Amelia Lili Higins

Visada labai mėgau skaityti. 4,5 metų jau skaičiau įvairias knygas. Tokias, apie kurias gali kiti tokiu metu tik pasvajoti. Nesuprantu, kodėl, bet HP manęs visai netraukė. Matydavau, kaip draugo mama jam jas perka, tačiau pati poreikio joms nejusdavau. Tačiau….Tačiau vieną šaltą žiemos vakarą, kai jau pusė Lietuvos vaikų buvo baigę skaityti pirmąją, antrąją dalį, aš nuvažiavau į “Maximos” knygyną. Buvo daug ir įvairių knygų, tačiau šį kartą akys nukrypo tiesiai prie HP. Pati savęs klausiau, kodėl. Vos grįžusi, įnikau į knygą. Patirti jausmai ją skaitant buvo nenusakomi. Ją perskaičiau per dieną. Antra ir trečia jau buvo pasirodžiusios. Jas perskaityti tereikejo trijų dienų. Laukiau nesulaukiau, kada bus išleista ketvirtoji knyga. Pamanenu, su seneliu ir močiute turėjau važiuot į sodą, o tą dieną kaip tik pasirode ketvirta dalis. Močiutė tuo metu buvo “Maximoje”. Aš jai skambinau ir skambinau vis primindama pavadinimą .Širdies kertelėje nujaučiau, kad ji gali nupirkti ne tą dalį (na žinot , kaip garbaus amžiaus žmonėms pasitaiko). Tačiau dideliam mano džiaugsmui, močiutė atvažiavo laikydama rankose tą dalį, kurios ir reikėjo. Nuvažiavus į sodą, aš nuo jos neatsiplėšiau, tačiau per dieną nepabaigiau. Buvo vasara, todėl dar turėjau važiuoti pas auklę į kaimą (tėvai neturėjo, kur dėti, nes namie tipo būtų tik „Blogas laiko leidimas“.) Kaime irgi nuo knygos neatsitraukiau, tad ją greit baigiau. Kaip bebūtų keista, tai padariau greičiau už draugą kuris už mane 4-6 mėnesiais anksčiau pradėjo skaityti visą seriją.Turbūt patys suprantate, koks buvo beprotiškas penktosios knygos laukimas. Jai pasirodžius, ji buvo „praryta“ per 3-4 dienas. Šeštoji skaitėsi sunkiau galbūt todėl, kad buvau vyresnė, buvo daugiau apmastymų, apie tai, ką rašo. Na o dabar… Dabar laukiu septintosios dalies ir tikiuosi, kad niekada gyvenime nepamiršiu, kad kažkada vaikystėje buvo tokia J. K. Rowling ir toksai Haris Poteris…

Misao Yakamenno – Varno Nagas

Kelias dienas prieš sėdant į raudonąjį ekspresą senelė man papasakojo apie keturis koledžus. Jau tada nusistačiau prieš Klastūnyną. Nors visada buvau įnoringa, niekada netoleravau žmonių, kuriems kiti – nulis. Močiutė pasakojo, kad ji mokėsi Varno Nage, tačiau linkėjo man patekti ir į Grifų Gūžtą. Dar dabar atsimenu jos žodžius: „Norėčiau, kad patektum į Varno Nagą, ir aš tuo tikrai tikiu, tačiau būsiu laiminga, jei pateksi ir į Grifų Gūžtą. Šituose dviejuose koledžuose yra labai draugiški ir mieli žmonės, padedantys draugams nelaimėje ir laimėje“. Jau tada norėjau į Varno Nagą. Žinojau, kad nesu labai drąsi, labai protinga, tačiau tikėjau, kad pateksiu į jį. Ir ką jūs manot? Pakliuvau į Varno Nagą! Atvažiavusi į Hogvartsą aš labai liūdėjau. Man čia buvo viskas nauja, viskas taip magiška… Mokslai sekėsi gerai, tačiau jaučiausi vieniša. Tada vieną naktį susipažinau su Daniella. Ją sutikus viskas apsivertė aukštyn kojomis: ta naktis pamiškėje, tas namų elfas. Ech tie nuotykiai, kurie nesibaigia. Dabar esu laiminga. Pakliuvau į pačią nuostabiausią vietą pasaulyje. Turiu pačią geriausią draugę jame. Aš mokausi Varno Nage. Koledžas tiesiog puikus! Aš mėgstu visuose jo kampeliuose mėlyną spalvą, mėgstu Varno Nago uniformą, o svarbiausia – mėgstu burtų pasaulį. Argi tai nenuostabu?

Marqrit Black – Varno Nagas

Aš mokausi Varno Nago koledže. Varno Nagas garsėja protingais ir galingais burtininkais. Didžiuojuosi būdama viena iš jų.
Vos atvykau į Hogvartsą, mane visi iškarto priskyrė prie Grifų Gūžtos. Dėl, atrodo, visiškai nerimtos priežasties – mėgau raudoną spalvą. Įžengusi į didžiulę Hogvartso salę, kurioje vyko paskirstymas, pasimečiau. Net neįsivaizdavau, kur pateksiu, tačiau atsisėdus ant kėdės, o ant mano galvos atsidūrus Paskirstymo kepurei, šioji iškarto suriko: Varno Nagas!
Nurimusi atsisėdau už Varno Nago stalo, kur mane šiltai pasitiko vyresni mokiniai. Viena mergaitė visą pirmąją savaitę mane vedžiojo po mokyklą rodydama įvairias vietas. Supažindino mane su Hogvartsu, palydėdavo į pamokas, rūpindavosi, kad nepasiklysčiau. Ji tuo metu buvo septyntakursė. Dabar ji jau nebesimoko Hogvartse, o dirba ministerijoje. Aš iki šiol esu jai dėkinga ir, kai pasimetę pirmakursiai įeina į salę bijodami visko, kas gyva, prisimenu ją. O kai dalis tų mažylių atsisėda už Varno Nago stalo, jaučiuosi laiminga. Jaučiuosi laiminga jiems padėdama. Tarsi taip tęsdama tradiciją.
Kai kurie žmonės mano, kad Varno Nage mokosi nuobodos, tačiau aš galiu tvirtai tą paneigti. Kiekvieną vakarą atsisėdusi bendrajame kambaryje tarp draugų, bičiulių, kursiokų jaučiuosi laiminga. Mes plepame, kartais net per ištisas naktis. Ypač mokslo metų pradžioje dalijamės įspūdžiais. Praeitais mokslo metais laimėjome mokyklos taurę. Stengėmės visus metus ir pelnėme daugiausiai taškų iš visų koledžų. Tikiuosi tai irgi taps tradicija.