Daniella WithWings – Varno Nagas

Mano koledžas – Varno Nagas.
Vos patekusi į didingą pilį tarp ją supančių galingų kalnų ir Miško jaučiausi svetima, nelaukiama, be vietos. Ėjau koridoriais, ir dairiausi, nesuprasdama ką čia veikiu. Buvau nuvesta į nuostabią salę, o Paskirstymo kepurė sušnibždėjo: Tu protinga, ir drąsi, atkakli ir sumani. Varno Nagas tau namai, ženki ten nūnai.
…Niekada nekeikiau Kepurės už tokį sprendimą. Mėlynos užuolaidos, krėslai, stalai, spragsintis židinys, nuostabus vaizdas pro langus. O svarbiausia – šilti, draugiški ir darbštūs žmonės. Mano koledžo bendrajame kambaryje visada galima rasti bendraminčių, išgerti arbatos. Sulaukti pagalbos ir paguodos žodžio. Visai greitai susiradau Varno Nage draugų – tai Marqrit Bleck, LiLy Coupleand, Misao Yakamenno, Melice Shrill ir daugelis kitų. Tai žmonės, be kurių Hogvartsas, Varno Nagas nebūtų tapęs mano antraisiais namais. Čia, mano koledžo miegamajame, dažnai skamba brazginama gitara, merginų pasakojimai, jaukūs pasisedėjimai. Čia visada tvarkinga, ir drausminga, mat mus prižiūri nuostabiausia prefektė – Monila Laures. Naujokus stengiamės sutikti taip, kad jie pajaustų, kaip gera būti Varniuku.
Bet svarbiausia ir labiausiai pabrėžiama mūsų savybė – protas. Mes stropiai lankome pamokas, darome namų darbus ir sutariame su mokytojais. Ne veltui praeitais metais laimėjome Taurę. Ir tikrai neužmigome ant laurų, ir toliau stengiamės.
Su šiais nuostabiais, mėlynomis uniformomis vilkinčiais žmonėmis patyriau daugybes nuotykių, ir tikrai žinau, kad dar patirsiu. Būdama Varno Nage, išaugsiu garbinga, protinga ir galinga burtininke.
Varno Nagas – tai jėga, nugalėsim visada!

LiLy Coupleand

LiLy Coupleand Kai LiLy sužinojo, kad yra ragana, jai buvo vos penkeri. Pirmąjį kartą mergaitės galios pasižymėjo, kai ji supyko ant sesers ir labai norėjo, jog ji nukristų. Štai taip ir atsitiko. Pagaliau gavusi laišką iš Hogvartso, LiLy turėjo svarbų pokalbį su mama, kurio metu sužinojo, jog iš mamos bei močiutės paveldėjo galių: minčių skaitymą ir ateities spėjimą. Deja, minčių skaitymas burtų mokykloje buvo griežtai draudžiamas, be to, jį reikėjo „įvaldyti“, todėl šią galią LiLy lyg ir galėjo pamiršti, bet… Niekada neatsisakė ateities spėjimo. Kai vieną kartą rutulyje pamatė Kraupą, pranešė tai mamai. Ir štai, mama su močiute matė tą patį – Kraupą. Po keleto dienų LiLy sesutė su tėčiu pateko į avariją. Tėtis išsigelbėjo, sesutė mirė. Nuo tada mergaitė tiki savo galia atspėti ateitį, bet ja nelabai didžiuojasi. Juk kartais ji parodo ne tai, ką norėtum pamatyti, bet iš kitos pusės tai nuostabu: gali pamatyti ir bent jau bandyti išsigelbėti. LiLy pažada išmokti „valdyti“ minčių skaitymą, bei atidžiau spėti ateitį, juk mergaitė dar vos antrakursė. Štai kokias galias turi varnanagė LiLy Coupleand.

Karina Melunella

Karina kaip ir kiekvieną vakarą atsigulė miegoti. Po kelių sekundžių pasinėrė į mėgstamą sapną – kaip ji vaikšto ir tyrinėja katakombas.
Mergaitei tiesiog prieš nosį išdygo jos dėdulė – prieš penkerius metus atgulęs į kapelį. Karina gūžtelėjo pečiais ir net nusistebėjo, kaip iš jos burnos pasipylė klausimai:
-Ką jūs čia veikiate? Jūs tikras, ar tai mano vaizduotės vaisius? Kodėl aš jus susapnavau? Ką norite man pasakyti? Ar jūs esate tas kas esate? Prašau, atsakykite!…
Senolis pažiūrėjo keistu žvilgsniu į Karina ir tarė:
-Sveika, Karin. Tau turiu dovaną. Gal ir nedidelė, bet pakankamai magiška. Atsibudusi pakišk ranką po pagalvę ir ko nors labai labai panorėk. Tai gali būti tik daiktas. Šis sugebėjimas yra labai įdomus, ir gali būti, kad tu iš pradžių gausi tik saldainius ar šokoladukus. Laikui einant gali gauti ir įdomesnių dalykų. Bet tik materialių… Beje, tu gali tai daryti tik su rankomis. Svarbu kad tu nematytum ką tavo ranka – rankos daro. Tai tiek. Viso, – senelis pradėjo tirpti tamsoje.
Karina krūptelėjusi pabudo. Ji žvilgtelėjo į mobilaus telefono ekraną. Negalimas daiktas! Ekrano užsklanda rodė datą. Karina išplėtė akis. Ji miegojo beveik dvi dienas.
Prisiminusi sapną mergaitė kyštelėjo ranką po pagalve. Kas nerizikuoja – negeria šampano! Ji stipriai panorėjo saldainio su apelsinais. Karina šitaip prasėdėjo beveik pusvalandį. Jos ranka nutirpo. Karina ranką iškišo iš už pagalvės rankoje laikydama nuostabiausią apelsininį čiulpinuką.
Veikia!…

Hunya Zapend

Hunyos galia nėra tokia jau neįprasta, bet labai reta. Ji moka keisti savo akių spalvą kada tik panorėjusi. Tai vadinama kiresmagija. Kires – senovės Albarų šnektos žodis, reiškiantis gebėjimą keisti. Tai ne metamorfmagija, kadangi žmogus, turintis kiresmagijos sugebėjimą, gali keisti tik akių spalvą. O Hunya sužinojo apie savo galią taip…
Vieną eilinį rytą Hunya atsibudo prakaito išpilta. Ji eilinį kartą sapnavo bjaurų košmarą, kuris ją vargino jau kone mėnesį. Kas naktį kietai įmigusi ji atsidurdavo baisiame apleistame name, kiekvieną sykį ji atsisėsdavo ant senos, kandžių sukapotos sofos, durys eilinį sykį girgždėdamos atsiverdavo ir pro jas išsmukdavo skysta balkšva dėmė… O tada mergaitė atsibusdavo. Taigi, Hunya apsimiegojusi nupėdino prie veidrodžio, jausdamasi labai nekaip. Jos atvaizdas stikle buvo varganas – suvelti trumpi plaukai, apsmukusi, keliomis rudomis dėmėmis nutaškuota pižama ir paraudusios akys… Mergaitė krūptelėjo. Akys. Jos buvo skvarbiai raudonos, jų dėka Hunya atrodė kaip vampyrė. Ji rėkdama nudundėjo į tėvų kambarį. Mama rąžydamasi paklausė dukros, tarsi nematydama, jog ji išbąlusi ir išsigandusi:
– Labas rytas. Kokios problemos mus prikėlė,- moteris žvilgtelėjo į melsvą, delfinais puoštą laikrodį,- pusę penkių ryto?
Hunya nustebo. Juk buvo gana šviesu – ko ir tikėtis iš žadamos tokios gražios dienos. Net nepagalvotum, kiek valandų.
– Mano akys, jos, jos…- ji nerado žodžių.- Jos siaubingos! Jos raudonos…
Mama ją nutraukė:
– Taip, taip. Maniau, tu jau žinai… Hunya pradėjo nekantriai trypčioti, užmiršusi visas baimes:
– Ką? Na, sakyk, aš ilgai nelauksiu. Na?
Moteris apsižvalgė, tarsi tikėdamasi pastiprinimo:
– Na… Tu kiresmagė.
Ji žagtelėjo:
– Pakartok.
Mama aiškiai ir gana nekantriai išskiemenavo:
– Tu ki-res-ma-gė.
Hunya demonstratyviai nuėjo prie lentynos, pasiėmė „Magijos terminų“ žodyno Y – K tomą ir susiieškojo trumputėlį kiresmagijos apibūdinimą: „Kiresmagija – tai sugebėjimas keisti savo akių spalvą. Jis labai retas.“
Hunya tai balsu paskaitė mamai, nustebusiai tokiu savo atžalos veiklumu bei greita reakcija, ir pasiteiravo:
– O išsamiau?
– Taip, tu kiresmagė, gali keisti savo, e… akių spalvą. Pakartosiu – tai reta. Džiaukis tuo. Labos nakties.
Moteris užsitraukė ant galvos antklodę ir nusisuko. Hunya, graužiama tūkstančio minčių, prisėdo prie mažos, tamsiai mėlynos knygpalaikės: „Rečiausi sugebėjimai“. Jai prireikė dar daug laiko „suvirškinti“ išgirstą žinią, bet palaipsniui iškapstė, jog tą sugebėjimą turėjo dar dvi jos šeimos senolės – Jula Zapend – Kriogel bei Briga Zapend.
Po „garsiosios žinios“ prabėgus metams, Hunya jau buvo neblogai įvaldžiusi kiresmagijos meną ir labai tuo didžiavosi. Taip buvo jos „sugebėjimas“, kurį rodydavo vakarėliuose, taip užsidirbdama dar porą skatikų, už kuriuos nusipirkdavo dar vieną drapaną ar įdomų romaną.

Hemilia Serpensortia

Hemilia nuo pat mažumės augo gyvūnus mylinčioje šeimoje. Per 11-ąjį gimtadienį į Hemilios duris pasibeldė… Hem atidarė duris ir pamatė pelėdą. Pelėdą, nešiną laišku su raudonu antspaudu. Mergaitė nedrąsiai paėmė laišką ir užtrenkė duris. Ji vis dar stebėjo jas. Kas čia buvo?! Išsigandusi galvojo Hem. Jai už nugaros stovėjo tėvai. Jie to labiausiai ir bijojo. Juk jie norėjo kad mergaitė Hemilia augtų lyg paprasta mergaitė. Bet štai, tas Hogvartsas būtinai turėjo parašyti.
Laiškas, kurį laikė mergaitė buvo adresuotas jai. Mergaitė iš laimės nustriksėjo į kambarį ir atsisėdusi atplėšė voką. Laiške buvo parašyta, kad Hemilia Serpensortia yra maloniai laukiama Hogvartso burtų mokykloje. Mergaitė visą tai perskaičiusi prapliupo juoktis, tačiau tėvai stovėjo ramiai. Visai nesidžiaugdami.
-Ką gi, teks jai viską papasakoti, – prakalbo mama kreipdamasi į tėvą.
Hem tėvai jai viską papasakojo. Kelias minutes Hem buvo tiesiogine prasme netekusi žado. Tačiau vėliau jai tai pasirodė labai įdomu. Ji prisiekė niekam nepasakoti apie tai.
Tačiau Hem vis dar nebuvo aišku, ką ji gali.
-Prisimeni tas gyvates amazonės džiunglėse?-paklausė mama.
-Taip.
-Prisimeni, kaip jos tavęs klausėsi?
-Taip.
-Taigi, dabar turi suprasti, tu moki kalbėti šnipštėliškai. Taip, kaip kalba gyvatės..
-K…k…kką?
-Taip. Ir dar tu moki pasiversti gyvate. Neveltui mūsų pavardės- Serpensortios.
Mergaitė netekusi amo patikėjo mama. O iš ko tėvai sprendė apie animagę? Iš to, kad kartą grįžę namo Hem tėvai rado ant sofos gyvatę ir ją išmetė pro duris. Bet po kiek laiko jie vėl atidarė duris ir pamatė kad toje vietoje kur buvo gyvatė atsirado Hemilia.
Hem dar iki šiol neapsisprendė, ar geriau Hogvartse būti Animage, ar kalbėti šnypštėliškai…