Vieną saulėtą rytą aš prabudau labai linksma. O gi kodėl? Todėl, kad tą dieną buvo mano penktasis gimtadienis. Tik pavalgius pusryčius, mane pasišaukė senelė.
– Dukryt, ši diena ne tik tavo gimtadienio diena, kuri būna kiekvienais metais, bet ir diena, kai tu iš manes gausi neįprastą galią, – pasakė meiliai man senelė.
– Kokią, senele, kokią? – paklausiau aš nekantraudama. Senelė pažiūrėjo man į akis, o tada atsakė.
– Šiandien aš mirsiu. Tik neverk. Žinok, kad tu gausi mano neįprastą galią. – pasakė linksmai senelė.
– Liūdėsiu, bet galios taip pat noriu. – pasakiau ašarodama aš.
– Gerai. Ate…. – pasakė senelė ir mirė, o aš staiga pajutau ne liūdesį, o tai, kad manyje kažkas dega, virpa.
– Nejaugi…. Kas gi tai? – paklausiau aš. Nieko nesupratau ir galvojau, kad nieko neatsitiko, ir aš tik praradau senelę. Aš nekreipiau dėmesio į tai, tik po penkerių metų supratau, kad moku skaityti net pačias užgoščiausias žmonių mintis. Po to aš supratau, kad tai tikrai yra neįprasta galia, kurią man padovanojo senelė. Aš savo penktojo gimtadienio niekada neištrinsiu iš atminties.