1 skyrius. „Kelionė prasideda“ [Redaguotas]

Buvo šaltas ruduo. Baigėsi vasara ir Neoneliui atėjo laikas iškeliauti į Hogvartsą.
Neonelis buvo puskraujis burtininkas. Jo mama Irina ir tėtis Fonas dirba Magijos ministerijoje. Mama dirbo Eksperimentinių burtų komitete, bet ji buvo Žiobariško kraujo ragana, o grynakraujis tėtis dirbo Paslapčių departamente. Jis tyrinėjo nepaprastas žmonių širdžių galias. Neonelio sesuo Hana šiais metais turėjo pradėti mokytis Hogvartse, o jo brolis Modžas jau buvo penktakursis Durmštrango magijos institute. Modžas – juodasis magas. Jis išsižadėjo savo šeimos, todėl Neonelis apie jį niekam nepasakojo.

Neoneliui puikiai sekėsi Hogvartse, jis ten jau šeštakursis ir turėjo daugybę draugų, nes buvo paskirtas į Švilpynę. Taigi, Sendorų šeima atrodė niekuo neišsiskirianti nuo kitų, todėl jie laimingai gyveno.
Į kambarį įėjo Hana.
– Mama sakė pasiskubinti, – pranešė mergaitė ir, smarkiai kumštelėjusi broliui, nulėkė laiptais žemyn.
Nuo smūgio ir netikėtumo Neonelis prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės. Susiėmęs šoną berniukas atsistojo ir pirmiausia patikrino, ar nieko neatsitiko jo burtų lazdelei. Laimei, ji buvo sveika.
Po keliolikos minučių Neonelis nulipo žemyn. Mama, tėtis ir sesuo, kuri pirmaisiais metais mokysis Hogvartse, jo jau laukė svetainėje, prie židinio. Kambarys kaip visada buvo švarus. Nešvarus jis buvo tik tada, kai pas juos viešėjo mamos pusseserė Esmeralda Neišmanėlė.
– Pagaliau nulipai. Jau manėme, kad pavėluosime, – sumurmėjo Neonelio tėvas. – Jeigu visi pasiruošę, judam.
Pirmoji ponia Sendor žengė į židinį. Iš jo šone esančio maišelio pasėmė kelionmilčių.

– Teta Judžė, – ištarė ponia Irina ir, paleidusi iš rankų kelionmilčius, su visais lagaminais dingo liepsnose.
– Dabar aš su Hana, o paskui tu, – paliepė tėtis Neoneliui ir taipogi su Hana dingo liepsnose.
– Ką gi, likau aš, – pasakė sau Neonelis ir, pasėmęs kelionmilčių ir pasakęs tikslią išvykimo vietą, įlipo į židinį.

Berniukui sukosi galva, bet netrukus viskas baigėsi ir jis atsidūrė pas Sendorų giminaitę tetą Judžę.
– Ak, kaip laikosi mano mielasis? – paklausė teta ir pribėgusi jį apkabino.
Neoneliui sutraškėjo kaulai. Staiga sulojo plonas balsas.
– Ačiū, gyvenu puikiai, tik, va, ryt reikės keliauti į Hogvartsą. Na, bet nieko. Šunyti! – suriko Neonelis pamatęs tetos šunį. Šuo šoko ant Neonelio ir pradėjo laižyti berniukui ausis.
Hana žaidė su kitu tokiu pat šuniuku. Tas staiga pasidarė nematomas ir pradėjo kandžioti mergaitės drabužius.
– Blogas meilutis! – suriko Hana ir išsitraukė savo pirmąją burtų lazdelę.

