Karina kaip ir kiekvieną vakarą atsigulė miegoti. Po kelių sekundžių pasinėrė į mėgstamą sapną – kaip ji vaikšto ir tyrinėja katakombas.
Mergaitei tiesiog prieš nosį išdygo jos dėdulė – prieš penkerius metus atgulęs į kapelį. Karina gūžtelėjo pečiais ir net nusistebėjo, kaip iš jos burnos pasipylė klausimai:
-Ką jūs čia veikiate? Jūs tikras, ar tai mano vaizduotės vaisius? Kodėl aš jus susapnavau? Ką norite man pasakyti? Ar jūs esate tas kas esate? Prašau, atsakykite!…
Senolis pažiūrėjo keistu žvilgsniu į Karina ir tarė:
-Sveika, Karin. Tau turiu dovaną. Gal ir nedidelė, bet pakankamai magiška. Atsibudusi pakišk ranką po pagalvę ir ko nors labai labai panorėk. Tai gali būti tik daiktas. Šis sugebėjimas yra labai įdomus, ir gali būti, kad tu iš pradžių gausi tik saldainius ar šokoladukus. Laikui einant gali gauti ir įdomesnių dalykų. Bet tik materialių… Beje, tu gali tai daryti tik su rankomis. Svarbu kad tu nematytum ką tavo ranka – rankos daro. Tai tiek. Viso, – senelis pradėjo tirpti tamsoje.
Karina krūptelėjusi pabudo. Ji žvilgtelėjo į mobilaus telefono ekraną. Negalimas daiktas! Ekrano užsklanda rodė datą. Karina išplėtė akis. Ji miegojo beveik dvi dienas.
Prisiminusi sapną mergaitė kyštelėjo ranką po pagalve. Kas nerizikuoja – negeria šampano! Ji stipriai panorėjo saldainio su apelsinais. Karina šitaip prasėdėjo beveik pusvalandį. Jos ranka nutirpo. Karina ranką iškišo iš už pagalvės rankoje laikydama nuostabiausią apelsininį čiulpinuką.
Veikia!…