Yavanna žingsnis po žingsnio atėjo prie ežero. Ant kranto kėpsojo valtis – kažkas buvo ją palikęs bet kaip ir net nepasirūpinęs pastatyti tvarkingai. Yavanna mostelėjo lazdele valties link.

Taip jau geriau…, pagalvojo ji.

Nuo ežero kilo kažkoks tirštas rūkas. Yavanna įtariai pažvelgė į jį, tada į po lietaus vėl nusigiedrinusį dangų.
– O ko tau čia, – tyliai tarė po nosimi, žiūrėdama į rūką. – Juk vidury dienos, ir dar kai saulėta…
Yavanna kelias minutes pamąstė, po to prisėdo ant akmens netoli valtelės.
Gal kitą pamoką penktakursiams vesti čia…, galvojo ji.

Dane priėjo prie vienos valtelės ir įlipo.
– Kaip gražu čia… – Dane pradėjo tyliai dainuoti ir juoktis.
Man reikia susirasti draugų arba nors pasiūlyti paplaukti, pagalvojo ji ir nusišypsojo sau.

Tuo metu valtelė pasiekė ežero vidurį.
– Gaivus oras ir šiltas vejėlis,- patenkinta sušnabždėjo Dane ir plaukė link kranto.

Krante Lauren apžiūrinėjo mokinius.
Seniai dariau ką nors blogo, pagalvojo ji.
Tada išsitraukė lazdelę, mikliai apsuko ją tarp pirštų ir nusitaikė į vieną mokinę, plaukiančią valtele.
Nežinau kas ji, bet man ir neįdomu.
Ji atidžiai nusitaikė į mokinę ir sušuko:
Levicorpus!

Tai išgirdo Yavanna ir šis žodis ją kaip mat pažadino iš svajų. Yavanna pašoko ir net nepajuto, kaip išsitraukė iš už diržo lazdelę.

Lauren. Čia ji. O Eragono nėra…
– Liberacorpus! – sušuko ji, nutaikiusi lazdelę į mokinę, kurią užpuolė Lauren. Tada atsisuko į ją.
– Ką sau manai čia daranti??

Atkerėta Dane sušuko:
– Ei tu, ramiau truputi, gali ko nors pridirbti.
Dane tik vėliau pamatė, kad ji jau penktakursė ir susigėdus tarė:
– Atsargiai, gerai?. Gal nori su manimi paplaukioti?
Dane visiškai priartėjo prie kranto ir priėjo prie tos merginos.
– Na kaip?

Lauren prunkštelėjo.
-Paplaukioti? Su tavim? Na jau, – kikeno Lauren,- iš kokio tu koledžo? Jaučiu, kad nevykėlė..
Tada ji atsisuko į žmogų, kuris ją sudraudė:
-Ką noriu, tą ir darau , – besijuokdama tarė mergaitė.
Staiga jos akys užkliuvo už moters uniformos ir Lauren sužaibavo akimis.
Mokytoja. Dar šauniau.
-Beja, jūsų vedamos pamokos, yra tiesiog šlamštas,- ėmė putoti Lauren,- taip, per jas nuobodu… Ir nesistebiu. Kažkodėl man atrodo, kad jūs tiesiog sumauta purvakraujė.
Įdomu kokį velnią jinai dėsto. Na, nesvarbu.
Ji dar kartą apsuko lazdelę aplink pirštus ir sušnypštė.
Pasilinksminkim..

Yavannos akys ėmė linksmai blizgėti.

Vaje, kokia juokinga mergaitė. Ką gi, pagalvojo ji.
– Gal nori dar ką nors pasakyti, Lauren? Mielai išklausysiu, – nusišypsojo ji. – O tu, – kreipėsi ji į šalia stovinčią mokinę, kuri, regis, bandė prikalbinti Lauren pasiplaukioti, – geriau eik į pilį, čia gali būti pavojinga…

Lauren piktai kilstelėjo antakį.
-Gal noriu, gal ir ne. Kai norėsiu, tada ir pasakysiu , – kiek pasimetusi suvebleno Lauren.
Atrodė, kas mergaitė ėmė siusti. Ji išsitraukė lazdelę, nutaikė į mokinę ir sušuko:
-Serpensortia.
Iš lazdelės išniro žalia gyvatė ir krito tiesiai po Danės kojomis. Lauren sužvigo.
-Nagi, nevykėle, parodyk ką moki.

Yavanna atiduso.

Na taip, šitie kerai, kaip žiūriu, jau pasidarė mados reikalas… ir reikėjo Drakui juos panaudoti…
– Evanesco, – ramiai tarė ji ir gyvatė išnyko. Tada liūdnai pažvelgė į Lauren.
– Tu vėl ne Lauren, ar ne?… Po šimts, galėtum būt savimi nors kartelį, o tai mums niekaip neišeina normaliai pasišnekėti…

Lauren išpūtė akis.
-Kaip ne aš? Galvok ką šneki , – prunkštelėjo mergaitė.
Ta višta viską išdavė. Na, jai už tai atsirūgs..
Ji pašnairavo į mokytoją, tada žiauriai nusijuokė. Ji vėl pakėlė lazdelę, nutaikė į mokytojos veidą ir sušuko
Aguamenti.
Staiga vanduo iš lazdelės ėmė lėkti tiesiai mokytojai į veidą, o Lauren smagiai kvatojosi.

Yavanna sekundei sutriko, o po to truputį supyko.
Protego, ištarė mintyse. Laimei, bežodžiai kerai buvo jos stiprioji pusė.

Ne taip, kaip legilimantija, bet dabar tai nesvarbu…
– Klausyk, Lauren, raminkis. Ko tu sieki? – paklausė Yavanna.

Niekaip nesuprantu…ak, tiesa, čia ne Lauren.

Yavanna prisiminė ilgus pokalbius su Eragonu ir svarstymus, kaip padėti buvusiai linksmai mergaičiukei iš Švilpynės. Mintyse iškilo sidabražolės paveikslas.

Turiu ją kišenėje, bet kaip čia reiktų Eragono…
Viskas mintyse mainėsi šviesos greičiu.

Eragono čia nėra, o kol aš jį pasišauksiu…Bet nejau čia Hipnėja?
Kol Lauren bandė suvaldyti savo pačios pasiųstą vandens srovę, Yavanna pasilenkė prie akmens. Hipnėja, čia tikrai ji! Ir kaip tik žydinti… Stipriausia miegą sukelianti vaistažolė.
Yavanna nuskynė pūkuotą žiedą. Engorgio, tarė, ir žiedas padidėjo trigubai. Turėtų užmigdyti kelioms valandoms…
Ištiesusi Hipnėją prieš save Yavanna pūstelėjo žiedą ir pūkeliai nuskrido Lauren link, apkibo drėgnus jos plaukus, rankas, veidą…

Lauren nuleido lazdelę. Į ją skrido kažkokie nemaži pūkeliai. Kibo visur: į plaukus, ant drabužių, pora net į skrido į burną. Mergaitė ėmė klykti:
-Patrauk savo gėles, kvaiša! Ką darai?!
Ji bandė mosikuotis rankomis, bet pūkeliai dar labiau lipo. Staiga ji sustingo.
-Kas čia… dabar… , – ligotai paklausė Lauren , – kas man darosi… po velnių…
Lauren dar truputi pasvyravo ir griuvo ant žolės.

Yavanna patenkinta linktelėjo galva.

Gerai, kad radau ją čia, pagalvojo ir meiliai žvilgtelėjo į hipnėją.
– Na, tai ką dabar darysime su tavimi, mieloji? – paklausė Lauren. – Mobilicorpus…
Yavanna lazdele laikydama Lauren ore sparčiai pasuko pilies link.
Eragonas tikriausiai savo kabinete…

Yavanna pabeldė į kabineto duris. Nesulaukusi atsakymo atvėrė jas ir įėjo, vis dar laikydama ore Lauren.

Nėra…

Ji apsidairė. Eragono tikrai nebuvo.

