2 skyrius. „Skrynia“ [Redaguotas]

Neonelis sėdėjo toje pačioje kupė kaip ir Hana. Hana jau susirado draugų. Taip pat pirmakursių.
– Mes einame į laisvą kupė. Laira ją surado, – mostelėjo Hana laisva ranka į kitą mergaitę ir išėjo.
Neonelis pasijuto laimingas, pagaliau jis įtikėjo, kad važiuoja atgal į Hogvartsą. Ten buvo jo antrieji namai, ten jis rado draugų… Staiga į jo kupė įėjo Monila – seniūnė ir kvidičo komandos kapitonė. Hogvartso mokinė, o taip pat ir puiki draugė.
– Sveika! – pasisveikino Neonelis. – Kaip prabėgo vasara?
– Puikai. Labai džiaugiuosi, kad grįžtame į Hogvartsą. Man ten labai patinka. – atsakė ji ir nusišypsojo perbraukdama ranka plaukus.
Neonelis irgi nusišypsojo merginai. Iš už debesų išlindo saulė, apšviesdama vaikų veidus.
– Man tai irgi pui.. -nespėjo pasakyti Neonelis, nes į jų kupė įėjo klastuoliai Marie Compulsion, Broncipinė Spait ir Steve‘as Black.
– Na, neatrodo, kad būtume jus čia kvietę! – sušuko Monila ir išsitraukė lazdelę.
Broncipinė susiraukė ir išsitraukė savąją. Atėję trys klastuoliai buvo šeštakursiai, todėl su jais būtų buvę sunku pakovoti dviems to paties kurso jaunuoliams.
– Ramiau, ramiau. Atėjome paklausti, kaip laikotės? – gergždžiančiu balsu ištarė Marie ir žvilgsniu sudraudė Broncę.
Broncipinė įsikišo lazdelę į kišenę ir nieko nebedarė. Steve‘as stovėjo ramiai ir gudriai išsišiepęs, bet Neonelis žinojo, kad bernioko akys budrios ir šaltos kaip ledas.
– Na, Monila, nuleisk lazdelę. – pasakė Steve‘as.
Monila lėtai nuleido ranką, bet lazdelę tebelaikė tvirtai suspaudusi. Broncipinė šiurpiai nusijuokė ir paspyrė Neonelio lagaminą į šoną, nes berniukas užlipo jai ant kojos. Niekas nespėjo nieko pasakyt, kai Monila suriko:
– Protego!

Smūgio banga nubloškė klastuolius už kupė durų, o šias saugojo žydra apsauginių kerų užtvara. Mo akys žibėjo – ji troško karo.
Klastuoliai išsitraukė lazdeles, bet kažkoks prefektas, budintis koridoriuje, pasakė:
– Staigiai visi į savo kupė ir kad nė vieno nematyčiau!

Visi klastuoliai juokdamiesi išėjo. Tasai prefektas buvo Varno Nago mokinys Miltenas Silvanas. Jis nusišypsojo Monilai ir nuėjo budėti. Monilos gynybiniai kerai išnyko, o kupė tvyrojo mirtina tyla.
– Na, man metas… – pasakė seniūnė Moni ir išėjo iš kupė.
Po truputį temo ir Neonelis jau buvo truputį išalkęs, kai į kupė įvažiavo vežimėlis su prekėmis. Vaikinas nusipirko moliūgų sulčių ir saldymedžio lazdelių numalšinti alkiui.
– Sveikas! – Įėjusios į kupė pasakė Takami ir Emily Glog iš Švilpynės.
– Sveikos, – pasisveikino Neonelis ir pavaišino paneles lazdelėmis. – Kaip jūs gyvenate?
Emily papasakojo apie savo nuotykius. Ji atostogavo pas tetą Norvegijoje ir ten tyrinėjo milžinus. Neonelis papasakojo, kad pats nieko nepaprasto nenuveikė, na, o Takami susirado vaikiną.
– Labai dėl jūsų džiaugiuos, – pasakė Neonelis.
Merginos pasakė, kad joms jau metas eiti, kadangi jau greitai atvyks į Kiauliasodžio stotį, ir jos išėjo. Neonelis, likęs vienas, suskubo persirengti. Traukinys pamažu mažino greitį. Vaikinui persirengus atėjo jo sesuo, taip pat persirengusi Hogvartso uniforma.
Perrėkdamas triukšmą, mašinistas sušuko:

– Netrukus atvyksime į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą! Bagažą prašome palikti traukinyje, jis bus nugabentas atskirai.

Hana sunerimo, bet brolis ją nuramino ir traukiniui sustojus, jie ėmė grūstis laukan.
Lauke krapnojo, dangus buvo apsitraukęs švininiais debesimis. Milžinas Hagridas pakvietė pirmakursius pas save, o Neonelis su Takami nuėjo link karietų, kurios turėjo juos nugabenti į pilį.
Prie Neonelio ir Takami prisijungė Emily. Karieta pajudėjo. Visą kelią iki pilies jie kalbėjo, kaip pasiilgo Hogvartso ir savo draugų.
Karieta sustojo ir draugai išlipo. Kaip ir visi, Neonelis nuėjo link Didžiosios salės, kur turėjo prasidėti paskirstymas.
– Žinote, mano sesuo turbūt bus paskirta į Švilpynę. – pasigyrė Neonelis šalimais sėdintiems draugams.
– Tai puiku. – pasakė Emily.
Vaikai įžengė į Didžiąją salę, kurios lubos buvo užkerėtos ir juose dabar matėsi tik juodi debesys. Didžiojoje salėje prie Garbingojo stalo sėdėjo mokytojai. Daugelis mokinių jau buvo susirinkę ir laukė pirmakursių. Mokyklos direktorė Arwen Undomiel sėdėjo už Garbingojo stalo pasipuošusi juoda skrybėle ir tamsiai violetine suknele. Jos kaklą puošė perlų karoliai, puikiai derantys prie apdarų.
Visiems sėdint prie savo stalų, pro Didžiosios salės duris įėjo mokyklos pavaduotojos lydimas  pirmakursių pulkas. Neonelis pastebėjo Haną susikibusią su draugėmis.
– Viskas gerai… –  tyliai sumurmėjo Neonelis, kai vaikai po du išsirikiavo priekyje. Tada visi nutilo ir kepurė, padėta ant kėdės, prieš profesorę, uždainavo.

Kepurei pabaigus dainuoti pratrūko plojimai. Netrukus pro salės duris įplaukė keli šimtai šmėklų.
– Kai pašauksiu jus pavarde, ateisite čia, atsisėdę užsidėsite kepurę ir ji praneš, kur jus paskyrė. Tada nueisite prie savo koledžo stalo. Airė Akapulto! – pasakė pavaduotoja pirmakursiams, smalsiai žiūrintiems į šmėklas.

Iš minios išlindo rudaplaukė mergytė ir nerangiai atšlepsėjo prie profesorės. Jai atsisėdus ir užsidėjus kepurę, profesorė pasitraukė.
– Protas… Varno Nagas! – suriko kepurė ir mergaitė nubėgo pas plojančius varniukus.
Paskirstymas užtruko ilgai, Neonelis vos neužsnūdo. Kepurė suriko „Klastūnynas“ ir berniukas Montis Dangis nuėjo prie stalo, kur džiūgavo Marie ir Steve‘as.
– Galėtų viskas trukti ir greičiau, – sumurmėjo Švilpynės vaiduoklis.
– Taip, galėtų, bet paskirstymas labai svarbi ceremonija, – rimtai pasakė Emily, kai prie švilpių atžygiavo Hana Sendor – Tikiuosi, šiemet laimėsime mokyklos taurę.
Po geros valandėlės, kai visi naujokai jau buvo suskirstyti į koledžus, direktorė atsistojo ir prabilo:
– Sveikinu naujokus, o dabar –  skanaus!
Visi stalai ėmė lūžti nuo elfų atsiųsto maisto. Neonelis buvo pripratęs prie šitokio maisto patiekimo būdo, tačiau jo sesuo Hana su drauge Laira, kuri taip pat pateko Švilpynėn, aiktelėjo iš netikėtumo.
– Neįtikėtina… – sušnibždėjo Hana.

Ant stalo galėjai pamatyti visko, ko troško širdis.
– Na, juk čia Hogvartsas. Tai magija, nors iš tiesų, viską gamino namų elfai. – paaiškino Takami nustebusioms mergaitėms.
Tos nieko nesuprato, tačiau tuoj pat kibo į maistą.
– Na, rytoj prasidės pamokos, todėl iki pietų nesusimatysime, – pranešė Neonelis Hanai. – Bet neliūdėk, tau čia patiks.
Visi kalbėjosi, valgė, dalinosi vasaros įspūdžiais. Čia, Hogvartse, visi turėjo draugų, pažįstamų ir visi jautėsi puikiai. Po geros valandėlės atsistojo direktorė. Šnekos nutilo, visų žvilgsniai, net ir mokytojų, nukrypo į ją:
– Ahmm… Dabar, kai visi numalšinot alkį ir troškulį, noriu tarti dar keletą žodžių. Vieną kitą pastabėlę mokslų metų pradžios proga. Pirmakursiams patariu įsidėmėti, kad į mokyklos teritorijoje esantį Uždraustąjį mišką draudžiama eiti. Visiems, ir jums ir vyresniems mokiniams. Mūsų ūkvedys, ponas Sanguinary, prašė pranešti, kad per pertraukas nebėgiotumėte koridoriais, neterštumėte mokyklos, o svarbiausia, per pertraukas nenaudotumėte jokios magijos. Pirmakursiams negalima naudotis savomis šluotomis, o tie, kurie norės pasiimti šluotą iš sandėliuko, privalės nuo šių metų gauti ūkvedžio leidimą. Tai galios visiems mokiniams, kurie naudosis ne savo šluotomis, o mokyklos. Kaip ir visais metais, priminsime, kad negalima be leidimo imti sudėtinių dalių eliksyrams iš mokytojos ir mokyklos atsargų. Beje, priėmimas į kvidičo komandas vyks antrą semestro savaitę. Kol kas tiek, ir vėl valgykit, – ir direktorė atsikvėpus atsisėdo.
Visi vėl ėmė šnekėtis.
– Griežtoka mokykla… – pasakė Hana, bet nenorėjo prisikalbėti, todėl pagavusi Neonelio žvilgsnį, užtilo.
Lauke pradėjo žaibuoti ir lyti. Vaikų šnekos po truputį nurimo. Visi jautėsi pavargę, jie norėjo pasiilsėti, juk rytoj pamokos. Arwen vėl atsistojo ir pasakė:
– Noriu dar trupučio jūsų dėmesio, – į salę direktorei kalbant įėjo ūkvedys ir atnešė didžiulę paauksuotą, deimantais išdabintą skrynia, joje kažkas kirbėjo, bet niekas nežinojo kas. – Ferulos magijos akademijos direktorė Katerina Denueve paprašė pasaugoti šią skrynią. Ši skrynia yra išminties simbolis. Kovo mėnesį į mokyklą atvyks Ferulos magijos akademijos mokiniai su direktore pasiimti skrynios. Tai tiek žinių, galite eiti.
Direktorė mostelėjo rankomis, ir visi mokiniai grupelėmis išsiskirstė iš Didžiosios salės. Neonelis, Takami ir Hana skubėjo žemyn, kur netoli virtuvių, buvo Švilpių miegamieji. Visi švilpinukai taip pat traukė ten.
– Man patinka, kad kovo mėnesį vyks šventė. – pasakė Takami Neoneliui.
– Tai jau tikrai. – pasakė Neonelis.

Hana trepsėjo draugams iš paskos. Švilpių prefektė Fiona ėjo su pirmakursiais priekyje ir staiga sustojo prieš didžiulę spintą, prigrūstą knygų. Prefektė stumtelėjo knygą į priekį ir tada atsidarė anga į švilpių bendrąjį kambarį, pro kurią visi sulindo vidun. Jiems sulindus anga užsidarė.
Kambarys buvo apskritas. Jo sienos buvo nukabinėtos pasidabruotais burtininkų, švilpių paveikslais. Viduryje kambario stovėjo didžiulis ąžuolinis senas stalas.Ant jo stovėjo vaza su pamerktomis gėlėmis. Langų nebuvo, bet pasieniais kabėjo žibalinės lempos ir amžinos liepsnos žvakės apšviečiančios kambarį. Kambaryje buvo ir židinys, o šalia jo gelsva sofa. Virš angos buvo pakabintos geltonos užuolaidos. Šalia židinio vedė laiptukai su užrašais „mergaičių miegamieji“. Nuo židinio porą metrų vedė laiptukai su užrašais „berniukų miegamieji“.
Tie, kurie jautėsi labai pavargę, iš karto nuėjo miegoti. Neonelis atsisveikino su draugais ir draugėmis, tada priėjo prie Hanos.
– Sveikinu tave patekus į Švilpynę, tau čia patiks. Labanaktis! – berniukas irgi nuėjo miegoti, kaip ir daugelis kitų.

 

Redaguota: Lurida Revendž ir Monila Laures 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *