Visos Hario Poterio knygų citatos

Visos „Hario Poterio“ knygų citatos.

– Matai, kokie laimingi, ką? – patenkintas tarė Hagridas. Haris nutarė, kad jis turi galvoje Pliurzius, nes mokslo draugai tikrai nesidžiaugė.

– Artūras ir Fredis…
– Aš esu Džordžas, – paprieštaravo Ruknos nurodytasis dvynys. – Nejau mūsų nebeskiri, kai esame Hariai?

— HP7

– Ar prisimeni, Poteri, kad mes dabar mokomės ‘Bežodžių’ kerų?
– Taip, – išspaudė Haris.
– Taip, ‘sere’.
– Nėra reikalo manęs vadinti seru, profesoriau, – nežinia kaip išsprūdo Hariui.

– Aa, tikrai, – burbtelėjo Ronis, pliaukštelėdamas sau per kaktą. – Pamiršau, kad mes medžiosime Voldemortą, važiuodami kilnojamosios bibliotekos autobusu.

– Aš esu mokytojas! – sukriokė Hagridas. – Mokytojas, Poteri! Kaip tu drįsti mokytojui grasinti, kad išsprogdinsi duris!
– Atsiprašau, sere, – tarė Haris, pabrėždamas antrąjį žodį, ir įsikišo lazdelę.
Hagridas apstulbo.
– Nuo kada pradėjai mane serinti?
– Nuo kada ėmei mane poterinti?

Tavo mama žuvo gelbėdama tave. Vienintelis dalykas, kurio Voldemortas nepajėgia suprasti, yra meilė. Jis nesuvokė, kad tokia stipri meilė kaip tavo mamos palieka žymę. Ne, ne randą, ne kokį regimą ženklą… net jei tave mylėjusio žmogaus nebėra, tokia didelė jo meilė visąlaik tave saugos. Ji gyva tavo odoje. Dėl jos Kvirlis, pilnas neapykantos, godumo ir puikybės, pardavęs savo sielą Voldemortui, ir negalėjo tavęs paliesti nenudegdamas. Gerumas svilino jam rankas.

Iš tiesų Haris kartais pagalvodavo, kaip atrodys Ambridž, kai per apsigynimo nuo juodosios magijos VML egzaminą visi gaus N, “nuostabiai“, pažymį.

Kai gali išsikviesti bet kokią knygą, daiktą ar gyvūną vienu burtų lazdelės mostelėjimu ir burtažodžiu „Accio!“, kai gali bendrauti su draugais ir pažįstamais per pelėdą, ugnį, Gynėją, Žvieglį, magiškus daiktus (pvz. monetas) ar nukeliauti oru ir bendrauti asmeniškai, kai nuotraukos laikraščiuose juda, o kasdieniai daiktai moka kalbėti, tada internetas nebeatrodo itin įspūdinga vieta.

— J. K. Rowling

Žinote, ministre, aš daugeliu atžvilgiu nesutinku su Dumbldoru, bet nepaneigsite, kad stilingumo jam nestinga…

Matyt, jai atrodo, jog man labiau rūpi taurė, o ne tavo gyvybė. Tik todėl, kad leptelėjau: tegu ta šluota tave numeta, kad tik pirma sugautum Šmaukštą.

Neviliui irgi nesisekė. Susiraukęs jis leido skystutes sidabro dūmų sruogeles.
– Reikia galvoti apie ką nors džiaugsminga, – priminė jam Haris.
– Bandau, – lūdnai tarė Nevilis. Jis taip stengėsi, kad apskritas veidelis net blizgėjo nuo prakaito.

— HP5

…tik bėda, kad žmonės paprastai renkasi tai, kas jiems žalingiausia.

– Ji niekad nebus tokia gera kaip Hagridas, – tvirtai tarė Haris, suprasdamas, kad ką tik turėjo pavyzdinę magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, nuo kurios jam darėsi bloga.

– A, čia tu, – ištarė Ronis, žiūrėdamas į Smirdžių taip, lyg tas būtų šuns šūdas.

— HP2

– Na, gerai, – nusileido Blekas. – Pasakok jiems, ką tiktai nori. Bet paskubėk. Aš noriu įvykdyti žmogžudystę, už kurią buvau nuteistas.

— HP3

Mokyklinė ir kvidičo apranga, katilas, pergamento ritiniai, plunksnos ir dauguma vadovėlių atgulė į kertę ir turėjo likti čia. Įdomu, kur juos dės tetulė su dėde. Galbūt sudegins vidury nakties tarsi kokio baisaus nusikaltimo įkalčius.

– Poteri, tu – lavonas.
– Kaip įdomu. Atrodo, turėčiau nebevaikščioti…

– Nebereikės apsimetinėti, kad mums labai svarbu, kas nutiks Jupiteriui per daug susidraugavus su Uranu.
– Ir nuo šiol man nusispjaut, jeigu arbatos tirščiai sakys: „Mirsi, Roni, mirsi“. Aš juos tik išmesiu į šiukšlių kibirą, kur jiems ir vieta.

– Taigi Dobis sutrukdė tau įlipti į traukinį ir tau sulaužė ranką… – Jis pakraipė galvą. – Žinai ką, Hari? Jeigu jis nesiliaus tavęs gelbėjęs, žūsi nuo jo.

— HP2

– Regis, prisimenu jus įspėjęs, kad jei dar kartą nepaklusite mokyklos taisyklėms, pašalinsiu, – prabilo Dumbldoras.
Ronis persigandęs išsižiojo.
– Tai tik įrodo, kad kartais tenka atsiimti savo žodžius, – šypsodamasis toliau kalbėjo Dumbldoras. – Abudu būsite apdovanoti už ypatingus nuopelnus mokyklai ir… pala… taip, manau, už abu skirsiu Grifų Gūžtai keturis šimtus taškų.
Ronis užraudo kaip Lokharto išburta Valentino dienos gėlė ir pagaliau susičiaupė.

– Viskas gerai, Hari… gana, pagalvok apie ką nors linksmo…
– Linksmo? – sukuždėjo jis.
– Mes tebesame gyvi, – irgi pakuždom atsakė ji. – Ir kovojame. Nagi…

– Žinai, Hari, gal ir taip, – susimąstęs atsakė. – Kas galėjo pamanyti? Taigi dabar ji turi savo sąskaitoje dvi tikras pranašystes. Reikėtų jai padidinti atlyginimą.

— HP3

– Po šitiek metų?
– Amžinai.

– Manai, mirusieji, kuriuos tikrai mylėjome, mus visiškai palieka? Manai, ištikus didelei bėdai, neprisimename jų taip, lyg būtų gyvi? Tavo tėtis, Hari, gyvas tavyje ir pasirodo, kai tau labiausiai jo reikia. Kaipgi kitaip būtum galėjęs sukurti šitokį Gynėją? Ragas vėl lakstė praėjusią naktį.

— HP3

– Maišinis sakė, kad jie ieško Susitraukėlio, – atsakė Haris. – Tas tebeserga. Nesirodo darbe.
– Galbūt Persis duoda jam nuodų, – sugalvojo Ronis.

— HP4

Ponai Svajoklis, Kirmis, Pėdelė ir Ragas,
pagalbinių priemonių Eibininkams tiekėjai,
jums su malonumu pristato
PLĖŠIKO PLANĄ

— HP3

– Sudiev! – atsisveikino riteris, kyštelėdamas galvą į kažkokių šiurpių vienuolių paveikslą. – Sudiev, mano bendražygiai! Jei kada prireiktų kilnios širdies ir plieninių raumenų, pašaukite serą Kadogeną!
– Gerai, pašauksime, – burbtelėjo Ronis, – jei kada prireiktų pamišėlio.

— HP3

-… be to, meilės eliksyrai nepavojingi ir nepriklauso Tamsos viešpatijai…
– Gera tau sakyti, – suniurnėjo Haris, prisiminęs Romildą Vein.

— HP6

Profesorius Sneipas, nuodų ir vaistų mokytojas, sėdėjo įsmeigęs akis į Lubiną. Visi žinojo, kad Sneipas norėjo dėstyti apsigynimą nuo juodosios magijos, tačiau net Harį, nekenčiantį Sneipo, apstulbino grimasa, iškreipusi jo liesą blyškų veidą. Tai buvo ne pyktis, o neapykanta. Haris puikiai pažino šią išraišką: Sneipas visada šitaip žvelgdavo į Harį.

— HP3

– Hagridai, ar tu vis dėlto girdėjai, ką šaukė panelė Įkyrėlė?
Hermiona paraudo, bet Dumbldoras nusišypsojo jai ir toliau kalbėjo Hagridui:
– Sprendžiant iš to, kaip jie daužė duris, Hermiona, Haris ir Ronis berods tebenori su tavimi draugauti.
– Aišku, tebenorim su tavim draugauti! – patvirtino Haris, žiūrėdamas į Hagridą. – Nemanyk, jog tai, ką rašo Nepasėda, toji karvė… Atsiprašau, profesoriau, – greit pridūrė jis, žvilgtelėdamas į Dumbldorą.
– Aš trumpam buvau apkurtęs, Hari, ir ničnieko negirdėjau, ką tu sakei, – žiūrėdamas į lubas ir sukdamas nykščius, tarė Dumbldoras.

— HP4

– Hagridai! – šaukė Hermiona, belsdama į duris. – Hagridai, gana! Mes žinome, tu namie! Hagridai, niekam nesvarbu, kad tavo mama buvo milžinė! Neleisk, kad toji bjaurybė Nepasėda tau taip padarytų! Hagridai, išeik pas mus, tu tiesiog…
– Paga… – Ir nutilo, nes priešais ją atsistojo ne Hagridas, o Albas Dumbldoras.

— HP4

– Grifų Gūžta pirmauja aštuoniasdešimt-nulis. Jūs tik pažiūrėkite į „Žaibo“ manevrą! Poteris išspaudžia iš savo šluotos viską, kas įmanoma. Štai suka… Čang „Kometa“ negali nė lygintis. Per šias ilgas rungtynes itin krenta į akis „Žaibo“ atsvaro nauda…
– DŽORDANAI! GAL TAU MOKAMA UŽ „ŽAIBO“ REKLAMĄ? KOMENTUOK RUNGTYNES!

— HP3

– Oi, Hari, turėsi būti labai labai atsargus. Neieškok bėdos, Hari…
– Aš ir neieškau, – pyktelėjo Haris. – Pati mane susiranda.

Prisiminkite Sedriką. Prisiminkite, jei kada ateis toks laikas, kai turėsite pasirinkti tarp to, kas lengva, ir to, kas teisinga, prisiminkite, kokia lemtis ištiko gerą, dorą ir drąsų berniuką, kuris pasipainiojo Valdovo Voldemorto kelyje. Prisiminkite Sedriką Digorį.

– Gal kas nori, kad padėčiau išsiaiškinti pranašingus ženklus Rutulyje? – sumurmėjo barškindama apyrankes.
– Man nereikia pagalbos, – sušnibždėjo Ronis. – Ir taip aišku. Šiąnakt bus tirštas rūkas.

– Hari, tu esi burtininkas.
Trobelėje tapo tylu. Tik ošė jūra ir švilpė vėjas.
– Kas toksai? – išsižiojo Haris.
– Burtininkas, kas gi dar?

— HP1

Medis sukosėjo reikalaudamas tylos.
– Puiku, vyrai, – tarė.
– Ir moterys, – pataisė puolėja Andželina Džonson.
– Ir moterys, – sutiko Medis. – Štai ir atėjo diena.
– Ypatinga, – pasakė Fredis Vizlis.
– Kurios visi laukėme, – užbaigė Džordžas.

Jie negirdėjo, ką sako Hagridas, tačiau tas kalbėjo su madam Maksima žvelgdamas į ją be galo svajingai ir susižavėjęs – tokią išraišką Haris matė tik vieną kartą: kai Hagridas žiūrėdavo į slibiniuką Norbertą.

— HP4

Haris miegojo blogai. Pirmiausia susapnavo, kad pramigo ir Medis šaukia: „Kur buvai? Vietoj tavęs turėjome paleisti Nevilį!“ Paskui sapnavo, kad Smirdžius su visa komanda suskrido į rungtynes ant slibinų. Jis pasileido skristi pašėlusiu greičiu, bėgdamas nuo liepsnos, kurią spjaudė Smirdžiaus žirgas, ir staiga susivokė pamiršęs „Žaibą“. Ėmęs kristi pabudo.

— HP3

Baisu net pagalvoti, ką ministerija padarytų man, jeigu išpūsčiau savo tetą. Be to, pirma turėtų mane iškasti, nes mama jau būtų užmušusi.

— HP3

– Nutarei pašniukštinėti? – suriko Haris. Žinojo, kad Ronis neturi supratimo, kam sukliudė, žinojo, kad jis tai padarė netyčia, bet jam nerūpėjo – tą akimirką nekentė Ronio nuo galvos iki kojų, iki pat kulkšnių, išlindusių iš po pižamos kelnių.

– Man rodos, paskutinį kartą kažką pajutau – lyg kas padus kutentų.
– Tikriausiai per maži sportbačiai, Roni Poni, – metė praplaukdama Hermiona.

– Specialis revelio! – ištarė ji ir sudavė lazdele per viršelį.
Ničnieko neįvyko. Knyga gulėjo kaip gulėjusi, sena, apspurusi, užsirietusiais kampučiais.
– Baigei? – piktai paklausė Haris. – O gal nori palaukti ir įsitikinti, ar ji nešers atgal?

– Gal mane kvailą matai? – suniurzgė dėdė Vernonas. Nuo tankių jo ūsų buvo nukaręs kiaušinienės kąsnis.

– Aišku, bus labai sunku. Ir pavojinga. Labai pavojinga. Manau, sulaužytume maždaug penkiasdešimt mokyklos taisyklių.
– Jeigu po kokio mėnesio sugalvosi viską paaiškinti, mums praneši, gerai?

– Tikrai geras mokytojas, – pagyrė Hermiona. – Tik apmaudu, kad man neteko susikauti su kauku…
– Kokį jau tu baisumą būtum sugalvojusi? – nusišaipė Ronis. – Kad už namų darbus gavai ne dešimt, o devynis?

— HP3

– Na, dabar žinome, ką daryti, kai kitą kartą nesugebėsiu kokių burtų, – nutarė Haris, mesdamas Hermionai runų žodyną, norėdamas vėl pabandyti. – Pagąsdinti mane slibinu.

— HP4

Žvelgdamas į liūdną direktoriaus veidą, Haris pajuto, kaip iš po kojų ima slysti žemė. Buvo pripratęs manyti, jog Dumbldoras viską gali sutvarkyti. Tikėjosi, kad jis tiesiog iš oro ištrauks kokią išeitį. Bet ne… dingo paskutinė viltis.

– Jeigu Hagridas – pusmilžinis, ji, aišku, irgi. Stambūs kaulai… Stambesnius kaulus už ją turi nebent dinozauras.

— HP4

Dėdei Vernonui persimainė veidas. Regis, jam buvo baisu kančia klausytis, kaip jį moko mandagumo žmogus, išgriovęs pusę svetainės sienos.

— HP4

Spinta vėl sudrebėjo, nors ne taip kaip Nevilis – tas atrodė, lyg eitų į kartuves.

— HP4

Nemaloniai nuėjo per širdį, kai pagalvojo apie slibinus, saugančius burtininkų banko saugyklas. Jeigu susidurtų su slibinu, suaugusiu slibinu… jau Norberto užteko…

– Galėjau kada panorėjęs sutvarkyti tuos vandenų idiotus.
– Ir ką ketinai jiems daryti, apkurtinti knarkimu?