Na ką gi, palauksiu. Hipnėjos kerai vis tiek laikysis dar kelias valandas..

Yavanna atsistojo prie lango, nenuleisdama akių ir lazdelės nuo Lauren. Duris paliko praviras – gal taip Eragonas greičiau pastebės, jei yra kur netoliese…

Lauren paklusniai sklandė ore. Jos rankos buvo nusvirusios į šonus. Galva irgi kybojo ant šono. Ji buvo visai be sąmonės. Nieko negirdėjo ir nieko nematė.

Eragonas įėjo į kabinetą ir atsisėdo ant kedės. Ir tik tada suprato, kad kabinete yra kažkas kitas. Apsidairęs pamatė Yavanna su Lauren. Lauren miegojo. Eragonas klausiamu žvilgsniu pasižiūrėjo į Yavanną.
-Sveika, Yavanna. Koks netikėtas apsireiškimas. Kas atsitiko?-paklausė jis.

Yavanna pakėlė akis nuo Lauren ir pajuto palengvėjimą.
– Sveikas, laukiau tavęs. Ji, – mostelėjo į Lauren, – prie ežero bandė užpulti kitą mokinę. Laimei, nieko jai nenutiko, bet va Lauren, regis, vėl bus kažkas apsėdęs. Nelabai išmaniau, ką su ja daryt, – skėstelėjo rankomis Yavanna. – Ji bandė pulti ir mane, bet kaip tik radau vieną žolę… Žodžiu, dabar kelias valandas Lauren miegos kaip didelė. Turim laisvas rankas veikti….

Eragonas linktelėjo Yavannai . Tada išsitraukė iš kišenės tų žiedų. Padėjo juos ant delno ir nukreipė į Lauren.
Norte vantus.-riktelėjo Eragonas.
Jis tikrai nesitikėjo tokio efekto. Iš jo lazdelės išsiveržė ledinis vėjas, kuris palietęs žiedadulkes tapo panašus į sidabrinį rimbą, kuris trenkėsi į Lauren.

Yavanna nustebusi žiūrėjo į Šiaurės Vėjo kerus. Kabinete staiga atvėso, bet oras buvo toks grynas, toks tyras… Yavanna jautė, kaip nelieka nieko, kas buvo pikta, pagiežinga ar liūdna. Ji pažvelgė į Lauren. Aplink ją vis dar sukosi sidabriniai sūkuriai.
– Ir iš kur tu išmokai šitų kerų? – paklausė ji Eragono.
Po kiek laiko sidabriniai sūkuriai aplink Lauren išnyko. Ji vis dar miegojo…

Ką gi, dabar reikės laukti, kol ji atsibus, o tada jau žiūrėsim, ar pavyko…

Eragonas nustebęs pažvelgė į Yavanna.
-Šiaurės vėjo kerų išmokau vaikystėje. Supranti, Yavanna, mano tėvas buvo Mirties Valgytojas ir šiaip labai blogas žmogus. Nors žodis žmogus vargu ar tinka Morzanui. Jau geriau pasakyti žvėris. Mano motina tai sužinojusi jį nužudė, nes nekentė Mirties Valgytojų. Kadangi išvaizda aš panašus į jį, ji mane mažai mylėjo ir aš užaugau apsuptas knygų. Draugų beveik neturėjau ir buvau uždaro būdo, taigi daug skaičiau ir daug mokiausi, – pasakė Eragonas .

Yavanna rimtai klausėsi Eragono. Išgirdus Morzano vardą jos akys išsiplėtė.
– Morzanas?… -sušnibždėjo ji. – Girdėjau apie jį, ir nemažai… – ji pažvelgė į Eragoną. – Tik nežinojau, kad jis turi sūnų, – tyliai pridūrė.
– Nors man tu į jį nė trupučio nepanašus, – atidžiai nužvelgusi Eragoną pridūrė Yavanna.

Eragonas tyliai sukikeno .
-Dabar niekas nepagalvotų, kad ir Voldemortas buvo gražuolis, bet buvo. Savo kilmės aš bet kam nesakau, taigi būk gera neišsiplepėk. Jo nuotrauka stovi ant mano stalo. Ten jis nusifotografavęs su mano mama. O charakteriu mes nepanašūs, nes aš jo nepažinojau. – liūdnu balsu tarstelėjo jis.

Žinoma, kad niekam nesakysiu, – rimtai linktelėjo Yavanna. – Manimi gali pasitikėti..
Tikrai nebūčiau net pagalvojusi, kad čia gali taip būti… Nors iš tiesų, tai koks skirtumas. Juk žmogų vertini pagal jį patį, o ne pagal jo giminę… pagalvojo Yavanna ir nejučiom pradėjo tarp pirštų sukioti savo lazdelę.

Eragonas pamatė, kad Yavanna sukioja tarp pirštų lazdelę.

Refleksai , o gal ir ne. Tačiau aš negaliu jos kaltinti , juk taip reaguodavo daugelis žmonių, sužinoję mano kilmę.

Eragonas liūdnai atsiduso.
-Na, ir kada mūsų miegalė atsibus… Beje, kai kurie mokiniai buvo nepatenkinti mano mokymu. Greičiau viskas grįš į vėžes. Tada galėsiu ramiai mokyti.

Yavanna pakėlė galvą ir linksmai pažiūrėjo į Eragoną.
– Ir tavo mokymu jie nepatenkinti? Aš girdėjau tą patį apie save, – tarė ji, – ir nė trupučio neimu to į galvą. Daug ką jie sako… – ji vėl pažiūrėjo į savo lazdelę ir užsikišo ją už diržo.
– Žinai, dėkui, kad pasakei. Jei kada reikės kokios pagalbos, ar šiaip… – Yavanna nutilo. – Na, žinai. Jei ką, nepamiršk, kad visada stengsiuos padėti, – nedrąsiai šyptelėjo ji.

Eragonas pasiėmė nuo stalo nuotrauką. Tada ramiai į ją pasižiūrėjo.

Ech tėtuši ačiū dievui, kad man neteko tavęs sutikti. Tu būtum velniškai manimi nepatenkintas. Eragonas tyliai sukikeno, tada padėjo nuotrauką ant stalo. Eragonas pažvelgė į Yavannos akis.
-Ačiū Yavanna. Taigi, kaip dėl mūsų miegalės?

Yavanna įsižiūrėjo į Lauren.

Vis dar miega…
Yavanna pritūpė prie merginos.
– Eragonai, žiūrėk, – aiktelėjo ji. – Jos plaukai atauga…

Eragonas išgirdęs, ką jam pasakė Yavanna atsisuko.
-Manyčiau, taip ir turi būti. Norėčiau, kad ji pamirštų, ką jai teko iškentėti, bet negalima visko norėti.-ramiai pasakė Eragonas .

Lauren krūptelėjo. Tada sunkiai pakėlė galvą.
-Kas čia po velnių?… , – nebaigė sakinio mergina.
Staiga iš jos išsiveržė didelė šalta oro masė. Ji apšvietė visą kambarį baltai. Iš Lauren ėmė kilti kažkoks kūnas. Iš pradžių kontūrai buvo vos matomi, bet vėliau jie aiškėjo ir aiškėjo. Po kelių minučių virš Lauren kybojo nedidelis, nedraugiško veido žmogėnas su lazdele apvyta gyvate. Jis nusileido ant žemės ir sušniokštė:
-Nagi, nagi. Safyrinis, – šaižiai tarė vaikinas, – kaip tavo tėvas?
Jis gardžiai nusijuokė.
-O kas gi čia, – mostelėjo Yavannos pusėn, – panelė mokytoja tvarkdarė teisinguolė?
Jis vėl sukikeno.

Eragonas nusijuokė pamatęs tą būtybę.
-Na, dabar atrodo suprantu, kas tu. Sename tėvo dienoraštyje kažką apie tave skaičiau. Jis tave išvadino nieko nesugebančia tamsos dvasia. O tavo vardas matyt… Niekaip neatsimenu tokios niekingos dvasios vardo. Gal prisistatysi ?-linksmai paklausė Eragonas .

