Aš mokausi Varno Nago koledže. Varno Nagas garsėja protingais ir galingais burtininkais. Didžiuojuosi būdama viena iš jų.
Vos atvykau į Hogvartsą, mane visi iškarto priskyrė prie Grifų Gūžtos. Dėl, atrodo, visiškai nerimtos priežasties – mėgau raudoną spalvą. Įžengusi į didžiulę Hogvartso salę, kurioje vyko paskirstymas, pasimečiau. Net neįsivaizdavau, kur pateksiu, tačiau atsisėdus ant kėdės, o ant mano galvos atsidūrus Paskirstymo kepurei, šioji iškarto suriko: Varno Nagas!
Nurimusi atsisėdau už Varno Nago stalo, kur mane šiltai pasitiko vyresni mokiniai. Viena mergaitė visą pirmąją savaitę mane vedžiojo po mokyklą rodydama įvairias vietas. Supažindino mane su Hogvartsu, palydėdavo į pamokas, rūpindavosi, kad nepasiklysčiau. Ji tuo metu buvo septyntakursė. Dabar ji jau nebesimoko Hogvartse, o dirba ministerijoje. Aš iki šiol esu jai dėkinga ir, kai pasimetę pirmakursiai įeina į salę bijodami visko, kas gyva, prisimenu ją. O kai dalis tų mažylių atsisėda už Varno Nago stalo, jaučiuosi laiminga. Jaučiuosi laiminga jiems padėdama. Tarsi taip tęsdama tradiciją.
Kai kurie žmonės mano, kad Varno Nage mokosi nuobodos, tačiau aš galiu tvirtai tą paneigti. Kiekvieną vakarą atsisėdusi bendrajame kambaryje tarp draugų, bičiulių, kursiokų jaučiuosi laiminga. Mes plepame, kartais net per ištisas naktis. Ypač mokslo metų pradžioje dalijamės įspūdžiais. Praeitais mokslo metais laimėjome mokyklos taurę. Stengėmės visus metus ir pelnėme daugiausiai taškų iš visų koledžų. Tikiuosi tai irgi taps tradicija.