Pirmąją Hario Poterio knygą perskaičiau, kai ją man davė sesuo. Knyga mane labai sudomino, bet kadangi buvau mažas, nespėjau jos visos perskaityti. Kai grįždavau iš mokyklos, knygą skaičiau iki išnaktų. Aš pamilau Harį Poterį. Vėliau atsirado antra, trečia ir ketvirta knygos… Skaitydamas jas atsidurdavau visai kitome pasaulyje. Aš tarsi pats išgyvendavau tai, ką išgyvena Haris, Ronis, Hermiona. Skaitydamas suspėjau nekęsti Voldemorto, Sneipo, Smirdžių šeimynėlės ir daugelio kitų herojų, kaip Karamelė. Knygos apie Harį Poterį mane jaudindavo. Kai atsirado penktoji knyga, aš ją perskaitęs pamaniau, kad ji nėra tokia įdomi, kaip visos kitos. Įvykiai tik pagreitėjo. Šeštoji knyga: mirus Dumbldorui labai verkiau. Negalėjau patikėti, kad mirė vienas šviesiausių knygos herojų. Bet pagaliau perskaitęs septintąją dalį apsidžiaugiau, kad Haris sumedžiojo ir nukovė Voldemortą. Apsidžiaugiau, kad Haris atkeršijo už Fredžio, Tonks, Lubino ir daugelio kitų mirtį, bet kartu nuliūdau. Nuliūdau, nes suvokiau, kad daugiau nebeskaitysiu apie Poterį knygų ir nebesižavėsiu jo žygdarbiais ir drąsa. Nebetęsiu kelionės, kurią pradėjau prieš septynerius metus. Dabar kiekvieną knygą perskaičiau po dešimt kartų. Dabar supratau- man liko viltis. Man liko šis forumas ir dar nepasirodę filmai…