Žmogėnas priėjo prie burtininko.
-Turbūt nežinai, kad aš jau daugiau, negu tik dvasia.. Aš ištikimiausias Tamsos Valdovo tarnas. Nuolankiausias, – jis pažvelgė į viršų, – o mano vardo tau neprireiks žinoti, kadangi tuoj nukeliausi pas savo nevykėlį tėvelį…
Jis grėsmingai plaikstelėjo apsiausto skvernu ir išsitraukė lazdelę.

Yavanna įdėmiai stebėjo, kas vyksta. Niekad nebuvo mačiusi nieko panašaus…

Gal aš kol kas nesikišiu, nusprendė ji. Eragonas, regis, žino, kas čia vyksta…
Yavanna nepastebimai išsitraukė burtų lazdelę ir paslėpė ją už nugaros.

Vaikinas atsisuko į Yavanna. Tada be ryšio paklausė:
-O tu čia ko stovi? , – ir nusispjovė.

Eragonas pasiieškojo kišenėje.

Voila , radau.

Tada linksmai pasižiūrėjo į tą vaikiną .
-Sakai, nukeliausiu pas tėvelį? Smarkiai tuo abejoju. Nuolanki žiurkė.-sarkastišku balsu pasakė jis.
Tada išsitraukė žiedadulkių ir nukreipė į jį.
Norte vantus-riktelėjo Eragonas.
Sidabrinis botagas tvojo vaikinui .

Yavanna žiūrėjo, kaip Eragono iššauktas Šiaurės Vėjas kerta žmogui su gyvate ant lazdelės.

O, dabar aš jau žinau, kas tu…
Yavanna linksmai nusišypsojo.

Na ką gi, metas prisiminti to, kas mokoma amžinai žaliuose Numenoro slėniuose…
Ji užsimerkė.
– Ed’ i’ear ar’ elenea…- pradėjo tarti burtažodį seniai pamiršta kalba. – Pakilk ir šviesk!
Staiga atsilapojo kabineto langas, į vidų ėmė lietis auksinė saulės šviesa, ir kai Yavanna atsimerkė, kabineto viduryje išdidžiai stovėjo feniksas.

Vaikinas tik suprunkštė.
-Tu manai, kad didžiausią Tamsos Valdovo tarną, Traiką, įveiks kažkokios gėlytės? Taip, gal tai ir privertė mane išeit iš šitos , – mostelėjo galvą Lauren pusėn , – kūno, bet jis manęs nesunaikins, kadangi mane, vaikai, saugo stipri galia… O dabar pažiūrėkime, ką jūs mokate.
Jis išsitraukė lazdelę, nukreipė į Eragoną ir sušuko:
Crucio.
Kerai šovė į Eragoną.
-Na, kaip tau? , – nusišypsojo Traikas.

Feniksas šoko į priekį ir kerai Eragono nepasiekė. Tada mostelėjo auksine savo uodega ir apsupo būtybę.

Nepaspruksi, pagalvojo Yavanna ir ėmė lietis švelni fenikso giesmė.

Niekas, nešantis tamsą, iš šito kabineto neišeis…

Traikas pasimetė, bet iškėlęs į feniksą savo lazdelę sušuko:
Pollie Serpensortia.
Iš lazdelės viena po kitos ėmė lįsti įvairaus dydžio žalios gyvatės.
-Tavo gyvis prieš manuosius, ką? , – nusijuokė Traikas.

Eragonas nusišaipė.
Protego-suriko jis.
Reikia atsiminti senąją magiją. Koks mano giminės globėjas… Žinoma, Varnas.

Eragonas pribėgo prie stalo ir išsitraukė durklą.
-Varne, giminės globėjau, aš tavęs šaukiuosi, išgirsk mano prašymą, padėk man sunkią valandą. Šaukiuosi aš tavęs, kurio neriboja nei šviesa, nei tamsa,-priegiesmiu išdainavo Eragonas .
Tada durklu įsipjovė ranką ir nuvarvino kraujo ant lazdelės. Nukreipė ją į Traiką. Iš lazdelės iššoko didelis varnas ir puolė Traiką.

