Rytas. Neonelis buvo jau atsikėlęs ir nusiprausęs. Berniukas skubiai apsirengė ir nubėgo į bendrąjį kambarį, kur jo jau laukė Takami ir mažoji sesutė Hana.
– Sveikos, – pasakė berniukas. – Kodėl tokios ankstyvos?
– Manai, noriu praleisti pirmąją dieną lovoje? – prunkštelėjo Hana.
– Mes tavęs laukėm. – pridūrė Takami ir jie nuskubėjo Didžiosios salės link.
Didžiosios salės lubos, kaip visuomet atspindinčios dangaus skliautą už lango, buvo giedros. Stalai buvo nukrauti sumuštiniais, dešrelėmis bei moliūgų sultimis. Mokiniai linksmai čiauškėjo, kai kas valgė, tačiau daugelis dalijosi vasaros prisiminimais. Kai kurie jau turėjo naujuosius tvarkaraščius. Žinoma, buvo ir nepatenkintų , juk tenka sėdėti dvi nuobodžias pamokas iš eilės. Ir dar pirmą dieną!  Prie valgančiųjų saujelės prisijungė ir Takami, Neonelis ir Hana. Vos prisikrovus lėkštes maisto pasirodė Švilpynės vadovė, dalindama tvarkaraščius. Pasiekusi juos, ji stabtelėjo:
– Taaaaip… Neonelis ir Takami. Štai. – padavė kiekvienam po tvarkaraštį.
Neonelis žvilgtelėjo į šiandienos pamokas ir nudžiugo, ne taip, kaip daugelis sėdinčiųjų salėje.
– Puiku! Pirma pamoka – Ateities būrimas, toliau seka Transfigūracija ir Kerėjimas. Galiausiai pietų pertrauka. Tada Herbalogija ir Astronomija. – pasakė Neonelis su šypsena veide.
– Liaukis džiaugęsis, – subarė jį Takami šiek tiek susikrimtusi. – Herbalogija kartu su klastuoliais.
– Nieko, kaip nors ištversiu. – pasakė Neonelis ir atsisuko į Haną, kuri buvo kažko nusivylusi.
– Pirmos dvi – Nuodai ir Vaistai, paskui Transfigūracija, pas kažkokią Bardakoną ir magiškų gyvūnų pamoka su Grifų Gūžta. Pietų pertrauka. Tada Apsigynimas nuo Juodosios magijos. Tik tiek?-paklausė Hana.
Takami išklausė mergaitę ir pradėjo kvatotis. Jaunoji Neo sesutė nesupratusi žiūrėjo į merginą, kai ši pradėjo aiškinti:
-Jums šiandien – tik keturios pamokos. Paskui jų padaugės ir jos palaipsniui sunkės. O ir šiaip, mokslo metų viduryje skųsiesi, kad per daug pamokų ir jos per sunkios. Tik Varniukai pakelia tokį krūvį, jiems atrodo, kad tai – tiesiog normalu.
Neonelis baigė valgyti ir paskubino mergaites, nes laikrodis, kabantis Didžiojoje salėje virš garbingojo stalo, rodė pusę devynių. Vos mergaitės pabaigė valgyti, jie trys patraukė bendrąjį kambarį, kur liko jų kuprinės. Skubėdami į pusrūsį jie sutiko apsiašarojusią Hanos draugę.

– Kas nutiko? – susirūpinusi paklausė mergaitė.
– Ūkvedys… Jis mane aprėkė už tai, kad aš trinuosi koridoriuose, o juk aš pirmakursė… kad ir kiek ieškočiau, kad ir kur eičiau – nerandu jos… – braukdama ašarą nuo skruosto tarė Hanos draugė.
– Nieko. Eime su manim. – ir draugės nuėjo Didžiosios salės link.
Tuo tarpu Neonelis ir Takami, jau pasiėmę kuprines, nuskubėjo į Ateities spėjimo bokštą. Mokytoja nuleido kopėtėles ir palaukė, kol dauguma švilpių užlips.
Vaikai išvydo Ateities spėjimo kabinetą, kurį paskutinį kartą matė prieš prasidedant vasaros atostogoms. Dauguma apvalių stalelių, apklotų ryškiai rusvomis staltiesėmis, buvo išrikiuoti palei sieną. Pufai, ant kurių reikėjo atsisėsti, buvo pakeisti paprastomis kėdėmis. Ant kiekvieno stalo stovėjo po krištolo rutulį. Pasienyje stovėjo spinta, kurioje buvo sudėti mokymo reikmenys: puodeliai, knygos, arbatžolės ir kita. Ore, kaip visuomet, tvyrojo malonus smilkalų kvapas.
Vos į kabinetą įžengė paskutinis mokinys ir užvėrė paskui save liuką, nuskambėjo varpas. Pranešantis pirmosios pamokos šiais metais pradžią.
–  Pirmiausia noriu visus pasveikinti su naujaisiais mokslo metais ir pasidžiaugti, kad visi grįžote sveiki ir gyvi. Žinoma, visiems knieti pabūti su draugais, pabendrauti, bet… Pirmiausiai noriu jus paklausinėti, ar daug prisimenate iš praeitų metų kurso? – paklausė mokytoja, kuri pati nesenai buvo pabaigusi Hogvartsą. – Nagi, kas man gali pasakyti, kas išviso yra Ateities spėjimas?
Į orą švystelėjo keletas rankų. Takami nedrąsiai pakėlė savąją. Mokytoja pažvelgė jos pusėn leisdama kalbėti. Mergaitė nedrąsiai pradėjo:
– Tai įvairūs būrimai. Pranašavimo būdai. Aiškiaregystės.
– O kokius būrimo būdus žinai? – paklausė mokytoja.
– Hidromantija, bibliomanija, kristalomantija ir žinoma – dafnomantija…. – vardijo Takami užlenkdama pirštus.
– Visiškai teisingai, bet grįžkime prie šiandieninės temos. Na, tiksliau šiandien nebus jokios praktikos, tik teorinė dalis.

Didžioji dalis mokinių nelaimingi atsiduso. Kai kas išsitraukė knygas, juk visiškai nesitikėjo, kad teks vėl kažką kalti. Tą pačią nuobodžią teoriją, kurios niekam nereikia…

– Tiesiog noriu, kad į pergamento lapus surašytumėte viską, ką žinote iš praeitų metų kurso.- liepė mokytoja ir atsisėdusi į savo puošnųjį krėslą, atsuktą į židinį, kuriame kol kas neruseno ugnis.
Tuoj pat sučežėjo pergamentas, suskrebėjo plunksnos ir visi mokiniai puolė rašyti. Netrukus suskambėjo varpas skelbiantis pamokos pabaigą. Visi nudžiugo ir nešė mokytojai lapus, o ši sušuko:
– Beje, švilpynei skiriu dešimt taškų!
Neonelis ir Takami lipo žemyn iš bokšto. Vaikai traukė laiptais į apačią, kur turėjo vykti pirmoji šiemet Transfigūracijos pamoka. Jiems šį mokslą dėstė jauna raganaitė – Rinna Riggins. Magijos istorijos profesorės jaunesnioji sesuo.
– Neoneli, palauk! – pasigirdo viduryje koridoriaus, Hana bėgo link brolio. – Nepatikėsi, man ką tik buvo pirmoji Nuodų ir Vaistų pamoka! Mokytoja griežta, bet nuostabi. Ji paklausė, kas yra Nuodai ir Vaistai, o aš, sugebėjau atsakyti. Taip uždirbau koledžui tris taškus!
Hana greitakalbe išbėrė žodžius. Neonelis kai ko nesupratęs tik nusijuokė ir pasakė:
– Tu tikra šaunuolė! Stenkis taip ir toliau ir mums pavyks išplėšti Mokyklos Taurę iš varniukų rankų.
Mergaitei nubėgus link bibliotekos Neonelis su Takami pradėjo eiti iki klasės. Staiga berniuką ir mergaitę išgąsdino iš už kampo atskrieję balsai. Tai buvo klastuolių šutvė iš traukinio. Smalsumo vedimi jie sustojo pasižiūrėti, kas vyksta. Šeštakursiai paskui save skraidina Morganą, pakankamai gerą Neonelio draugę iš Grifų Gūžtos. Mergaitei iš nosies bėgo kraujas.
– Cha, Neoneli, jau nesi kietas ką? Kas tau?.. Nepatinka, kad draugė sumušta? – išsiviepė Marie žvilgčiodama, kad neateitų koks nors mokytojas ar prefektas.

