Ko išmokome iš „Hario Poterio“

Devynios priežastys, kodėl „Hario Poterio“ knygos yra nuostabios:

  1. Iš jų sužinome, kas yra tikri draugai: Ronis ir Hermiona galėjo paprasčiausiai likti namie, tačiau dėjo visas pastangas, kad padėtų Hariui sunaikinti Voldemortą ir jo šalininkus.
  2. Net iš pirmo žvilgsnio teigiamas herojus turi trūkumų ir praeitį, kurios gėdijasi: Dumbldoras septintoje knygoje pasirodė esąs kontrastingesnė asmenybė, nei atrodė pirmoje knygoje.
  3. Voldemortas yra geras pavyzdys to, į ką gali paversti pasitikėjimo, meilės ir supratimo trūkumas.
  4. Net tie žmonės, kurie tau daro bloga, kartais nusipelno gailesčio: Drakas Smirdžius buvo Voldemorto įrankiu žmonėms skaudinti, tačiau Haris vis tiek išgelbėjo jam gyvybę (du kartus) septintoje knygoje.
  5. Žmogus, iš kurio kiti nieko nesitiki, staiga tampa didvyriu: Nevilis Nevėkšla pirmoje knygoje buvo užmaršuolis berniukas, kuris dažnai pamesdavo rupūžę, ir kuriam nesisekė magija, tačiau septintoje knygoje jis kovėsi su mirties valgytojais, išlavino magijos įgūdžius ir nukovė Voldemorto gyvatę Nadžinę. O vėliau tapo Hogvartso profesoriumi!
  6. Tavo didžioji gyvenimo meilė visą laiką gali būti tau panosėj: Ronis ir Hermiona – viena geriausių meilės istorijų, ar ne?
  7. Kartais nemėgstamiausias personažas gali būti istorijos didvyriu: profesorius Sneipas pasirodė esąs ne toks jau ir blogiukas ir bailys, kokiu jį laikėme iš pradžių!
  8. Iš tiesų neverta vengti mirties kuriant horokrusus, vagiant išminties akmenį ar geriant vienaragio kraują!
  9. Kaip sakė Albas Dumbldoras, „racionaliam protui mirtis tėra dar vienas didelis nuotykis“.

Parašykite komentarą