Jis nusitaikė į varną ir sušuko:
-Avada Kedavra.
Žalios kibirkštys ėmė lėkti tiesiai į tamsų paukštį.
-Dink su savo nevykusiais gyvūnėliais, – nutęsė Traikas, – neturiu laiko žaidimams.

-Nepaleisk jo, – šūktelėjo Yavanna feniksui ir šis dar tvirčiau suspaudė Traiką.
Yavanna atsitraukė truputį atgal ir iškėlė lazdelę.
Ji nubrėžė lazdele ratą aplink Lauren, kad jai niekas nekliudytų, ir atsisuko į Traiką. Kabinete vis garsiau ir garsiau skambėjo fenikso giesmė, pripildanti širdį džiaugsmo ir tikėjimo visu, kas tyra ir šviesu… Net saulė, regis, ėmė šviesti ryškiau ir skaisčiau.

Traikas sumosikavo.
Avada Kedavra, Avada Kedavra, Avada Kedavra , – svaidėsi jis į visas puses.
Vienas praskrido Eragonui pro ausį, kitas pro Yavanna, o kitas pataikė į varną.
Traikas jausdamas feniksą iš visų jėgų tvojo jam ranka.
-Šalin!

Eragonas išsiviepė pamatęs pataikant Avada Kedavra į varną.

Kvailys, šešėliu varnų žudymo kerais nenužudysi. Jų dvasia yra šešėliuose.

Varnas nukrito į šešėlį.
-Regeneruokis, išsiurbk šešėlį. -ramiai paliepė varnui.
Tada nukreipė lazdelę į Traiką. Varnas iššoko iš šešėlio.
Reducto,- ramiai pasakėEragonas.

Atrodo, kad Traikas tuoj išprotės. Jis ėmė niršti. Tada nutaikė lazdelę į Eragoną ir sušuko:
-Avada Kedavra.
Atrodo, įlūžo lubos. Iš kažkur pasirodė žalias blyksnis. Minutę nieko nebuvo galima matyti. Kerai pasklido visur.
-Mirsite visi, – griausmingai nusijuokė Traikas.

Yavanna pažvelgė į feniksą, kuris vis dar nepaleido Traiko, ir į Eragono varną.
– Gal suvienijam juos? – šūktelėjo Eragonui. – Tada jis tikrai mūsų neįveiks…

Eragonas linktelėjo Yavannai. Tada pažvelgė į varną .

Koks tavo vardas? paklausė mintimis.

Tada išgirdo jo atsakymą mintyse:

Aš Tenaka tavo naujas augintinis, aš padėsiu feniksui.

Ir priskridęs prie Traiko pradėjo kapoti jam galvą.

Traikas sugriebė varną, užspaudė jam kaklą ir ėmė dusinti.
-Per užpakalį gal nekvėpuos, ką? , – nusijuokė vaikinas.

Eragonas pamatęs ką daro Traikas, šyptelėjo.

Jis nieko nesupranta.

Tada mostelėjo ir užmetė ant Traiko sidabrines virves.

Kvailys, pagalvojo Yavanna. Tik šnekėt moka, nieko daugiau…
Ji pasiuntė truputį savo jėgų feniksui ir šis snapu palietė virves, kurias užmetė Eragonas. Virvės ėmė rangytis, tarsi gyvos, ir apsupo Traiką iš visų pusių.

Eragonas linktelėjo varnui, tas sukranksėjo ir susprogo Tada iššoko iš artimiausio šešėlio.

Staiga iš dangaus kirto žalias pliūpsnis.
Tu eilinį kartą nieko nepadarei…-pasigirdo balsas.
Jis griuvo ant žemės.
Neįvykdei užduoties,-toliau kalbėjo jis.
Vaikinas ėmė rėkti:
-Bet… Valdove… Lauren… mergiščia… ir šita..
Nepasiteisinsi!
Iš dangaus kirto žalias žaibas, pataikė į Traika ir jis griuvo kniūbsčias.
-O su jumis, pasikalbėsiu vėliau, – tarė šaltasis balsas.
Viskas pranyko. Lauren krūptelėjo.

