2 skyrius – Skrynia

Neonelis sėdėjo tame pačiame kupė su Hana. Hana jau susirado draugių. Taip pat pirmakursių…
-Mes einame į laisvą kupė, Laira ją surado-mostelėjo Hana laisva ranka, nes kitą ranką laikė kažkokia mergaitė, į kitą mergaitę ir išėjo.
Traukinys pravažiavo seną malūną ir didelį ežerą. Neonelis pasijuto laimingas. Jis taip jausdavosi, kai važiuodavo į Hogvartsą. Ten jo antrieji namai, ten jis rado draugų…staiga į jo kupė įėjo Monila, seniūnė ir kvidičo komandos kapitonė. Hogvartso mokinė. Puiki draugė.
-Sveika,- pasisveikino Neonelis ir maloniai pakvietė ją atsisėsti.-Kaip tau sekėsi vasarą?
-Man, puikai, labai gerai jaučiuosi grįždama į Hogvartsą. Man ten labai patinka.-atsakė ji ir nusišypsojo.
Neonelis irgi nusišypsojo. Iš už debesų išlindo saulė ir apšvietė vaikų veidus.
-Man tai irgi pui..-nespėjo pasakyti Neonelis, nes į jų kupė įėjo Marie, Broncipinė Spait ir Stevas Bleck, iš klastūnyno koledžo.
-Na, neatrodo, kad būtume jus čia kvietę! -sušuko Monila ir išsitraukė lazdelę.
Broncipinė susiraukė ir išsitraukė savąją. Jie visi buvo šeštakursiai, todėl su tokiais nepakovosi, bet Monila nenorėjo nusileisti.
-Ramiau, ramiau, atėjome paklausti kaip laikotės.- gergždžiančiu balsu ištarė Marie ir žvilgsniu sudraudė Broncę.
Broncipinė įsigrūdo lazdelę į kišenę ir nieko nebedarė. Stevas stovėjo ramiai ir gudriai išsišiepęs, bet Neonelis žinojo, kad bernioko akys budrios ir šaltos kaip ledas.
-Na, Monila nuleisk lazdelę.-pasakė Stevas.
Monila lėtai nuleido ranką, bet lazdelę vis dar laikė joje. Broncipinė šiurpiai nusijuokė ir paspyrė Neonelio lagaminą į šoną, nes tas užlipo jai ant kojos. Netyčia. Niekas nespėjo nieko pasakyt, kai Monila suklykė:
-Protego!- smūgio banga nubloškė klastūniečius už kupė durų,o šias saugojo šviesiai mėlyna užtvara. Monilos akys žibėjo ir troško karo.
Klastūniečiai išsitraukė lazdeles, bet kažkoks prefektas budintis koridoriuje pasakė:
-Staigiai visi į savo kupė ir kad nė vieno nematyčiau.-visi klastūnai juokdamiesi išėjo.
Tai buvo varno nago prefektas Miltenas Silvinas. Jis nusišypsojo Monilai ir nuėjo budėti. Monilos gynybos kerai išnyko ir nė vienas niekam nepratarė nė žodžio.
-Na, man metas…-pasakė Monila ir išėjo iš kupė.
Neonelis išalko. Po truputį temo. Greitai turėtume atvykti …į kupė įvažiavo vežimėlis su prekėmis ir viena moteriškė paklausė, ar Neonelis nenori ko nors užvalgyti. Neonelis nusipirko moliūgų sulčių ir saldymedžio lazdelių.
-Sveikas-pasakė Takami ir Emily Glog iš švilpynės, įėjusios išėjus pardavėjai.
-Sveikos,-pasisveikino Neonelis ir pavaišino paneles lazdelėmis-kaip jūs gyvenate?
Emily papasakojo apie savo nuotykius. Ji buvo nuvykusi pas tetą, į Norvegiją, ten tyrinėjo milžinus. Neonelis papasakojo, kad pats nieko nepaprasto nenuveikė, na o Takami susirado vaikiną.
-Labai dėl jūsų džiaugiuos-pasakė Neonelis nežinodamas ką pasakyti.
Tada merginos pasakė, kad joms jau metas eiti, nes greitai atvažiuos ir tos išėjo, o Neonelis likęs vienas suskubo persirengti. Traukinys mažino greitį, vadinosi jie jau greitai atvažiuos. Vaikinui persirengus atėjo jos sesuo, taip pat persirengusi Hogvartso uniforma.
Nespėjus niekam nieko pasakyti, pasigirdo mašinisto balsas „Netrukus atvyksime į Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklą. Bagažą prašome palikti traukinyje, jis bus nugabentas atskirai.“. Hana sunerimo, bet brolis ją nuramino ir traukiniui sustojus, jie ėmė grūstis laukan.
Lauke krapnojo. Danguje švietė žvaigždės. Milžinas Hagridas pakvietė pirmakursius pas save, o Neonelis su Takami nuėjo link karietų, kurios turės juos nugabenti į pilį.
Prie Neonelio ir Takami prisijungė Emily ir Hjukas. Karieta pajudėjo. Niekas nekalbėjo. Visi buvo susijaudinę ir laukė kol vėl atsidurs pilyje.
Karieta sustojo ir draugai išlipo. Dangus buvo nusėtas milžiniškų žvaigždžių, kurios apšvietė kelią į pilį. Prie vartų degė žvakės. Prieš Neonelį ir jo draugus ėjo ir daugiau mokinių. Visi vyresni už antrakursius ir daugiausiai varnanagiai. Kaip visada, Neonelis nuėjo link didžiosios salės, kur turėtų vykti paskirstymas.
-Žinokit, mano sesuo bus paskirta turbūt į švilpynę…-pasigyrė Neonelis.
-Tai puiku.-pasakė Emily.
Vaikai žengė į didžiąją salę. Jos lubos kaip visada buvo užkerėtos kerėjimo mokytojos Marqrit Boeylin ir žibėjo žvaigždėmis. Didžiojoje salėje prie garbingojo stalo sėdėjo mokytojai. Daugelis mokinių jau buvo susirinkę ir laukė pirmakursių. Mokyklos direktorė Arwen Undomiel sėdėjo už garbingojo stalo pasipuošusi juoda skrybėle ir tamsiai violetine suknele. Jos kaklą puošė auksiniai karoliai, visai nesiderinantys prie išvaizdos, bet šiaip ji atrodė labai gražiai. Ateities spėjimo mokytoja Sakura dėvėjo madinga suknele ir atrodė labai gražiai. Tai buvo Neonelio mylimiausia mokytoja.
Visiems sėdint prie savo stalų, pro didžiosios salės duris įėjo pirmakursių pulkas lydimas mokyklos pavaduotojos. Neonelis pastebėjo Haną susikibusią su draugėmis ir išsiblaškiusią.
-Viskas gerai..- tyliai sumurmėjo Neonelis, kai vaikai po du išsirikiavo priekyje. Tada visi nutilo ir kepurė, padėta ant kėdės, prieš profesorę uždainavo:
-Paskirstymo kepurė aš esu,
Paskirstyt turiu jus visus.
Mano protėviai įkrėtė man proto,
Nuo tada skirstau mažus vaikus,
Į koledžus.
Į švilpynę, pas kantrius,
Grifų gūžton, pas drąsius.
Gal Varnius, didelius protus,
Net pas nemėgstamus Klastūniečius.
Nesidrovėkit, mane užsidėki.
Juk turiu aš smegenų?
Pratrūko plojimai. Netrukus pro salės duris įplaukė keli šimtai šmėklų. Blankios kaip visada.
-Kai pašauksiu. Ateisite čia, atsisėdę užsidėsite kepurę ir ji praneš kur jus paskyrė. Tada nubėgsite prie savo koledžo stalo. Airė Akapulto! – pasakė pavaduotoja pirmakursiams, smalsiai žiūrintiems į šmėklas. Iš minos išlindo rudaplaukė mergytė ir nerangiai atšlepsėjo prie profesorės. Jai atsisėdus ir užsidėjus kepurę, profesorė pasitraukė.
-Protas… varno nagas!-suriko kepurė ir mergaitė nubėgo pas plojančius vaikus.
Paskirstymas už-truko ilgai. Atrodo šiais metai pagausėjo pirmakursių. Neonelis vos neužsnūdo. Kepurė suriko“ Klastūnynas“ ir berniukas Monstras Dangis nuėjo prie stalo, kur džiūgavo Marie ir Stevas. Pašlemėkai . Su panieka galvojo Neonelis.
-Galėtų viskas tęstis ir greičiau.-sumurmėjo švilpynės šmėkla-vienuolis.
-Taip galėtų, bet paskirstymas labai svarbi ceremonija,-rimtai pasakė Emily, kai prie švilpių atžygiavo Hana Sendor- tikiuosi šįmet laimėsime.
Po geros valandėlės, kai visi naujokai buvo suskirstyti į koledžus, atsistojo direktorė ir prabilo:
-Sveikinu naujokus ir skanaus.
Visi stalai tapo prikrauti maisto gėrybių. Neonelis buvo pripratęs, tačiau jo sesuo Hana su drauge Laira, kuri taip pat pateko švilpynėn, aiktelėjo iš netikėtumo.
-Neįtikėtina-sušnibždėjo Hana. Ji ant ilgo švilpynės stalo pirmą kart matė tiek maisto. Vištienos šlaunelių, kalnus keptų bulvyčių, kiaulienos žlėgtainių, vištienos, bulvių košės, saldymedžio lazdelių, moliūgų sulčių ir visko kito.
-Na, juk čia Hogvartsas. Tai magija, nors iš tiesų, viską gamino namų elfai.-paaiškino Takami vis dar nustebusioms mergaitėms.
Tos nieko nesuprato, tačiau tuoj pat kibo į maistą.
-Na, rytoj prasidės pamokos, todėl iki pietų nesusimatysime,-pranešė Neonelis Hanai-bet neliūdėk, tau čia patiks.
Visi kalbėjosi, valgė, dalinosi vasaros įspūdžiais. Čia, Hogvartse, visi turėjo draugų, pažystamų ir visi čia jautėsi puikiai. Po dar geros valandėlės atsistojo direktorė. Šnekos nutilo, visų žvilgsniai nukrypo į ją, net ir mokytojų :
-Ahmm…Dabar, kai visi numalšinot alkį ir troškulį, noriu tarti dar keletą žodžių. Vieną kitą pastabėlę mokslų metų pradžios proga. Pirmakursiams patariu įsidėmėti, kad į mokyklos teritorijoje esantį uždraustąjį mišką draudžiama eiti visiems mokiniams. Visiems, ir jums ir vyresniems mokiniams. Mūsų ūkvedys, ponas Sanguinary, prašė pranešti, kad per pertraukas nebėgiotumėte koridoriais, neterštumėte mokyklos, o svarbiausia, per pertraukas nenaudotumėte jokios magijos. Pirmakursiams negalima naudotis savomis šluotomis, o tie kurie norės pasiimti šluotą iš sandėliuko, privalės nuo šių metų įsigyti ūkvedžio leidimą. Tai galios visiems mokiniams, kurie naudosis ne savo šluotomis, o mokyklos. Kaip ir visais metais, priminsime, kad negalima imti sudėtinių dalių eliksyrams iš mokytojos ir mokyklos atsargų. Beje, priėmimas į kvidičo komandas vyks antrą semestro savaitę. Kol kas tiek, ir vėl valgykit-ir direktorė atsikvėpus atsisėdo.
Visi vėl ėmė šnekėtis. Aptarinėti naujas taisykles.
-Griežtoka mokykla…-pasakė Hana, bet nenorėjo prisikalbėti, todėl pagavusi Neonelio akių žvilgsnį, užtilo.
Lauke pradėjo žaibuoti ir krapnoti. Vaikų šnekos po truputį nurimo. Visi jautėsi pavargę, visiems norėjosi pasiilsėti, juk rytoj pamokos? Direktorė vėl atsistojo ir pasakė:
-Noriu dar trupučio jūsų dėmesio.-į salę direktorei kalbant, įėjo ūkvedys ir atnešė didžiulę paauksuotą, išdabintą deimantais skrynią. Joje kažkas kirbėjo, bet niekas nežinojo kas.-Arba magijos akademijos direktorė Evelina Makgonigal K. paprašė pasaugoti šią skrynią.. Ši skrynia yra išminties simbolis. Mokslo metų viduryje, kovo mėnesį, į mokyklą atvyks Arba magijos akademijos mokiniai ir mokinės su direktore skrynios pasiimti. Prašau rodyti būsimiems svečiams deramą pagarbą. Galite eiti.
Direktorė mostelėjo rankomis, ir visi mokiniai grupelėmis išsiskirstė iš didžiosios salės. Neonelis, Takami ir Hana skubėjo žemyn, netoli virtuvių, kur buvo švilpių miegamieji. Visi švilpiai taip pat traukė ten.
-Man patinka, vyks šventė.-pasakė Tatamio Neoneliui.
-Tai jau tikrai.-pasakė Neonelis. Hana trepsėjo draugams iš paskos.
Švilpių prefektė Fiona ėjo su pirmakursiais į priekį ir staiga sustojo prieš didžiulę spintą, prigrūstą knygų. Prefektė pasuko knygą į priekį ir tada atsidarė anga į švilpių bendrąjį kambarį, pro kurią visi sulindo vidun. Anga užsidarė.
Kambarys buvo apskritas. Jo sienos buvo nukabinėtos pasidabruotais burtininkų, švilpių paveikslais. Viduryje kambario stovėjo didžiulis ąžuolinis, senas stalas. Ant jo vaza pamerkta pelargonijų. Langų nebuvo, bet pasieniais kabėjo žibalinės lempos ir amžinos liepsnos žvakės apšviečiančios kambarį. Kambaryje buvo ir židinys, o šalia jo, gelsva sofa. Anga pro kurią jie įėjo buvo pavirtusi baru, o tik kitoje pusėje knygų spintele. Viršum angos buvo pakabintos geltonos užuolaidos. Šalia židinio vedė laiptukai su užrašais“ mergaičių miegamieji“. Nuo židinio porą metrų vedė laiptukai su užrašais „ berniukų miegamieji“.
Tie, kurie jautėsi labai pavargę, iš karto nuėjo miegoti. Neonelis atsisveikino su draugais ir draugėmis, tada priėjo prie Hanos.
-Sveikinu tave patekus į švilpynė, tau čia patiks. Labanaktis-berniukas irgi išėjo miegoti.

Autorius: Neonelis Sendoras