1 skyrius. „Kelionė prasideda“ [Orginalas]

Šaltas ruduo. Baigėsi vasara ir Neoneliui atėjo laikas iškeliauti į Hogvartsą. Šiuo metu berniukas krovėsi lagaminus. Neonelis buvo puskraujis burtininkas.Jo mama Irina ir tėtis Fonas dirba magijos ministerijoje. Mama eksperimentinių burtų komitete, bet ji žiobariško kraujo ragana, o tėtis paslapčių departamente, jis grynakraujis, tyrinėja nepaprastas žmonių širdžių galias. Neonelio sesuo Hana šįmet mokysis Hogvartse, o jo brolis Modžas penktakursis Durmštrango magijos institute. Modžas būsimas juodasis magas, jis išsižadėjo savo šeimos, o Neonelis apie jį niekam nekalba. Neoneliui puikiai sekasi Hogvartse, jis ten jau trečiakursis ir ten susirado daugybę draugų, nes buvo paskirtas į švilpynę. Taigi Sendorų šeima atrodė niekuo neišsiskirianti nuo kitų, todėl jie laimingai gyveno.
Tuk tuk tuk -pasigirdo. Į kambarį įėjo Hana.
-Aš pas tave, mama sakė pasiskubinti-pranešė mergaitė ir smarkiai kumštelėjusi broliui, nulėkė laiptais žemyn.
Nuo smūgio ir netikėtumo Neonelis prarado pusiausvyrą ir nukrito ant žemės. Susijėmęs šoną, berniukas atsistojo ir pirmiausia patikrino ar nieko neatsitiko jo burtų lazdelei. Laimei ji buvo sveika.
Po keliolikos minučių Neonelis nulipo žemyn. Mama, tėtis ir sesuo, kuri pirmaisiais metais mokysis Hogvartse, jo jau laukė svetainėje, prie židinio. Kambarys kaip visada buvo švarus. Nešvarus jis buvo tik tada, kai pas juos viešėjo mamos puseserė Neišmanėlė Esmeralda.
-Pagaliau nulipai, jau manėme, kad pavėluosime.-sumurmėjo Neonelio tėvas,-Jeigu visi pasiruošę judam.
Pirmoji, ponia Sendor žengė į židinį, iš jo šone esančio maišelio pasėmė kelionmilčių. “Teta Judžė“, ištarė ponia Irina ir paleidusi iš rankų kelionmilčius, su visais lagaminais, dingo liepsnose.
-Dabar aš su Hana, paskui tu-paliepė tėtis Neoneliui ir taipogi su Hana dingo liepsnose.
-Ką gi ,likau aš-pasakė sau Neonelis ir pasėmęs kelionmilčių ir pasakęs tikslią išvykimo vietą, įlipo į židinį. Berniukui sukosi galva, bet netrukus viskas baigėsi ir jis atsidūrė pas jų giminaitę tetą Judžę.
-Ak, kaip laikosi mano mielasis-paklausė teta ir pribėgusi jį apkabino.
Neoneliui sutraškėjo kaulai. Staiga sulojo plonas balsas.
-Ačiū, gyvenu puikiai, tik, va ryt reikės keliauti į Hogvartsą. Na, bet nieko, šunyti…-suriko Neonelis pamatęs tetos šunį.Šuo šoko ant Neonelio ir pradėjo laižyti berniukui ausis.
Hana žaidė su kitu tokiu pat šuniuku.Tas staiga pasidarė nematomas ir pradėjo kandžioti mergaitės darbučius.
-Blogas meilutis,-suriko Hana ir išsitraukė savo pirmąją burtų lazdelę.Ji ja pamosavo ir šuo vėl tapo matomas.
-Teta,gal gali paaiškinti, kodėl ji dar gali naudotis magija už mokyklos ribų?-paprašė Neonelis.
-Na ,matai, čia nėra žiobarų, be to, ji dar nėra paskirta į jokį koledžą ir beje dar ji neoficiali raganaitė, todėl jos burtai dar galioja, nes ji nesuvaldo savo galių, bet neilgai, tik iki rytojaus. Sveikinu brangute!-paaiškino teta Neoneliui ir atsisuko į mergaitę.
Praėjo valanda. Neonelis įsikūrė palėpėje, kur paprastai viešėdavo atsidūręs pas tetą.Teta nuėjo su Hana laistyti spalvinukių, o pas Neoneli atėjo jo tėtis.
-Sūnau, man reikia su tavim pasikalbėti, ar galime?-paklausė tėtis Neonelio įėjęs į kambarį.
-Prašau,-atsakė Neonelis ir padarė vietos ant lovos.
-Matai, Hana netrukus taps tikra ragana, todėl jai reikės padėti moksluose ir ja rūpintis.Ta pareiga teks tau, kadangi mama ir aš dirbsime ir negalėsime būti su jumis pilyje. Tau teks ja rūpintis ir apsaugoti. Mes jums rašysime ir stengsimės padėti viskuo kuo galėsime.Bet didžioji dalis atsakomybės teks tau, susitariame? –švelniai tarė tėtis.
-Garbės žodis,-pasakė Neonelis ir tėtis išėjo padėti gaminti vakarienės.
Likęs vienas Neonelis prisiminė visas nuostabias akimirkas savo gyvenime. Nuostabias akimirkas pilyje:
Kai jis buvo su Vanessa vieni du, per lietų ir per sausrą. Pilyje ir jos kieme, kaip jie pirmą kartą pasibučiavo. Prisiminė, tą kartą, kai sužinojo, kad jis priimtas į Hogvartsą, tai bent buvo emocijų. Prisiminė, kaip skrido sena močiutės šluota ir atsitrenkė į medį. Viskas nutiko jam, Neoneliui…
-Ei,višta perekšle. Eik valgyt..-suriko Hana trečią sykį. Neonelis pašoko, jo rankoje atsidūrė lazdelė ir jis negalvodamas ištarė “expeliarmus“ .Hana nuskrido atbula ir trenkėsi į sieną.
-Oi, Hana, čia tu? Atsiprašau, nenorėjau,-pasakė Neonelis ir įsikišęs lazdelę kišenėn nubėgo pas seserį.Tada kartu jie nulipo žemyn. Juos pasitiko teta Judžė.Ji tarė:
-Turime svečią.-teta mostelėjo ranka durų link ir pro jas įėjo dėdė Tvanas
-Dėde,-sušuko Hana ir nubėgo jo apkabinti-kaip malonu jus matyti.
-Sveiki visi, sveiki.Ir jus malonu matyti.Na ir šalta lauke, artėja ruduo.-pasakė dėdė ir nusiėmė savo lengvą švarką. Tada išsitraukė lazdelę ir mostelėjo ja. Iš lazdelės išlindo rožių puokštė,jis ją įteikė Hanai su žodžiais “sveikinu patekus į Hogvartsą“. Tada dėdė nusiėmė skrybėlę ir lengvai atsikvėpė.
Po kelių minutėlių iš virtuvės atsklido gaivus salotų kvapas ,o su juo ir ponai Sendor.
-Sveiki dėde Tvanai,-Irina pakštelėjo dėdei į žandą, o Hana nubėgo pamerkti gėlių-eikime, visi prie stalo, laikas vakarienei,-pasakė Neonelio mama ir palydėjo tetą iki virtuvės.
Stalas buvo nukrautas sriubų dubenimis, vištienos šlaunelėmis, keptomis bulvytėmis ir dešrelėmis, šviežiomis daržovėmis ir kepsniais. Šalia stalo stovėjo ąsotis pilnas moliūgų sulčių.
Visiems susėdus prabilo teta:
-Malonu visus jus čia matyti. Šiandien švenčiame, nes Hana priimta į Hogvartsą. Tai didžiulė šventė. Visiems skanaus.
Subarškėjo lėkštės, šakutės ir peiliai. Neonelis ant dešrelių įsipylė kečiupo ir pradėjo valgyti. Kas su kuo kalbėjosi ir valgė, o mama įjungė seną radiją. Per jį grojo sena roko grupė „lemties deivės“. Hana pradėjo niūniuoti pagal tą dainą ir minti į taktą. Dėdė ją pakvietė pašokti. Visiems buvo smagu.Tėtis ir mama pasakojo tetai apie ypatingus pasiekimus ministerijoje, o Neonelis, nieko niekam nesakant atsinešė iš rūsio Fribustjero petardų dėžutę paslėptą tarp aukščiausios kokybės vyno butelių. Niekam nieko nesakius, jis išėmė tris petardas, palietė jas lazdele ir visas išmetė į orą. Jos pradėjo baisia šnypšti ir po sekundės sprogo. Visas kambarys nušvito spalvotomis žvaigždėm. Niekas neatkreipė dėmesio ir po pusvalandžio viskas išblėso. Mama ir teta pradėjo nukraustyti indus, o dėdė pasisodinęs Hana prie savęs, pasakojo baisią istoriją. Tėtis buvo užsnūdęs.
-Marš miegoti,-pasakė vaikams mama praeidama pro šalį.
Neonelis užlipo į palėpę, o Hana pasuko į svečių miegamąjį. Tėtis ir mama nusprendė įsitaisyti svetainėje, ant sofos. Neonelis nespėjo nusirengti, kai nudribo ant lovos ir užsnūdo…

Pusę šešių ryto, berniuką prižadino gaidžio giedojimas, nors tai buvo efektas skirtas pažadinti mamą. Šiandien Neonelis su Hana važiuos į Kings Kroso stotį, iš kur keliaus į Hogvartsą. Skersiniame skersgatvyje jie apsipirko prieš savaitę, gavę laiškus iš Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos. Nusiprausęs ir apsirengęs, Neonelis iš savo lagamino ištraukė pergamento ritinėlį ir plunksną. Plunksną pamirkęs rašalo buteliuke, stovinčiame ant stalo, berniukas parašė:
Sveika Monila,
Man labai malonu tau rašyti. Nepyk, kad neparašiau anksčiau, tačiau buvau labai užsiėmęs. Jaučiuosi gerai, greitai susimatysime.
Neonelis
Tai parašęs, berniukas nuėjo į Hanos kambarį, ir tyliai pravėręs duris, ištraukė mergaitės pelėdą iš narvelio. Ji garsiai sukvykė.
-Tyliau,-sušnypštė Neonelis ir pririšo laišką pelėdai prie kojelės.Ta pasijuto paleista ir purptelėjo pro langą. Iki dešimtos, ją turėtų pasiekti…-pagalvojo Neonelis ir grįžęs į palėpę, parašė Hanai raštelį , kad pasiskolino pelėdą. Tada atbėgo pas seserį į kambarį ir į pelėdos narvelį įkišo raštelį ir vėl sugrįžo pas save į kambarį. Patikrino lagaminą, ar viską susidėjo ir atsipalaidavo.
-Ko nemiegi?-paklausė mama.
-Tas gaidys mane prikėlė-linksmai atsakė Neonelis.
Mama susinervino ir išėjo. Netrukus name pasigirdo triukšmas. Tai Hana rėkė pamačiusi, kad pelėdos nėra. Paskui pasigirdo verksmas, bet po kelių minučių viskas nurimo. Dar po kelių minučių, į Neonelio kambarį įėjo tėtis ir pasakė:
-Kaip suprasti, kad tu pasiskolinai jos pelėdą?-tėtis neatrodė piktas, tik nustebęs.
-Na, juk savo pelėdos neturiu, o man reikėjo nusiųsti laišką, be to aš pranešiau, kad pelėdą pasiskolinau aš?-paklausė Neonelis.
-Na tada gerai,-pasakė atėjusi Hana ir išsivedė tėtį į virtuvę.
Neonelis nusprendė nulipti su lagaminu žemyn. Juk greitai važiuos link traukinių stoties? Tiesą pasakius, tai Neonelio teta gyveno Londone, todėl burtininkams nuvažiuoti ten prireiks pusvalandžio. Spės, laiko daug.
Vos Neonelis įėjo į virtuvę, mama tučtuojau liepė pasidėti lagaminą į šoną ir eiti valgyti. Berniukas taip ir padarė. Kol jie valgė, atsikėlė teta su dėde ir dar kartą sukriokė stebuklų gaidys. Tada laikrodis išmušė pusę aštuonių. Netikėtai į kambarį, pro atvertą langą įskrido pelėda.
-Hux…-nubėgo paimti laiško Neonelis. Nurišęs laišką, pelėdai nuo kojelės, berniukas paėjo tolėliau ir perskaitė:
Mielas Neoneli,
Džiugu žinoti, kad mane atsimeni, šįryt susiruošiau ir greitai vyksiu į traukinių stotį. Man nusišypsojo laimė, greitai gavau tavo laišką, nes esu jau netoli Londono. Sėkmės, susitiksim…
Monila!
Berniukas atsikvėpė ir apsidžiaugė, Neonelis taip nekantravo vėl atsidurti ten, kur jam nepaprastai gera- Hogvartse.
-Eik valgyt, nelauk…-pasakė teta, kurios chalatas vilkosi vos ne iki žemės.
-Einu einu, nezyzk.-sudrausmino tetą Neonelis , – ir sėsdamasis, į savo lėkštę įsidrėbė bulvių košės.
Hana sėdėjo prie stalo rūškana, išblyškusi. Nespėjus niekam nieko paklausti, ji pasakė:
-Bandžiau burti su burtų lazdele, niekas nepavyko..
Teta atsistojo ir apkabino mergaitę per pečius. Tada nusijuokė ir nuramino sesę.
-Viskas suprantama, tu jau turi žymeklį, dabar tik mokyklos ribose naudosi magiją,-teta sustojo atsikvėpti-dabar esi tikra ragana.
Hana apsidžiaugė, o gal nusiminė? Nesuprasi, svarbiausia, kad neverkė, o kantriai laukė. Pavalgęs, Neonelis nustūmė lagaminą iki svetainės ir ten, viską patikrino pagal sąrašą, ar viską pasiėmė.
-Taigi pasiėmiau viską,-sumurmėjo-dabar reikia laukti.
Praėjo valanda, Neonelis gulėjo ant lovos ir skaitė magijos istoriją:
-Viduramžiais raganos buvo…-taip praleido dar vieną valandą.
Atėjo pusė dešimtos. Saulė jau buvo aukštai pakilusi. Neonelis padėjo knygą į lagaminą ir nuėjo į tualetą. Taip jis pravaikščiojo iki dešimtos. Tada atėjo laikas išvažiuoti. Hana džiugiai jaudinosi. Šiek tiek nerimavo, bet mama prisakė, kad viskas bus gerai.
-Iki teta,-pasakė Hana ir nubėgo atsibučiuoti. Tėtis ir Neonelis jau sėdėjo automobilyje. Mama su Hana atėjo po minutėlės. Laikas išvažiuoti. Jų kelionė prasidėjo. Daiktai buvo sukrauti bagažinėje, užpakalinėje automobilio dalyje.
Šeimyna pravažiavo kelis prekybos centrus. Gatvėse buvo pilna žiobarų. Jiems pasisekė, jie nepateko į kamštį. Ir staiga jie sustojo. Mašinai pasibaigė degalai. Tėtis išsitraukė lazdelę ir išlipo laukan. Neonelis nerimavo, buvo pusė vienuolikos. Po minutės tėtis įlipo vidun, mama paklausė:
-Na, Fonai, ar viskas gerai?
-Viskas nesijaudink, važiuojame.-atsakė tėvas ir mašina pajudėjo.
…pagaliau, jie sustojo mašinų stovėjimo aikštelėje, prie pat traukinių stoties. Mama iš kart paėmė Haną už rankos ir dingo minioje. Tėtis ir Neonelis nutempė lagaminus iki pat dešimto ir devinto peronų. Mamos ir Hanos nebuvo. Tėtis pirmasis su vienu lagaminu išnyko tarp devinto ir dešimto peronų priešpriešos, o Neonelis ten atsidūrė iš kart po jo. Prieš berniuko akis iškilo didžiulis traukinys. Raudonasis Hogvartso ekspresas. Šalia traukinio šmėžavo visokio plauko katės, pelėdos. Stovėjo daugybė raganaičių ir burtininkų skubančių į traukinį ir atsisveikinančių su šeimomis.
-Ateikite čia,-visa gerkle iš traukino šaukė Hana, iš džiaugsmo verkdama. Neonelis įtempė į vieną kupė abiejų lagaminus ir išbėgo atsisveikinti.
-Sėkmės,-pabučiavo tėtis Fonas abu vaikus ir ant kulno apsisukęs, dingo iš akiračio.
Traukinys sušvilpė ir vaikai įbėgo į jį. Tada prie lango suskubo pamojuoti mamai. Jų kelionė prasideda.

Autorius: Neonelis Sendoras

Parašykite komentarą