Eragonas apsidairė. Ir tada išgirdo Tenakos balsą galvoje:

Na, ir darbelio bus…

Eragonas pajuto, kaip varnas nusileidžia jam ant peties.
-Uchh, mes laimėjome. Bet man teks gerokai pasitvarkyti. Beje, šaunus feniksas. -linksmai pasakė jis.

Auksinis feniksas meiliai perbraukė sparnu Lauren per kaktą ir dingo.
– Lauren, kaip tu? – priklaupusi ant grindų paklausė Yavanna. Lazdelę vis dar laikė rankoje.
Tada pakėlė galvą.
– Tau viskas gerai? – paklausė ji Eragono. – Sunku buvo susigaudyt tarp visų šviesų, dulkių ir kerų.. Ir lubas reikės sutvarkyti, – pasakė, pažvelgusi aukštyn. – Beje, dėkui, tavo varnas man irgi patinka, – švelniai žvilgtelėjo ji į varną, tupintį Eragonui ant peties.

Lauren sunkiai pakėlė galvą. Ji, pamačiusi visą jovalą, staigiai šoktelėjo į viršų.
-Nejaugi… Nejaugi… Jis buvo čia? , – ėmė bailiai dairytis Lauren, – To, Kurio Nevalia minėti įpėdinis?
Ji gailiai pasižiūrėjo į Yavanna ir Eragoną.
-Kur jis? Ar jis jums ką nors padarė? Kodėl aš vis dar gyva?

Eragonas pažvelgė į Yavanną . Pajuto kaip Tenaka perbraukė snapu per ranką. Pajuto keistą palengvėjimą.
-Dabar jau gerai, Tenakai irgi viskas gerai. Jis negyvas, mes jį nugalėjom, o jį nužudė Voldemortas.-ramiai pasakė jis .

Lauren susiėmė už galvos.
-Ten buvo ne… kodėl tu tari jo vardą?, – ji piktai paklausė, – tu nežinai, kokia kančia būti jo žaislu ir kokia jo galybė. Tu nežinai, tu nejauti…
Ji piktai atsistojo.

Yavanna lazdele truputį pravalė lubų nuolaužas ant grindų.

– O taip, regis, reikės mažučio remonto… Tenaka, koks gražus vardas…Dėkui, Tenaka,-pasakė ji.
Tada atsisuko į Lauren.
– Tu gerai jautiesi?

Eragonas linksmai pasižiūrėjo Lauren. Pamatė, kaip Tenaka nuskrido Lauren ant peties ir piktai trinktelėjo snapu .
-Aš žinau galbūt net geriau už tave Vien dėl tavo baimės jis tave užvaldė . O dėl vardo… Kodėl aš turiu bijoti vardo kvailio, kuris slepia tikrąjį? Ir būdamas negrynakraujis, padlaižiauja grynakraujams. Aš nebijau vardo, nes vardas yra niekas, svarbiausia asmuo, aišku ? -linksmai paklausė.

Lauren linktelėjo Yavannai. Tada ji tūžmingai pasisuko į Eragoną.
-Na, taip. Žinai, lengva tau kalbėti, kai negyvenai pusę metų ir nešnipinėjai direktorės! Tu nekentėjai baisių skausmų kas dieną mergaičių tualete. Tavęs jis nekankino! Ir žinai, kodėl jis pasirinko mane? Ar bent tu nutuoki? O gi dėl to, nes mano senelis ir visa tolesnė giminė išsižadėjo Tamsos Valdovo. Ir žinai ką? Jis prakeikė mane. Mane! Jis sakė, kad mane persekiosiąs, kol aš mirsiu. Taigi, užsičiaupk, nes tu nė velnio nesupranti ką tai reiškia , – šaukė Lauren.
Tada ji sukniubo ant grindų.
-Niekas nesupranta, – tyliai pasakė mergaitė, – niekam ir neįdomu.
Ji įsikniubo į delnus ir pravirko.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž