Į Magijos Ministeriją židiniu kartu atvyko Lurida ir Broncipinė. Lurida buvo kaip visada pasipuošusi geruoju išeiginiu apsiaustu. Jo puikiai krintanti tamsiai žalios spalvos medžiaga kiek šiugždėjo tyloje, kuri įsivyravo joms atvykus. Stojusi tyla dingo taip pat staiga, kaip ir atsirado. Ministerijos darbuotojai vėl ėmė šnekučiuotis. Abi atvykėlės nesustojo niekur, nors daug kas bandė užkalbinti jas. Niekas negalėjo suprasti, kaip jų rūbai gali atrodyti kaip nauji, taigi visi klausė, kaip joms taip pavyksta.
– Ar tau nauji rūbai? – paklausė kažkuris iš Magijos ministerijos darbuotojų.
Lurida neapsikentusi iš už nugaros (visai kaip per „Perwol“ reklamą) išsitraukė skalbimo miltelius ir tarė:
– Jie išskalbti su „Perwol“! Todėl jie atrodo kaip nauji!
Tai išgirdę visi nubėgo ieškoti, kur galima įsigyti šių miltelių.
Lurida su drauge galėjo toliau ramiai eiti tiesiai į pranašysčių menę. Tik joje Lurida pastebėjo, kad ant jos apsiausto ir plaukuose pilna suodžių.
Valyk, – tarė Luri Broncipinei.Vos atsidūrus pranašysčių menėje, kuri tiesiog švytėjo nuo žydrų pranašysčių stiklo rutuliukų, Lurida ėmė vadovauti Broncipinei. Tačiau jos buvo geros draugės ir Broncė nebijojo atsikirsti ministrei.
– Ko dar užsimanysi? Nieko aš tau nevalysiu! – piktai tėškė ir nusivalė savo apsiaustą ir plaukus nuo suodžių.
Abi jaunos merginos nuėjo į menės vidurį. Lurida nusijuokė ir pati nusivalė suodžius užsiberdama „Perwol“ ant savęs. Joms beeinant Lu vis dairėsi po patalpą, nes joje dar nebuvo lankiusis.
– Turi puikų skonį, – tarė ministrė, apžiūrėjusi patalpą, kurioje buvo tik lentynos su pranašysčių įrašais.

Tiesa, menėje dvokė kažkuo neaiškiu, kieno kvapo Lurida nepažino. Luridai palei kojas prašliaužė kažkoks glitus šliužas ir kvapas dar paaštrėjo. Regis, dvokė būtent jis.
– Iš kur sugebėjai jį gauti?! Juk jis toooks retas!
– Ak, ačiū! Žinau, kad čia gražu, juk pati įrengiau šią patalpą! – linksma ir didžiuodamasi savimi pasakė Broncipinė.
Išgirdusi nustebusi draugės balsą, kai prašliaužė keistasis padaras, Broncė nusijuokė.
– Ai, turiu draugelį, tokį Roni, kuris jais vemia nuo pat antro kurso Hogvartse, taigi jis ir parūpino. Jei nori, turiu dar keletą. Galiu duot. Jis kaip tik prieš savaitę girtuokliavo, taigi vėl privėmė.

Bron vaipydamasi parodė, kaip jis vemia ir abi nusijuokė.

– Gal nori ko išgerti? Pasukų punšo? Moliūgų sulčių? Elfų gamybos vyno? O gal ko geriau? – paklausė Broncipinė ir iš kažkur ištraukė lietuviško žiobariško samagono trijų litrų stiklainį.

– Ai, tiesa, žinau jį. Bet maniau, kad ėmė vemti normaliais vėmalais. Na, bet juk visko pasitaiko, -nusikvatojo Luri. – Beje, man būtų neblogai keleta kibirų. Girdėjau, kad jis skanūs.
Lurida net išsižiojo išgirdusi, kad jos draugė turi kažką žiobariško.
– Sugundei, – ištarė švelniu balsu. – Bet negi stovėdamos gersim?
Ministrė sukikeno ir išbūrė nemažą, patogų stalą. Luri keistai pažvelgė į jį.– Kėdžių trūksta! – nustebusi nusijuokė ir išbūrė kėdes. – Dabar galime prisėsti ir paragauti šio gėralo.
– Nenuspėjamas dalykas tie vėmalai, – rimtu veidu savo išmintį dėstė Broncė.

Broncipinė smagiai žiūrėjo, kaip Lurida iš oro traukė baldus.
O stalas atrodo gan patogus, pagalvojo Broncė ministrei jau ir kėdes išbūrus.
– Geras daiktas tas stalas! – tarė mergina ir apkrovė ji krūva dokumentų, rašalo buteliukų bei pranašysčių.
Abi ministerijos darbuotojos susėdo ir Bro jau norėjo pilti samagoną, kai susiprato, kad neturi jokios stiklinės.
– Hem… Tik maži stikliukai ar reikėtų normalių stiklinių?… – garsiai mąstė Broncipinė ir nusprendė išburti dideles stiklines.

Tada pagalvojo, kad jos mažokos ir pakeitė jas bokalais. Bron apžiūrėjo jas ir tarė:
– Idealu.
Broncipinė pripylė abu bokalus po pusę samagono, vieną pasiliko sau, o kitą padavė Luridai.
– Į sveikatą, – linktelėjo ministrei ir abi išgėrė.
Išgėrusios jos nusipurtė.

– Reikia užkandos, – nusprendė Paslapčių departamento vadovė ir iš už nugaros išsitraukė stiklainį raugintų agurkų kaip seniau miltelius. – Sakoma, kad jie puikiai tinka prie samagono.

Samagonas vis dar degino gerklę, tad Lurida pastvėrė raugintą agurką ir godžiai jo atsikando.

– Čia tai bent… – tegalėjo pasakyt Luri. – Nepakartojamas dalykas. Jau pats žiobariškas samagonas nerealus, o dar su agurkais…. Reikia pripažinti, kad kartais Žiobarai nėra tokie jau ir kvaili, kaip bebūtų keista. Vien tie milteliai…

Merginos gėrė gana dideliais kiekiais, tad gana greitai žemelė ėmė siūbuoti, o galvelėj darytis vis tuščiau.
– Manau, kad mūsų apsiaustai nesiderina prie pranašysčių spalvos, – tarė Luri.
Ji nuvilko Broncipinės apsiaustą, tada savąjį ir bandė juos permesti per kėdės atlošą, bet nesigavo ir apsiaustai atsidūrė ant žemės.

Ai, tegu guli…
pagalvojo Lu.

Nusivilkusi ji liko su vidutinio ilgumo sijonu ir baltai ruda palaidine, kurios iškirptė buvo ganėtinai per gili. Tiesa, Broncipinės žalsvos palaidinės iškirptė buvo dar gilesnė.
Ministrė žvilgtelėjo į Broncės papus ir pagalvojo:
Įdomu, kurios iš mūsų didesni…
Broncipinės akys vis siaurėjo ir žvairėjo.
– Žinai ką? – pradėjo ji kalbėti mosikuodama pirštu. – Niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet Žiobarai turi sukūrę vieną tikrai gerą daiktą. Jis geras, labai geras. Ir dar žinai ką? „Geras, labai geras“ skambas kaip „Bondas, Džeimsas Bondas“. Pala, o kas tas Džeimsas Bondas?
Nuo merginų juoko skambėjo visa patalpa.

– Tu gali patikėt? Ar tu gali patikėt?! Aš nežinau, kas toks yra Džeimsas Bondas!

Lurida ėmė įtemptai mąstyti. Įtemptai, kiek tai leido jos girtos smegenys.

– Žinau, kas jis! Mačiau jo pavardę ant žibariškų cigarečių pakelio, taigi jis yra kažkokių cigarečių fabriko savininkas, – stengdamasi nutaisyti rimtą balsą pasakė Lurida. – Bro, aš genijus.

Tai pasakius Lurida ėmė spoksoti į tuščia, juodą sieną ir pasakė:

– Pas tave pro langą niūrus vaizdas. Tu verta geresnio.

Broncė žiūrėjo į Lurida išpūstomis akimis.
– Tu tikrai genijus! Ir kaip aš nepagalvojau, kad Džeimsas Bondas yra cigarečių „Bond“ savininkas!
Broncipine vis dar buvo apstulbusi, kai Lu nei iš šio, nei iš to ėmė stebeilyti į sieną.

– Aha, retai matau ką nors gero pro jį,- pasakė Broncipinė ir apsiašarojo.
Beašarodama mergina pamatė kažką ant žemės.
– Ee.. Luri? Tavo… triusikai mėtos ant žemės… – kiek suglumusi sumurmėjo Bron ir įsispoksojo į tuščias grindis.

– Žinau, kad aš genijus. Gi pati tau tai sakiau! O tu nevok mano minčių! – pyktelėjo Lu.

Ji pripylė pilnas stiklines (jau neaišku kelintą kartą) samagono ir paėmė į saują agurką. Samagono ir agurkų buvo likę visai nebedaug.
– Ką? Kur mano triusikai?! Noriu savo triusikų! – suriko vos praveblenanti Lurida, o agurkas iškrito jai iš rankų.
Ji pasilenkė jo pasiimti. Paėmusi įkišo į stiklainį ir nuplovė. Vėl ištraukė ir pakartojo žodžius:

– Noriu savo triusikų.
Po šių žodžių abi merginos išgėrė ir užkando agurkėliais. Bron sėdėjo ir vis dar spoksojo į tuščias grindis, o galvoje dabar skambėjo keli žodžiai. Papai, samagonas, triusikai…
Triusikų? Kodėl tu jų nori? – nesupratusi paklausė Broncipine. – Jei nori, galiu duot savo.

Broncipine atsistojo ir jau norėjo nusimauti ir atiduoti draugei savo apatines kelnaites, bet Luri ją sustabdė.

– Nenori? Nu, ir negausi, – pasakė Broncė ir nuėjo kažkur tolyn.

Lurida bandė eiti paskui ją, bet ji vos pastovėjo ant kojų. Lu numetė pusę dokumentų ir rašalo buteliukų (kurie nukritę sudužo) nuo stalo ir atsigulė ant jo.
– O jis labai patogus… – tarė gan tyliai, bet taip, kad Broncipine išgirstų, nes nenorėjo viena voliotis ant stalo.Lu patogiau įsitaisė.– Nenori išmėginti? – paklausė draugės.
Broncė eidama lingavo. Išgirdusi Lu ji apsisuko ir priėjo prie stalo. Prie jo ji numetė kitą pusę daiktų. Ant stalo liko tik pustuščiai stiklainiai (samagono ir agurkėlių) bei bokalus, bet šie daiktai netrukdė, nes stalas buvo nemažas. Pasigirdo dūžtančių rašalo buteliukų ir pranašysčių garsas. O tuo metu Broncipinė nuvirto ant stalo, o tiksliau, ant Luridos.
Bus to rašalo… pagalvojo Broncė patogiai gulėdama ant merginos.
Tuo metu girdėjosi pranašystės žodžiai.

Ministerijos darbuotojas ir mokinė
Naktį ant stalo davės linksmai.
Ministrė nežino ir nieko nematė,
Kad čia pat už sienos ištvirkavo mokiniai.
Bet stalo nebuvo jiem gana
Nuvyko prie ežero jie tada.

Niekas nematė (išskyrus vaikai),

Kaip nuėjo iki galo jie nelauktai.

Lurida išgirdo pranašystę, bet žodžiai nepasiekė jos smegenų.
– Bronce, neįsižeisk, bet tu manęs netrauki, – suvapėjo Lurida.

Ji ėmė stumti Broncipine nuo savęs. Luri rankomis netyčia buvo įsirėmusi į draugės papus.

– Žinai ką? Pasakysiu kaip tikra draugė. Tik neįsižeisk…. bet tu… kažkokia gumbuota, – išsigandusiu balsu tarė blaiviai seniai nebemąstanti ministrė.

Lu bandė nusimest Broncipine, bet jai buvo gana patogu ant minkštos ministrės. Ypač, kad jos krūtis atstojo dvi patogias pagalves.

– Lu, aš noriu miego, nesimuistyk, – mykė departamento vadovė.

Luridos žodžiai apie gumbus ją kiek išgąsdino.

– Kur gumbai?! Aaa…! – ėmė rėkti Bro, kai pagaliau Lu ją nusipurtė, ir tada išsitraukė vatos gumuliukus iš liemenėlės.

Bron, dabar jau sėdėdama ant žemės, prisiminė nesenus laikus ėmė nostalgiškai mąstyti apie praeitį.
Et, tada tualete buvo taip gera…. Bet nieko nėra amžino….
– Na na, ką galvoji? – išgirdo sakančią Lu.

– Aš? A… nebeprisimenu, – sumurmėjo Broncipinė, kuri jau buvo ėmusi žvairuoti.

Vis dėlto mano papai natūraliai didesni, nors ir jos visai nieko.
Luri ilgai gulėjo ant stalo, o Broncė sėdėjo ant grindų. Abi jos juokėsi iš… nieko. Tiksliau, išblevyzgų ir visokių nesamų, bet girto žmogaus pasąmonėje esančių daiktų. Galiausiai Lu atsisėdo ant stalo.
– Broncipine, gali su manimi daryti ką nori, – nusijuokė Lurida. – Laisvė vaizduotei ir rankom.

Ministrė kvatojo taip, kaip jau seniai to nedarė. Smegenys buvo išėjusios atostogų, tad kalbėjo ir darė viską, kas tik jai „užplaukė“.

– Laisvė vaizduotei ir rankom? – sužagsėjusi pasitikslino Broncė.

Luridai linktelėjus ji išsitraukė lazdelę.

Seniai norėjau išgirsti tokius žodžius,
pagalvojo Bron ir išsibūrė muštuko lazdą.

Ja ji vožė Lu per galvą.

– Mano tėvai man visada sakė, kad turiu lakią vaizduotę.

Gavusi per galvą Lurida nučiuožė nuo stalo ant grindų. Ji ėmė dairytis žiūrėdama į viską buku žvilgsniu, nes, regis, nepažino vietos, kurioje atsidūrė. Ant grindų mėtėsi draugių apsiaustai. Luri jie sudomino, tad ši paėmė juos ir pradėjo žaisti su drabužiais kaip koks mažas vaikas. Na, girti žmonės tikrai būna kaip maži vaikai.
– Broncipinyte, pažiūrėk, kaip smagu! – suveblemo žaisdama kažkokį tik sau suprantamą žaidimą.
Broncė, pamačiusi, kaip Lu smagu, irgi užsimanė pažaisti. Ji tuoj pat prisidėjo prie Luri. Abi ėmė kvatoti ir Broncė netyčia įmerkė Lu apsiaustą į rašalo balą. Abi ministerijos darbuotojos susižvalgė ir ėmė murkdyti drabužius į tą didžiulę rašalo balą. Po kiek laiko jos sumąstė, kad apsiaustų per mažai ir nusirengė palaidines. Dabar rašalo baloje buvo pusė jų rūbų.
Taip bežaidžiant Broncė lazdele užrakino duris. Iš ketvirto karto, nes vis blogai ištardavo burtažodį.

-Dėl pikto viskio… Dėl viskių piktų… Dėl viso pikto! – bandė prisiminti, kaip ten iš tiesų yra, Bro.

– Ei, bijai, kad mus užklups kompromituojančioje situacijoje? – nusijuokė Lu, o jos juokas nuskambėjo kaip kumelės žvengimas.
Luridai kilo smagi mintis. Ji ilgu nagučiu seksualiai perbraukė per Broncipinės ranką nuo alkūnės iki riešo. Į rašalo balą ėmė tekėti kraujas. Tai draugėms pasirodo neparastai juokinga. Tad per salę nuvilnijo nauja juoko banga. Joms nelabai rūpėjo, kaip smarkiai tekėjo kraujas.
Broncė buvo gerokai įsismaginusios ir net nejautė skausmo. Ji net nekreipė dėmesio, kad, atsistojusi keletą kartų, nukrito, dėl kraujo trūkumo.
– Reiks „Kraujo Elite“ paieškoti kraujo donoro…

Jos sumąstė pažaisti rūbų karą, kaip kokį pagalvių mūšį, kai išgirdo arklių kanopų kaukšėjimą.
– Girdi? – paklausė kiek išsigandusi.
Menė skendėjo visiškoje tyloje. Girdėjosi tik kraujo lašėjimas ant grindų (visas rašalas jau buvo įsigėręs į merginų rūbus, tad balos jau nebebuvo) ir merginų sunkus kvėpavimas.

– Girdi kanopų kaukšėjimą? – dar kartą paklausė.

– Taip nesąžininga, – nusiminė Lurida ir ėmė greitai rinktis savo rūbus, tačiau neatpažino, kurie jos.

– Ei, imam likusi samagoną, stikliukus, agurkus bei rūbus ir varom pas mane.
Lu paėmė visus daiktus.

– O šitą, – tarė rodydama į popierius ir rašalo buteliukų šukes ant žemės, – paliksim valytojoms kaip dovanėlę. O dabar nešdinamės.

Penkias Lu ir Broncipineė stovėjo atrodydamos taip, lyg būtų užkietėję viduriai, bet galiausiai dingo oru į Luridos namus.

Surinko ir redagavo Lurida Revendž