Sakura Yamasaki – Švilpynė

Nors jau seniai nebepriklausau šiam koledžui (nes esu mokytoja), nors jau seniai besilankiau šio koledžo bendrajame kambaryje, Švilpynė man paliko kuo įspūdingiausius prisiminimus.
Puikiai pamenu tą dieną, kai ką tik atvykau į Hogvartsą. Buvo gana saulėta diena, žemės dangą po truputėlį pradėjo dengti lapų sluoksnis. O medžiai jau keitė spalvas. Viskas atrodė nepaprasta. Kažkaip stebuklinga. Man tai labai patiko. Seniai svajojau atvykti į šią mokyklą.
Visa mano šeima jau nuo seno priklauso Švilpynės koledžui, tad nieko ypatingo aš ir nesitikėjau. Tačiau tas jausmas, kurį patyriau, kai ištarė mano vardą ir pavardę, bei pakvietė visų akivaizdoje užsidėti ant galvos seną, sukriošusią, tačiau labai protingą paskirstymo kepurę, buvo išties nepaprastas. Taigi, užsidėjau aš ant galvos tą pasipūtelę kepurę, o ji mat kokias penkias minutes galvojo kur mane priskirti. – Na to dar betrūko, nejaugi ji dar galvoja?, – mintyse pykau aš. O kepurė mat ėmė ir garsiai pareiškė, jog tokie nekantrūs, smalsūs ir nuotykių ištroškę vaikai privalo keliauti į Švilpynę. Aš garsiai atsidusau ir nusiėmiau tą kepurę nuo savo galvos. – Pagaliau, jau galvojau nebesulauksiu. – Taigi aš laiminga atsisėdau prie geltonojo koledžo stalo ir susipažinau su vaikais.
Toji diena man ilgai išliks atminty. Kadangi tokių dalykų kaip paskyrimo į koledžą turi nepamiršti nei vienas Hogvartso mokinys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *