3 skyrius. „Tobula žmogžudystė“ [Redaguotas]

Direktorė sėdėjo savo kabinete. Vakarėjo. Arwen klausėsi nediduko radijo padėto ant palangės, visai šalia jos. Dabar spintelėje, kur kažkada direktorius Dumbldoras laikė vyno butelius ir minčių koštuvą, buvo sudėtos įvairios magijos knygos ir visokie Hogvartso pilies brėžiniai. Visai šalia palangės stovėjo spintelė su mokinių ir mokytojų bylomis, o viršuje spintelės – Paskirstymo kepurė. Radijas grojo kažkokią dainą, tačiau Arwen beveik nieko negirdėjo. Jos mintys sukosi kažkur apie neseniai perskaitytą laišką gautą iš Ferulos magijos akademijos. Pasirodo, Ferulos akademijos direktorė paprašė pasaugoti jiems svarbią skrynią. Kadangi mokyklos bendradarbiavo, tai Arwen sutiko skrynią pasaugoti iki kovo mėnesio. Paskui Ferulos magijos akademijos atstovai turės atvykti pasiimti skrynios ir atšvęsti mokyklų susitikimo proga.
Staiga direktorės mintis nutraukė beldimas į duris. Durys atsivėrė nespėjus direktorei nė prasižioti ir į kambarį įėjo Magijos ministrė, Klastūnyno vadovė, Lurida Revendž. Šiandien ji buvo pasipuošusi tamsiai žalia suknia.
– Laba diena, direktore, – draugiškai pasisveikino ji.
Arwen draugiškai nusišypsojo ir jau žiojosi sveikintis, kai prabilo Lurida:
– Prieš prasidedant mokslo metams norėjau su jumis pasikalbėti. Neseniai sužinojau, kad per vasaros atostogas nutiko šis tas nemalonaus. Todėl man dabar labai įdomu, ar jūs atleidote profesorių Deividą Dekerį?
– O taip, Lurida, atleidau už neatsakingumą, o dabar jis išvyko iš šalies, – atsakė Arwen ir užsidėjo ant galvos juodą skrybėlę.-Gal eime į salę? Netrukus atvyks mokiniai.
– Gerai, kad atleidote. Jau ketinau siųsti pelėdą su patarimu atleisti, račiau pamaniau, kad tu pakankamai protinga. Žinoma, eime, – pasakė Lurida ir abi moterys nulipo laiptais žemyn.
Ir Arwen, ir Lurida buvo jaunos, tačiau buvo pakankamai subrendusios ir puikiai atlikinėjo savo pareigas. Arwen buvo puiki Hogvartso direktorė, o Lurida šauniai tvarkėsi su Magijos ministrės ir Klastūnyno vadovės pareigomis.

Neilgai trukus jos pasiekė Didžiąją salę, kurioje tuo metu jau buvo susirinkę beveik visi mokytojai. Pasiekusios Garbingąjį mokytojų stalą jos atsisėdo ir ėmė laukti mokinių.
Visi mokytojai buvo pasipuošę ir ramiai laukė mokinių. Lurida sėdėjo rimta ir su niekuo nesišnekėjo. Ministrė pažvelgė klastuolių pusėn.

Marie kaip visada atrodo valdinga ir pasitikinti savimi. Taigi, pasipūtimas per vasarą neišgaravo. Steve‘as taip pat nepasikeitė – atrodo paslaptingas, gudrus ir nenuspėjamas. Šiais metais jie ims praktiką ministerijoje, tad  reikėtų jį paskirti savo patarėju. Broncipinė kvailioja, taigi, nesurimtėjo. Viskas taip, kaip buvo – nieko naujo.
Į salę įžengė pirmakursiai. Jie atrodė gana išsigandę. Kai vaikai išsirikiavo priekyje, direktorės pavaduotoja ir visi kiti klausėsi naujos kepurės dainos. Jai baigus dainuoti kažkas nusijuokė. Lurida greitai pakreipė galvą klastuolių pusėn ir pamatė smagiai besijuokiančią merginą – Lure Jewel. Lurida nusišypsojo ir net neatkreipė dėmesio, kad paskirstymas prasidėjo. Naujų mokinių minia po truputį tirpo. Dar po kelių minučių paskirstymas buvo baigtas. Direktorė atsistojo.
– Sveikinu naujokus ir skanaus, – tai pasakius, stalai lūžo nuo gardaus maisto.

Luridai maistas buvo nė motais. Ji mąstė apie būsimą susitikimą su Škotijos Magijos ministru, kuris greitai turėjo įvykti.

Tuo metu grifai sveikino pirmakursius.
– Ačiū, Paliunisa, –  pasigirdo mažos pirmakursės balselis. – Ir man smagu susipažint.
Lurida vėl pasisuko į varnanagius. Ten laiminga sėdėjo prefektė Monila plepanti su Yavanna Kementari. Ir į švilpius, kurių prefektė Fiona plepėjo su seniūne Lauren Malign. Visi atrodė laimingi. Praėjo šiek tiek laiko ir direktorė paaiškino keletą dalykų mokslo metų pradžios proga, o paskui buvo įnešta skrynia ir pasakyta, kad mokslo metų viduryje atvyks Ferulos magijos akademijos direktorė ir mokiniai skrynios atsiimti.

 Pagaliau visi išsiskirstė. Lurida pamojo pirštu Steve‘ui prieiti ir jam priėjus, ji nusivedė klastuolį į gretimą kambarį, šalia Didžiosios salės.
– Colloportus! Muffliato! – vienu mostu ministrė užrakino duris, kitu jas užkerėjo, o trečiu,be burtažodžio uždegė žvakes. – Man reikia su tavimi pasikalbėti.
– Klausau, Lu. Kas nutiko? – kreipėsi Steve‘as į ministrę, su kuria puikiai sutarė.
Lurida priėjo arčiau jo. Ministrė nusišypsojo ir ištarė:
– Tu esi tikras klastuolis. Žiaurus, gudrus, paslaptingas. Tiesa, žinau ką padarei šią vasarą, tačiau man tai nepatinka. Kam reikėjo taip akivaizdžiai žudyti?
– Man reikėjo tos šerdies. Su ja aš tapau stipresnis – mano lazdelė gavo dvigubą galią. Ir ji veikia nepriekaištingai. Beje, jis šiaip ar taip jau buvo senas ir niekam nereikalingas, – ramiai atsakė Steve‘as.
– Tačiau padarei klaidų – palikai įrodymų. Kadangi esu ministrė, pasinaudojau padėtim ir žmonės to nesužinos, bet kas būtų, jeigu ne aš? Būtum įkliuvęs ir uždarytas į Azkabaną,.- pasakė ji.
Steve‘as nė kiek nesutriko ir gerai apgalvojo žodžius, o tada tarė:
– Aš tau be galo dėkingas. Nors tikrai būčiau išsisukęs ir be tavo pagalvos.
– Nebūk toks perdėtai pasitikintis savo jėgomis, – pasakė Luri ir mirktelėjo vaikinui. – Klausyk, šiemet šeštakursiai atlikinės praktiką ministerijoje. Gal norėtum su manimi padirbėti? Būtum mano patarėjas įvairiais klausimais

-Steve‘as apstulbo po tokio pasiūlymo.

– Tiesa pasakius, esu sužavėtas. Manęs nelabai domina ministerija, bet būti tavo patarėju? Čia tai jėga! – pasakė Steve‘as. –Žinoma, sutinku.
Lurida atsistojo ir pasakė.
– Tuomet iki susitikimo jau kitą savaitę, – pasakė Lu.

Ji pakilo ir nuėjo. Durys jai pačiai atsidarė net be lazdelės. Ji išėjo ir paliko Steve‘ą tamsoje.

***

Praėjo diena po rugsėjo pirmosios. Arwen buvo pranešta apie baisius mokinių prasižengimus, bet kaip ir visada, klastuolių elgesį užglostė Lurida.
– Aš atsakau už jų elgesį ir jie bus nubausti, – pasakė Klastūnyno vadovė.
Nieko nelaukusi ji nuėjo pas klastuolius į požemį pasikalbėti su Steve‘u, Marie, Broncipine ir Mariana. Ji atsisėdo į geriausią krėslą ir smalsiu žvilgsniu visus nužvelgė.
– Tai ką, pasismaginot jau pirmą dieną? – susidomėjusi paklausė.
– O taip, buvo jėga. Gaila, kad nebuvai kartu. Tau tikrai būtų patikę. Jo klyksmas skardėjo po visą kiemą. Nuostabiausia muzika mano ausims, – atsakė vadovei jos draugė Broncipinė.
– Dar kiečiau buvo, kai jis kabojo žemyn galva ir pasipylė kraujas iš nosies. Vaizdas neeilinis.

– Tai kodėl man nepranešėt? Būčiau norėjus pažiūrėt ir prisimint senus gerus laikus…. Ną, šaukštai po vakarienės… Deja. O dabar turiu jus nubausti, vaikučiai, – sukikeno Luri.
Visi nusijuokė.
– Nieko juokingo. Gausit bausmę. Kitaip direktorė pasius.
Stevas įsitaisė žaliam krėsle ir paklausė:
– Bet kuo mes kalti, kad kiti negali apsigint?
– Nekalti. Nemanykit, kad jūsų nesuprantu. Juk dar pakankamai neseniai pati užpuldinėjau Hogvartso nevykėlius. Jūsų bausmė bus… Padėti mokyklos personalui. Seselei, ūkvedžiui ir panašiai, – su ironiška šypsenėle pasakė Lurida.

– Tik tiek? Galėsim Purvakraujams ir kraujo išdavikams pakišinėt nuodus ar panašiai, – apsidžiaugė Broncipinė ir nusikvatojo kaip beprotė, kas jai labai tiko.

– Tik nepersistenkit, – sukikeno Luri. – Na, o dabar jau eisiu.

Tai pasakiusi Lurida išėjo, o likę klastuoliai ėmė aptarinėt bausmę ir galimybes, kaip ja pasinaudoti savo tikslams.
Tuo metu, švilpynės bendrajame kambaryje sėdėjo Neonelis, Hana ir Takami. Abu džiugiai susijaudinę. Jie aptarinėjo dienos įvykį.
– Na, bet žinoma, jiems niekas nieko nedarys, – Takami iš pykčio šiaušėsi plaukai. – Jų vadovė Lurida yra Magijos ministrė ir ji viską atleidžia.
Neonelis tylėjo, o per tą laiką Hana pakilo ir nubėgo miegoti. Švilpynės bendrajame kambaryje visi aptarinėjo klastuolių poelgį. Visi buvo susikrimtę. Tada nuo minios atsiskyrė Lauren ir priėjo prie berniuko.
– Ar viskas gerai? Atrodai susirūpinęs, – tarė seniūnė.
– Ai, viskas gerai, – pasakė Neo ir nuėjo į berniukų kambarį.
Neonelis išsitraukė iš kuprinės kerėjimo užrašus ir lazdele ėmė praktikuotis mojuoti. Po penkių minučių kambario duris atvėrė Takami.
– Ką tik kalbėjau su Lauren. Ar tau tikrai viskas gerai? – pakartojo Takami Lauren žodžius. – Atrodai baisiai.
Neonelis paaiškino, kad yra susinervinęs, nes Hana sužinojo, kad jis yra nekenčiamas klastuolių. Takami pasakė, kad visiems nusišvilpt, koks jis yra ir svarbiausia nenuleist rankų bei su visais elgtis draugiškai. Neonelis sutiko ir vaikai kartu nuėjo miegoti.

Redaguota: Lurida Revendž ir Monila Laures