Ji ja pamosavo ir šuo vėl tapo matomas.
– Teta, gal gali paaiškinti, kodėl ji dar gali naudotis magija už mokyklos ribų? – paprašė Neonelis.
– Na, matai, čia nėra Žiobarų, be to, ji dar nėra paskirta į jokį koledžą. Beje, dar ji neoficiali raganaitė, todėl jos burtai dar galioja, nes ji nesuvaldo savo galių. Tačiau tai truks neilgai – tik iki rytojaus. Sveikinu, brangute! – paaiškino teta Neoneliui ir atsisuko į mergaitę.
Praėjo valanda. Neonelis įsikūrė palėpėje, kur paprastai viešėdavo atsidūręs pas tetą. Teta nuėjo su Hana laistyti spalvinukių, o pas Neoneli atėjo jo tėtis.
– Sūnau, man reikia su tavim pasikalbėti. Ar galime? – paklausė tėtis Neonelio.
– Prašau, – atsakė Neonelis ir padarė vietos ant lovos.
– Matai, Hana netrukus taps tikra ragana, todėl jai reikės padėti moksluose ir ja rūpintis. Ta pareiga teks tau, kadangi mama ir aš dirbsime ir negalėsime būti su jumis pilyje. Tau teks ja rūpintis ir apsaugoti. Mes jums rašysime ir stengsimės padėti viskuo, kuo galėsime.Bet didžioji dalis atsakomybės teks tau. Susitariame? – švelniai tarė tėtis.
– Garbės žodis, – pasakė Neonelis ir tėtis išėjo padėti gaminti vakarienę.
Likęs vienas Neonelis prisiminė visas nuostabias akimirkas savo gyvenime. Nuostabias akimirkas pilyje:
Kai jie su Vanessa buvo vieni du ir per lietų, ir per sausrą… Pilyje ir jos kieme… Kai jie pirmą kartą pasibučiavo. Prisiminė tą kartą, kai sužinojo, kad jis priimtas į Hogvartsą. Tai bent tada buvo emocijų. Prisiminė, kaip skrido sena močiutės šluota ir atsitrenkė į medį. Viskas nutiko jam, Neoneliui…
– Ei, višta perekšle. Eik valgyt! – suriko Hana.

Neonelis pašoko. Jo rankoje atsidūrė lazdelė ir jis negalvodamas ištarė:

– Expeliarmus!

Hana nuskrido atbula ir trenkėsi į sieną.
– Oi, Hana, čia tu? Atsiprašau, nenorėjau, – pasakė Neonelis ir, įsikišęs lazdelę kišenėn, nubėgo pas seserį.

Tada kartu jie nulipo žemyn. Juos pasitiko teta Judžė. Ji tarė:
– Turime svečią, – teta mostelėjo ranka durų link ir pro jas įėjo dėdė Tvanas.
– Dėde! – sušuko Hana ir nubėgo jo apkabinti. – Kaip malonu Jus matyti.
– Sveiki visi, sveiki. Ir jus malonu matyti. Na, ir šalta lauke, artėja ruduo, – pasakė dėdė ir nusiėmė savo lengvą švarką.

Tada vyras išsitraukė lazdelę ir mostelėjo ja. Iš lazdelės išlindo rožių puokštė. Jis ją įteikė Hanai sakydamas:

– Sveikinu patekus į Hogvartsą!

Dėdė nusiėmė skrybėlę ir lengvai atsikvėpė.
Po kelių minutėlių iš virtuvės atsklido gaivus salotų kvapas, o su juo ir ponai Sendor.
– Sveiki, dėde Tvanai, – pasakė Irina ir pakštelėjo dėdei į žandą, o Hana nubėgo pamerkti gėlių. – eikime visi prie stalo, juk jau laikas vakarienei.

Po šių Neonelio mamos žodžių visi nuėjo į virtuvę. Stalas buvo nukrautas sriubų dubenimis, vištienos šlaunelėmis, keptomis bulvytėmis ir dešrelėmis, šviežiomis daržovėmis ir kepsniais. Šalia stalo stovėjo ąsotis pilnas moliūgų sulčių.
Visiems susėdus prabilo teta:
– Malonu visus jus čia matyti. Šiandien švenčiame, nes Hana priimta į Hogvartsą. Tai didžiulė šventė. Visiems skanaus.
Subarškėjo lėkštės, šakutės ir peiliai. Neonelis ant dešrelių įsipylė garstyčių ir pradėjo valgyti. Jiems bevalgant mama įjungė seną radiją. Grojo sena roko grupė „Lemties deivės“. Hana pradėjo niūniuoti tą dainą ir minti į taktą. Dėdė ją pakvietė pašokti. Visiems buvo smagu. Tėtis ir mama pasakojo tetai apie ypatingus pasiekimus ministerijoje, o Neonelis, nieko niekam nesakius, atsinešė iš rūsio Fribustjero petardų dėžutę, kuri buvo paslėpta tarp aukščiausios kokybės vyno butelių. Vaikinas išėmė tris petardas, palietė jas lazdele ir visas išmetė į orą. Jos pradėjo baisiai šnypšti ir po kelių sekundžių sprogo. Visas kambarys nušvito spalvotomis žvaigždėm. Niekas neatkreipė dėmesio ir po pusvalandžio viskas išblėso. Mama ir teta pradėjo nukraustyti indus, o dėdė, pasisodinęs Haną prie savęs, pasakojo baisią istoriją. Tėtis jau buvo užsnūdęs.
– Eikite miegoti, – pasakė vaikams mama praeidama pro šalį.
Neonelis užlipo į palėpę, o Hana pasuko į svečių miegamąjį. Tėtis ir mama nusprendė įsitaisyti svetainėje ant sofos. Neonelis nespėjo nusirengti, kai nudribo ant lovos ir užsnūdo.

***


Pusę šešių ryto berniuką prižadino gaidžio giedojimas, nors tai buvo efektas skirtas pažadinti mamą. Po keletos valandų Neonelis su Hana turėjo iškeliauti į Hogvartsą. Nusiprausęs ir apsirengęs Neonelis iš savo lagamino ištraukė pergamento ritinėlį ir plunksną. Plunksną pamirkęs rašalo buteliuke, stovinčiame ant stalo, berniukas parašė:

„Sveika, Monila,
man labai malonu tau rašyti. Nepyk, kad neparašiau anksčiau, tačiau buvau labai užsiėmęs. Jaučiuosi gerai, greitai susimatysime.
Neonelis“

Tai parašęs berniukas nuėjo į Hanos kambarį ir, tyliai pravėręs duris, ištraukė mergaitės pelėdą iš narvelio. Ji garsiai suūkė.
– Tyliau, – sušnypštė Neonelis ir pririšo laišką pelėdai prie kojelės.

Ta pasijuto paleista ir purptelėjo pro langą.

Iki dešimtos ją turėtų pasiekti, – pagalvojo Neonelis ir, grįžęs į palėpę, parašė Hanai raštelį, kad pasiskolino pelėdą.

Parašęs raštelį vaikinas nubėgo į sesers kambarį ir į pelėdos narvelį įkišo raštelį.

Grįžęs į savo kambarį patikrino lagaminą (ar viską susidėjo) ir nusiramino.
– Ko nemiegi? – paklausė į kambarį atėjusi mama.
– Tas gaidys mane prikėlė, – susinervinęs atsakė Neonelis.
Mama susinervino ir išėjo. Netrukus name pasigirdo triukšmas. Tai Hana rėkė pamačiusi, kad pelėdos nėra. Paskui pasigirdo verksmas, bet po kelių minučių viskas nurimo. Dar po kelių minučių į Neonelio kambarį su Hana įėjo tėtis ir pasakė:
– Kaip suprasti, kad tu pasiskolinai jos pelėdą? – tėtis neatrodė piktas, tik nustebęs.
– Na, juk savo pelėdos neturiu, o man reikėjo nusiųsti laišką. Be to, aš pranešiau, kad pelėdą pasiskolinau, – atsakė Neonelis.
– Na, tada gerai, – pasakė Hana ir išsivedė tėtį į virtuvę.
Neonelis nusprendė nulipti su lagaminu žemyn. Vos Neonelis įėjo į virtuvę, mama tučtuojau liepė pasidėti lagaminą į šoną ir eiti valgyti. Berniukas taip ir padarė. Kol jie valgė, atsikėlė teta su dėde ir dar kartą sukriokė stebuklų gaidys. Tada laikrodis išmušė pusę aštuonių. Netikėtai į kambarį, pro atvertą langą įskrido pelėda.
– Puiku! – pasakė Neonelis ir nubėgo paimti laiško.

