„Harry and the Potters“ ir jų užburianti muzika

„Harry and the Potters“ („Haris ir Poteriai“), dviejų vyrukų muzikos grupė iš Masačuseco, įvedė naują roko muzikos žanrą. Broliai Džo ir Polas Dedžordžai yra pirmieji, populiarinantys taip vadinamą burtininkų roką (wizard rock), kuris kuris buvo sutrumpintas į „wizrock“ „WR“ ar paprasčiausiai „wrock“.

„Hario ir Poterių“ idėja pirmą kartą buvo apžvelgta Aliaskoje vykusiame koncerte ir yra šiek tiek panaši į „Harį Poterį“.

Šios idėjos esmė: Septintakursis Haris pasinaudoja Laiko atsuktuvu ir aplanko save ketvirtame kurse. Po nesmagaus pristatymo, Hariai sutinka, jog geriausias būdas nugalėti Tą, kurio nevalia minėti, yra sukurti roko grupę. Šalia buvęs direktorius Dumbldoras padovanojo Hariams muzikos instrumentus, paliktus jų tėvų. Akivaizdu, jog J. K. Rowling pamiršo paminėti, jog Džeimsas Poteris iš tikrųjų grojo elektrine gitara, o Lilė Poter – kažkuo panašiu į sintezatorių. Turėdami šiuos paveldėtus instrumentus ir muzikinį talentą, Hariai susijungė su Bilu Vizliu, grojančiu būgnais, ir pradėjo pasirodymus Hogvartso pogrindžio roko scenoje.

O jei remiantis tikrais įvykiais, tai grupė susikūrė visai netikėtai. Tuo metu Polas (28 m.) dirbo chemijos inžinieriumi ir priklausė nedidelei grupei „The Secrets“ („Paslaptys“). Džo (20) mokėsi mokykloje ir buvo grupės „Ed in the Refrigators“ („Edas šaldytuve“) vadovas. 2002 m. liepą Džo suorganizavo kelių nedidelių muzikos grupių koncertą, o kai nei viena iš jų nepasirodė, Polas ir Džo buvo priversti groti drauge. Per valandą broliai parašė septynias dainas – visos buvo paremtos „Hario Poterio“ tematika. Nepaisant to, jog jų pasirodymą žiūrėjo tik šeši žmonės, grupė tapo hitu. Šešios iš septynių dainų pateko į jų albumą, išleistą 2003 m. Po to grupė išleido dar du albumus. Jų sėkmė įtakojo naujų burtininkų roko grupių kūrimąsi. Šiuo metu yra daugiau nei 100 tokių grupių – dauguma iš jų pavadinimus skolinasi iš HP personažų. Štai kelios iš jų: „The Moaning Myrtles“ („Vaitojančios Mirtos“), „The Butterbeer Experience“ („Pasukų punšo patirtis“), „Fred Lives“ „Fredis gyvas“) ir „The Gryffindor Common Room Rejects“ („Grifų Gūžtos bendrasis kambarys atsisako“).

Po sėkmingo „Hario ir Poterių“ pasirodymo Wilda Marston teatras buvo pilnas įvairaus amžiaus sujaudintų fanų. Jau nuo pirmos dainos publika šėlo. Visas dainas nesunku įsiminti, nes dauguma žodžių kartojasi, dainos yra gerokai trumpos, o muzika gana elementari ir „nešlifuota“.