Karina išsirito iš lovos anksti ryte. Uaaa… Kaip noriu miego… Staiga prasivėrė durys, pro jas įpėdino didelis rainas katinas. Jis buvo labai didelis – viso kūno ilgis siekė apie tris metrus, o aukštis ties ketera buvo apie devyniasdešimt centimetrų. Katinas nasruose turėjo didelį voką.
-Labas rytas, Armi. Ką man čia atnešei? – Karina nuoširdžiai susidomėjo voku. Katinas nusižiovavo, jam iš nasrų iškrito didelis vokas.
Ant voko buvo nupieštas kažkoks keistas herbas.
-Juk čia laiškas iš Hogvartso!.. – balsu nusistebėjo Karina.
Katinas į ją pažvelgė, pasirąžė ir išėjo iš kambario. Karina pagriebė voką, ir staigiu nago judesiu jį praplėšė. Kažin, į kokį koledžą aš pakliūsiu? Tikiuosi, kad į Grifų Gūžtą…
Karina greitai perskaitė laišką ir apsirengusi nudardėjo žemyn, valgyti pusryčių.
-Mama, tėti, aš gavau laišką iš Hogvartso!
-Šaunu, Kari. – nusišypsojo mama. – Bet… Tu turėsi išvykti rytoj. Kaip nors mes tau daiktus atsiūsim… O gal… Na, kaip bus, taip bus. – nusijuokė mama. – Tik pagalvok, į kokį koledžą norėsi pakliūti?
-Be abejo, kad į Grifų Gūžta! Tai šauniausias koledžas!
Mama nusijuokė ir tarė:
-Na, ir kiti koledžai turi privalumų…
***
Atvykusi į Hogvartsą Karina džiūgavo ir nenusėdėjo vietoje. Kari vos sulaukė tos akimirkos, kai ją pakvietė užsidėti kepurę. Kepurė dar nė nespėjus Karinai išsakyti savo norų sustūgo:
-Grifų Gūžta!!!!
Karina nusiėmė kepurę ir lengvais žingsniukais pribėgo prie Grifų Gūžtos stalo. Ankščiau ar vėliau, vienaip ar kitaip…
Karina prisikimšo kiek leido jos skrandis ir nesulaukusi puotos pabaigos nuėjo miegoti. Vistiek tėvų nėra… Gal galėsiu Hogvartse ir pasilikti per visus mokslo metus… Kaip gera…