— HP4

– Jei nežinočiau, kad visad buvo pokvailis, sakyčiau, kad Muštukas jam atitrenkė smegenis…

– Gana! Tai tėra mitas! Tokio kambario nėra! Nerasta nė menkiausio įrodymo, kad Klastuolis kada nors būtų pastatęs bent jau slaptą šluotų sandėliuką!

— HP2

– Apsimesk, kad susilaužei koją, – patarė Hermiona.
– O tu iš tikrųjų susilaužyk, – tarė Ronis.

– Suskaičiavus iki trijų, paleisime pirmuosius kerus. Aišku, ne mirtinus.
– Galvos nedėčiau, – burbtelėjo Haris, žiūrėdamas, kaip išsišiepė Sneipas.

— HP2

– Aš buvau kvailas! – suriko Persis taip garsiai, kad Lubinas vos neišmetė fotografijos. – Buvau visiškas idiotas, pasipūtęs kretinas, buvau…
– Ministeriją dievinantis, šeimą išdavęs, valdžios ištroškęs debilas, – užbaigė Fredis.

– Veikiau Nevilis bus priimtas į šalies kvidičo rinktinę, negu Hagridas apvils Dumbldorą.

– Tu įtraukta į sąrašą tų Žiobarų kilmės burtininkų, kurie neprisistatė komisijai.
– O tu neva Landynėje miršti nuo spuogelinės! Hariui, štai kam nereikėtų eiti, nes už jo galvą pažadėta dešimt tūkstančių galeonų!
– Puiku, liksiu čia, – burbtelėjo Haris. – Praneškite, jeigu įveiksite Voldemortą, gerai?

— HP7

– Žinote, kaip, mano galva, Grifų Gūžta surenka komandą? Priima visus vargšus. Žiūrėkit, Poteris neturi tėvų, Vizliai – pinigų, ir tave, Nevėkšla, galėtų priimti, nes neturi smegenų.

Ponia Vizli suspigo ne prasčiau už Hermioną.
– Negali būti! Negali būti! Ak, Roni, kaip nuostabu! Dabar visi šeimoje prefektai!
– O mudu su Fredžiu kas, kaimynai? – pasipiktino Džordžas, kai motina, pastūmusi jį šonan, apkabino jaunėlį.

– Nemeluokite, – sušniaukrojo Mirta, paplūdusi ašaromis, o Akilanda džiugiai kikeno jai už nugaros. – Gal manote, nežinau, kaip už akių mane vadina žmonės? Pilvūze Mirta! Bjaurybe Mirta! Zurza, niauzga, paniūrėle Mirta!
– Dar užmiršai „spuoguotę“, – sušnypštė jai ausin Akilanda.

„Ateik prie mano katilo,
Ir jei maišyt išmoktum,
Išvirčiau meilės tau karštos,
Kad naktį nesušaltum.“

– Vieni sako, kad mirė. Paistalai, mano galva. Vargu ar jis dar turėjo tiek žmogiškumo, kad būtų galėjęs numirti.

Iš tiesų, su neslepiama nuostaba toliau kalbama išvadose, pasirodė, jog Ridliai buvo puikios sveikatos, – visa bėda, kad nebegyvi.

Ištisą savaitę čia gyvens teta Mardžė. Blogesnės gimtadienio dovanos Dursliai nebegalėjo sugalvoti, net senos dėdės Vernono puskojinės buvo geriau.

— HP3

– Deja, Nevėkšla, aš negaliu tavęs priimti į savo VSMT lygio klasę. Bet matau, kad kerėjimo esi gavęs „geriau nei tikėtasi“, kodėl nepabandai šito dalyko?
– Močiutė mano, kad kerėjimas – nevertas mokslas, – sumurmėjo Nevilis.
– Pasirink kerėjimą, – patarė profesorė, – o aš Augustai brūkštelsiu laiškelį – girdi, jeigu kadaise pati neišlaikė VML kerėjimo egzamino, nereiškia, jog dalykas niekam tikęs.

„Sėkmės, Hari, kad ir kur būtum.“ „Jei skaitysi šiuos žodžius, Hari, žinok, kad mes su tavimi.“ „Tegyvuoja Haris Poteris.“

— HP7

Penktadienis Hariui ir Roniui buvo svarbi diena. Pagaliau jie atėjo pusryčių į didžiąją salę nė karto nepasiklydę.

– Ir jums nepatiktų, jei meškiukas rankose staiga virstų voru…

– Voldemortas man perleido dalį savęs? – pakraupo Haris.

Teta Petunija dažnai kartodavo, jog Dudlis atrodo kaip angelėlis; Haris dažnai sakydavo, jog Dudlis – tikras paršelis su peruku.

– Dar jis dūzgė apie kažkokią Mirties Šmėklą, kurią įveikęs. Jei visa tai tiesa, apsiimu praryti arbatinuką.

„Nors ir turiu išskirstyt jus,
Manau, jog nereikėtų
Ir tokia mano pareiga
Mus pražudyt galėtų.“

Na, gal stogas neužgrius, nors jei taip atsitiktų, ko gera, pasidarytų šilčiau.

„Paskutinis priešas, kurį turi nugalėti, yra mirtis.“

Norėčiau, kad jie dabar išvystų žymųjį Harį Poterį!“ – piktai pamanė sklaidydamas ant gėlių lysvių mėšlą.

-Ko gera, kerai baigia išsivadėti…
-Tikriausiai, – tarė Hermiona, rodydama į rašinio antraštę, – nes mums buvo liepta rašyti, kaip įveikti Psichus, ne Pliurzius, be to, neprisimenu, kad būtum pakeitęs savo pavardę į „Runilį Vazlibą“.

-Kur Medis? – paklausė Haris, staiga pamatęs, kad kapitono nėra.
-Tebėra duše, – tarė Fredis. – Gal bando nusiskandinti.

Niekada nepasitikėk jokiu daiktu, kuris moka galvoti, jei nematai, kur slypi jo protas!

— HP2

Tai, kas požemyje įvyko tarp tavęs ir profesoriaus Kvirlio, yra didžiausia paslaptis, todėl, be abejo, visa mokykla žino.

— HP1

Matai, kai atsakiau Voldemortui tą darbą, joks apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas neišbūdavo Hogvartse ilgiau kaip vienus mokslo metus.

– Abejoju, ar tai nors kiek svarbu, – šaltai pasakė profesorė Makgonagal. – Nebent už durų tykotų koks beprotis su kirviu, pasiryžęs nudobti pirmą žmogų, išlindusį į vestibiulį.

Pasaulis nėra padalytas į gerus žmones ir Mirties Valgytojus, – kreivai šyptelėjo Sirijus.

Dumbldoras: „Iš tikrųjų mokyklą paliksiu tik tada, kai joje neliks nė vieno man atsidavusio žmogaus… Jei kas iš Hogvartso kreipsis, kiekvienas sulauks pagalbos.“

– Man baisu, direktoriau! Jeigu atsisėsiu, mūsų bus trylika. Nėra nelemtesnio ženklo. Nepamirškite, kad kai pietauja trylika, kas pirmas atsistoja nuo stalo, pirmas ir miršta.

— HP3

– Kokia pamoka po pietų? – skubiai pakreipė kalbą Haris.
– Apsigynimo nuo juodosios magijos, – išpyškino Hermiona.
– Oo, – pastvėrė Ronis jos tvarkaraštį, – gal tu visas Lokharto pamokas apvedžiojai širdelėmis?

— HP2

– Tavo teta ir dėdė tikriausiai didžiuosis tavimi išgirdę, ką nuveikei? – tarė Hermiona, kai jie išlipo iš traukinio ir su visa keleivių minia patraukė prie magiškojo užtvaro.
– Didžiuosis? – pakartojo Haris. – Tau galvoj negerai? Tiek sykių buvau per plauką nuo mirties ir vis tiek išsigelbėjau! Jie sprogs iš pykčio…

Apačioje kažkas sugirgždėjo.
– Galbūt Čarlis, kai mama miega, sėlina atsiauginti plaukų, – neramiai tarė Ronis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *