Didžiojoje salėje pietų metą buvo triukšminga kaip visuomet. Mokiniai valgė, šnekučiavosi, aptarinėjo pamokas ir mokytojus bei Hogvartso naujienas ir gandus.
Hermiona klestelėjo į suolą šalia Ronio ir Hario. Ronis purtėsi nuo savęs maisto likučius – Fredis ir Džordžas, kurie po ilgų Molės Vizli įtikinėjimų grįžo į Hogvartsą užbaigti mokslo metų, iškrėtė eilinį pokštą – į keptą kalakutą įkišo petardą.
– Turiu naujieną, – sučirpė ji, krėsdamasi į lėkštę bulvių košės. – Profesorius Sneipas atsigavo. Sėdėdama bibliotekoje nugirdau kaip Madam Pomfri kalbėjosi su profesore Makgonagal.
Hario ranka, laikanti šakutę su pamauta apkepinta bulve taip ir sustingo virš lėkštės, o Ronis užspringo.
– Ką tu sakai? – siaubingai kosėdamas vos pratarė Ronis, – tai gražiausiai, vėl Sneipas mus kankins. Galėjo palaukt iki semestro galo ar ką.
– Profesorius Sneipas, Roni, – piktai pataisė jį Hermiona. – Šiaip jau nemanau, kad jis šį semestrą grįš į darbą; Madam Pomfri sakė, kad profesorius dar savaitę mažiausiai praleis ligoninėje, o kai išeis – gydysis ambulatoriškai.
– Ambu…kaip? Hermiona, nė velnio nesuprantu ką čia mali. Kalbėk kaip žmogus.
– Jei daugiau laiko skirtum knygoms, o ne trainiojimuisi po apylinkių užeigas, tokių klausimų nekiltų, Ronaldai, – piktokai iškošė ji. – Tiek to, tai reiškia, kad jis išėjęs iš ligoninės gydysis namuose.
Haris tebetylėjo. Prisiminė tą dieną, kai Žviegiančioj Būdoj surado Sneipą paplūdusį kraujais, kaip bėgo kviesti Lubino ir Makgonagal, kaip įtikinėjo, kad nepaliktų Sneipo mirti. Vėliau, jau kai Voldemortas buvo nugalėtas, jis parodė prisiminimus profesorei Makgonagal, kad pastaroji neišsiųstu Sneipo į Azkabano ligoninės skyrių, kur jis pasveikęs būtų teisiamas. Kaip ji, net pamačiusi viską, atkakliai nenorėjo tikėti, kad Sneipas nėra nusikaltėlis, ir patikėjo tik tada, kai sekančią dieną grįžo Dumbldoras ir pats viską papasakojo.
– Manau turėčiau jį aplankyt, – Haris metė žvilgsnį į mokytojų stalą: Sneipo vieta tebebuvo tuščia.
Ronis užspringo antrą sykį. Kosėjo kaip pasiutęs, į visas puses taškydamas moliūgų sultis.
– Išprotėjai, Hari. Sneipas tave nudės net nespėjus peržengt palatos slenksčio. Pačirčkins kaip kalakutą.
– Nu jau, Roni, kam profesoriui Sneipui pulti Harį? – paniekinamai tarstelėjo Hermiona. – Hari, tikrai, manau turėtum jį aplankyt. Būtų gražu.
– Bepročiai. Jūs abu – bepročiai, – pakilo Ronis. – Turiu eit, man reikia… ėėė… pabaigt rašinį.
*
Atėję į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, profesoriaus Lubino klasėje nerado. Jie susėdo, išsiemė plunksnas, pergamentą, vadovėlius ir belaukdami pamokos pradžios ėmė šnekučiuotis. Ronis iš paskutiniųjų įtikinėjo Harį atsisakyti minties eit pas Sneipą, bet šis buvo tvirtai nusiteikęs. Taip jiems besiginčijant įėjo Lubinas. Kaip visada nuskuręs, be laiko susenęs. Išsiblaškęs šyptelėjo mokiniams ir ant stalo padėjo senutėlį portfelį, visiškai praradųsį prekinę išvaizdą.
– Šiandien kalbėsime apie monstrus, – pradėjo Lubinas. – Ar kas nors iš jūsų galite pasakyti ką apie strygą?
Klasėje tapo mirtinai tylu. Net Hermiona šįkart nepakėlė rankos.
– Kaip matau, nežinote, bet tai nenuostabu – strygų yra itin mažai ir per pastaruosius tris šimtus metų Anglijoje nebuvo nė vieno pavertimo atvejo, – švelniu balsu tarė Lubinas. – Stryga yra moteris, užkeikimu paversta į monstrą. Ji neapkenčia visų gyvų būtybių, ir jei kas pasimaišo strygos kelyje, dažniausiai būna surytas.
– Visiškai? – drebančiu balsu paklausė Ronis.
– Dažniausiai taip, – Lubinas atrodo, nė nepastebėjo, kad Ronis jį pertraukė. – Bet būta atvejų, – tęsė toliau, – kai tik galvą nukando, kitus išmėsinėjo. Dar kitus nugrauždavo švariai. Stryga yra pavojinga vien dėl savo jėgos ir dydžio. Ir dar – ji labai greitai juda, puikiai laipioja įvairiais paviršiais, jos šuolis į aukštį gali siekti dvidešimt pėdų. – Lubinas įjungė projektorių. – Štai, išlikęs strygos piešinys.
Visi smalsiai sužiuro. Iš projektoriaus į juos žvelgė kresnas, į alaus statinę panašus padaras, gal devynių pėdų aukščio, nasrais nuo ausies iki ausies, pilnais dantų lyg durklų, raudonomis akimis. Neproporcingai didelę galvą ant trumpo kaklo gaubė susivėlusių, išsitaršiusių rusvų plaukų aureolė, stambios letenos ilgais nagais siekė žemę. Stryga projektoriuje šiurpiai sumaurojo, net dundantis aidas nusirito per klasę, tada susilenkė dvilinka, sustingo ir įnirtusi suurzgė.
– Strygą nugalėti galima dviem būdais, – tęsė Lubinas. – Ją galima užmušti arba atkerėti. Stryga turi imunitetą burtams ir įprastiniams ginklams. Tai reiškia, kad su savo burtų lazdele jos nepriveiksit, taip pat nepadės jokio kito metalo ginklai, išskyrus tuos, kurie nukaldinti iš gryno sidabro. Strygą užmušti galima tik sidabriniu kardu. Strygai, kaip ir daugumai burtais sutvertų padarų, sidabras yra pražūtingas. Tiesa, dėl jos jėgos ir gebėjimo labai greitai judėti to padaryti beveik neįmanoma, todėl daugiausiai žinomi yra atkerėjimo atvejai. Tam, kad atkerėti strygą reikia praleisti su ja visą naktį – nuo saulėlydžio iki trečiųjų gaidžių ir per tą laiką neleisti jai grįžti į sarkofagą. Teigiama, kad tai nėra labai jau sunku, kadangi stryga iš savo sarkofago išlenda tik per pilnatį. Pasiryžę ją atkerėti dažniausiai paspęsdavo sidabrinio tinklo spąstus. Nors stryga ir stipri, spąstų pakakdavo nukreipti jos dėmesiui. Mat sidabras sukelia didelius skausmus, strygą jis degina kaip ugnis. Tas kelias minutes, kol ji draskosi nuo savęs tinklą, galima pasislėpti ir užstumti sarkofago dangtį. Jei viskas pavyksta – stryga atvirsta į žmogų.
Tuo metu Hermiona pakėlė ranką. Ji vos netrypė iš nekantrumo.
– Klausau, Hermiona.
– Kas nutinka, kai stryga atkerima atgal į žmogų?
– Gerai, kad to paklausei, – nudžiugo Lubinas. – Atkerėta stryga tampa paprasčiausiu žmogumi, bet tik fiziškai. Ji nebetrokšta kraujo, tačiau protinė būklė būna kaip trejų – keturių metų vaiko, nė daugiau. Jei moteris nebuvo paversta į strygą dar vaikas, protinė būklė atsistato ir tinkamai lavinant, normalizuojasi per kelis metus. Ir štai kas dar – atkerėta stryga privalo nešioti ant kaklo sidabro grandinėlę su safyru. Visada. Dieną ir naktį. Tai apsaugo nuo letargo, kurio metu kerai gali pasikartoti, nors tiesiogiai jų niekas ir neužleistų. Nepatvirtinti šaltiniai dar byloja, kad tame kambaryje kur miega atkerėtoji, karts nuo karto reikia pasmilkyti kadagio šakelę…
Staiga šaižiai nuaidėjo skambutis, skelbiantis pamokos pabaigą. Lubinas dirstelėjo į laikrodį.
– Ką gi, – tarė, – mūsų pamoka jau baigias. Namų darbų neužduodu, – šyptelėjo, kai klasė pritariamai suūžė. – Galite eiti.
– Einu pas Sneipą, – pranešė Haris Roniui, kai tiedu skubėjo pro duris.
– Hari, sakau tau – neik, – maldavo Ronis. – Sneipas tavęs nekenčia, suraitys kaip šiltą vilną, paminėsi mano žodį.
– Galėsi tada pasiimti mano kvidičo reikmenis, – išsišiepė Haris. – Bet dar nesidžiauk per anksti.
*
– Severai.
Sneipas kilstelėjo galvą, išplėštas iš sapno. Palatoje buvo saulėta, saulė pro langus atkakliai liejo akinantį šviesos auksą. Jis nevalingai prisidengė akis delnu.
– Pas tave lankytojas, Severai, – pranešė Madam Pomfri, užtraukdama užuolaidą. – Poteris.
Haris stovėjo tarpdury, nedrįsdamas nė žingsnio žengti. Kažkodėl nebesijautė toks drąsus, kaip prieš ateidamas.
– Tegu įeina, – tarė Sneipas balsu, kuriame nuskambėjo lyg ir nepasitenkinimas.
Haris priėjo prie Sneipo lovos ir vos nenusikeikė – širdis tiesiog užvirė pykčiu Voldemortui. Sneipas tebebuvo gyva pamėklė. Haris jau buvo pamiršęs savo mokytojo išvaizdą: kumpą nosį, juodus plaukus, kurie gaubė veidą, ant kaklo dabar puikavosi didžiulis randas, kuris, kiek Haris matė per atlapotus marškinius, driekėsi žemiau raktikaulio.
– Nagi, nagi. Poteris, – pašaipus Sneipo balsas perliejo tarsi ledinis vanduo. – Ir ką pasakysi?
– Aš…- užsikirto Haris, – aš atėjau pažiūrėti kaip jūs laikotės, pone. – Jis mintyse susigūžė ir laukė, kol bus išdėtas į šuns dienas.
– Na ir kaip, tavo manymu, turėčiau laikytis? – Didžiausiai Hario nuostabai, Sneipo balsas skambėjo ramiai.
– Nnnežinau, – sumikčiojo Haris. – Man pranešė, kad jau sveikstat…
– Sėskis, Poteri. – Sneipas mostelėjo ranka į kėdę šalia lovos. – Šaip ar taip, norėjau su tavimi pasikalbėti.
Haris nustebo: Sneipas ne tik ant jo neburnoja, bet dar ir kėdę pasiūlo. Jis atsargiai prisėdo ant pačio kėdės kraštelio, bet kada pasiryžęs pašokt iš vietos.
– Taigi, Poteri, – šilkiniu balsu tarė Sneipas, – norėčiau sužinoti, ką tu matei mano prisiminimuose, kuriuos surinkai… – jis trumpam nutilo, – …tą dieną.
Haris sutriko ir netgi šiek tiek išsigando, prisiminęs kaip baigėsi tada, kai pirmą syki pamatė Sneipo prisiminimus per oklumantijos pamokas. Nežinodamas ką daryti, jis nuleido akis į grindis ir tylėjo. Atrodė, kad profesoriaus Sneipo Haris bijosi labiau nei bijojo Voldemorto.
– Poteri, ar tu kurčias?
Sneipo pašaipus balsas suveikė tarsi šaltas dušas ir Haris, atsargiai rinkdamas žodžius, pradėjo pasakoti.
– …ir tada jūs pasiėmęs Grifo kardą išėjote, prieš tai pasakęs direktoriui, kad šis nesijaudintų, mat kai ką sumanėte… – Haris pajuto, kad dreba. – Jūs… – jis nebegalėjo daugiau kalbėti, atrodė, kad viskas įvyko vakar, o ne prieš gerą pusmetį.
Sneipo juodos akys verte vėrė. Jis nieko nesakė ir Hariui kažkodėl norėjosi prasmegti kiaurai žemę, tokia nepatogi buvo tyla.
– Ir tai viskas, Poteri? – galop prašneko Sneipas. – Tai viskas ką matei?
– Taip, pone. – Haris pakėlė akis ir trumpam nutilo. – Dėkui už viską, profesoriau….jei ne jūs…
– Nereikia, Poteri, – Sneipo visa povyza rodė, kad jis nebenori kalbėtis. – Gali eiti.
Haris mintyse atsiduso. Ligoninės atmosfera nemaloniai slėgė – nuo pat pirmo kurso jam dėl vienokių ar kitokių nelaimių tekdavo čia atsidurti. Pažvelgė į Sneipą, atsirėmųsi į pagalvę: tas buvo išbalęs, lūpos piktai sučiauptos. Turbūt protingiausia būtų tuoj pat dingti, bet Haris vis delsė.
– Profesoriau, – galop ryžosi jis. – Ar galiu kai ko paklausti?
– Rėžk, Poteri, – Sneipas smalsiai primerkė akis. – Klausau.
– Ar jūs gerai pažinojot mano mamą, profesoriau? Ta prasme…aš žinau, kad jūs su ja bendravot mokykloje…
– Taip, Poteri, – Sneipo balsas sušvelnėjo. – Pažinojau tavo motiną.
– Tai… – Hariui širdis ėmė daužytis krūtinėje. – Tai…kokia…. – giliai iškvėpdamas jis pagaliau prisivertė užbaigti sakinį. – Kokia ji buvo?
– Poteri, dabar ne laikas ir ne vieta šiai diskusijai, – pavargusiu balsu atsakė Sneipas. – Pranešiu tau pats, kai bus tinkamas laikas. Dabar gali eit.
Haris linktelėjo. To jis ir tikėjosi. Pakilęs nuo kėdės įkišo ranką į apsiausto kišenę ir ištraukęs šokolado plytelę, susiraukė: pamiršo paduoti tik atėjęs, o besėdint šiltoj palatoj šokoladas kišenėj pradėjo tirpti, blizgantis popierius apsitrynė.
– Kas čia, Poteri?
– Čia…turėjo būti jums, profesoriau… – Haris susidrovėjęs padavė šokoladą Sneipui. – Tik aš…pamiršau išimti iš kišenės kai čia atėjau ir todėl jis taip atrodo.
– Vistiek nebus blogiau nei tai, kuo jie mane čia šeria. – Didžiausiai Hario nuostabai, Sneipas paėmė saldėsį. – 90 procentų kakavos, – sumurmėjo pažvelgęs į etiketę. – Dėkui, Poteri.
– Sveikite, profesoriau. – Haris suskato eiti; palatoje buvo labai šilta, o ir pilvas maršą grojo, nes pietus praleido. Gal ką pasiseks nugriebt Hogvartso virtuvėje – jei tik prasmuks pro Filčą ir jo katę, Ponią Noris.
Kitus skyrius rasite čia.