Nurišęs laišką, pelėdai nuo kojelės, berniukas paėjo tolėliau ir perskaitė:

„Mielas Neoneli,
džiugu žinoti, kad mane atsimeni. Jau susiruošiau ir greitai vyksiu į traukinių stotį. Man nusišypsojo laimė, kadangi gavau tavo laišką prieš išvažiuodama. Sėkmės, susitiksim.
Monila“

Berniukas atsikvėpė ir apsidžiaugė. Neonelis taip nekantravo vėl atsidurti ten, kur jam nepaprastai gera – Hogvartse.
– Eik valgyt, nelauk, – pasakė teta, kurios chalatas vilkosi vos ne iki žemės.
– Einu, einu, nezyzk, – sudrausmino tetą Neonelis ir sėsdamasis į savo lėkštę įsidrėbė bulvių košės.
Hana sėdėjo prie stalo rūškana, išblyškusi. Nespėjus niekam nieko paklausti, ji pasakė:
– Bandžiau burti su burtų lazdele, bet niekas nepavyko..
Teta atsistojo ir apkabino mergaitę per pečius. Tada nusijuokė ir nuramino Neo sesę.
– Viskas suprantama – tu jau turi Žymeklį, taigi dabar magiją naudosi tik mokyklos ribose, – teta sustojo atsikvėpti. – Nuo šiol esi tikra ragana.
Pavalgęs Neonelis nustūmė lagaminą iki svetainės ir ten viską patikrino pagal sąrašą, ar viską pasiėmė.
– Taigi, pasiėmiau viską, – sumurmėjo.- Dabar reikia laukti.
Praėjo valanda, Neonelis gulėjo ant lovos ir skaitė „Magijos istoriją“.
Atėjo pusė dešimtos. Saulė jau buvo aukštai pakilusi. Neonelis padėjo knygą į lagaminą ir nuėjo į tualetą. Taip jis pravaikščiojo iki dešimtos.

Atėjo laikas išvažiuoti. Hana džiugiai jaudinosi, bet mama prisakė, kad viskas bus gerai.
-Iki, teta, – pasakė Hana ir nubėgo atsibučiuoti.

Tėtis ir Neonelis jau sėdėjo automobilyje. Mama su Hana atėjo po minutėlės. Jų kelionė prasidėjo. Daiktai buvo sukrauti bagažinėje, užpakalinėje automobilio dalyje.
Šeimyna pravažiavo kelis prekybos centrus. Gatvėse buvo pilna Žiobarų. Sendorams pasisekė, kadangi jie nepateko į kamštį. Ir staiga jie sustojo. Mašinai pasibaigė degalai. Tėtis išsitraukė lazdelę ir išlipo laukan. Neonelis nerimavo, nes buvo pusė vienuolikos. Tėčiui grįžus į automobilį mama paklausė:
– Na, Fonai, ar viskas gerai?
– Viskas. Nesijaudink, važiuojame, – atsakė tėvas ir mašina pajudėjo.
Pagaliau jie sustojo mašinų stovėjimo aikštelėje, prie pat traukinių stoties. Mama iškart paėmė Haną už rankos ir dingo minioje. Tėtis ir Neonelis nutempė lagaminus iki pat dešimto ir devinto peronų. Mamos ir Hanos nebuvo. Tėtis pirmasis su vienu lagaminu išnyko tarp devinto ir dešimto peronų priešpriešos, o Neonelis ten atsidūrė iškart po jo. Prieš berniuko akis iškilo didžiulis traukinys. Raudonasis Hogvartso ekspresas. Šalia traukinio šmėžavo visokio plauko katės, pelėdos. Stovėjo daugybė raganaičių ir burtininkų, skubančių į traukinį ir atsisveikinančių su šeimomis.
– Ateikite čia, – visa gerkle iš traukinio šaukė Hana iš džiaugsmo verkdama.

Neonelis įtempė į vieną kupė abiejų lagaminus ir išbėgo atsisveikinti.
– Sėkmės, – pabučiavo tėtis Fonas abu vaikus ir apsisukęs ant kulno dingo iš akiračio.
Traukinys sušvilpė ir vaikai įbėgo į jį. Vaikai prie lango suskubo pamojuoti mamai. Jų kelionė prasidėjo…

Redagavo: Lurida Revendž ir Monila Laures

Parašykite komentarą