Savaitė Neoneliui praėjo be rūpesčių. Nebuvo nieko ypatingo, nebent tai, kad klastuoliai, atrodo, užsitarnavo bausmę. Magijos ministrė paskyrė jiems bausmę, iš tikrųjų. Marie ir Broncipinė su ūkvedžiu vaikščiojo į mišką ir ten, atrodo, nešiojo malkas ar kokį velnią, bet dirbo iš peties. Na, o Steve‘as su Mariana, kuri irgi gavo darbo, dirbo bibliotekoje. Padėjo bibliotekininkei surašyti naujas nupirktas knygas, valė dulkes, iš eilės perdėliojo laikraščių krūvas. Ir savaitei einant į pabaigą, Neonelis pastebėjo, kad visi klastuoliai tampa vis draugiškesni. Niekas nesišaipė ir niekas nieko bloga nedarė.
Na, bet kas nors juk kažkada turi būti nekaip. Vieną šaltą dieną Monila brovėsi per Uždraustojo miško krūmynus bandydama atrasti vietą, kur turėjo vykti Marie ir Magijos ministerijos darbuotojos dvikova. Netrukus pasirodė kojas sušlapusi Marie. Ne visai tvarkinga, bet ryžtingai nusiteikusi.
– Sveika. Tu pačiu laiku, bet kažkas vėluojasi, – pasakė Monila žvalgydamasi, tačiau nieko aplink net nesimatė.
– Puiku. Ar tikrai? O iki čia prieiti nėra taip lengva…
Marie nužvelgė savo peršlapusias kojas.

Vaje… Tie burtažodžiai prisimena tik tada, kai būni įspraustas į nepatogią padėtį, o dabar, kai reikia džiovinimo kerų, niekas į galvą nešauna.

Marie suraukė nosį ir sukryžiavusi rankas atsisėdo ant kelmo šalimais Monilos. Monila buvo viena „Dvikovų klubo“ teisėjų.
Keli tamsūs debesys užslinko virš aikštelės.
– Hm, jaučiu, kad tuoj pradės lyti. Bus kova ekstremaliomis sąlygomis, ko iki šiolei dar nebuvo…
Kilstelėjusi lazdelės galiuku akinius nuo saulės, nes jos nebebuvo, žvilgtelėjo į Marie. Kojos buvo šlapios.
– Hm, o nenori panaudoti kokių nors kerų kojoms išdžiovinti? Žinau vienus gerus.
Marie nusijuokė.

– Manau, kad išsidžiovinti dabar ką nors nebūtų verta.

Tada Marie stryktelėjo.
Mo kilstelėjo akis į dangų.
– Gal net žaibuos. Reikės man skėtį išsiburti, o va jums, manau, jis tik trukdys. Bus įdomu pažiūrėti.
Mergina skaniai nusižiovavo.
Žaibuos? Neblogai.

Kilstelėjus akis į dangų Marie šyptelėjo.

– Bent apsirengiau gana šiltai. Na,, kada ji ateis? Pradedu nerimauti, kad žaibuoti pradės ir baigsis, o ji vis dar neateis, – Marie susiraukė.

Raukėsi ji be iš šalčio, o iš kitų neatsakingumo. Susiradusi beržo šakelę ji pradėjo lupinėti nuo jos tošį.
Lietaus lašeliams vis dažniau krintant žemėn Mo susimąstė.

Hm, jei pradės labai lyti, o toji Magijos ministerijos darbuotoja nesirodys, nejaugi teks atkelti kovą?

Nutaikius lazdelę link pilies šūktelėjo:
– Accio, skėtį! – sušuko Mo ir atsisukusi į Marie pamatė kažką šnarant krūmuose.

Iš krūmo išniro gyvūnėlis.

Hm, regis, Geruolis, ar kaip jis?.. pagalvojo mergina.

Ir pradingo besileidžiančios saulės spinduliuose, kurią jau beveik gožė lietaus debesys. Skėtis klusniai nusileido į Moni ranką ir ši, išskleidusi jį, pasislėpė po juo.
Tuo metu, mokyklos ūkvedys buvo miške. Jis, pasivertęs į panterą, lakstė miške, kai pamatė dvi mokines: Monilą ir Marie.

Jos vis nepasimoko, kad miške pavojinga… Reik jas pamokyt…

Ūkvedys įsiropštė į vieną medį ir nuo šakos šoko tiesiai ant Marie.

Jei dabar nepasimokys, tada niekad tai neįvyks, pagalvojo San.
Per lietų kiek sušlapusi skrido pelėda. Snape laikė voką su raudonu vaško antspaudu. Numetusi voką pelėda visiškai šlapia pasileido atgal į mišką.

Hm, kas čia galėtų būti?.. Akimis permetusi laišką Mo net išsižiojo.

Pradėjusi garsiai kvatoti atsisuko į Marie.
– Žinai, tau nepatiks, nors gal?.. Štai klausyk, kaip Magijos ministerijos darbuotoja tiesinasi, kad neatvyko į kovą su šeštakurse. Gėda juk… – juokėsi Monila. – Va, va: „…negaliu atvykti, nes kenkėjai užpuolė Birmingamo priemiestį“. Pamanyk, lyg jai vienai reikėtų su tais kenkėjais kovoti. Hm, gal geriau tiesiai šviesiai sakytų – bijau, kad pralošiu Marie tokiomis sąlygomis… Apgailėtina, kad tokie žmonės sėdi valdžioje.
Tada Monila laišką sudegino. Marie padange pradėjo sekti atskrendantį padarą. Siluetas ryškėjo – pelėda. Numetusi laišką į Monilos rankas ji išskrido, palikusi ją su šokiruotu veidu ir laišku rankose. Mo jį perskaitė.
– Bailė, – pasakė klastuolė, tačiau akimirksniu ji nutilo.

Lietus dar lijo, o Marie stovėjo su skėčiu rankose. Akimirką iš kažkur ant jos užšoko pantera. Pantera miškuose? Sanquinary… Ūkininkas sumautas… Jau nebeapmaus… Marie krito, tačiau lazdelė buvo paruošta kovai ir ji nesnaudė . – Stupify!
Sanquinary spėjo tik pamatyt į jį atskrendančius kerus.

Oi, negi ji pasimokė… Kaip dabar man viskas atsirūgs, oi kaip atsirūgs.

Į ūkvedį pataikė kerai, kadangi nebuvo galimybių išsisukti. Pantera ore sustingo, vožėsi į medį, prarado sąmonę ir atsivertė į žmogų. Iš pakaušio jam bėgo kraujas.
Marie nieko nelaukė ir pasakė Monilai:
– Mo… mane užpuolė pantera. Kam čia tie apsimetinėjimai? Ūk…vedys.
Marie atstingdė ūkvedį ir jis pradėjo tirpti. Marie, nuliūdusi dėl kovos ir truputį sunerimusi dėl ūkvedžio, greitai išėjo iš miško. O Monila pasekė paskui ją.
Sanguinary pradėjo peikėtis. Jis buvo vienas miške. Ūkvedžiui baisiai skaudėjo galvą, iš kojos bėgo kraujas.

O ji kietesnė nei aš maniau… Arba aš durnesnis, nei turėčiau būt..

Ūkvedys šiaip ne taip atsistojo.

Įdomu, aš atrodau tai pat baisiai, kaip ir jaučiuosi ar dar blogiau?.. Ech.. Išgyvensiu kaip nors. Per tuos klajonių ir savarankiško mokymosi metus esu ir labiau nukentėjęs, bet visada išsisukdavau. Pas seselę vis tiek eit neverta, nepasitikiu jos žiniomis. Geriau pasinaudosiu savo senaisiais metodais. Būtų gerai, kad niekas manęs tokio nepamatytų, nes dar labiau bijos.
Sanguinary nušlubčiojo į pilį.
Prie bibliotekos lango stovėjo Miriana ir Neonelis. Jie pamatė, kaip pirmosios iš miško išlindo Marie su Monila. Kai Mo su Marie dingo pilyje ir berniukas su Miriana matyti jų nebegalėjo, iš pilies šlubčiodamas išėjo ūkvedys.
– Manau, ten kažkas nutiko, – pasakė Miriana.
Neonelis nieko nesakė – jam ir taip buvo aišku, kad kažkas nutiko. Vaikinas žinojo, kad miške turėjo įvykti dvikova tarp Marie ir ministerijos atstovės, bet ar ji įvyko, ir kodėl iš miško beveik tuo pat metu išniro šlubčiodamas ūkvedys?
– Ar tik nebus jie trys ten susikovę? – paklausė labiau savęs, o ne Mirianos Neonelis.
Mariana suskubo atsakyti.
– Ak, ir aš taip pamaniau, bet kur ministerijos atstovė ir kodėl kovėsi ūkvedys? – sunerimusi paklausė Miriana.
Niekas nieko nebepasakė, nes prie jų priėjo persirengusi Marie, o su ja ir Monila. Miriana jau žiojosi klausti, kas ir kaip atsitiko, tačiau iš už lentynos išlindo Steve‘as.
– Miriana, ateik man padėti, – sušnibždėjo jis ir mergaitė nepatenkinta nuskubėjo link jo.

Jai išėjus kalbėti pradėjo Marie.
– Žinau, ko norėsi paklaust, bet gal nereikia. Ministerijos raganiūkštė nepasirodė, o mane užpuolė ūkvedys. Aš jį sužalojau ir gavau areštą, o aš dar nepabaigiau pirmosios bausmės, – kalbėjo susinervinusi Marie.

Nuo nervų klastuolės plaukai kilo į viršų. Labai įdomiai atrodė.
– O kodėl neatvyko ta ministerijos atstovė ir kodėl jus puolė ūkvedys? – paklausė Neonelis.
– Ta raganiūkštė turėjo sunaikinti kažkokius kenkėjus, o tas kvailys neturėjo ko veikt, – suburbėjo Marie ir tučtuojau dingo tarp lentynų.
Tada arčiau Neonelio priėjo Monila ir pasakė:
– Tarp Marie ir raganiūkštės kova neįvyko per tos raganos neatsakingumą, todėl skelbiu, kad kovą laimėjo Marie, – pasakė Monila ir nuskubėjo žymėti rezultatų.
Vos Monilai išėjus prie vaikino prisistatė Takami ir Miriana. Klastuolė atrodė taip, tarsi būtų nemiegojusi visą naktį. Atėjusi ji vis burbėjo ir baisiausiai žiovavo.
– Kas atsitiko? Juk tavęs nebuvo tik dešimt minučių, – pasakė Neonelis.
– Nieko man neatsitiko. Bibliotekininkė pamatė, kad aš žiūriu pro langą ir nedirbu. Nuėjau padėti Steve‘ui, o jam reikėjo, kad nuneščiau ūkvedžiui krūvą nereikalingų „Magijos žinių“ straipsnių apie nešvankius juodojo mago darbelius Prancūzijoje. Nuėjau pas Sanguinary, o jis tepėsi žaizdą kojoje kažkokiu tepalu. Vos tik tas tepalas palietė jo koją, visi nešvarumai ir purvinas kraujas joje sprogo. Tada jis koją užpylė kažkokia esencija ir ji sugijo. Pamaniau, kad man nederėjo šito pamatyti, tačiau man sukantis jis mane pastebėjo ir užklykė, ką aš čia dariau. Aš atidaviau jam laikraščius ir viską paaiškinau, tada jau ketinau eiti, bet… – Mirianos akys žybtelėjo iš neapykantos, – jis iš Klastūnyno atėmė penkis taškus. Tai siaubinga!
Takami nusijuokė, kad Mariana dėl to galėjo siaubingai įsižeisti. Neonelis nespėjo nieko pasakyti, kai…
– Sustink! – kerai šovė į Takami ir ji sustingo nespėjusi išsitraukti lazdelės.

Miriana išdidžiai išėjo iš bibliotekos.

Neleisiu, kad iš manęs būtų šaipomasi.
Neonelis išsitraukė burtų lazdelę ir atstingdė Takami. Ši iš pykčio drebėjo, tačiau Neonelis paaiškino, kad tokie jau tie klastuoliai.
– Tai tu su jais? – suriko Takami ir šoktelėjusi išbėgo iš bibliotekos.
Neonelis išgirdo kūkčiojimą ir, nespėjus dar kam nors ką pasakyti, išbėgo vytis švilpės.

Redaguota: Lurida Revendž