža to – aš tikiu, kad tuos Pragaro vartus kažkas atvėrė.

– Bent įsivaizduoji, kaip beprotiškai tai skamba?

– O kaip kitaip paaiškinti? Pirmai vandeniai, dabar – bruksa.

– Vandeniai? Vandeniai pas mus įprastas dalykas. Jie taikūs.

– Na, ne visai vandeniai. Tfu, nenorėjau pasakot. Tą vakarą, kai buvau užpulta… Neprisimenu, kaip jie vadinasi. Jų buvo gal trys ar keturi. Panašūs į vandenius padarai, nors savo kilme yra zombiai. Pakartų nusikaltėlių prisikėlę kūnai. Aukų tyko pelkėse, ežerų pakrantėse, kanalizacijose – visose tamsiose, drėgnose vietose. Tai tik pradžia. Jei Pragaro vartai išties atviri, monstrų vis daugės.

– Visviena nieks mumis nepatikės, kol nepamatys patys, – Sneipas piktai nusispjovė. – O ir ką galim padaryt? Nusikalt sidabrinius kardus ir eit medžiot pabaisų it kokiems viduramžių riteriams?

– Nepadės, –  piktai drėbė Klodina. – Kas iš to, kad vieną kitą nudobsi? Tuoj pat prisiveis naujų.

– Tiek to, – Sneipas bato kulnu sumaigė nuorūką. – Šiandien vistiek nebegaliu galvot. – Valgių kvapai, lengvo vėjelio atnešti nuo iškilmių vietos darėsi nebepakenčiami. – Laikas grįžti.

– Aš ateisiu kitu keliu, šiek tiek vėliau, – Klodina pasuko pilies link. – Geros likusios dienos, profesoriau.

Antrojo burtininkų karo metinių iškilmės jau buvo kaip reikiant įsisiūbavusios. Dumbldoras, viena ranka apkabinęs Lubiną, kita – Hagridą, traukė girtas dainas. Makgonagal, susikibusi su Madam Krūmine šoko kankaną, aukštai kilnodamos sijonus, mokiniai, jau ramstydami vienas kitą, nežinia kelintą kartą stovėjo eilėje prie Vizlių romo statinaitės, ant kurios užsikniaubęs Fredis garsiai knarkė. Sneipas nusiviepė – atrodė, kad šventė buvo surengta vien tik tam, kad visi prisilaktų ir apsivemtų. Spjovęs į atsargumą, beveik jėga prasispraudė pro besilinksminančiųjų būrelį ir susirangė ant laisvesnio pleduko. Apysenis burtininkutis, kuris dėstė magijos istoriją vietoj profesoriaus Binso, netikėtai mandagiai ir noriai pasislinko į šoną, vos nenuversdamas keleto kaimynų. Sneipas negaišdamas ėmė valgyti ir akimirksniu ištuštino vienintelį pusdubenį, kurį galėjo pasiekti. Burtininkutis pastūmėjo jam kitą, greitakalbe pažerdamas ilgiausią tiradą apie dabartinius laikus ir šiuolaikinį jaunimą.

– Koks pasileidimas ir gėda, – burtininkutis kryptelėjo galvą Hermionos, patogiai įsirėmusios į Draką link; Smirdžiaus ranka ilsėjosi ant jos krūtinės. – Būčiau tos mergiūkštės tėvas, tai išskalaučiau ausis ir nuvaryčiau į lovą.

– Taip, taip, – ne itin tvirtai sumurmėjo Sneipas, grandydamas lėkštę duonos rieke. Dar sykį nužvelgęs įsišėlusią minią mokinių ir mokytojų, panoro atsidurt savo kambariuose, kuo toliau nuo viso šito šurmulio ir girtų dainų.

*

Ji atėjo gerokai po vidurnakčio. Žengė be jokio garselio, it kokia šmėkla, tik retkarčiais sušiugždėdavo naktiniai marškiniai. Kaip tik tas vos girdimas šlamesys ir pažadino Sneipą, bet jis net nesujudėjo, stebėjo ją pro nuleistas blakstienas, neišsiduodamas, kad nemiega. Balti naktiniai  marškiniai, prigludę prie Klodinos kūno, darė ją nežemiškai patrauklią. Raganaitė susirangė greta, perbraukė delnu jo skruostą, nužerdama plaukus.

– Ar tau neatėjo į galvą, – tarė jis atsisukdamas, – kad geriausia būtų tuoj pat viską nutraukt?

– Atėjo, bet kas iš to? – tyliai sukikeno Klodina. – Vistiek neketinu elgtis kitaip negu noriu.

– Mums grynai pasisekė, – tarė Sneipas. – Tu jauna, atrodai normali ir nepagedusi. Išvengtum daugybės problemų, jei nustotum matytis su tokiu kaip aš.

– Per trumpai čia būsiu, kad spėčiau prisidaryti problemų, – nusijuokė Klodina. – Pagaliau, kas čia blogo?

– Aš esu tavo mokytojas. Tu – mokinė. Nutuoki, koks šaršalas kiltų, jei kas sužinotų, jog bent pažvelgiau į tave? Nekalbant jau apie…

– Negalvok, mon ami, –  tarė žvelgdama į Sneipą plačiai atmerktomis akimis.

– Negalvoju, – sumurmėjo Sneipas. – Jei turėčiau nors krislą proto, liepčiau nešdintis iš mano lovos, bet… –    jis paglostė jos išsidraikiusias, it žalčiai susisukusias garbanas.

– Bet kas?

– Nesvarbu. – Sneipas nutilo, pajutęs liaunų šlaunų prisilietimą, apglėbiantį jo klubus. Ryžtingai ir tarsi nekantraudama ji pasilenkė, lūpomis prisiliesdama prie jo skruosto.

Švito greitai, juodas dangus nuvaiskėjo, užgesindamas žvaigždes, horizonte išryškėjo tamsi miško juosta, dantyta medžių viršūnių linija.

– Klodina…

– Ką?

– Tuoj prašvis.

– Žinau, mon ami, – ji apsivertė ant kito šono. – Šiandien nebūtina skubėt – visi tebemiegos.

– Galbūt mes sukurti vienas kitam? – sumurmėjo Sneipas, įsikniaubęs į jos tankias garbanas. – Gal vienas kitam skirti?

– Vistiek nieko iš to nebus, – tyliai atsakė Klodina.

– Žinau, – ramiai atsiliepė jis. – Vien fizinio sutapimo neužtenka. Reikia daugiau. Daugiau nei tik smalsumas ar geidulys.

– Smalsumas?

– Taip, smalsumas, – Sneipas atsisėdo, patogiai įsiremdamas į pagalvę. –  Esu tau tik patirtis. Viena iš daugelio kurių dar bus. Tau paprasčiausiai buvo smalsu. Smalsu sužinoti, kokie yra mano amžiaus vyrai… iš arti. Prisiminsi mane tik kaip seną vyriškį, kuris…

– Teisybė, – sumurmėjo Klodina. – Man tikrai buvo smalsu. Tačiau koks jūs romantikas, vistik. Kiti į tai žiūri kaip į paprasčiausią malonumą.

– Malonumai niekada nebūna paprasti, – tarė Sneipas. – Spėju, nedaugelis susimąsto, kad seksas – kur kas labiau komplikuotas, nei atrodo. Seksas tai ne tik kūnas, tai ir siela, ir prasmė, ir viltis, pasiaukojimas, savęs atidavimas. Supranti – iškrovai partneris nebūtinas, tačiau tai ne tas pats.

– Galbūt, – šyptelėjo Klodina. – Bet, ak, liaukitės. Nepakenčiu filosofijų. – Ji prisitraukė Sneipą artyn. – Turim dar valandžiukę, o paskui…

– O paskui tu sėdėsi mano klasėje kaip niekur nieko, – sumurmėjo jis, tvirtai apkabindamas jos lankstų liemenį. – Dar paskui išvyksi ir tęsi savo gyvenimą toliau. O aš…

– O jūs, kurį laiką paliūdėjęs, apsuksite galvą kitai dailutei mokinei ar praktikantei, – tarė ji, slysdama ranka jo pilvu žemyn. – Viskas bus kaip ir anksčiau.

– Taip, būtent taip, – iškvėpė Sneipas. Šią akimirką egzistavo tik ji, jos švelni ir vėsi oda, jos kaklas, pečiai ir krūtys, palaidos po baltais, perregimais naktiniais marškiniais.

*

Nepastebėtas atėjo birželis, atnešdamas dar didesnę kaitrą ir pavėluotas pavasario liūtis bei tingų nuobodulį. Mokiniai kamavosi tvankiose klasėse, ruošdamiesi egzaminams, kartodami užduotis, mėgindami prisiminti burtažodžius ir užkeikimus bei virdami eliksyrus.

Haris su Hermiona prakaitavo prie savo katilų. Nuodų ir vaistų pamokos tokiu oru tapo tikra kančia: ir taip saulės svilinamoje klasėje nuo garų buvo kaip pirty. Nepadėjo nei uždengti langai, nei atvėsinantys kerai.

– Hermiona, – šnipštelėjo Haris. – Ką pirmiau sudėti: ar šliužo akis ar vikšro plaukelius?

– Šliužo akis, – atsakė Hermiona, nusibraukdama nuo kaktos tirštą prakaitą. – Po galais, nors ir nekenčiau požemių, bet dabar bevelyčiau, kad pamoka vyktų juose.

– Aha, – Haris įmetė į katilą tris šliužo akis ir atsargiai pamaišė. – Tas karštis nuvarys mane į kapus.

– Sneipas ir tas nusirengė, – sukuždėjo šalimais triūsiantis Ronis. – Glitus niekšelis.

Haris vogčiomis dirstelėjo į mokytojo stalą. Sneipas išties vilkėjo teniso marškinėlius su kažkokios roko grupės emblema ant krūtinės, o juodas jo švarkas ilsėjosi užmestas ant kėdės atlošo. Plaukai buvo ties kaklu susukti į tumulą ir persmeigti burtų lazdele.

– Jam irgi karšta, Roni, – suburbėjo Haris vėl palinkęs prie katilo. – Po šimts pypkių, per tave užmiršau, kiek kartų pamaišiau eliksyrą.

– Tris, – atsakė Hermiona. Kol jis plepėjo su Roniu, ji jau buvo nukaitusi savo katilą ir ruošėsi pilstyti eliksyrą į buteliukus. – Na  va, pavyko kaip dera.

– Šūdas! – Haris liūdnai spoksojo į savo katilą, kuriame šlepsėjo pilka košė. – Ką padariau ne taip?

– Poteri! Kitą kartą įmesiu tave į ežerą. – Sneipas stovėjo priešais jį. – Manai tos servetėlės šiaip sau padėtos? Dėl grožio? Tavo eliksyras nepavyko, nes greičiausiai sugebėjai privarvinti prakaito.

– Ten man bent jau bus vėsiau, – burbtelėjo Haris, imdamas katilą ir šliurindamas prie kriauklės kabineto gale.

– Pamoka baigsis po dešimties minučių, – paskelbė Sneipas. – Buteliukus su eliksyrais palikite ant stalų, išplaukit savo katilus ir nešdinkitės. Namų darbų neužduodu. – Tyliau jūs ten! – riktelėjo kai klasė pritariamai suūžė. – Dar nors garsas ir apsigalvosiu!

– Šventasis Merlinai, dar herbalogija laukia, – suniurzgė Ronis, kai jiedu pėdino iš nuodų ir vaistų kabineto. – Jeigu  vėl bus šiltnamy, nusišausiu.

– Nebus, – tingiai atsiliepė Haris. – Eisim rinkti nuodingojo činčiberio sėklų. Drauguži… kaip su Hermiona?

– Niekaip, – atsakė Ronis. – Pyksta. Nesileidžia net į kalbas. Vakar visą vakarą prastypsojau prie mergaičių bendrabučio durų, o ji nė nepasirodė. Galop išėjo Džinė ir man teko vėl išklausyt visą pamokslą iš naujo.

Rinkti nuodingojo činčiberio sėklas buvo nuobodus ir varginantis darbas. Profesorė Diegavirtė juos pastatė prie dėžių su jau nuskintais vaisiais. Kiekvieną vaisių reikėjo atsargiai perpjaut išilgai, išlupti žele pavidalo vidurį ir išimti penkias dideles sėklas.

– Fu, nu ir šlykštynė, – nusikeikė Ronis, kratydamas nuo pirštų baltą, snarglius primenančią masę, kai paskutinės sėklos buvo sudėtos į dėžutes. – Kam viso to reikia?

– Neturiu supratimo, – suniurzgė Haris. – Rankos kaip negyvos. Pjauni, vargsti ir vistiek nepasiduoda. O dar kaip lygiai reikia perpjauti.

– Nusikalėt, ką? – Klodina prišokusi paplekšnojo jiems per pečius. Buvo smagi, nukaitusi, ilgos garbanos susuktos į nemažą kuodą.

– Ne, bliamba. Pailsėjom, – niūriai atkirto Ronis, tebešluostydamas rankas sau į kelnes. – Nesakyk, kad pati nepavargai.

– Jeigu atvirai – ne itin, – smagiai sučirpė ji.

– Varom atgal per mišką? – paklausė Ronis, šiaip ne taip nusivalęs rankas. – Bus įdomiau.

– Išprotėjai? – Klodina pažvelgė į jį su neslepiamu pasibaisėjimu. – Šitose vietose knibždėte knibžda driadžių.

– Ko tokių?

– Driadžių, Roni, – tarė Haris. – Medžių dvasių, nimfų. Jei nepasiseks – tave nugalabys, jei pasiseks – tapsi mažos driadės tėčiu. O gal ir ne vienos. Lubinas gi pasakojo apie jas, užmiršai?

– Gal kažką ir pamenu, – Ronis pasikrapštė pakaušį. – Pakaks apie tuos mokslus, galva ir taip perkimšta.

– Kuo, Roni? – nusišaipė Klodina. – Kvidiču ir mergom iš „Playwizard“?

– Kad tave kur maras, negeroji! – Ronis kumštelėjo jai į petį. – Eime.

Trijulė patraukė ežero pakrante. Apgriuvę skardžiai, dunksantys virš smėlėtų krantų, keistų formų vėtrų bei vandens išgraužtos kalkakmenio uolos, liūdnos undinių dainos – visa tai kėlė Hariui nuostabą ir susižavėjimą, nors atrodo, turėjo būt seniausiai pripratęs prie Hogvartso apylinkių kraštovaizdžio.

– Atsargiai, akmuo!  – riktelėjo Haris, mosuodamas pagaliu, kuriuo sklaidė aukštas pakrantės žoles.

– Laiku pasakei, – suburbėjo Klodina, nusipurtydama smėlį nuo kelių.

– Kad tavo reakcija kaip keptuvės, – išsiviepė Haris. – Verčiau pažvelk čia, kaip keista…

Smėlėtas krantas staiga baigėsi uolienos atbraila, besileidžiančia į ežerą. Po vandeniu matėsi apvalūs akmens blokai, apaugę žalsvais ilgais dumbliais, siūbuojančiais tarsi smilgos vėjyje.

– Atrodo kaip laiptai, – tarė Ronis.

– Tai ir yra laiptai, kvaišeli, – atrėžė Klodina, prieidama prie pat atbrailos. – Laiptai, vedantys į ežero dugną.

– Kažkas ant jų išraižyta, tarsi kokia mozaika ar raštai, – nusistebėjo Haris. – Pabandysiu perskaityt.

– Hari, nuslysi, – perspėjo jį Ronis, – nereikia…

Staiga vanduo tarytum sprogo, pasigirdo ausis veriantis klyksmas ir iš ežero gelmių išniro padaras, užsimaukšlinęs keistą šalmą ir dėvintis šarvus, primenančius žuvies žvynus.

– Merlinai švenčiausias! – suklykė Ronis, traukdamasis atatapustas. – Bėgam!

Padaras mynė jiems ant kulnų neįtikėtinai greitai, čaižydamas orą ilgais, dantytais čiuptuvais. Grimasa, iškreipusi plačius dantytus žandikaulius, priminė klaikią šypseną.

– Petrificus totalus! – suriko Haris, staiga pasisukęs į padarą. Tačiau nepataikė – kerai praslydo pro šalį, nepadarydami jokio poveikio. Padaras, dar labiau išpūtęs žiaunas, sviedė aštrų it durklas čiuptuvą.

– HARI, NEGAIŠK! – Sušuko Klodina, skuosdama kiek tik kojos neša. – BĖK! Aš jį sulaikysiu! – ji paleido sidabro dulkių pliūpsnį baidyklei į akis, toji dar sykį ištiesusi čiuptuvą, suklupo ir apsisukus nudūlino ežero link.

Už keleto metrų suklupo ir Klodina, abiem rankomis griebdamasi perrėžtos šlaunies. Šviesus kraujas sunkėsi pro pirštus, nuvarvėdamas ant odinių batelių. Ji suvaitojo, susiriesdama į kamuoliuką, vikrūs kraujo upeliai plūdo ant smilčių, susigerdami į sausą smėlį.

*

Sneipas gulėjo muiliname vandenyje, galvą padėjęs ant slidaus vonios krašto. Vakaras buvo rūškanas, buvo girdėti, kaip vėjas beldžia į langą, lenkia prie žemės medžius, šnypštauja po krūmus. Šiltas vanduo maloniai migdė.

– Severai! – Į vonios kambarį įpuolė uždusęs Lubinas. – Greičiau!

Sneipas, pašokęs iš netikėtumo, slystelėjo ir paniro po vandeniu.

– Kad tave kur kikimora nuneštų! – riktelėjo, piktai spjaudydamas muilo putas. – Kas atsitiko?

– Užpuolimas. Kažkas prie ežero užpuolė Harį ir jo draugus. Toji mergaitė…  – Lubino veidu nuslinko šešėlis. – Sužeista. Madam Pomfri prašo kuo skubiau ateit.

– O Haris? – Sneipas vienu šuoliu iššoko iš vonios. – Kaip Haris?!

– Lygtai sveikas, – tarė Lubinas, mesdamas Sneipui rankšluostį, tačiau tas jau tempėsi kelnes, net nesivargindamas nusišluostyt.

Ligoninės palata kvepėjo aitriuoju vėdrynu ir pataisų dulkėmis bei arnikos tirpalu.

– Kur Poteris? – Sneipas prišoko prie Madam Pomfri, kuri triūsė, nurenginėdama lovoje sėdinčią Klodiną.

– Ponaitis Poteris nenukentėjo, kaip ir jo draugužis Vizlis. Jiedu jau Grifų Gūžtos bokšte, – Madam Pomfri balsas skambėjo kažkaip niūriai.

Klodina sėdėjo užsimerkusi ir sunkiai alsavo.

Sneipas palinko prie raganaitės ir jo kūnas nuėjo pagaugais. Ant lygios, blyškios merginos šlaunies bolavo tamsios dėmelės su žalsvais taškučiais.

– Taip… – sielvartingai tarė Klodina, pakėlusi karščiuojančias akis. – Dumbliaknisys… nuo jo nėra jokių priešnuodžių. – Ji sukrūpčiojo visu kūnu. – Jei mirsiu,  nevežkit manęs į Prancūziją.

– Nešnekėk kvailysčių, – kimiai sukuždėjo Sneipas, praleisdamas Madam Pomfri, nešiną lininės drobės tvarsčiais, išmirkytais vaistinės šventagaršvės tirpale ir stebėdamas, kaip medicinos sesuo vikriais judesiais perriša žaizdą. Klaiku buvo ir pagalvoti, kad šias grakščias kojas, liekną liemenį ir apvalius pečius jau palietė mirtis.

Klodina užsimerkė ir tarytum užsnūdo, nusisukusi nuo vaiskios lempos šviesos.

– Vargšė mergina, – pakuždomis tarė Pomfri, pasivedėjusi jį į šalį. – Severai… negi nėra jokios vilties?

– Deja, – Sneipas papurtė galvą.  – Pope… eik ilsėtis, aš… –  jis nutilo, jausdamas, kaip gniaužia gerklę.

Naktis slinko palengva. Klodina gulėjo taip ramiai, kad Sneipas vis pasilenkdavo pasiklausyti ar ji kvėpuoja.

Už langų nakties skraistei pradėjus melsvėti, Klodina atsimerkė.

– Mon ami, –  ji suėmė Sneipo ranką ir jis krūptelėjo – merginos delnas buvo kaip ledelis. – Noriu, kad žinotum… Tai buvo geriausias laikas mano gyvenime… – Klodina pažvelgė į jį su tokiu liūdesiu ir švelnumu, kad Sneipas nebeištvėrė ir garsiai sukūkčiojo.

– Nereikia, – tarė Klodina, švelniai spustelėdama jam delną. Jos akys buvo pilnos ašarų, tačiau ašaros ant skruostų neriedėjo. – Nereikia verkti, mon ami… Džiaugiuos, kad teko tave pažint… O dabar būk geras, atnešk man būdmainio ekstrakto. Noriu gerti, ko nors rūgštaus, – ji užsikosėjo.

Sneipui, grįžus iš šalia palatos esančio sandėliuko su būdmainio ekstraktu, Klodina ramiai miegojo. Jos veidas spindėjo nežemišku, blyškiu grožiu. Stiklinė su vandeniu, stovėjusi ant spintelės šalia lovos, buvo tuščia. Raganaitė jo nebesulaukusi, išgėrė vandenį.

Praslinko dar kelios valandos. Pro langus jau skverbėsi pirmieji ryto saulės spinduliai, kai Sneipas pastebėjo, kad Klodina nebekvėpuoja. Jos ranka, nukorusi per lovos kraštą buvo šalta ir sustingusi ir Sneipas niekaip negalėjo rasti pulso.

Klodina buvo mirusi.

Madam Pomfri po jos lova rado tuščią buteliuką nuo beladonos koncentrato. Klodina išsiuntė Sneipą atnešti būdmainio ekstrakto, kad galėtų išgerti mirtiną beladonos dozę, taip išvengdama lėtos ir skausmingos mirties.

– Severai… – Madam Pomfri padėjo ranką Sneipui ant peties. – Man labai, labai gaila…

– Ir kodėl tu reiški man užuojautą?

– Pats žinai, kodėl, – medicinos sesuo pažvelgė į juodas Sneipo akis. – Paprastos moksleivės mirtis tavęs šitaip nejaudintų.

– Nebesvarbu…. – Sneipas priėjęs prie Klodinos numovė nuo jos piršto paprastą sidabrinį žiedelį ir įsikišo jį į kišenę. – Niekas nebesvarbu.

*

– Žemė į žemę…

Sneipas stovėjo kiek tolėliau, beveik nematydamas baltų, ryškių švieselių ir baltų dūmų, besirangančių ore. Duslus maldininko balsas dundeno it būgnas:

– Pelenai į pelenus…

Aukštas gluosnis, kurio šaknys tapo amžinu raganaitės prieglobsčiu, susiūbavo, savo nuolaidžiomis šakomis liesdamas smėlį.

– Dulkės į dulkes…

Dar po keliolikos minučių ceremonija buvo baigta. Juodai apsirengusi minia pamažėle pradėjo skirstytis, ir galop Sneipas liko vienas.

Skystose ūkanose, blausioje birželio vakaro šviesoje buvo matyti baltas antkapis – viskas kas liko iš virpančios mergaitės sielos, iš jos balso, juoko, jos svajonių ir planų.

Sneipas, vis gniaužydamas rankose neužmirštuolių puokštelę, galop priėjo prie kapo. Atsiklaupęs perbraukė ranka per šaltą marmuro plokštę. Po šiuo akmeniu, po sunkiu žemės sluoksnių gulėjo jauna mergina, šitaip mylėjusi gyvenimą.

Ką daryti? Glostyti smėlį, liečiantį jos veidą? Atkasti kapą, dar kartą pamatyti jos veidą ir pabučiuoti akis? Sneipas priglaudė kaktą prie vėsios žemės, iš krūtinės prasiveržė keletą dienų tramdyta rauda.

Kažkas stipriai sugniaužė jam petį, bet Sneipas nė neatsisuko. Neatsisuko net pajutęs, kaip jį tvirtai apkabina.

– Tėti,  – išgirdo. – Nereikia šitaip…

Kitus skyrius rasite čia.