Steve‘as beprotiškai nusijuokė, akimirką atrodė tarsi pamišęs. Broncipinė pašaipiai žvelgė į mergaitę, kuri suglebusi sklandė ore.
– Paleiskit ją! – suriko atbėgusi Brigid, šeštakursė švilpynės mokinė.
Broncė sugniaužė kumščius. Tada išsitraukė lazdelę ir nutaikiusi ją Morganą pasakė:
– Nori, kad paleistume? Tuomet – gaudyk! – klastuolė nusijuokė ir suriko: – Levicorpus!
Mergytė apsivertė ore ir dabar kabėjo žemyn galva. Neo trenkėsi į Broncę. Šios lazdelė iškrito ant žemės, o grifukė sunkiai žnektelėjo ant grindų.
– Žąsine tu, na palauk! Tau dar taip atsirūgs… – Broncipinė atsistojo šiurkščiai nustumdama Neonelį. – Crucio!
Neonelis šaižiai suklykė, regis klyksmas bus pasiekęs visus pilies kampelius. Steve‘as kvatojosi garsiau už visus, jam tai atrodė labai juokinga, o kankinamas berniukas jautėsi taip, tarsi jį būtų kas deginęs iš vidus. Neonelis atrodė rėkė nesavu balsu. Jis gulėjo ant grindų, raitėsi, rėkė, bei maldavo paleisti, bet buvo bejėgis kad ką nors padarytų.
– Neee! – suriko Brigid.

Švilpinukė nieko negalėjo padaryti, nes Marie užbūrė ją visiško paralyžiavimo užkeikimu. Morgana gulėjo kampe, netoli šarvų. Kraujas jai tekėjo ne tik iš nosies bet ir iš rankos. Takami stovėjo sukrėsta, siaubo kupinu žvilgsniu. Staiga ir ji išsitraukė lazdelę.
– Expelliarmus! – suriko Takami.

Nestiprus kerų žaibas trenkė į Bro, tačiau ši tarsi nieko nepajuto ir toliau juokdamasi kankino ant žemės gulintį berniuką. Į Neonelio draugę Takami atsisuko Marie, kuri akimirką tarsi stebėjo kovą, negalėdama patikėti, kad niekas jiems netrukdo kovoti, lengvai mostelėjusi lazdele ji bežodžių kerų pagalba nubloškė Takami, kuri taip ir liko gulėti atsitrenkusi į sunkią koloną. Greitai laiptais atbėgo Moni. Akimirką nesuprasdama, kas vykstą taip ir vėpsojo į besiraitantį Neo, Takami be jokių gyvybės ženklų, ir dar vieną mergaitę, kurios vardo nesistengė įsiminti.

Kas per?.. Br, nepyk…  Moni išsitraukė lazdelę ir mostelėjo nutaikiusi į Broncę. Merginos, kankinančios Neonelį lazdelę nukrito į šoną, o ši akimirką stovėjo tarsi apdujusi. Per tas kelias akimirkas berniuko kančios baigėsi. Jis nejudėdamas gulėjo ant šalto akmeninio grindinio. Kažkur tolumoje girdėjosi vis artėjantys šūksmai ir daugybės bėgančių kojų trepsėjimas. Mo, supratusi, kad baigsis tikrai blogai pusbalsiu tarė:

– Minkit iš čia, ot sugalvojo, žaidimai be manęs!.. Goblinai jūs… – susiraukusi nužvelgė visą „mūšio lauką“, kur gulėjo Takami, Morgana, Brigid ir galiausiai – nukankintas Neonelis…

Klastuoliai nusijuokė ir pro nubėgo pro Moni, priešingon pusėn nei girdėjosi artėjantys žingsniai. Akimirka kita ir pasibaisėjusios nuo matomo vaizdo stovėjo profesorės Elwynna, Mija ir Mery. Visos puolė gaivinti mokinius, kol Moni stovėjo nieko netardama. Profesorė Mery nuskraidino Takami ir Brigid į ligoninę, kur Madam Pomfi jas turėjo pagydyti. Elwynnai atgaivinus Morganą šioji nesusigaudė, kur yra, taigi kelias akimirkas tik vėpsojo nieko nesuprasdama ir dairėsi aplink. Tačiau daugiausiai vargo teko gaivinant Neonelį. Reikėjo gerų penkiolikos minučių, kad šis atsigautų. Vėliau Mija palydėjo Morganą ir Neonelį į ligoninę pas Brig ir Takami.

Visą laiką tylėjusi Elwynna priėjo prie merginos. Atrodė, kad mokytoja dreba iš pykčio, tačiau balsas buvo pakankamai ramus.

– Monila, kas čia nutiko?.. Kaip suprasti, kad randame tave su keturiais be sąmonės gulinčiais vaikais?..

– Profesore… Ėjau į Herbalogiją, kai išgirdau kažką, atbėgau, bet nespėjau nieko pamatyti, viskas, ką mačiau buvo juodas apsiausto skvernas dingstantis štai ten, – mostelėjo kiton pusėn nei nubėgo klastuoliai. – Daugiau nieko nemačiau, tik tai, ką toliau matėte jus…

Dar kelias minutes pakamantinėjusi Mo Elwynna paleido ją į pamoką, o tuo metu Madam Pomfi sulopytas Neonelis ir Takami jau skubėjo į kitą pamoką.

– O, sveiki, sveiki. Užeikit. – mostelėjo profesorė vaikams vos įėjus.
– O kurgi mūsų mokytoja? – paklausė Amanda irgi atėjusi į klasę su Neoneliu ir Takami.
– Aš naujoji jūsų Kerėjimų mokytoja Marqrit Boleyn. Pernai jūs mane matėte, kai tariausi dėl mokytojos vietos. Senoji mokytoja pasiligojo. Todėl aš tapau naująja jūsų Kerėjimų mokytoja. – atsakė profesorė visiems.

Nuskambėjo varpas, skelbiantis pamokos pradžią. Mokytoja pasiėmė kreidos ir užrašė ant lentos: „1 pamoka. Kartojimas.“ Takami pakėlė ranką ir paklausė:
– Mokytoja, aš nesuprantu temos. Gal galite paaiškinti?
– Oi, kokie jūs neramūs. Šiandien noriu, kad į lapus surašytumėte viską, ką žinote iš praeitų metų kurso. Peržvelgsiu kerus, kurių jus išmokote. Tai tiek šiai pamokai.
Vaikai lengviau atsiduso. Darbas buvo nesunkus, toks pat, kaip ir per Ateities būrimą. Nepraėjo nė pusė pamokos, o jie jau buvo viską padarę. Mokytoja surinko lapus, ir ėmė po vieną skaityti. Ko kiek laiko paklausė:
– Kuri iš jūsų Amanda? – paklausė mokytoja.
Švilpė skubiai pakėlė ranką ir truputį susijaudino, bet nebijojo mokytojos, bijojo gauti neigiamą pažymį. Marqrit pasižiūrėjo į ją ir pasakė:
– Tu parašei geriausiai, sveikinu, penki taškai Švilpynei. – pasakė mokytoja.

Nuskambėjo varpas, visi išėjo iš pamokos. Kaip ir daugelis kitų mokinių švilpiai patraukė į kiemą pasimėgauti paskutiniai saulės spinduliukais.

Redagavo: Monila Laures