Šiose vietose nauja diena ateina nepastebimai. Sieninis laikrodis rodo minutę iki vidurnakčio, paskui vidurnaktį, ir minutinė rodyklė regima pasvyra į naują dieną. Prasidėjo nauja diena, tik vargu ar kas atkreipė dėmesį. Atkreipė dėmesį, ko nėra? Mirė Takami.
Mintis, kad Takami nebėra, siaubinga. Kitą dieną, vos po susipykimo su Takami, Takami mirė. Ji sirgo vėžiu, paskui nelabai saugojosi nuo ligos ir…jos nebėra. Jos nebėra. Švilpynei tai buvo skaudus smūgis, jie prarado vieną mielą mergaitę. Tai siaubinga.
Staiga Neonelis atsikėlė ir nusipurtė. Jam pasidarė bloga, jos nebėra. Ši mintis berniukui nesuvokiama. Juk to negali būti? Neonelis nuėjo, nusiprausė ir persirengė. Tai užtruko vos keletą minučių, o paskui jis nuėjo į bendrąjį kambarį. Kelios mergaitės verkė. Visi švilpiai buvo nuliūdę, niekas net nepastebėjo, kad Neonelis išėjo į koridorių. Vaikinas užkilo laiptais, tada kažkas sušuko.
-Neoneli, Neoneli- tai buvo Daniella WithWings, varniukė su kuria jis retai bendravo, bet niekada nesipyko.
Neonelis iš pradžių šauksmo net neišgirdo, bet pašaukus antrą kartą, jis atsisuko ir palaukė mergaitės. Pagaliau atbėgo ir ji.
-Oi, sveikas, labai užjaučiu dėl Takami, mačiau kaip šįrytą, jos tėvas jos kūną išskraidino sparnuotuoju pegasu.- mergaitė nuoširdžiai jo gailėjo, juk žinojo, kad jie buvo labai geri draugai.
-Ačiū, o gal žinai maždaug kada?-pasitikslino Neonelis.
-Jos sesuo ir tėtis prie kokią valandą…-Daniella nuleido liūdnas akis ir purtydama savo juodus plaukus, nubėgo tolyn palikdama jį vieną.
Neonelis nieko nelaukė ir nuėjo tolyn. Tada jį pasivijo Hana ir pasakė:
-Broli, neliūdėk, viskas gerai, nebent blogai, kad Takami mirė.
Neonelis paglostė seseriai galvą ir ji nuėjo pas draugę. Šią dieną visi liūdėjo, net klastuoliai, nors kai kurie manė, kad viena švilpe atsikratė. Bet pavyzdžiui Sayuri Qinzu nuoširdžiai užjautė Neonelį ir jam tai tiesiai pasakė.
Norėdamas užmiršti draugės mirtį, Neonelis kitą savaitę nieko neveikė kaip mokinosi, mokinosi ir mokinosi, nes tai jam padėjo nusiraminti, atsipalaiduoti. Mokytojai, pavyzdžiui astronomijos mokytoja užkraudavo tiek namų darbų, kad mokiniai turėdavo dirbti papildomai ir savaitgaliais. Laisvo laiko net nebelikdavo.
-Todėl, kad jūs per vasarą viską užmiršote. Užmiršote netgi tris svarbius burtažodžius, ką jau kalbėti, kad nežinote jų paskirties.-kartą per kerėjimo pamoką užklykė profesorė, nes Soport paklausė kodėl mokytoja užduoda tiek namų darbų.
Visa pamoka nuėjo šuniui ant uodegos-pagalvojo Neonelis, nes taip sakytų jo mama. Na, o mokytoja pasistengė. Ji netik uždavė jiems dar daugiau namų darbų, tačiau liepė pristatyti praktinį darbą iki kitos savaitės penktadienio.
Vaikai spėjo tik mokintis, mokintis ir dar kartą mokintis. Bet pagaliau. Visus atpalaidavo vykusios kvidičo varžybos tarp varno nago ir klastūniečių. Išėję į aikštę, varniukai sugiedojo savo himną, o paskui į aikštelę įskrido klastūniečiai, kurie taip pat sugiedojo himną.“ Mes laimėsim visada“-pabaigė. Varžybos prasidėjo.
-Kamuolį turi Pensė Parkinson iš klastūnyno, visi laksto kaip pašėlę. Panelė išsisuka nuo į ją lėkusio muštuko, skrenda priekin ir.. įmeta…dešimt taškų klastūnynui.Ot velnias-suriko komentatorius ir visos tribūnos nusijuokė.
Žaidimas tęsėsi. Teisėjavo skraidymo profesorė, kaip ir visada.Po penkių minučių pasigirdo komentatoriaus balsas.
-Trisdešimt taškų klastūnynui ir tik dešimt varno nagui, nagi, pasistenkit varniukai!
Netrukus visi pamatė stulbinamą triuką atliekamą Stevo….ir pagaliau. Šmaukštas sugautas, klastūnynas užsidirbo šimtą penkiasdešimt taškų, taigi rezultatas šimtas aštuoniasdešimt; dešimt, laimi klastūniečiai. Neonelis nenorėjo jų sveikinti, tačiau kas liko daryti? Na, bent taip prasiblaškiau.
Po rungtynių, daugelis grįžo į pilį, bent jau klastūniečiai, pasirengę džiugiai švęsti, tačiau Neonelis nuėjo link ežero. Jis nematė jokio „tolko“ džiaugtis.
Netrukus jį pasivijo Lure iš klastūnyno.
-Suprantu, kad tu liūdi, tačiau nematau jokio reikalo nešvęsti su visais.-pasakė mergaitė.
-Nenoriu švęsti..-nukirto Neonelis.
-Nereikia užsisklęsti savyje. Nuo to kas įvyko nepabėgsi ir tu jau nieko nepakeisi. Tegul gyvenimas bėga sava vaga…-Lure švelniai suėmė Neonelį už rankos ir nuvedė į kiemą, kur vyko šventė.
Klastuoliai atrodo nuoširdžiai smaginosi, Neonelis negalėjo nepastebėti puikybės, pasididžiavimo jų veiduose. Vakarėlyje buvo ir kitų koledžų mokiniai. Kai kurie iš jų, iš tikrųjų palaikė klastūnyną, nors kai kurie atėjo tik todėl, kad galėtų sočiai, skaniai pavalgyti, pasilinksminti.
Vos įėjus į šventę, Lure stulbinamai greitai dingo minioje, palikdama Neonelį vieną. Šventėje smaginosi Anne, astronomijos profesorė.
-Sveikas ūkvedį,-išgirdo Neonelis Stevo balsą-kaip tu laikaisi?
Pradėjo groti tranki melodija. Šventė tęsėsi iki vakaro. Beveik visi klastuoliai blaškėsi prisigėrę alkoholinių gėrimų, tik neaišku iš kur jie jų gavo…
-Neoneli, eime te, pakalbėsime-priėjo prie berniuko Soport ir nusivedė jį iki ežero. Temo. Danguje įsižiebė pirmosios žvaigždės. Vėjas stipriai pūtė, medžiai lingavo. Nors buvo šilta, darėsi šalta.
Jie ėjo akmenuotu taku, kol pasiekė ežerą. Ežero vanduo buvo ledinis. Soport pradėjo drebėti nuo šalčio ir Neonelis davė jai apsisiauti savo striuke. Jam buvo šilta.
-Na, kaip tu jautiesi? Tau labai sunku…-pasakė Soport- su Takami buvote labai geri draugai.
-Man viskas gerai, truputį liūdžiu dėl jos mirties, tačiau juk visada taip tęstis negali? Turiu susiimti ir pasistengti ją užmiršti, gal tada viskas bus gerai?-Neonelio balsas nuskambėjo abejingai ir berniukas vylėsi, kad Soport to nepastebės.
-Ir teisingai darai. Juk gyvenimas tęsiasi…-Soport su Neoneliu paėjėjo toliau nuo vėjo, tada atsisėdo prie pušelės. Vaikai žvelgė į mėnulį ir klausėsi šventinio triukšmo, medžių traškesio, vėjo ošimo.
Jaučiuosi visai, kaip tada, su Vanessa. Tik, kad mes su ja buvom kitoje vietoje, kažin, bet gal…
-Negaliu patikėti, kad praleidau čia jau tris metus-prabilo Neonelis-atsimenu, buvau pirmakursis ir susipažinau su Vanessa Honel, bet mes išsiskyrėm, tada susipažinau su Takami, tapome geriausiais draugais. Žaidėm, kvailiojom ir patyrėm daug smagių akimirkų, bus ką prisiminti.
-Aš atsimenu kaip mes susipažinom, abu sėdėjom švilpynės bendrajame kambaryje su Luna Graužike atrodo, jau senai jos nemačiau. Pasakiau tau savo paslaptį ir šiaip supratau, kad būsim gerais draugais, tokie ir esam,…-Soport užsikirto ir nespėjo pabaigti sakino. Per taką atėjo įsiaudrinusių grifų gūžtos mokinių minia.
-Mes kvailiojjjam,be bebe- suriko Paliunisa Peril, aiškiai girtutėlė.
-Tylos, drumsčiat ramybę šiai žaviai panelei-mostelėjo Klėja ranka Neonelio pusėn-norėjau pasakyti porelei-mostelėjo Soport pusėn.
Neonelis susiraukė, bet Soport švelniai įžnybė jam į ranką ir…bet Neonelis atsitraukė nuo jos.
Aš negaliu…išduočiau Takami, mes buvome daugiau negu geriausi draugai.
-Aš negaliu, atleisk-pasakė jis ir nusisuko nuo Soport.
Mergaitė pasijuto atstumta, Soport greitai atsistojo ir nubėgo į tolyn prasibraudama pro grifus.
-Ooo,- sušuko Sabrina Le Fokuz.- atsargiau mergyt.
Nereikėjo man taip elgtis, nereikėjo jos atstumt, ką aš darau? Ji su manim elgėsi kaip su geriausiu draugu ir šiaip…o aš? Ją atstūmiau.
Neonelis pašoko ir prasibrovęs pro grifų gūžtos mokines, nubėgo vytis Soport.
-Soport, Soport palauk, palauk sakau-Neonelis mergaitę pasivijo bėgančią tarp medžių atgal į šventę. Jis ją suėmė už rankų ir pabučiavo, o ji pabučiavo jį. Danguje švietė tūkstančiai žvaigždžių ir atrodė, kad temperatūra šalia jų įkaito iki septyniasdešimties laipsnių, o paskui staiga atvėso iki nulio.
-Ar to norėjai? Atleisk man, aš paskutinis kvailys, pagalvojau, kad išduosiu Takami, bet ji jau mirusi, man reikia apsiprasti, draugaujam?-Neonelis padarė tai, ko troško Soport, pasiūlė jai savo draugystę.
-Aš, aš…žinoma sutinku-sumišo Soport, o tada nukrito gumytė rišusi jos kasas ir plaukai išsidraikė į visas puses. Neonelis palydėjo merginą šventėn ir nuėjo su ja šokti.
Tuo metu, uždraustajame miške, tarp medžių vyko pasitarimas. Jam vadovavo Stevas.
-Manau mums reikia pasiimti tos skrynios žinias-visi penki klastuoliai buvo baisiai nustebę šiuo Stevo pasakymu. Marie, Lure, Mariana, Broncipinė ir Lara, Lara Misticism.
-O ar nenusižengsim taisyklėms?-paklausė Lara.
-Baikit, kartu esam dar ne tokių dalykų iškrėtę…-Stevo akys žibėjo iš puikavimosi, visi nusižvengė.-
Tai ką? Reikia tik puikaus plano, ir visos žinios bus mano?-pasakė jis.
Pagaliau buvo nutarta, kad pagrobtosios žinios atiteks Stevui, o jis padarys klastūnyną puikiausiu koledžu pasaulyje, ir visus silpnus burtininkus išves iš rikiuotės. Visi kiti klastuoliai bus gynėjai ir tie, kurie padės planą tam įgyvendinti.
-Na o dabar..eime šokti-pasakė Stevas ir nusivedė Marie į šventės sūkurį.
-O, tu pasakiškai šoki..-nutęsė Marie.
Visi smaginosi iki antros nakties. Tada pro savo kabineto langą išlindo direktorė.
-Farieavouqs!- pasakė ji, iškeldama savo lazdelę į viršų. Visi pasižiūrėjo aukštyn ir danguje sproginėjo įvairiaspalviai fejerverkai. Visi stebėjo susižavėję. Girdėjosi tik bum, bum, bum.
-Valio,-suriko kažkas fejerverkams baigiantis.
-Nesidžiaukit, šie fejerverkai buvo skirti įspėjimui. Paskutinis šokis ir visi į lovas, jūs dar turit gerai išsimiegoti prieš pamokas. Labos nakties.-užriko Arwen ir uždarė kabineto langą.
Tučtuojau užgrojo liūdna melodija. Pusė žmonių išsivaikščiojo, o kiti suskubo susirasti savo porą. Vieni bučiavosi, kiti nežinia ką krūmuose darė. Pavyzdžiui Neonelis ir Soport šoko apsikabinę, ūkvedys šoko su herbalogijos profesore. Netrukus muzika nutilo, visi ėjo į pilį.
-Labos nakties-pasakė Soport įėjusi į švilpynės bendrąjį kambarį.
-Labos-pasakė Neonelis ir vos spėjo atsigulti ant fotelio, nes užmigo.

Autorius: Neonelis Sendoras