Vienaragio paslaptis

Yavanna atidarė kabineto duris ir įėjo.

Priėjusi prie lango pažvelgė tolyn. Danguje skraidė kažkoks paukštis, gal erelis, gal vanagas, gal hipogrifas… Yavanna išsitraukė iš stalčiaus pergamento skiautelę ir permetė ją akimis. Tada numetė ją ant stalo ir nuėjo iki durų. Tada vėl grįžo.

Kam :Yavannai Kementari
Nuo:…

Septintą Mėnulio dieną atvykite į Žaliosios Vaivorykštės slėnį. Ten palikome jums adresuotą siuntinį.

P.s. Priedanga BŪTINA

Parašo nebuvo. Yavanna žiūrėjo į skiautelę suraukusi antakius. Po to sulankstė ją ir įsikišo į kišenę. Vykti nevykti, vykti nevykti… Ką daryti?
Ji žinojo, kur yra Žaliosios Vaivorykštės slėnis. Žinojo ir tai, kad jis gana toli. Bet koks ten siuntinys?
Yavanna ilgai svarstė, bet galiausiai nusprendė vykti.
„Žaliosios Vaivorykštės slėnis“ – užrašė ant popieriaus lapelio ir paliko ant stalo. Jei kas nors domėtųsi, kur dingau.
Tada apsidairė, mostelėjusi burtų lazdele susidėjo reikalingiausius daiktus ir jau norėjo eiti iš kabineto, bet prisiminė prierašą.
Priedanga, tikrai…
Grįžusi pasiėmė nuo aplinkinių akių slepiantį apsiaustą ir išėjo iš kabineto.

Tyliai atsivėrė kabineto durys ir įėjo Yavanna. Atidžiai apžiūrėjusi kambarį ir įsitikinusi, kad tikrai nieko nėra, ji atsigręžė ir pamojo lazdele. Į kabinetą įplaukė didelė medinė dėžė, apkaustyta geležiniais užraktais.
– Tuoj tuoj aš tave išleisiu, mažuti, – sumurmėjo ji tyliai ir nuskraidino dėžę į tolimiausią kabineto galą.
– Alohomora, – tvirtai tarė, nukreipusi lazdelę į duris.
Po pusvalandžio Yavanna pasidėjo tuščią dėžę po stalu. Sutvarkysiu vėliau…Bet taip palikti negerai, pagalvojo ji, užmetusi akį į tolimąjį kabineto galą. Bet kas atėjęs pamatys…
Po kelių mostelėjimų lazdele Yavanna sustūmė knygų spintas taip, kad jos atitvėrė trečdalį kabineto nepalikdamos jokio įėjimo. Bus gerai, kol sugalvosiu, ką su tavimi daryti toliau…
Atidariusi langą Yavanna pasišaukė pelėdą ir išsiuntė laiškelį. Tada prisėdo ant kėdės ir ištiesė pavargusias kojas. O dabar reikia pagalvoti, ką daryti toliau…
Nieko nesugalvojusi atsistojo, atsirakino duris ir išėjo.

((Valgykloje Yavanna sutinka Eragoną ir pasako jam, kad gavo siuntinį))

Yavanna atsargiai atidarė duris ir įtariai pažvelgė į langą. Uždarytas. Bet kito nematau… gal uždariau ir jį…
Ji atsisuko į Eragoną.
– Lumos, – ištarė ir nukreipė lazdelę stalo link. Po stalu išryškėjo didelė medinė dėžė tvirtais geležiniais užraktais.
– Jis buvo čia… – tyliai tarė Yavanna.

Eragonas iėjo į kabinetą paskui Yavanna.
– Gal gali pasakyti kas ten buvo? Nes nelabai suprantu kas tai per daiktas, ar padaras.

Yavanna giliai įkvėpė.
– Žiūrėk… – tarė ji ir iškėlė lazdelę.
Knygų spintos lėtai ėmė slinktis į šonus, kol galiausiai pasidarė visai nemenkas tarpas.
Langą visgi uždariau…
Yavanna nuleido lazdelę ir pasitraukė. Vidury kabineto driekėsi minkštos samanos, o ant jų gulėjo mažas auksaspalvis vienaragiukas. Kai knygų spintos pasitraukė, jis pabudo ir susidomėjęs pakėlė galvą. Ant kaklo kabėjo iš kažkokio metalo išlieta spindinti žvaigždė.
– Gavau pranešimą, liepiantį atvykti į Žaliosios Vaivorykštės slėnį, – nenuleisdama akių nuo vienaragiuko tarė Yavanna. – O ten… ten pelkė. Vos neįklimpau pati. Radau ten dėžę ir lapelį, kad tai atsiųsta man. Daugiau nieko. Negalėjau jo palikti ten…
Ji susirūpinusi pažvelgė į Eragoną.

Eragonas susidomėjo žvaigžde priėjęs prie vienaragiuko ėmė ją apžiurinėti
– Šita žvaigždė, tai pentagrama. Matai spalvas ant kiekvieno žvaigždė spindulio. Tie keturi atitinka keturias stichijas, o paskutinis spindulys tuščias.
Tenaka užšoko ant vienaragiuko. Nebaikštus kažkoks, bet aš jaučiu, kad jis ypatingas. Jame slypi kažkokia galinga magiška galia.

– Matau, – linktelėjo Yavanna ir šyptelėjo, pažvelgusi į Tenaką.
– Bet ką jis čia veikia? Ir kodėl jis čia? Kas jį siuntė… Nežinau, ilgai galvojau, bet nerandu atsakymo…
Yavanna nusiminusi atsirėmė į palangę. Eragonas paglostė vienaragiuką, o tas meiliai į jį pasižiurėjo.
– Yavanna surikiuokime visus faktus ir juos išanalizuokime. Papasakok viską iš pradžių, nepraleisk net smulkmenų.

Yavanna keletą akimirkų patylėjo ir pradėjo pasakoti.
– Na, pirmiausia vieną dieną aš gavau šitą laiškelį, – Yavanna padavė Eragonui kelis kartus perlenktą ir žaliu kaspinu perrištą laišką. – Ten buvo parašyta, kad man yra siuntinys ir kad atvykčiau į Žaliosios Vaivorykštės slėnį. – Yavanna pažiūrėjo į savo apsiaustą ir nubraukė nuo jo prikibusią šakelę. – Ilgai galvojau, ar vykti, bet… Parašo, tiesa, nebuvo. Taigi nuvykau aš į tą slėnį, nors žinojau, ko tikėtis… Bet po paskutinio karto, kai ten buvau, viskas dar painiau ir tamsiau… Ten pelkė, Eragonai, ir ne bet kokia… – Yavanna pažiūrėjo į mėlynas Eragono akis ir kalbėjo toliau. – Kai buvau bepaklystanti tarp dumblo ir brūzgynų, pamačiau kažkokį švytėjimą… Nuėjau ten, ir virš pelkės suposi va šita dėžė, – mostelėjo Yavanna į dėžę po stalu. – Ant jos buvo lapelis, kad tai siuntinys man… Na juk negalėjau jos ten palikti. Kai parsigabenau dėžę čia, pamačiau, kas viduje… Tiek tos istorijos.
Yavanna nebesirėmė į palangą – buvo per daug pavargusi. Ji atsisėdo į kėdę prie knygų spintos ir pažvelgė į Eragoną.
– Gal tu čia ką nors supranti?

Eragonas permetė akimis laiškelį. Eragonas palietė žvaigždę ir ji žybtelėjo keturiom elementų spalvom.
– Tų padarų ar žmonių kurie siuntė laiškelį buvo ne vienas. Laiškelis rašytas familiariai, o dėl pelkės tau matyt buvo lemta jį rasti, arba tai buvo kažkoks išbandymas.
Vienaragiukas prisiglaudė prie jo kojų ir užmigo.

Koks jis mielas, pagalvojo Yavanna, žiūrėdama į vienaragiuką, prisiglaudusį prie Eragono.
– Regis, tu jam patinki, – šyptelėjo Eragonui. – O dėl pelkės, na, tai tikrai buvo išbandymas, dabar džiaugiuosi, kad ten nepasiklydau, kas man būdinga…
Yavanna pasilenkė ir įsižiūrėjo į žvaigždę ant vienaragiuko kaklo.
– Na taip, tikrai, tuos keturis aš suprantu, bet kodėl vienas tuščias? Kas čia turėjo ar turėtų būti? Eragonas liūdnai pažvelgė į Yavanną.
– Gal aš ir klystu, tačiau manau, kad čia tinka tik dvi spalvos. Bet man įdomu kam tau jį davė. Ar kad apsaugotum, o gal kad kam nors atiduotum. Reikia daugiau apie šitą vienaragiuką sužinoti, nes neužtenka duomenų. Sumanymų bus?
Eragonas pažvelgė į Tenaką. O ką tu datysi mano drauge?Tenaka pažvelgė į jį nustebusiu žvilgsniu. Žinoma, kad saugosiu. It tau patarčiau padėti Yavannai su šituo reikalu.

– Jei būtų norėję, kad kam nors atiduočiau, būtų tiesiai nusiuntę tam kažkam… Nors šiaip tai kas siuntinėja vienaragius? Čia kažkas už to slypi, – Yavanna papurtė galvą ir atsistojo. – O dar tas medalionas… Žinai, čia kažko trūksta. Kažkokios dėlionės dalies, dėl kurios negalime matyti viso vaizdo…
Lange kažkas sušmėžavo. Yavanna nuėjo prie jo ir įleido pelėdą. Nurišusi nuo jos kojos laiškelį, vėl atidarė langą ir ją išleido. Tada atrišo laiškelį ir susiraukė.

Kam: Yavannai Kementari
Nuo:

Tuoj pat grąžinkite siuntinį ten, kur radote. Mūsų bendras pažįstamas padarė klaidą. Jei negrąžinsite, už savo veiksmus neatsakome.

P.s. Niekam nerodykite šito laiško. Mes jus sekame.

– Kaip išsigandau, – tyliai sumurmėjo Yavanna ir uždarė langą. – Pažiūrėk, regis, yra naujienų, – ištiesė jį laiškelį Eragonui.

Eragonas perskaitė laiškelį kelis kartus, tada nusijuokė.
– Man neatrodo, kad kažkas padarė klaidą. Aš manau, kad tas pats jūsų bendras pažįstamas atsiuntė tau vienaragiuką, o tas kas dabar atsiuntė laiškelį nori jį susigražinti arba atimti, nes jis kažkodėl yra labai svarbus. Tamsa ir šviesa. Ką man daryti. Nors geresnis klausimas ką mums daryti?

– Geras klausimas, – susimąsčiusi ištarė Yavanna. – Laukti, kol išsiaiškinsime dar ką nors, kol mūsų priešininkas padarys klaidą, o tada veikti… Ir turbūt veikti greitai.
– Beje, – pridūrė ji, greitai žvilgtelėjusi į Eragoną. – Ar tu tikras, kad nori čia įsipainioti? Jie – kad ir kas tai būtų – greitai sužinos, kad man padedi, o tada gali būti negerai…

Eragonas linksmai nusijuokė.
– Yavanna tu mano draugė ir vien dėl to turėčiau tau padėti, beje yra baisesnis dalykas už mirtį. Tai yra nuobodulys, beje man patinka galvosūkiai, o šitas vienaragiukas gali pretenduoti į metų galvosūkį. – linksmai pasakė Eragonas.
Tenaka linksmai sukranksėjo. Įdomiai pasakei Šėšėlių chane. Eragonas nustebęs žvilgtelėjo į Tenaką. Kodėl tu mane taip pavadinai? Tenakos akys blykstelėjo raudonai. Greitai sužinosi.

– Ačiū, – Yavanna dėkinga pažvelgė į Eragoną.
– O galvosūkis tikrai neblogas… Na, kol kas reikia prižiūrėti mažylį, nors neatrodo, kad tai būtų sunku, – Yavanna linksmai pažvelgė į vienaragiuką, kuris vis dar miegojo, prisiglaudęs prie Eragono.
– Ir gal geriau niekam apie jį nesakom… O kai ateis laikas, sužinosim, kas čia darosi… Reikia tik nežiopsoti ir nepraleisti pro akis jokių užuominų, kurios galbūt gali mums padėti…

Eragonas pasižiurėjo pro langą ir ramiai pasakė Yavannai :
– Pirmas patarimas greitai pasitrauk nuo lango, o antra kuo minta vienaragiukai.

Pasitraukti nuo lango?…
Yavanna net neatsisukusi mikliai pasitraukė į šoną.
– Kodėl? – tyliai paklausė ji Eragono ir truputį garsiau tęsė, – Na, kadangi jie priklauso tai pačiai šeimai, kaip ir arkliai, manau, kad ir maitinasi tuo pačiu, tai yra, vandeniu ir įvairiais žolynais… Nors galbūt jie renkasi kitus augalus, nei jų tolimieji giminaičiai. Kodėl klausi?

Kai Yavanna pasitraukė nuo lango į langą trenkėsi didžiulis akmuo aplink kurį buvo apvyniotas raštelis. Sudaužęs langą atsitrenkė į sieną ir nukrito ant grindų.
– Gal nori perskaityti raštelį? – švelniai pasiūlė Eragonas.

Yavanna krūptelėjo, kai akmuo sudaužė langą ir nukrito visai šalia.
– Na žinai, to jau per daug… – ji išsitraukė lazdelę. – Reparo…
– Beje, ačiū, – rimtai pažvelgė jį į Eragoną. – Visai nenorėjau pasimaišyti jam kelyje…
Yavanna pakėlė nuo grindų akmenį ir nurišo raštelį.
– Jis tau, – perskaičiusi užrašą ant raštelio tarė ji ir padavė Eragonui. – Regis, jau žino apie tave…

Eragonas paėmė laiškelį ir nustebo.

Kam: Eragonui Safyriniui
Nuo:
Šešėlių chane nesimaišyk mano kelyje. Padėk man atgauti vienaragiuką ir būsi apdovanotas.
P.s. Jei pasielgsi neprotingai, aš pats tave nudėsiu.

Eragonas ištiesė laiškelį Yavannai ir rimtai prabilo :
– Kodėl visi mane vadina Šešėlių chanu, tai jau pradeda erzinti.
Eragonas piktai pažvelgė į Tenaką. Tenaka, kas tas Šešėlių chanas? Tenaka liūdnai į jį pasižiurėjo. Tai tu greitai juo tapsi.

Yavanna perskaitė laiškelį ir pakėlė antakius.
– Atrodo, kažkam mes nelabai patinkame, – linksmai tarė ji. – O apie Šešėlių chaną nieko negirdėjau…
Yavanna nuėjo prie knygų spintos ir išsitraukė storą knygą. Greitai ją pervertė ir nusiminusi pažvelgė į Eragoną.
– Čia nieko nėra…
Vienaragiukas pabudo ir atmerkė dideles mėlynas akis. Jį turbūt pažadino akmuo, įskriejęs pro langą…
Akmuo. Yavanna sustingo. Jie visai čia pat…

Eragonas linksmai pažvelgė į Yavanną :
– Žinau apie ką galvoji, bet tu neteisi. Paukštis didumo, kaip gulbė atskraidino šitą akmenuką. O dėl Šešėlių chano… Tenaka kažką žino, bet nieko nesako. Beje aš manau, kad tuoj mūsų mažasis draugas išalks.

Yavanna nusišypsojo. Kažkas gabus legilimantijai? Smile
– Na, jei Tenaka žino, tai anksčiau ar vėliau vis tiek turbūt tau pasakys, – žvilgtelėjo ji į varną, kuris tuo metu žiūrėjo į vienaragiuką.
Yavanna dėl visa ko priėjo prie lango ir pažvelgė žemyn.
Tuščia. Tik keletas klastuolių žaliomis uniformomis šnekasi prie ežero…
– Na, mažyli, ko norėtum? – Yavanna pritūpė prie vienaragiuko ir švelniai jį paglostė.

Eragonas nusijuokė ir priėjo prie pat Yavannos.
– Nors esu dar jaunas, tačiau jau daug patyriau ir iškentėjau. Ilgainiui išmoksti suprasti žmonių žvilgsnius ir judesių reikšmes. Patirtis yra galingas ginklas Yavanna.
Eragonas pažvelgė į lubas ir šyptelėjo.
– O tu neturi jokių žolių savo kabinete?

Yavanna atsisuko ir žvilgtelėjo į Eragoną. Tamsiai mėlynose jo akyse spindėjo džiaugsmo ir kažkokio gilaus liūdesio kibirkštėlės… Yavanna papurtė galvą ir susikaupė.
– Žolės, hm, gal ir turiu kažką, – tarė ji ir susimąstė.
Ne, čia tikrai nieko nebus… Nebent…
Yavanna nuėjo prie neaukštos medinės spintelės ir atidarė apatinį stalčių.
– Gerai, kad neseniai sugalvojau prisirinkti… – ji išėmė ryšulėlį tamsiai žalių stiebelių su plačiais lapais. – Miškinė saulažolė, jam turėtų patikti…

Eragonas pažvelgė į vienaragiuką ir stengėsi atsiminti pamoką apie vienaragius.
– Šiaip vienaragiai nelabai mėgsta vyriškosios giminės atstovų, tačiau šitas mane mėgsta. Tai arba jis labai keistas, arba aš per daug primenu panelę. Kaip manai? Ir duok jam tų žolelių.

Yavanna pradėjo juoktis, išgirdusi Eragono paaiškinimą.
– Na, aš manyčiau, kad čia ypatingas mažylis, – ji linksmai žvilgtelėjo į Eragoną ir pritūpė prie vienaragiuko su žolynais rankoje.
– Ar ne, mažuti?
Vienaragiukas sumirksėjo ir žvaliai pakėlė grakščią galvutę.
– Na, imk, tu turbūt alkanas… – Yavanna padavė jam saulažoles ir atsistojo.
– O kas dabar? – atsisuko į Eragoną.

Eragonas rimtai pasižiurėjo į Yavanną. Tada mostelėjo lazdele ir prieš Eragoną atsirado šachmatų lenta.
– Dabar žaisime šachmatais su mūsų priešu. Pirmas ėjimas priklauso jam.

– O tu manai, jis žaidžia baltais? – šyptelėjo Yavanna.
Nuėjusi ji uždarė apatinį spintelės stalčių ir pažvelgė į šachmatų lentą.
– Jei ką sužinosi, pranešk, gerai? O aš pasirūpinsiu mūsų mažuoju draugu…
Yavanna pažiūrėjo į vienaragiuką, kuris vėl užmigo.

Eragonas žvelgė į lentą ir stengėsi susikaupti. Reikia sužinoti priešo ėjimą prieš jam jį žengiant. Vienaragiukas yra karalius.
– Gerai Yavanna pasirūpink juo, o tuo tarpu turime žvalgytis ir laukti ėjimo.

– Tai jau tikrai…
Yavanna pakėlė vienaragiuką ir nunešė ant samanų kitame kabineto gale. Toks mažiukas, o jau sunkus… Šviesos jam čia turėtų pakakti, pagalvojo, pažvelgusi į platų langą. Tada išsitraukė lazdelę ir sustūmė knygų spintas taip, kad įėjus į kabinetą nieko nesimatytų. Tik to ir betrūko, kad kas nors iš mokinių pamatytų…

Eragonas galvojo ką reiktų daryti.Sugalvojau. Pirma reikia pažinti priešą.Eragonas priėjo prie palangės ir murmtelėjo kelis žodžius. Ant palangės atsirado mažas vienaragiukas.
– Tai tik iliuzija, bet netikiu kad jis užki… – Eragonas nespėjo užbaigti sakinio, kai milžiniškas juodas paukštis bandė pagriebti iliuzinį vienaragiuką, bet jis išskydo ir virto dūmų kamuoliuku.
Eragonas mostelėjo lazdele į paukštį. Sustink pagalvojo jis. Kai paukštis sustingo ir pradėjo kristi žemėn.
Accio. – suriko jis.
Paukštis vos tilpęs pro langą nukrito ant grindų.
– Nu ir žengtas pirmas žingsnis.

Yavanna stebėjo, kaip Eragonas išburia vienaragiuką.
– Ką tu… – pradėjo klausimą, bet staiga viską suprato. Gerai, labai įžvalgu…
Bet to, kas nutiko vėliau, ji nesitikėjo.
– Na ir paukštis… – tyliai tarė ji. – Kas jis toks?…

Eragonas žiurėjo į paukštį ir stengėsi atsiminti visų paukščių aprašymus.
– Aš niekur nemačiau tokio paukščio. Forma jis primena feniksą, tik yra juodas ir didesnis. Beje snapas labiau primena varno snapą, o ne fenikso.

– Nieko sau… – Yavanna pasilenkė apžiūrėti paukščio.
– Tikrai, primena ir feniksą, ir varną… Tenaka, ką tu apie tai manai? – pažvelgė ji į varną.

Tenaka pasuko galvą į Yavanną ir liūdnai sukranksėjo :
– Šešėlių bestija būti mirtis.
Eragonas pažvelgė į Tenaką. O aiškiau negalima. Tenaka liūdnai į jį pasižiurėjo. Ne.
– Šešėlių bestija…Aš kažkur apie tokią girdėjau. Bet kur? Panašiai jaučiuosi kai galvoju apie Kutiano olą.

Yavanna įdėmiai pažiūrėjo į Tenaką, po to į Eragoną.
– Nieko apie tai nežinau… Regis, jūs šiuo klausimu išmanote daugiau, – tarė ji ir pažvelgė į paukštį.
– Manęs nieko panašaus nemokė…

Eragonas įtemptai mąstė.
– Bet tu tik pagalvok kokio galingumo turi būti magas jei suvaldo Šešėlių bestiją. Manęs irgi to nemokė, bet knygoje apie tamsos dvasias, buvau radęs kažką apie Kutiano olą. Lygtais ten kažką skaičiau ir apie šešėlių bestiją.
Tenaka pažvelgė į jo akis. Teisingai mąstai Šešėlių chane.
Eragono akys blykstelėjo.
Aš ne Šešėlių chanas.Tenaka linksmai atrežė :
Dar ne, bet tuoj juo tapsi.

Yavanna stebėjo, kaip Eragonas žiūri į Tenaką. Iš kur jie tiek žino?.. Tiesa, niekad nepaklausiau, iš kur jis…
– Eragonai, o kaip tu..radai Tenaką?
Yavanna žvilgtelėjo į juos abu ir priėjo prie lango. Lauke, regis, viskas buvo gerai…

Eragonas atsisėdo ant kedės ir pažvelgė Yavannai į akis.
– Viskas prasidėjo, kai man buvo 14 metų. Tada aš pirmą kartą susidomėjau šešėlių magija. Supranti mano giminėje buvo daug šešėlių burtininkų. Tačiau tada aš dar to nežinojau. Vienoje tėvo knygoje radau tam tikro ritualo aprašymą. Aš jį panaudojau ir pirmą kartą susitikau Tenaką, bet jis man tik pasakė, kad aš dar per jaunas jį turėti. O kai mes kovėmės su Traiku aš atnaujinau tą ritualą ir jis pasakė savo vardą ir tapo mano draugu. Tai tokios tokelės.
Eragonas priėjo prie lango ir pažvelgė į paežerę.

– Šešėlių burtininkai? – Yavanna susidomėjusi pakėlė galvą. – Gal gali papasakoti daugiau? Ten, kur aš augau, tokių nebuvo…
Yavanna susimąsčiusi pažvelgė į Tenaką. O tu, regis, turi įdomią praeitį…Turbūt ir ateitis bus ne ką mažiau įdomesnė, jei ir toliau taip…

Eragonas pakėlė galvą ir pradėjo žiūrėti į lubas.
– Šešėlių magija susijusi su šešėlių valdymu ir šešėlinių padarų valdymui. Mažai žmonių žino apie šitą magijos rūšį ir dar mažiau ją moka panaudoti. Manyčiau mūsų priešas yra neblogai įvaldęs šitą magijos rūšį. Įsivaizduok, kad tavo šešėlis pakyla ir pasmaugia tave. Jeigu jis yra įvaldęs ją jam tai būtų vienas juokas.

Yavanna apsidairė aplink ir apšiurpo. Už lango temo, kambaryje ėmė rastis vis daugiau tamsių kertelių, vis daugiau šešėlių… Ji įtariai pažvelgė į juos ir pasislinko arčiau Eragono.
– Mūsų priešininkas labai galingas, ar ne? – rimtai paklausė ji. – O klausyk, kaip nuo jų apsiginti? Juk turi būti koks nors būdas…

Eragonas atsiduso ir nelinksmai nusišypsojo.
– Kaip seniai tai dariau, bet tikiuosi, kad man pavyks. – ramiai pasakė jis.
Eragonas susikaupė ir stengėsi pamatyti daiktų tikrajį šešėlį. Akra na kirana nila berda nor kauonor ne lortera.Eragono mėlynose akyse šmėkščiojo šešėliai, o plaukai tapo balti, kaip sniegas. Kambaryje esantys šešėliai pradėjo judėti ir švytėti. Eragonas atsiduso ir viskas nurimo.
– Dabar jis neturėtų mums pakenkti, nors aš tai labai seniai dariau.

Niekur iš čia neisiu, pagalvojo Yavanna ir apsižvalgė. Nors tai kvaila, turbūt to jis ir siekia, kad įsibaimintume…
Ji pažvelgė į Eragoną – jis atrodė truputį pavargęs. Nieko nuostabaus, tie kerai turbūt sunkūs…
Yavanna atsirėmė į palangę. Valandėlę tvyrojo tyla, tik kitapus knygų spintos giliai ir lygiai alsavo vienaragiukas.
– Gal nori arbatos? – paklausė ji Eragono.

Eragonas tyliai sukikeno.
– Arbatos ir šokolado jei turi. Šešėlių nėra tik tamsiausią naktį. Šviesa visuomet meta šešėlį. Ir Yavanna stenkis nieko neišsigąsti, nes jis mums dar gali pagadinti nervus.Baimė trukdo logiškai mąstyti ir įstumia žmogų į pavojingą situaciją.

Yavanna atsiduso.
– Tu teisus, tik… ne visada išeina nebijoti…
Ji išbūrė du puodelius, įdėjo į juos arbatžolių ir užpylė karštu vandeniu iš lazdelės.
– Imk, tik atsargiai, karšta, – perspėjo ji Eragoną. – O šokolado, man regis, irgi turiu…
Atidariusi viršutinį stalčių Yavanna ištraukė šokolado ir padėjo ant staliuko.
– Vaišinkis, – šyptelėjo Eragonui.

Eragonas paėmė truputį šokolado ir greitai jį suvalgė. Tada paėmė puoduką į rankas ir pradėjo iš lėto gerti arbatą.
– Šokoladas geriausiai tinka atstatyti jėgas. Tačiau kam šešėlių burtininkui prireikė vienaragiuko?

– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Yavanna.
– Gal jis kuo nors svarbus kokiam nors plane, kurio mes nežinome?
Yavanna pasiėmė puodelį arbatos, bet greitai padėjo jį ant palangės. Dar truputį per karšta…

Eragonas pažvelgė į Tenaką. Tenaka ką mums daryti?Tenaka pasuko pažvelgė jam į akis ir atsikrenkštęs sukranksėjo :
Wyrda. Uždraustajame miške ieškokite.

– Uždraustajame miške? Ten tikrai galėtų kas nors būti…

Yavanna atsisėdo ant medinės dėžės, kurioje buvo vienaragis. Delnu palietusi jos šoną pajuto kažkokį nelygumą. Po keleto minučių Yavanna atidarė slaptą ertmę dėžės šone ir išsitraukė iš ten sulankstytą popieriaus skiautelę. Nekantriai ją išlanksčiusi pradėjo skaityti.
Labas, Ya, – buvo parašyta raštelyje. – Siunčiu mažylį tau, jam čia nesaugu. Pasirūpink juo. Jis ypatingas, kai ateis laikas, suprasi, kodėl. Dėl manęs nesijaudink, visada pavykdavo išnešti sveiką kailį, pavyks ir šįkart.

Po nakties visada pakyla saulė.

Džeimsas

P.s. Kitos dėžės neturiu, laiko jai surasti irgi – jie jau netoli.
Jokiu būdu neliesk…nespėjau panaikinti.“
Vidurinė sakinio dalis buvo išsiliejusi.
Yavanna nusišypsojo, prisiminusi vaikystės draugą Džeimsą, kurio jau daug metų nematė. Džeimsas buvo geriausias vienaragių augintojas visoje šalyje…Po teisybei, vienintelis vienaragių augintojas. Jie nepakenčia nelaisvės, tik įviliok vienaragį į aptvarą ir gali būti tikras, kad jį praradai, – prisiminė Yavanna Džeimso žodžius. Jis klajojo po miškus, rūpinosi sužeistais vienaragiais, atvesdavo paklydusius atgal į šeimą, ir todėl vienaragiai juo pasitikėjo ir gerbė. O dabar…
Yavanna žengtelėjo į šoną ir pajuto kažką šalto prie kojos. Viskas aplink ėmė lietis. Yavanna išbalo, supratusi išsiliejusio sakinio prasmę.
Jokiu būdu neliesk spynos, ten Nešyklė, kurios nespėjau panaikinti.
Ji pakėlė galvą ir pažvelgė Eragonui į akis. Grįšiu kaip galėdama greičiau… Rūpinkis mažyliu ir…Eragonai, saugokis – –
Yavanna paleido iš rankų Džeimso laiškelį ir dingo.

Eragonas truputį nustebo, kai Yavanna jam atsiuntė mintimis žinutę ir paskui dingo. Eragonas atsisuko į Tenaką. Tu ką nors supranti?. Tenakos akys blykstelėjo kažkokia keista liepsna. Taip mano drauge. Ateina šešėlių metas ir metas tau suprasti save Šešėlių chane.Eragonas mostelėjo į spintą ir sumurmėjo 7 apsauginius burtažodžius. Eime į uždraustajį mišką.Eragonas apsisuko ir išėjo. Tenaka išskrido paskui jį.

((Kol Yavanna buvo išvykusi, Eragonas nuėjo į Uždraustąjį mišką, po to į Olą miške))

Eragonas priėjo prie miško pradžios ir rimtai pažvelgė į miško glūdumą. Tenaka, kaip aš jį surasiu?Tenaka liūdnai pasižiurėjo į jį.Pasinaudok šešėlių magija ir tu jį surasi.Eragonas sugriežė dantimis. Surasiu ir nudėsiu. Eragonas pažvelgė į mišką ir stengėsi pamatyti jo tikrajį šešėlį. Miško šešėliai susiliejo į vieną ir Eragonas lėtai panardino rankas į savo šešėly. Nerta darna sila mornika ne bushina. Eragonas ieškojo to šešėlio kuriame yra daugiausiai šešėlių galios. Tada staiga ištraukė rankas iš šešėlio laikydamas ploną juodą virvelę.Eragonas sekdamas ją nuėjo į miško tankmę.

Eragonas sekė virvutę iki pat kažkokios keistos olos. Už jo nugaros skridęs Tenaka nusileido ant jo peties. Nesijaudink mes esame dviese, o jis tik vienas.Eragonas įėjo į tą uolą ir pamatė įvairius hieroglifus ant sienų. Kur jie man matyti?
– Čia mirties ir atgimimo ženklai. Čia yra viena iš nedaugelio dvikovų vietų ir tu atėjai į vieną iš jų. – pasakė šaltas balsas iš tamsos.
Eragonas atsisuko į tą olos dalį iš kurios sklido balsas, bet vis tiek nieko nepamatė. Staiga visoje oloje atsirado lauželiai kurie apšvietė olą ir metė daugybę šešėlių.
– Taip geriau? – paklausė suvytusi žmogysta.
– Kas tu? Kuo tu vardu? Ir ko tu nori? – ramiai paklausė Eragonas.
– Koks tu smalsus, bet jei taip nori aš esu Ashraelis šešėlių magas ir man reikia užmaršties žvaigždės ir to vienaragiuko. – šaltu, kaip ledas balsu išdėstė jis.
– Tačiau kam tau jo reikia? – rimtai paklausė Eragonas.
– Tau teks apie tai sužinoti, bet ne dabar, truputį vėliau. Beje vaikeli turiu tau pasiūlymą. Tapk mano mokiniu ir atiduok man vienaragiuką. – švelniai pasakė jis.
– Ne, tu jo negausi. Aš Eragonas Safyrinis tau jo neatiduosiu. – Eragonas ramiai pasakė, tačiau jo akys degė keista ugnimi.
– Tada kausimės, jei neatiduosi man rakto. Mes esame vietoje kur mūsų dvikova suteiks laimėtojui galios, o pralaimėtojui kelią į užmarštį. Ar tu sutinki kautis su manimi.
– Taip sutinku.
Eragonas mintyse išvadino save bepročiu ir kvailiu, bet kažkokia liepsna degė jo širdyje.
– Tada kova vyks čia Dvasių oloje, o kovos būdas bus „Šešėlių ranka“. Ar tu sutinki?
– Žinoma. – ramiai pasakė Eragonas.
Jų šešėliai pradėjo tįsti ir susiliejo vienas su kitu. Iš šešėlių išniro didelės juodos rankos ir pradėjo lėtai šliaužti jų kūnais. Tenaka padėk man. Pajuto mintyse Tenakos susierzinimą. Tau pagalbos prireiks vėliau.Eragonas matė, kaip šešėlinė ranka lėtai šliaužė jo kūnu, o ant Ashraelio esanti ranka nė nekrustelėjo. Eragonas pradėjo panikuoti ir ranka pradėjo šliaužti greičiau. Nurimk, tu ramus…. Eragonas pradėjo jausti palengvėjimą ir pajuto, kaip ant jo esanti ranka iš lėto pradėjo stoti, o ant Ashraelio esanti ranka pradėjo kilti link jo gerklės. Ashraelis nusijuokė ir ranka esanti ant jo sustojo, o ranka esanti ant Eragono greitai kilo link gerklės. Eragonas pajuto pyktį, širdgėlą ir meilę. Ką aš myliu? Aš nesuprantu.Bet jis nukreipė visus savo jausmus į rankas. Ant Eragono esanti ranka subyrėjo į šipuliu, o esanti ant Ashraelio pasiekė jo gerklę ir jį pasmaugė.
– Aš stipresnis už tave. Išnyk nežinomybėje. – pergalingai pasakė Eragonas.
– Neeee. – paskutinį kartą suriko jis.
Eragonas pajuto skausmą. Skausmas buvo toks stiprus, kad jis pargriuvo ant žemės ir pradėjo raitytis.Ypač skaudėjo delnus. Ant užskrido Tenaka. Čia mano paskutinė dovana tau Šešėlių chane. Tu dar daug patirsi. Neužmiršk manęs.Eragonas pajuto, kaip Tenaka lengvėja. Nukreipė žvilgsnį į jį ir pamatė kaip jis tirpsta ir susilieja su juo.Nesijaudink aš tau nebereikalingas ir dėl to išeinu ir suteikiu tau paskutinę savo dovaną.Staiga pajuto paskutinę jo mintį. Už viską reikia mokėti. Kartais savo pavidalu, o kartais siela. Tau teks sumokėti abiejais.Eragonas pajuto paskutinį skausmo pliūsnį ir apalpo.

Visą kelią iki olos Monila bėgo, virto, kėlėsi ir vėl bėgo. Keistas jausmas,
kad kažkas kažkam atsitiko jos neapleido visą laiką. Monila nesugebėjo
jo paaiškinti tiesiog žinojo, kad turi ten nukakti. Įbėgusi į olą esančią
miško viduryje mergaitė sustojo. Taip, čia yra ta vieta. Įbėgusi į olą
pamatė keistą dalyką. Matytą figūrą, tačiau plaukai… Jie balti…
Profesorius?… Negali būti.
Monila pribėgo prie Eragono.
– Profesoriau! Velniai griebtų, ką daryti?
Ji nusiplėšė gabalą atsiausto ir sušlapino pliūpsniu vandens iš lazdelės.
Šlapia apsiausto atraiža šluostė profesoriaus veidą.
– Pofesoriau, prašau, atsibuskite.
Tuomet pamatė profesoriaus delnus.
– Penkiakampės žvaigždės… – tyliai sumurmėjo Monila.
Mergaitė nežinojo, ką rayti. Pagalbos kviesti tikrai neis ir napaliks
mokytojo čia vieno. Ji tegalėjo laukti, kol jis atsibus…

Eragonas sapnavo keistus sapnus. Staiga pasijuto esąs oloje, tokioje pačioje kaip šita tik viduryje degė laužas, o prie laužo sedėjo į apsiautą susisukusi figūra.
– Kas tu? – neramiai paklausė Eragonas.
Kokia keista diena, jau geriau būčiau šiandien neatsibudęs.
– Bet būtum tiek praleidęs, mano mielas Šešėlių chane. – pasigirdo švelnus moteriškas balsas.
– Kas tu esi ir kas buvo Ashraelis? – ramiai paklausė jis.
– Mano vardas kol kas tau bus paslaptis, o dėl Ashraelio… tu koveisi šauniai ir nukovei priešą, kurio bet kas nenukautų. – lėtai keldamasi pasakė ji.
Tada ji priėjo prie jo ir švelniai jį pabučiavo.
– Ate naujasis Šešėlių chane…
Eragonas nespėjo išgirsti viso sakinio ir pajuto keistą jausmą tarytum būtų panaudojęs nešyklę. Pramerkė akis ir jautė jose esančius šešėlius. Pamatė prieš save susurūpinusią Monilą.
– Sveika Monilą ką tu čia veiki?

Monila nusišypsojo, pamačiusi, kad jis atsimerkė. Bet suglumo, nuo
pateikto klausimo.
– Aš… Aš net nežinau, ką čia veikiu. Tiesiog buvau išvykusi į Skersinį
Skersgatvį ir staiga suvokiau, kad kažkas vyksta, kad skubiai turiu grįžti.
pagalvojau, kad blogai Angertui, tas jausmas vedė iki šios olos.
Monila atplėšė dar vieną skiautę nuo apsiausto ir vėl sušlapino lazdele.
– Pati nesuvokiau gerai, kas dėjosi galvoje… Profesoriau, kas jūsų
plaukams? Jie baltut baltutėlai.
Kaip mano senelio… Monila šyptelėjo. Ir palietė vieną baltų plaukų
sruogą, tarsi tikrindama, ar jie tikri.
– Ir jūsų delnams, juose… penkiakampės žvaigždės.
Mergaitė pažvelgė į mokytojo delnus. Jai buvo labai keista. Ji uždėjo
šlapią apsiausto atraižą Eragonui ant galvos.
– Ką jūs čia veikėte, kas jums nutiko?
Apibėrė Eragoną klausimais Monila.

Eragonas tyliai atsiduso ir sumurmėjo.
– Už viską reikia mokėti. Kartais reikia mokėti savo pavidalu, o kartais siela. Man teko sumokėti abiejais. Už tokią pergalę kurią šiandien pasiekiau ir už naujas jėgas reikėjo sumokėti.
Eragonas iš lėto atsikėlė.
– Eime iš šitos vietos. Čia gyvena sielos, o sielų trukdyti negalima.

Monila atistojo ir nužvelgė prfesorių.
– Jei keitėsi tik išvaizda, o ne vidus tai niekis, bet pasikeitus žmogui siela,
vidumi tai jau nėra gerai. Jei jūs pasikeitėte ir vidumi mokytojau, kelio
atgal neberasite, bet jo ieškoti turbūt jums net nereikės. Jūs žvelgiate į ateitį. Praeities jums nėra.
Mergaitė apsižvalgė aplink.
– Sielos? Na tuomet tikrai eime. Beje, pasakykite, kokią pergalę? Ką
nugalėjote? Jūs neesate paprastas burtininkas profesoriau…

Eragonas atsirėmė į sieną ir parodė į hieroglifus.
– Šita vieta nėra paprasta, o koviausi aš su šešėlių burtininku Ashraeliu, o dėl ko kovėmės, tai jau mano reikalas. Aš praeities nepraradau, tačiau kažką tikrai įgijau.
Eragonas pažvelgė į Monilą ir kažkaip keistai pasijuto.
– Vieną dieną tave pramins Gyvybosiurbe. Net nežinau kodėl taip pasakiau, bet jaučiu, kad taip atsitiks. Nu eime. – padrąsino Eragonas.
Eragonas išėjo iš olos.

Monila pažvelgė į hieroglifus ant sienos. Palietė juos pirštų galiukais. Jie
reiškė kažką labai svarbaus. Tačiau ką. Kovos, šešėliai… Visą tai sukosi
mergaitės galvoje. Monila apsisuko ir ušėjo paskui Eragoną iš olos. Ši
vieta buvo kažkuo neįprasta. Labai keistai mane pavadino… Pagalvojo Moni.

(( toliau seka istorija, kaip Monila ir jos brolis Angertas nutraukia vaikystėje duotą Keltų priesaiką, o Monila tampa Eragono mokine ir jis ją moko šešėlių magijos))

Eragonas iėjo į olą lydimas Silmarijos. Eragonas ėjo į olos gilumą ir ieškojo hieroglifų panašių į pentagramą. Staiga prie vieno simbolio sustojo. Šitas ženklas yra vienaragis ir prie jo pentagrama. Įdomu ką tai reiškia? Matyt nieko gera. Eragonas atsisėdo ant žemės ir ėmė tyrinėti aplink tą paveikslą esančius hieroglifus.

Eragonas ilgai ir nuobodžiai žiurėjo į hieroglifus ir stengėsi suprasti simbolių reikšmes. Sfera, galia, vienaragiukas, raktas, šešėlis, gyvenimas ir mirtis. Silmarija tu ką nors čia supranti?. Pantera pakėlė galva ir pažvelgė į jį mieguistu žvigsniu. Tu atsinešk čia senovės hieroglifų žodyną ir tą knygą apie gyvuosius numirėlius „Aschatą Nekromikona. Aš nesuprantu kam tau reikėjo tokios retos knygos apie nekromantiją. Eragonas švelniai nusijuokė. Juk aš kolekcionuoju visas senas ir retas knygas kokias tik pamatau. Sutinku, kad esu surinkęs didžiulę juodosios magijos knygų seriją. Visos labai retos ir pavojingos, tačiau kartais praverčia.Pantera pasitrynė į jo ranką. Eime. Eragonas atsiduso ir išėjo iš olos.

((Veiksmas grįžta į Yavannos kabinetą))

Eragonas iėjo į kabinetą ir numetė maišą ant žemės. Tada vėl pagalvojo kur dingo Yavanna. Ji yra stipri burtininkė. Ji greitai grįš.Eragonas nuėmė apsauginius užkeikimus ir atidarė slaptavietę. Vienaragiukas tiesiog užšoko ant jo, o Eragonas pargriuvo ir vienaragiukas pradėjo laižyti jo veidą. Eragonas nustūmė vienaragiuką ir nusijuokė.
– Gana jau tu mažiau. Matau pasilgai manęs. Aš tau valgyti atnešiau. – linksmai pasakė Eragonas.
Eragonas išbūrė dubenėlį ir pripylė jį pašaro. Tada išbūrė kibirą ir pripildė jį vandens. Vienaragiukas pradėjo godžiai valgyti maistą, o Eragonas pažvelgė į amuletą. Jo veide pasirodė nuostaba ir siaubas. Tie ženklai aplink pentagramą. Visai kaip mano.Eragonas palaukė kol jis pavalgė tada uždarė jį į slaptavietę ir ją užbūrė, o dubenėlį ir kibirą sunaikino. Tada atsiduso ir išėjo iš kabineto.

Kabinete sušvito melsva šviesa, o kai ji išblėso, kabineto vidury stovėjo Yavanna ir dar vienas vaikinas tamsiais plaukais. Yavanna lėtai pakėlė ranką prie galvos. Kodėl viskas taip sukasi… Po kiek laiko galvos svaigimas praėjo, ir ji apsidairė.
– Čia tavo kabinetas? – smalsiai paklausė Džeimsas – tai buvo jis.
Yavanna linktelėjo ir nuėjo prie knygų spintų. Atidariusi slėptuvę pamatė vienaragiuką, kuris, išgirdęs garsus, pakėlė galvą. Džeimsas susidomėjęs nusekė paskui Yavanną, jo akys sužibo, kai jis pamatė mažylį.
– Štai kur tu, – linksmai tarė jis. – Na, ateik čia…
Vienaragiukas pribėgo prie Džeimso, o šis jį paglostė.
– Atrodo, tu sotus… Puiku, regis, buvai gerai prižiūrėtas, – šyptelėjo jis.
Yavanna nusišypsojo Džeimsui ir nuėjusi uždarė langą. Dėl visa ko…

Eragonas tyliai niūniuodamas iėjo į kabinetą. Pamatęs Yavanną su kažkokiu vaikinu nusijuokė.
– Sveika Yavanna. Seniai matyta, gal kokių naujienų atvežei iš tolimų kraštų? – linksmai paklausė Eragonas.
Silmarija irgi įėjo į kabinetą ir atsigulė prie Eragono kojų.

Yavanna staigiai atsisuko, išgirdusi atidaromas duris. Kabinete stovėjo kažkoks vaikinas sniego baltumo plaukais. Yavanna nejučiom išsitraukė burtų lazdelę, ir tik tada pažino Eragono balsą.
– Eragonai, čia tu? – netikėdama paklausė ji. Įdėmiai nužvelgusi jį, šyptelėjo.
– Regis, tikrai tu. Kas nutiko? – smalsiai paklausė ji. – O dėl naujienų iš tolimų kraštų…
Yavanna šypsodamasi atsisuko į Džeimsą, kuris tebeglostė vienaragiuką, bet irgi žiūrėjo į Eragoną.
– Naujienos pačios atkeliavo, – tarė ji, mostelėjusi ranka Džeimso link. – Džeimsai, čia Eragonas, Eragonai, čia Džeimsas…

Eragonas linksmai šyptelėjo Džeimsui.
– Mano savaitė išvis buvo linksma. Susikoviau su šešėlių burtininku vardu Ashraelis, nukoviau jį tačiau pats vos nenumiriau. Tenaka susiliejo su manimi ir man paaiškėjo, kad jis buvo paslėpęs ar ištrynęs prisiminimus apie šešėlinę magiją. Taip pat Ashraelis pasakė, kad vienaragiukas yra kažkoks raktas. Taip pat keistoje oloje uždraustajame miške radau keistų hieroglifų. Beje susipažink su mano nauja šešėlių bestija Silmarija. – linksmai pasakė jis.
Silmarija priėjo prie Yavanos ir pradėjo prie jos glaustytis.

Yavanna klausėsi Eragono ir kuo toliau, tuo labiau stebėjosi.
– Na ir nuotykiai…
Ji pagarbiai pažvelgė į priėjusią panterą.
– Labas, Silmarija, – tyliai tarė jai ir švelniai perbraukė ranka tankų jos kailį.
Džeimsas iš toliau stebėjo Silmariją, o išgirdęs Eragono pasakojimą rimtai pažvelgė į jį.
– Štai kodėl jie manęs nebepersekiojo pastarosiomis dienomis… – tyliai tarė jis. Priėjęs prie Eragono ištiesė jam ranką ir tarė:
– Dėkui už pagalbą. Vienas tikrai nebūčiau jų įveikęs… Nežinau jokių šešėlinių magijų, ir tie dalykai man nesuprantami, bet kai jie vos nenudėjo manęs ir mano vienaragiuko… Na, žodžiu, dėkui, – paprastai užbaigė jis.

Eragonas linksmai nusijuokė ir paspaudė jo ranką. Bet greitai surimtėjo ir ramiai paklausė :
– Ir ar tu žinai kodėl jis jį persekiojo? Ir jau kur, kur, o Hogvartse nesitikėjau sutikti kito šešėlių mago. Mūsų nėra daug ir tie kurie tarnauja kuriai nors pusei nepuola saviškių. Tas daiktas matyt yra labai vertingas. Jeigu tai daiktas, nes vienaragiukas yra tik raktas. Tačiau mums reikia rasti spyną. – mąsliai užbaigė jis.

Yavanna kaip įprastai pažvelgė pro langą ir sustingo.
– Atsiprašau, aš greit grįšiu, – tarė ji ir skubiu žingsniu išėjo iš kabineto.
Džeimsas linktelėjo Yavannai ir susimąstęs klausėsi Eragono.
– Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, – masliai tarė jis. – Bet manau, kad pats vienaragiukas čia niekuo dėtas… Esmė yra štai kur, – Džeimsas piktai nužvelgė žvaigždės formos pakabuką ant mažylio kaklo. – Vieną dieną jis grįžo visas susibraižęs, išsigandęs ir su šituo daiktu ant kaklo… Nespėjau jo nuimti. O tada atėjo jie…
Džeimso veidas apsiniaukė ir jis kelias akimirkas tylėjo.
– Jie norėjo mažylį pasiimti, bet aš buvau greitesnis. Atsiunčiau jį Yavannai, o kas toliau buvo, regis, žinai geriau už mane… Aš pats keletą dienų slėpiausi nuo jų, o pastarosiomis dienomis jie susidomėjo kažkuo kitu. Dabar žinau, kad tai buvai tu… Ką manai apie šią žvaigždę?

Eragonas priėjo prie lango ir pažvelgė į dangų.
– Šitas ženklas gali reikšti arba didelį blogį arba didelį gėrį. Žiobarai tiki, kad panaudojus pentagramą galima iškviesti demonus. Tačiau aš nemanau, kad tai įmanoma. Tačiau durų paslapties mums reikia ieškoti toje oloje, kur aš susikibau su Ashraeliu. Eisi kartu?

Džeimsas pamąstė ir linktelėjo.
– Gerai, eime. Šešėlių magijos neišmanau, pasakau iš karto… Bet padėsiu kuo galėsiu.
Džeimsas pritūpė prie vienaragiuko ir išsitraukė burtų lazdelę. Vienas burtažodis, ir žvaigždė jau buvo jo delne.
– Mažylio geriau nesiveskim, jis vis tiek čia niekuo dėtas…
Džeimsas atsistojo.
– Tik kelio iki tos jūsų olos nežinau…

Eragonas liūdnai pažvelgė į vienaragiuką.
– Kelią parodysiu aš, o dėl vienaragiuko… Jis mums taip pat reikalingas. Tuose hieroglifuose buvo minimas ir vienaragiukas.

Džeimsas pažvelgė į auksaspalvį vienaragiuką, kuris, priėjęs prie panteros, patikliai į ją žiūrėjo.
– Na gerai, – trumpai tarė jis. – Bet neleisiu, kad jam kas nors atsitiktų.
Jis pasuko link durų, vienaragiukas nusekė paskui.

Eragonas linksmai pažvelgė į Silmariją. Tu jam nelabai patikai.Pantera pažvelgė jam į akis. Aš vienaragių nemėgstu. Jie per daug neskanūs. Eragonas vyptelėjo ir išėjo iš kabineto.

(( vėl į olą))

Eragonas su Džeimsu ilgai ėjo iki olos. Eragonas parodė iėjimą į olą ir pridėjo pirštą prie lūpos.
– Atsargiau, ten gali kas nors laukti. – sušnibždėjo jis.
Eragonas tyliai įėjo į olą. Paskui jį greitai ir nepastebimai įėjo Silmarija.

Džeimsas įsižiūrėjo ir pamatė tamsuojančią angą į olą.
Kokia tamsi vieta… Bet mačiau dar ne tokių, pagalvojo jis ir nusekė paskui Eragoną į vidų.
Eidamas į vidų išsitraukė savo lazdelę. Geriau būti pasiruošus…

Eragonas ieškojo simbolių kuriuos buvo matęs anksčiau. Kodėl aš taip nejaukiai jaučiuosi šitoje vietoje. Juk ne kartą buvau.Eragonas staiga šyptelėjo pamatęs tuos hieroglifus kurių jam reikėjo. Jis pamojo Džeimsui. Staiga išgirdo, kaip kažkas sutraškėjo. Eragonas atsisuko į garso pusę.

Džeimsas jau norėjo eiti prie kažkokių ženklų ant sienos, kuriuos jam rodė Eragonas, kai išgirdo kažkokius keistus garsus.
Atsargiai ir greitai nuėjęs garsų pusėn jis nustėro. Iš griovelio, ėjusio oloje, ėmė kilti vanduo, ir greitai upeliu nusroveno kažkur gilyn. Bet ne tai išgąsdino Džeimsą…
Beklaidžiodamas miškais jis įgudo gerai matyti tamsoje, ir dabar pamatė, kaip mažąjį vienaragiuką, nuklydusį toliau, įtraukė vandenyje atsiradęs tamsus sūkurys.
Džeimsas pačiupo jį ir visą šlapią ištraukė. Sukūrys iš karto dingo, liko tik skaidrus upelis, čiurlenantis oloje.
– Laikykis šalia jos, – stumtelėjo vienaragiuką šalia Silmarijos Džeimsas ir atsisuko į Eragoną.
– Kas čia buvo?

Eragonas žiurėjo, kaip Džeimsas ištraukė vienaragiuką.
– Kas keisčiausia, kad puolė jį, o ne mus. Beje mestelk man pentagrąmą. – ramiai pasakė Eragonas.
Tada pažvelgė į Silmariją. Saugok jį. Silmarija pražiojo burną ir parodė aštrius dantis. Tegu tik ateina. Visus sudraskysiu.

Džeimsas prisiminė kišenėje tebeturintis pentagramą.
– Gaudyk, – išsitraukęs ją pametėjo Eragonui.
Įsitikinęs, kad vienaragiukas niekur nesitraukia nuo panteros, jis įsižiūrėjo į sieną.
Pirštais perbraukė per hieroglifus, išraižytus sienoje ir pajuto kažką keisto.
– Čia kitokia uoliena, negu ten, kur nėra hieroglifų, – tyliai tarė jis.

Eragonas sugavo pentagramą ir nugriuvo užkliuvęs už kažko. Kas per velnias…Eragonas pažvelgė į tą daiktą už kurio užkliuvo. Tai buvo mažas saulės laikrodis ir prie jo kažkokia spyna. Spyna pentogramos formos žinoma.Eragonas įdėjo pentagramą į spyną ir pasuko. Hieroglifai pradėjo švytėti, o siena ant kurios jie buvo išraižyti pradėjo dūlėti. Greitai ir hieroglifai ir siena išnyko. Liko tik tunelis vedantis į akliną tamsą. Eragonas šyptelėjo Džeimsui.
– Gal nori pirmas įeiti? – ramiai paklausė Eragonas.
Tada nusijuokė ir pradėjo eiti tuo tuneliu.

– Koks malonus pasiūlymas, – linksmai pasišaipė Džeimsas. – Bet mažiau kalbų, daugiau darbų…
Jis įėjo į tamsų tunelį.
– Lu… – pradėjo burtažodį, bet jo nebaigė.
Jei ten kas nors yra, nebūtina jiems apie savo atvykimą pranešti iš karto…

Eragonas išėjo iš tamsaus tunelio į puikiai apšviestą salę. Matyt tunelis buvo užkerėtas.Eragonas net išsižiojo pamatęs kas yra toje salėje. Salė buvo apvali ir joje švitė daugybė keistų šviestuvų kurie buvo padryti iš deimantų. Tai pat ten buvo daugybė durų, bet didžiausią įspūdį darė du dižiuliai akmeniniai feniksai. Vienas buvo baltas, okitas juodas. Eragonas atsisuko į džeimsą.
– Ar tu matai tą patį, ką ir aš?

Džeimsas nustebęs žvalgėsi.
– Atrodo, tą patį… – tyliai tarė jis.
Kol jie žiūrėjo, vienaragiukas, atsekęs iš paskos, pasitraukė nuo Silmarijos ir nubėgo prie feniksų. Atsargiai juos apėjęs, atsistojo viduryje tarp balto ir juodo fenikso ir bakstelėjo nosimi baltąjį. Šviesa tuoj pat užgeso, viskas ėmė suktis…
Tai truko neilgai. Po kelių akimirkų vėl įsižiebė šviesa, tik tarp dviejų feniksų, kur anksčiau stovėjo vienaragiukas, dabar nuo ten nušokęs ir atbėgęs prie Džeimso, stovėjo didžiulė skrynia, apkaustyta žvilgančiu metalu. Ant jos spindėjo išraižyti medžiai, saulė, žuvėdros…

Eragonas linksmai pažvelgė į Džeimsą.
– Gerai, kad jį pasiėmėme, tačiau dabar yra svarbesnis klausimas. Ar mes atidarysime šitą skrynią? O gal paliksime ją čia? Nu bet aš ją vis tiek patyrinėsiu.
Eragonas priėjo prie skrynios. Staiga skrynia sužibo balta spalva ir atsidarė. Skrynioje buvo tik sena laiškas. Eragonas paėmė laišką ir padavė Džeimsui.
– Gal nori paskaityti? – ramiai pasiteiravo jis.

Džeimsas dvejodamas paėmė laišką.
Raidės buvo plonos ir grakščios, sidabru šviečiančios ant lapo. Po kiek laiko jų akinantis spindesys priblėso, bet jos vis tiek švelniai žėrėjo.
Džeimsas bandė įskaityti, bet papurtė galvą.
– Šitų raidžių aš nesuprantu, – tarė jis. – Nepanašu į jokią kalbą, kurią mokėčiau, o moku nemažai… Gal čia koks kodas?

Eragonas paėmė laiškelį ir stengėsi pažiūrėti į jį šešėlių regėjimu. Raidės užgeso, tačiau laiškelis buvo parašytas normalia kalba :

Nuo :
Kam : Kvailiams išdrįsusiems ieškoti to daikto.
Kad ir kokie kvailiai jūs esate ieškodami gantaros, tačiau aš vis tiek turiu jums pasakyti pora patarimų. Pirmas : Baltas ne visada baltas, o juodas ne visada juodas. Antras : Jei su blogiu kovioi naudodamas blogį darysi tik blogį. Trečias ; Stenkitės daryti kuo mažiau blogio. Susitiksime pragare.
P.s. Jei atkeliausite į pragarą atneškite ko nors valgomo.

Eragonas mostelėjo lazdele ir tekstas tapo normalus ir paprastam regėjimui.Eragonas padavė laišką Džeimsui.
– Laiškas švelniai tariant keistas. – linksmai pasakė Eragonas.

Džeimsas perskaitė laišką ir šyptelėjo.
– Švelniai tariant tikrai keistokas… Na, apie jokias gantaras nieko neišmanau, o mums jau būtų metas namo, ar ne?
Džeimsas pažvelgė į vienaragiuką, kuris stovėjo šalia ir markstėsi.
– Jau nori miego… O ir mama vienaragė jo jau pasiilgo…
Atidavęs laišką Eragonui Džeimsas rimtai pažvelgė į jį.
– Nežinau, kas čia darosi, bet sėkmės tau, tai atrodo gana pavojinga…

Eragonas ilgai žiurėjo į Džeimsą. Tada apsisuko.
– Džeimsai aš einu į Yavannos kabinetą, o tu matyt eisi į miestelį. Beje, kaip tu pasieksi namus?
Eragonas atsisuko ir pažvelgė į Silmariją. Palydėk juos ir tada nueik į Yavannos kabinetą.Silmarija švelniai sumurkė. Gerai.
– Džeimsai, kad ir kur norėtum dabar nueiti Silmarija parodys tau kelią. Aš labai skubu, tai iki pasimatymo.
Pasakė Eragonas ir išbėgo.

– Iki, – linktelėjo Džeimsas Eragonui. – Buvo malonu susitikti…
Džeimsas pakėlė vienaragiuką, kuris jau buvo pavargęs, ir pasuko išėjimo link. Silmarija nuėjo šalia.
Perėjęs tamsų tunelį Džeimsas sustojo ir žvilgtelėjo į panterą.
Nežinau, kur čia viskas yra, bet gal ir nereiks…
Jis išsitraukė burtų lazdelę ir apsidairė, ar nieko nėra aplink, bet jį stebėjo tik mieguistos vienaragiuko ir įdėmios panteros akys.
– Portus, – tarė, nukreipęs lazdelę į akmenį, gulintį ant žemės. Jis nušvito mėlyna šviesa.
Parašysiu Yavannai vėliau, pagalvojo jis. Dabar jau metas keliauti…
– Dėkui už pagalbą, – tarė jis Silmarijai. – Na, iki, gražuole…
Džeimsas, viena ranka laikydamas vienaragiuką, kita palietė akmenį, kurį ką tik pavertė Nešykle. Po kelių akimirkų oloje stovėjo tik Silmarija, bet ir ji greitai apsisuko ir išėjo.

(( Yavanna tuo metu iš ežero ištraukė Elisą ir nugabeno ją pas Madam Pomfri. Ten ir nuėjo Eragonas. Kai parodė jai laišką, rastą oloje, į olą grįžo kartu))

Eragonas iėjo į olą ir pamojo ranka Yavannai, kad ji eitų toliau tuneliu. Eragonas ėjo tuneliu ir mąstė ką galėtų reikšti laiške pasakytos užuominos. Jis turėjo būti šešėlių magu, kad parašytų tokį laišką.
Eragonas prisimerkė, nuo staigios šviesos.
– Matai Yavanna, kaip čia smagu.

Yavanna įėjo paskui Eragoną į olą.
– Oho… – ji apsidairė aplink. Spindintys deimantai, didžiuliai feniksai, tarp jų stovinti atvožta skrynia…
– Tarsi kitas pasaulis.. Kiek metų jis čia buvo, kol jūs jį atradote?… – tyliai paklausė Yavanna.
Viskas dvelkė senove, kažkuo tolimu ir nesuprantamu, kažkuo, kas traukė ir viliojo, kaip paslaptys, kurias gali netyčia sužinoti ir būti per mažas suprasti iki galo…

Eragonas apžvelgė salę liūdnu žvilgsniu.
– Aš netgi nesuprantu. Degradavome ar pažengėme mes magijos srityje?Dabar mums reikia gerai apžiurėti salę ir rasti kokią nors užuominą kuri mums padėtų nuspręsti kurias duris reikia mums pasirinkti.

– Duris? – Yavanna klausiamai pažvelgė į Eragoną. – Čia yra durys?
Yavanna žengė link feniksų, kai jos žvilgsnį patraukė kažkas blizgantis ant grindinio.
Ji pasilenkė ir pakėlė nuostabaus grožio gėlę. Žiedas buvo išraižytas iš jūros žalumo berilo, o stiebas ir lapeliai išlieti iš švelniai spindinčio sidabro. Ji priklauso kažkokia istorijai, kurios galbūt jau nesužinosime, nes istorija ne viską palieka, liūdnai pagalvojo ji.

Eragonas klausiamai pažvelgė į Yavanna.
– Nejaugi tu nematai durų? Juk jų čia yra gana nemažai. – ramiai pasakė Eragonas.
Eragonas atidarė vienas duris ir pamatė, kad jos veda į nuostabaus grožio sodą. Visos gėlės buvo pagamintos iš brangakmenių, net žolė buvo padryta iš smaragdo.
– Yavanna pažvelk čia. – linksmai pasakė Eragonas.

Yavanna pakėlė galvą ir apstulbo.
Aš jų tikrai anksčiau nemačiau… Kokie čia burtai?
Ji žvilgtelėjo Eragonui per petį.
– Nuostabi vieta… O kažin, kas ten?
Yavanna parodė paprastutes duris, kurios atrodė labai neįprastai tarp dailių ir išpuoštų kitų durų.

Eragonas smalsiai pažiurėjo į duris. Čia tikrai turėtų būti tos durys, bet jei čia ne tos durys… Ai, nepabandęs šampano negersi. Eragonas atidarė duris ir pasižiurėjo kas yra viduje. Už durų buvo dar vienas tamsus tunelis. Tam magui tikrai patiko tamsūs tuneliai. Eragonas nusijuokė ir atsisuko į Yavanną.
– Tas magas tikrai buvo labai keistas ir jam labai patiko tamsūs tuneliai. Einam toliau? – linksmai paklausė Eragonas.
Staiga iš tunelio pasigirdo keistas garsas, lyg griausmas sumaišytas su juoku. Eragonas nusijuokė ir įėjo į tunelį. Tunelis nebuvo ilgas ir Eragonas greitai išėjo į dielį keturkampį kambarį. Tamsa ir šviesa. Kas čia po velnių?Vidurį didžiulio kambario stovėjo milžiniška bedžionės statula. Nors statula buvo akmeninė, tačiau beždžionės akys atrodė tartum gyvos. Eragonas priėjo prie beždžionės ir palietė ją. Statula net nesukrutėjo ir Eragonas atsikvėpė.
– Yavanna ateik čia ! – garsiai sušuko Eragonas.

Yavanna smalsiai žiūrėjo į tunelį ir jame pranykstantį Eragoną. Ir iš kur jis toks drąsus, tyliai pagalvojo ji ir žengė į tunelį. Tamsa iš karto apsupo ją iš visų pusių. Kažkokie šešėliai šmėkčiojo aplink, girdėjosi neaiškus kuždesys… Kokie šešėliai, Yavanna, vaidenasi… Čia juk visiška tamsa. Yavanna neapskaičiavo tunelio pločio ir netyčia prisiglaudė prie sienos. Ji buvo šilta ir sausa, ir iškart pasidarė ramiau, regis, net tamsa pasidarė ne tokia klampi ir juoda… Yavanna įkišo ranką į kišenę ir apčiuopė raktą, kurį buvo radusi žolėje po orchidėjomis, kai vedė pamoką pirmakursiams. Raktas buvo maloniai vėsus… Yavanna aukščiau pakėlė galvą ir išėjo į kitą salę.
Ten jau stovėjo Eragonas ir žiūrėjo į didžiulės beždžionės statulą.
– O kas čia dabar?… – tyliai paklausė Yavanna.

Eragonas linksmai pažvelgė į Yavanną.
– Čia Yavanna yra gorilos statula. Tik man įdomu, kaip buvo padarytos jos akys.
Eragonas eidamas ant gorilos netyčia užlipo ant kažkokio ženklo. Gorilos akys plykstelėjo ir balsas sklindantis ir iš gorilos ir kartu iš niekur kreipėsi į juos.
– Jeigu su blogiu kovoji naudodamas blogį, tai ką tu padarai? – paklausė kleistasis balsas.
Eragonas nusijuokė žiurėdamas į statulą.
– Hmmm matyt blogį.
Viena gorilos akis užgeso.
– Dabar klausimas tavo draugei. Ar visada baltas yra baltas, o juodas yra juodas? – piktai paklausė jis.

Yavanna truputį nustebusi žiūrėjo į statulą. Ji norėjo įspėti Eragoną, kad jis nekliudytų kažkokio piešinio ant grindų, bet… buvo per vėlu.
Išgirdusi klausimą Yavanna šyptelėjo.
– Ne, ne visada, – tarė ji, žengdama arčiau Eragono.
Kita gorilos akis taip pat užgeso. Bet tik akimirkai… Iš kažkur blykstelėjo akinanti šviesa ir užplūdo salę. Pasigirdo kažkoks keistas garsas, lyg zvimbianti strėlė ar…Yavanna negaišo laiko pamąstymams, ji čiupo Eragoną už rankos ir patraukė žemyn, pasilenkdama pati.
Kai šviesa nuslopo, Yavanna atsimerkė. Sienoje prieš juos virpėjo penkios ietys…
Statulos nebebuvo. Vidury salės tamsavo didžiulė kvadratinė anga, o joje matėsi siauri laipteliai…

Eragonas linksmai pažvelgė į ietis.
– Žinai Yavanna aš visada tokios norėjau.
Eragonas palietė vieną ietį ir ji subirėjo. Eragonas sukikeno ir pradėjo leistis siaurais laiptais. Eragonas atsidūrė tunelyje kuris išsišakojo į du kelius. Vienas vedė į nepaprasto grožio sodą, o kitas į tamsią ir niūrią kanalizaciją kur lakstė vien žiurkės ir žemesniosios formos. Juodas nevisada juodas, o baltas nevisada baltas. Matyt jis apie šitą vietą šnekėjo.Eragonas linksmai niuniuodamas nuėjo keliu vedančiu į kanalizaciją. Kai Eragonas iėjo į kanalizaciją ji sužibo visokiomis spalvomis ir virto didžiule sale. Salėje nieko nebuvo tik mažas akmeninis stalelis ir laiškas ant jo.
– Žinai Yavanna man šiti požemiai pradeda patikti.
Ereagonas paėmė laiškelį ir nustebo, kad jis visiškai tuščias. Pažvelgė į jį tarytum ruošdamasis žiurėti į savo šešėlį ir nenustebo, kad atsirado sakiniai laiške.

Nuo : Tas kuris jus visus nužudys.
Kam : Tiems kvailiams kurie mirs.
Man keista, kad tokie kvailiai nuėjo taip toli. Matyt jūs visiški idiotai ir jums velniškai sekasi. Tas daiktas kurį aš paslėpiau yra šitame kambaryje. Jis didelis ir piktas. Ne, aš tik pajuokavau idiotai jūs nelaimingi. Idiotizmas šį kartą jums nepadės. Nesurasit kvailiai jūs nieko, bet kadangi jūs esate toki kvaili aš paskysiu jums užuominą. Ieškokite ten kur radote mane aš stoviu čia pat, bet kartu labai toli. Kadangi jūs visiški idiotai ir nieko nesupratote aš jums daugiau ir neaiškinsiu.
P.s. Kadangi neatnešėte maisto, tai bent saldainių atneškite.

Eragonas mostelėjo lazdele ir tuščias lapas laiškas pasidarė normaliu laišku.
– Pažiurėk Yavanna argi ne smagu? – pasakė tiesdamas laišką.

– Tikrai? – šyptelėjo ji, kai Eragonas pasakė visada norėjęs tokios ieties. – Ką gi, žinosiu, ką tau padovanoti per gimtadienį Wink
Po to nuėjo kartu su su Eragonu į kitą salę. Paėmusi laišką jį perskaitė ir apvertė, norėdama pažiūrėt, gal kas nors bus kitoje pusėje, bet ji buvo tuščia.
– Kažkas labai savimi pasitiki, nemanai taip? – nusišypsojo ji. – Nors maisto mes iš tiesų neatsinešėme… Bent jau aš tai ne. O Hogvartsas truputį per toli…
Yavanna pamąstė ir prisiminusi Hogvartsą džiugiai šyptelėjo.
– Žinai, bus proga įrodyti, kad ne veltui mokėmės transfigūracijos…

Eragonas linksmai pažvelgė į Yavanną.
– Transfigūracija niekada nebuvo mano arkliukas ir Makgonagal aš ypatingai nemėgau, bet jei reikia, tai padarysiu.
Eragonas išsitraukė burtų lazdelę ir mostelėjo ja virš stalo. Atsirado dubuo su vaisiais ir vaisių salotos. Eragonas užsimerkė ir ant stalo atsirado trys taurės su obuolių sultimis. Eragonas šyptelėjo Yavannai.
– Tau teks saldainiais pasirūpinti.

– Saldainiais?… – Yavanna išsitraukė burtų lazdelę. – Keistas tas mūsų draugas – grasina nežinia kuo, o pasirodo, smaližius…
Hmm, o saldainių tai visokių yra…
Yavanna pamąstė, tada paėmė nuo grindų saują akmenukų ir pametėjo juos į viršų. Keli mostai burtų lazdele, ir ant stalo nusileido gražus dubenėlis su saldainiais. Juodo šokolado, pieniško, su riešutais, su mėlynių uogiene, spalvotieji Apkvaitėlio ledinukai – saldainių buvo visokių.
– Nežinau, kas jam patinka, bet turėtų išsirinkti, – šyptelėjo Yavanna ir įsikišo lazdelę už diržo.

Eragonas norėjo pasivaišinti vienu saldainiu, tačiau kažkas sugriebė jam už rankos.
– Nedrįsk, čia man jūs maistą palikote idiotai. Aš jums leidžiu užduoti man 3 klausimus. – pasigirdo balsas iš niekur.
Eragonas atsisuko į Yavanna.
– Viskas kuo toliau, tuo keisčiau darosi.
Maistas esantis ant staliuko pradėjo greitai nykti.

Yavanna žiūrėjo į greitai dingstantį maistą ir galvojo.
Trys klausimai… Paklausčiau, kas jis toks, bet kas iš to? Nežinau, ar mus tai kur nors nuves…Paklausčiau, ko jis iš mūsų nori, bet irgi nelabai gudru, atsakymas gali būti visai nenaudingas…
Yavanna jau norėjo klausti, kas yra tas keistas nepažįstamasis, kurio jie net nematė, bet apsigalvojo. Apie ką rašė tam laiške?..Gantara, kažkokia gantara. Et. Na, klausimai trys, o tai visai nemažai…
– Kur mums rasti gantarą? – atsisukusi į tuštumą paklausė ji.

Balsas tyliai sukikeno.
– Gantarą jūs galite rasti savyje. Tai yra, kai kas ko jūs trokštate ir ką aš atradau. Ir dar pasakysiu savo vardą. Xanas vardas mano yra.
Eragonas ilgai žiurėjo į akmeninį stalą.
– Kaip mums atverti kelią toliau.
Visi garsai nutilo tik kramtymo garsas išliko. Staiga plykstelėjo galinga balta šviesa ir suskaldė stalą.
– Manyčiau jūsų kelias veda čia. Galite užduoti paskutinį klausimą.

Yavanna pasitraukė į šalį, kai akmeninis stalas skilo ir sunkiai dunkstelėjo ant grindų. Į šonus pažiro nuolaužos. Yavanna perlipo kelias didesnes ir nuėjo ten, kur ką tik stovėjo stalas.
Ten spindėjo mėlynas ratas, kurio viduryje jau nebuvo grindų – tik kažkokia tuštuma, kažkokios spalvos, pasirodančios ir pranykstančios, tarsi sūkurys, tarsi vandens paviršius… Yavanna šiaip ne taip atitraukė akis nuo rato ir pakėlė galvą. Maistas jau buvo beveik dingęs.
Ji pažvelgė į Eragoną.
– Klausk, jei žinai ko, ir dingstam iš čia, nes jaučiu, kad jis greitai gali nebebūti toks malonus, – tyliai tarė ji Eragonui.

Eragonas pažvelgė į tuštumą ir nusijuokė.
– Kiek iššūkių mums liko iki gantaros.
Staiga salę sudrebino keistas juokas.
– Du išukiai dar laukia jūsų. Žalumos ir šešėlių iššūkis.
Staiga plykstelėjo galinga balta liepsna ir akimirką joje matėsi žmogaus siluetas. Ugnis užgeso [ažerdama baltų kibirkšių litų. Eragonas atsiduso ir įlipo į angą. Truputėlį palipęs laiptais atsidūrė nuostabiame sode. Sodo viduryje buvo padėtas laiškas. Eragonas atsisuko į Yavanną.
– Herbalogija juk tavo mėgstamiausia pamoka. – juokdamasis pasakė Eragonas.

Yavanna žvilgtelėjo į Eragoną ir nusišypsojo. Tada apsidairė.
Nuostabus sodas…
Sode nuo vienų kvapnių žiedų ant kitų skraidė margaspalviai drugiai. Kampe augo didžiulė palmė karpytais lapais, jos metamame šešėlyje vaisius nokino mažosios bergamotės…
Yavanna priėjo prie gėlytės gelsvu žiedeliu ir nustebo.
Kalninis vėdrynas, ką jis čia veikia…Jo niekur neįmanoma rasti, o čia…
Yavanna nusiskynė vieną šakelę ir įsidėjo į kišenę. Gal pavyks užsiauginti šiltnamyje… Tada susigėdo, kad nekreipia dėmesio į laišką ir jį išlankstė. Tuščias. Nu labas rytas…gražu. Yavanna bakstelėjo lapą burtų lazdele. Nieko. Truputį pamąsčiusi ji pažvelgė į Eragoną. Žengtelėjusi žingsnį į šoną priėjo visai prie jo ir atsistojo jam už nugaros. Ant lapo krintantis Eragono šešėlis išryškino raides lape..

Keista, kad iki čia atėjote. Bet šis etapas bus labai lengvas – pūkuotės labai mielos, ar ne?

Yavanna nepatikliai pažvelgė į lapą. Kažkokia nesąmonė… Ji apsidairė. Pūkuotės auga tik ten, kur yra paukštapienių, o kur…
Baltos gėlės pailgais žiedlapiais augo visai netoli bergamočių. O šalia… Šalia lyg lengvas rūkas driekėsi pūkuotės – patys nepavojingiausi augalai iš visų žinomų.
Yavanna priėjo arčiau jų ir pačiame jų viduryje pastebėjo kažką pilka. Jau norėjo kišti ranką, bet akies kampučiu pamatė baltas dėmeles ant mažų pūkuočių lapelių.
– Labai, labai gražu, – sumurmėjo ji, dėbtelėjusi į laišką. – Jokios čia ne pūkuotės, čia miglotosios klaidūnės… Įkišk ranką ir nebeištrūksi…
Yavanna truputį pyktelėjusi išsitraukė burtų lazdelę, sumurmėjo burtažodį ir nukreipė į klaidūnes. Jos buvo galingos, bet lengvos… Kai jų žiedai prasisklaidė į šalis, Yavanna pamatė apvalų kamuoliuką, kurį sudarė lyg ir dūmai, lyg ir rūkas, lyg ir šešėlis… Ji atsargiai jį iškėlė. Kai tik taip padarė, sodo gilumoje su trenksmu atsilapojo durys.
Yavanna ištiesė kamuoliuką Eragonui.
– Čia jau tavo sritis, – šyptelėjo ji.

Eragonas paėmė rutuliuką ir laikydamas jį rankoje įėjo į kitą kambarį. Kambaryje buvo daugybė šviesos šaltinių ir daugybė akmenų nuo kurių krito šešėliai. Eragonas pažvelgė į tų daiktų tikrąjį šešėlį. Akmenyse negali būti tiek gyvybinės energijos. Kas per velnias čia vyksta.Eragonas ant vieno akmens pamatė žinutę. Ji buvo parašyta normaliai.

Iki to ko jūs norite teliko vienas žingsnis, tačiau jį galės žengti, tik tas kuri pasižymi mano talentu. Kamuoliukas yra raktas ir viename šešėlyje rasi spyną kuri atvers gantarą jūsų širdyse ir prote.

Eragonas ant vieno akmens pastebėjo keistą amuletą. Tai buvo labai keistas akmuo su išraižytais ženklais, kurių matyt jau niekas neperskaitys. Eragonas pasiėmė medalioną ir užsidėjo jį ant kaklo. Žiūrėdamas į tikruosius daiktų šešėliu stengėsi pajusti netikrą šešėlį. Eragonas buvo labai susikaupęs ir pradėjo kontroliuoti visus šešėlius iš eilės ieškodamas vieno, kuriame nėra tos tikrosios galios. Eragonas staiga šyptelėjo ir priėjęs prie vidurinio akmens numetė ant jo šešėlio rutuliuką. Staiga visi akmenys pavirto į dulkes ir kambario viduryje liko du keisti ir maži akmenys. Eragonas klausiamai pasižiurėjo į Yavanną.

Yavanna smalsiai žiūrėjo į akmenis, išdėliotus kambaryje, ir į Eragoną, kuris susikaupęs žiūrėjo į juos. Kai visi akmenys subyrėjo, ir iš visos jų eilės liko tik du mažučiai, Yavanna truputį nustebo. Pamačiusi, kad Eragonas žiūri į ją, ji iškėlė rankas.
– Na ne, apie šešėlių magiją nieko neišmanau, juk jau sakiau tau, – linksmai tarė ji. – Galiu pasakyti tik tiek, kad čia senokai buvo valytos dulkės, – žvelgdama į du akmenis pridūrė ji.
Jie buvo tikrai truputį apdulkėję, o kambario kampuose driekėsi tankūs voratinkliai.
– Bet jei klausi mano nuomonės, nors neturiu supratimo, ką su tais akmenim reikia daryti, tas iš kairės man atrodo kažkoks…tikresnis, – lėtai tarė Yavanna.

Eragonas rimtai pasižiūrėjo į Yavanną.
– Tai tu tada imk tą iš kairės, o aš paimsiu tą iš dešinės, nes man šitas atrodo tikresnis. Manyčiau, kad tai raktas atrakinantis gantarą.Paimk savają, kad ir kas man atsitiktų. – ramiai pasakė Eragonas.
Tada jis pasilenkė ir paėmė tą akmenį iš dešinės. Akmuo pradėjo šilti tarp jo pirštų ir jis pajuto galingą jėgą kuri užgriuvo jo protą. Eragonas laikydamas akmenį prarado sąmonę.

Yavanna pasilenkė prie Eragono, bet prisiminusi jo žodžius, sustojo. Lėtai ištiesė ranką link akmens…kai pirštai palietė glotnų akmens paviršių, ji užsimerkė…ir atsimerkė. Nieko. Įtariai pažiūrėjusi į akmenį mestelėjo jį aukštyn…ir dar jam nenusileidus suprato, kad padarė klaidą. Kai akmuo dunkstelėjo į delną, jo paviršius praskydo, iš jo ėmė veržtis tamsus rūkas, šešėliai…jie visi ėmė rinktis į vieną pavidalą. Yavanna žvilgtelėjo į šoną. Palei sienas taip pat kilo tamsi migla…
– Nox, – išsitraukusi lazdelę pirmą pasitaikiusį burtažodį ištarė Yavanna. Nieko neįvyko, bet Yavannai šovė mintis. Pažvelgusi į deglus ant sienų, apšviečiančius kambarį, ji susikaupė – tie kerai anksčiau niekada nebuvo pavykę.
– Norte vantus, – tarė ji, ir iš lazdelės išsiveržęs ledinis vėjas užgesino deglus.
Naktį šešėlių nebūna, o tamsa tau nepavaldi, pagalvojo ji, žiūrėdama į ryškėjantį vyrišką siluetą priešais.
– Įdomu, – lėtai nutęsė ramus balsas. – Bet jokios naudos.
Vyras spragtelėjo pirštais ir vėl užžiebė deglus. Patalpa nušvito, bet miglos palei sienas nebebuvo…
– Na taip, sugadinai mano specialiuosius efektus, – šyptelėjo jis, pamatęs, kur žiūri Yavanna. – Teks apsieiti be jų… Tai ko norėtum?
Yavanna nustebusi žiūrėjo į vyrą, kuris po savimi sukryžiavęs kojas sūpavosi ore.
– Na, ko dabar? Tikėjaisi, kad būsiu koks nors baisiai piktas ir baisus burtininkas? Kad galėtumėt pasinaudoti Expelliarmus, Protego, Expecto Patronum ar kitais žodžiais, kuriuos mokate, ir viskas būtų baigta? – vyras vėl nusišypsojo. Yavanna nuleido lazdelę.
Keletą minučių tvyrojo tyla.
– Aš esu Išminčius, – masliai žvelgdamas kažkur į tolį pradėjo vyras. – Klajoju po pasaulį, žinau viską ir visus… Kartais pasidaro beviltiškai nuobodu, todėl kas tris šimtus metų palieku kokį nors raktą, kuris atveda pas mane. Šį kartą, kiek girdėjau, Ashraelis labai norėjo juo pasinaudoti, ar ne?
Yavanna žvilgtelėjo į Eragoną.
– Atrodo, jis yra girdėjęs apie Ashraelį, – šyptelėjo išminčius. – Turbūt todėl dabar be sąmonės… Ashraelis visada mėgo klastą. Na, tai sveikinu iki čia atėjus, o dabar – koks klausimas?
– Kas yra gantara? Kaip ją rasti? – paklausė Yavanna, įdėmiai žiūrėdama į vyrą.
– Oo, – jo akys sužibėjo. – Pagaliau kas nors įdomaus. Ištisus tūkstantmečius atsakinėjau į klausimus „Kur paslėptas kaimyno lobis“, „Ar Mėnulyje yra sūrio“ ir „Kodėl jam nepatinku“. Gantara… Ką gi, jei toks jūsų pasirinkimas… – išminčius rimtai pažvelgė į Yavanną. Tada kažką prisiminęs ėmė raustis krepšyje, kuris sklandė už kelių colių nuo jo. – Čia jei dar kada norėtum paplepėti, – jis ištiesė paprastą sidabrinę lazdelę. – Mostelk ja, ir aš atvyksiu. Vienam taip nuobodu…
Yavanna paėmė lazdelę ir atsargiai įsidėjo. Reikės tik nesumaišyti su tikrąja burtų lazdele…
– O dabar prie reikalo. Iki gantaros liko vienas žingsnis, tačiau daug kam jis pasirodo per sunkus. Norint ją pasiekti reikia visiškos vidinės darnos… Jūs, burtininkai, man atrodote truputį keisti, kovodami vienas su kitu. Tam, kad būtum nugalėtas, kartais kito visiškai nereikia… Kartais užtenka paties savęs. – vyras vėl spragtelėjo pirštais ir palei sienas vėl ėmė kilti tamsus rūkas. – Sėkmės, jei įveiksite užduotį, gal ateisiu jūsų aplankyti…
Išminčius nusišypsojo ir dingo.
Yavanna žiūrėjo į šešėlius, artėjančius prie jos ir vėl pakėlė lazdelę. Kaip suprasti ‘užtenka paties savęs’? pagalvojo ji. Ir greitai sužinojo atsakymą. Šešėliai jos nelietė, bet prieš akis ėmė plaukti įvairūs vaizdai – tamsi ir ankšta spinta, kurioje ji buvo užsitrenkusi vaikystėje, į vakarėjantį dangų kylantys paukščiai, kuriuos ji matė prieš pasiklysdama pelkėje… staiga atšalo, pasigirdo kažkokie balsai, kuždantys tai, ko Yavanna labiausiai bijojo…
nėra oro, nėra kuo kvėpuoti, niekas neateis…aš iš čia neištrūksiu, pagalvojo ji. Po to minčių nebeliko – tik neaiškūs šešėliai, šmėkščiojantys priekyje, tik neaiškios spalvos, susiliejančios į vientisą bauginantį piešinį…
– Ne..negaliu, – vos girdimai tarė ji ir suklupo ant šaltų akmeninių grindų.
Ant grindų taukštelėjo burtų lazdelė ir stojo tyla.

Eragonas nusižiovavo ir atsistojo. Puikus akmuo norint gerai išsimiegoti. Gal reikės jį nusinešti į Hogvartsą. Eragonas pamatė suklupusią Yavanną ir pajuto, kad kažkas stengiasi išsiveržti į jo protą. Jei jau taip nori.Eragonas isileido tą žmogų ar padarą į protą ir pasijuto esąs dideliame kambaryje, kur stovėjo kitas žmogus su apsiaustu. Įdomu kas jis?Eragonas priėjo prie žmogau su apsiautu ir nuplėšė jo apsiautą. Prieš Eragoną stovėjo jis pats, tik kad to Eragono veidas buvo randuotas ir piktas. Jis bando nugalėti mane baime? Eragonas pradėjo juoktis žiurėdamas, kaip tas jo atvaizdas nori jį pasmaugti.
– Nu smauk. Ko lauki mano mielas? – linksmai paklausė Eragonas.
– Tu manęs nebijai? – nustebęs paklausė jis
Eragonas dar kartą nusijuokė žiurėdamas į jį.
– Bet juk aš esu tavo ateitis. – šiurpiu balsu pasakė jis.
– Nejuokink manęs. Aš rinksiuos tą kelią kurio noriu. Aš jau seniai nugalėjau savo vaikystės vaidoklius. – Eragono balsas buvo ramus.
– Tada tu išlaikei testą. – pasakė jo antrininkas.Eragonas pajuto keistą spaudimą galvoje. Staiga galinga šviesa plykstelėjo ir jis vėl atsirado kambaryje su Yavanna. Eragonas paėmė už pečių Yavanną ir švelniai sukuždėjo į ausį.
– Praeitis negali tavęs valdyti, jei nori žengti į priekį. – ramiai pasakė Eragonas.

Yavanna užsimerkė, bet balsai neatstojo, viskas buvo per daug..per daug tikra ir per daug sunku… Ji pajuto, kaip kažkas švelniai ją liečia.
Praeitis… Praeitis yra ten, aš esu čia, o ateitis bus tada, kai jie mane paleis…Jie… O kodėl aš turiu jiems paklusti?
Yavanna lėtai pakėlė galvą ir atsimerkė. Visas kambarys dar buvo susiliejęs, bet tarp daugybės spalvų ji išskyrė vieną. Mėlyną. Yavanna sumirksėjo ir pasaulis įgavo kontūrus. Mėlynos Eragono akys….
– Kas…kas čia buvo? – paklausė ji stodamasi.
Kodėl taip skauda galvą… ir kada aš spėjau prasikirsti ranką? pagalvojo ji, žiūrėdama į kraujo srovelę, lėtai bėgančią oda.

Eragonas rimtai pažvelgė į Yavanną.
– Kaip jautiesi? Ir ar tau nieko blogo neatsitiko? – ramiai paklausė jis.
Staiga plykstelėjus baltai šviesai atsirado vyras. Jis atrodė nustebęs, bet jo lūpose žaidė šypsena.
– Jūs tikrai esate labai įdomūs, net įdomesni nei Ashraelis. Kadangi jūs taip puikiai pasirodėte, aš turėčiau parodyti jums kelią. Žinoma aš dar norėiau su jumis truputį pašnekėti. Galite manęs klausti ko tik norite.
Eragonas pažvelgė į keistajį vyrą ir ramiai paklausė :
– Kas tu esi? Kiek tau metų? Ir kam tu sukūrei šitą vietą?
Vyras ramiai į jį pasižiurėjo.
– Aš Išminčius. Man labai daug metų, o šitą vietą sukūriau iš neturėjimo ką veikti.

Yavanna pridėjo ranką sau prie kaktos. Ranka buvo šalta, galvos skausmas ėmė po truputį slopti… Ji pakėlė savo lazdelę nuo grindų.
– Episkey, – sušnibždėjo, nukreipusi į ranką. Taip jau geriau…
– Jaučiuosi visai neblogai, – tyliai tarė ji. Garsiau kalbėti nebuvo jėgų – mintyse dar tebebuvo ryškus šešėlių atsiminimas.. Per daug ryškus.
Yavanna papurtė galvą, nenorėdama apie tai galvoti. Kai atsitokėjo, prieky stovėjo išminčius ir kažką sakė Eragonui.
Ji įsiklausė. Na taip, mes čia turbūt irgi iš neturėjimo ką veikti, ironiškai šyptelėjo ji pati sau ir žengtelėjo į priekį.
– Kur veda tas kelias? Ir kas ta gantara? – paklausė, žiūrėdama į Išminčių ir prisiminė sidabrinę jo duotą lazdelę, kad vėliau galėtų su juo susisiekti. Patikrinusi, ar ji ten tebėra, Yavanna nurimo ir vėl atsisuko į Išminčių.

Išminčiaus lūpose žaidė pašaipi šypsenėlė.
– Matote vaikai aš jau gyvenu 1500 metų čia, tačiau niekaip negaliu numirti. Vieno savo eksperimento metu aš netyčia tapau nemirtingas. Štai kas yra ta gantara. Tačiau ar jūs tikrai to norite, nes tai yra pavojinga dovana. Jei jūs norite ją primti pasakykite man. – liūdnai pasakė išminčius.
Eragonas ilgai žiūrėjo į tą žmogų, kuris yra pasmerktas gyventi amžinai.
– O tai kodėl jūs nenusižudote, arba nepuolate į kokią kvailą dvikovą, kad jus nužudytų? – paklasuė Eragonas.
Negaliu aš žudytis kol neatidaviau šitos dovanos, prakeikimo kitiems. Tai ar jūs ją primsite? – viltingai paklausė Išminčius.
Eragonas pažvelgė į Yavanną.
– Tai kaip?

Yavanna atidžiai klausėsi Išminčiaus, o išgirdusi Eragono klausimą nudelbė akis į žemę. Aš jam nesakiau… Kiek daug aš jam dar nepasakiau, tyliai pagalvojo ji.
– Aš…negaliu, – liūdnai tarė ji. – Negaliu…
Turbūt reikėtų paaiškinti, kodėl, nes nemanau, kad tokio atsakymo jiems užteks…
– Aš tau jau sakiau, kad dalis mano giminės yra kilę iš Valinoro, – pažvelgė ji į Eragoną. – Iš kartos į kartą daug magiškų savybių buvo prarasta, o nemirtingumas perduodamas tik kas trečiam įpėdiniui, bet… Negaliu priimti šios pavojingos dovanos, kaip jūs ją vadinate, – pakėlė galvą Yavanna. – Nes ją jau turiu…
Ji patylėjo ir kreipėsi į Eragoną.
– O koks tavo sprendimas?

Eragonas liūdnai pažvelgė į Išminčių.
– O tu iškart mirsi, kai atiduosi nemirtingumą? – ramiai paklausė Eragonas.
Senis sunėrė pirštus ir staiga šyptelėjęs pasakė :
– Ne, aš dar pragyvensiu savo žmogiškajį gyvenimą ir tada mirsiu. Tu taip pat galėsi kam nors atiduoti šitą dovaną, kai ji tau atsibos. Beje tada galėsite naudotis šita vieta, kada tik užsigeisite.
Eragonas susimąstė. Imti, ar neimti? Štai klausimas didis. Ai paimsiu ir vėliau atiduosiu kam nors, kai atsibos.Eragonas šyptelėjo seniui.
– O kur tu senuk keliausi? Ir taip aš sutinku, bet aš netikiu, kad ir vieną žmogišką gyvenimą išgyvensiu. – juokdamasis pasakė Eragonas.
Išminčius priėjo prie jo ir padėjo savo rankas ant Eragono pečių. Staiga blykstelėjo balta šviesa ir senukas atsitraukė nuo Eragono.
Ir viskas? Jokių šakar makar? – linksmai paklausė Eragonas.
Išminčius nusijuokė ir pažvelgė į Yavanną su Eragonu. Tada ištiesė rankas ir jose buvo po dvi pentagramas.
– Kai norėsite užeikite, o aš iškeliauju pasižmonėti. – juokdamasis pasakė vyras.
Pentagramos nukrito ant žemės, o Išminčius dingo baltos šviesos pliūpsnyje. Eragonas atsisuko į Yavanną.
– Visa, tai buvo velniškai keista, beje ar einam iš šitos vietos? – linksmai paklausė.
Eragonas paėmė abi žvaigždes ir vieną padavė Yavannai.

Yavanna paėmė Eragono tiesiamą pentagramą ir pirmąkart po to, kai gavo siuntinį, plačiai nusišypsojo.
– Eime, – linktelėjo ji Eragonui. – Jei tik rasim kelią, – nusijuokė ji, prisiminusi, kiek teko vargti, kol iki čia atėjo.
– Beje, ačiū tau, – prisiminusi tarė Yavanna. – Už… Aj juk ir pats žinai už ką, – ji linksmai žvilgtelėjo į Eragoną.

Eragonas linktelėjo Yavannai.
– Manyčiau apie šitą vietą niekam nereiktų pasakoti. Taip pat nemanau, kad reiktų pasakoti, apie mano nemirtingumą. Spėju, kad jei mane partrenks sunkvežimis nemirtingumas nepadės, tačiau apie jį vistiek nereikia pasako… – pasakė griūdamas Eragonas.
Eragonas nugriuvo ant žemės ir pasižiūrėjo už ko užkliuvo. Ten buvo dar vienas saulės laikrodis, o prie jo dar vienas įdėjimas pentagramai. Eragonas įdėjo savo pentagramą ir pasuko ją. Mėlynos šviesos stulpas išsiveržė iš po žemių. Eragonas švilptelėjo ir atsisuko į Yavanną.
– Manyčiau čia mūsų išėjimas. – ramiai pasakė.
Tada kuo ramiausiai atsistojo į mėlynos šviesos stulpą. Pajuto lengvą pykinimą ir spaudimą, bet po akimirkos atsidūrė oloje su hieroglifais ant sienų. Oho jie vėl atsirado.Eragonas pažvelgė į šviesos stulpą atsiradusį ir čia.

Yavanna priėjo arčiau saulės laikrodžio ir apsidairė aplink. Greitai rado dar vieną vietą, tinkančią pentagramai. Įdėjusi saviškę nepamatė jokio šviesos stulpo, tiesiog grindinyje atsirado lengvučiai žali švelniai švytintys laipteliai. Yavanna atsargiai žengė ant jų. Kambarys dingo, liko tik keista žaluma aplink… Dar keli žingsniai ir ji atsistojo greta Eragono.
– Visai neblogas būdas keliauti, – atsigręžusi į laiptelius, kurie po kelių akimirkų pranyko, tarė ji. – O dėl šitos vietos, na taip, viskas lieka tik tarp mūsų…
Yavanna sekundę padvejojo ir išsitraukė sidabrinę lazdelę.
– Išminčius davė ją, kad galėtume jį prisišaukti. Palieku ją čia, – tarė ji, įdėmiai žiūrėdama į Eragoną.
Peržvelgusi vėl atsiradusių hieroglifų eilę susirado tokį, kuris vaizdavo burtų lazdelę ir iškėlė prie jo savo žvaigždę. Uoloje atsirado įduba, Yavanna joje gražiai paguldė sidabrinę lazdelę ir uola vėl tapo kaip buvusi.

Eragonas palietė čia esantį saulės laikrodį ir jo rankoje vėl atsirado pentagrama. Koks nuostabus daiktas. Beje kur Silmarija?Eragonas pajuto, kad kažkas glaustosi prie kojos. Pasiilgai manęs?Mintyse paklausė Silmarija. Eragonas pažvelgė Yavannai į akis.
– Nežinau, kaip tu, o aš einu į tris šluotas ko nors išgerti ir užkąsti. – ramiai pasakė Eragonas.
Eragonas dar kartą pažvelgė į hieroglifais papuoštą sieną ir linksmai nusijuokė.
– Kokia nuostabi slėptuvė ir šiaip vieta pamąstymui bus.

Yavanna pritariamai linktelėjo.
– Aš tai turbūt eisiu pamiegoti… Pavargau truputį nuo visų šitų išminčių ir jų mįslių…
Yavanna pakėlė galvą į vis tamsėjantį dangų. Regis, lis…
– Jei manęs prireiks ar šiaip neturėsi ką veikt, žinai, kur mane rasti, – nusišypsojo Eragonui Yavanna ir pasuko pilies link.

Eragonas šyptelėjo ir atsisukęs į Slilmariją nusijuokė. Silmarija, eik pamedžioti, ar šiaip ką nors paveikti. Silmarija palaižė jo ranką ir išbėgo iš olos. Eragonas pažvelgė į dangų ir susimąstė. Artinasi nauja audra, tik įdomu kokiu pavidalu ji šįkart atkeliaus. Eragonas liūdnai šyptelėjo ir išėjęs iš olos nuėjo Kiauliasodžio link.

Surinko ir redagavo Yavann Kementari

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *