Buvo lapkričio rytas. Naktį stipriai palijo, pilies kieme visur telkšojo balos ir purvas, tvyrojo rūkas. Rūkas buvo visur: pilies kieme, kvidičo aikštėje, tiršti, it kisielius jo kamuoliai kilo iš ežero, net Uždraustojo miško nesimatė. Kieme nebuvo nė gyvos dvasios; drėgmė ir šaltis smelkėsi iki pat kaulų smegenų.
Sneipas sėdėjo lovoje ir nervingai makalavo šaukštu po lėkštę. Avižinė košė, lipni, pilka masė anaiptol nekėlė jam apetito. Jau antra savaitė eina nuo to laiko, kai jis prabudo po pusmetį trukusio letargo, tačiau apie išrašymą nebuvo jokios kalbos. Madam Pomfri, paklausta apie tai, kada jį ketina paleisti, atsakydavo tik tiek, kad kada bus laikas, tada ir paleis, kad jam reik dar gerokai pasitaisyti ir panašiai.
– Šūdas! – Sneipas atsivėdėjęs šveitė lėkštę į sieną. Lėkštė sudužo, o košė, net nepakeitusi formos šleptelėjo ant žemės tarsi pilkas kamuolys.
Kaltės jausmas dėl Dumbldoro mirties tiesiog persekiojo jį. Daužė į gabalus, klijavo ir daužė vėl.
Žudikas.
– Kas, po galais, tau darosi? – suriko Lubinas, įėjęs kaip tik tuo momentu, kai lėkštė skrido į sieną. – Manai man labai malonu valyti tai, kas lieka po tavo isterijos priepuolių?!
– Nežinau ką sau galvoji, – nusižiovavęs suniurzgė jis. – Lubinai, jei tu manai, kad man labai rūpi, kas tau malonu ir kas – ne, tai labai klysti. Tiesiog išeik,
Lubinas, netardamas nė žodžio, mostelėjo lazdele ir siena tapo kaip buvusi. Duženos ir košės likučiai ištirpo ore. Tada tyliai priėjo ir atsisėdo ant kėdės šalia Sneipo lovos.
– Aš pasakiau tau. Palik. Mane. Ramybėje. – Piktai sušnypštė Sneipas. –Atsipisk, liaudiškai tariant.
– Severai, manau, su kolega turėtum būti mandagesnis, mano berniuk.
Sneipas atsisukęs jau žiojosi plūstis, bet tik aiktelėjo.
Tiesiai priešais jį stovėjo Albas.
Albas Dumbldoras.
Ne vaiduoklis, ne poltergeistas.
Sneipas pasitrynė akis. Vieną kartą, antrą. Dumbldoras stovėjo kaip stovėjęs.
– Ar viskas gerai, vaiki? – Dumbldoras uždėjo ranką Sneipui ant peties.
– Albai?
– Taip, Severai?
– Kaip? – jis sumikčiojo. – Kaip…tu…aš….
– Kaip likau gyvas?
Sneipas tesugebėjo tik lengvai linktelėti galva.
– Tai ilga istorija, Severai. Galbūt papasakosiu tada, kai ateis laikas.
Senas ožys.
– Tai aš nesupūsiu Azkabane, Albai?
– Nesijaudink dėl to, mano berniuk. – Dumbldoro akys smagiai sužiburiavo Sneipui atsidūsėjus iš palengvėjimo. – Gal nori citrininio ledinuko?
– Ne, dėkui.
– Nebūk toks rūstus su savo kolega. – Senojo burtininko akys vėl smagiai sužybsėjo.
– Atsiknisk, Albai. Tiesiog atsiknisk. – Sneipo balse nebuvo girdėti pykčio ar susierzinimo.
– Paniuręs kaip visada, kiek matau. – Dumbldoras nusišypsojo. – Minerva man nupirko pyrago su kremu, nekantrauju paragauti. Elkis gražiai, Severai. – Jis apsisuko ant kulno ir ištirpo ore.
Dumbldorui išėjus, Sneipas atsivarstė marškinius; šlapia drobė tiesiog lipo prie kūno. Nepaisant praviro lango palatoje buvo labai šilta, stačiai karšta. Profesorius Lubinas buvo dingęs, bet Sneipas jo ir nepasigedo.
Į palatą įsiveržė Madam Pomfri. Kaip visada apsivilkusi raudoną uniformą, pasipuošusi iškrakmolyta prijuoste, kuri šiugždėjo jai vos pajudėjus, ant galvos – balta, kieta kepuraitė.
– Kaip tu, Severai? – jos žvilgsnis buvo griežtas.
– Gerai. Nors ne, negerai – aš juk čia.
– Kas nors ne taip?
– Viskas ne taip.
– Suprantu. – Madam Pomfri veidas sugriežtėjo dar labiau. – Deja, bet turi pasilikti čia bent jau savaitę. Mažiausiai.
– Nekalbu apie ligoninę.
– O apie ką tada?
– Nesvarbu. – Sneipas buvo visiškai sutrikęs. Manė, kad daugiau niekada nebebus citrininių ledinukų, naktų, praleistų žaidžiant šachmatais iki ryto, užknisančių kalbų per pusryčius Didžiojoje salėje, arbatos gėrimo prie ugnies, nieko. Jis niekada sau to nepripažino, bet Albas Dumbldoras jam reiškė daug.
Panašu, kad viskas grįžta į normalias vėžes.
Išskyrus jį patį. Kažkas buvo ne taip. Jautėsi apatiškas viskam, kažkoks patogiai atbukęs. Sneipas net nepajuto, kaip nusiviepė.
– Severai, – nutraukė jo mintis Madam Pomfri, – nesimaivyk. Mano žodis galutinis – iš čia išeisi nė anksčiau kaip po savaitės.
– A? – jis nusipurtė prisėlinųsį snaudulį. – Bet aš jau sveikas. Niekaip nesuprantu, kokio velnio man likt toj suknistoj ligoninėj?
– Taip, sveikas, kurgi ne. – ramiai paprieštaravo Madam Pomfri. – Pasirodo tu dar kvailesnis nei maniau. Tavo organizme yra įvykę kažin ar pataisomų pokyčių. Tu sergi, Severai. Esi nevisavertis. Gydomieji eliksyrai veikia tave nepakankamai. Pulsas padažnėjęs. – Ji pašvietė jam į akis. – Vyzdžiai per lėtai prisitaiko prie pasikeitusios šviesos, reakcija per lėta. Atrodai kaip pašildytas numirėlis, šonkaulius ir per antklodę galima suskaičiuoti. Tau dar gydytis reikia, o tu kalbi apie tai, kad tave iš čia išleisčiau. Pagulėsi čia dar savaitę, nuo to blogiau nebus.
– Bet…
– Jokių prieštaravimų, Severai. – gana šiurkščiai pertraukė jį slaugė. – Pasilieki čia dar savaitę. Tai mano paskutinis žodis. Ir apskritai – tau vertėtų išsimaudyt. Švarinantys burtai neatstoja karštos vonios.
Į vonią ji įžengė kaip tik tada, kai Sneipas stovėdamas po dušu skalavosi muilo putas. Jis kostelėjo ir susikuklinęs atsuko jai nugarą.
– Nesidrovėk, – tarė ji mesdama jam švarų rankšluostį. – Pamačiusi nuogą vyrą nenualpstu. Apskritai – mudvi su Makgnonagal juokaujame, kad jei matei vieną – vadinasi matei visus.
Jis išlipo iš vonios rankšluosčiu apsivyniojęs klubus.
– Na bet ir liesumėlis tavo, Severai, – Madam Pomfri apžiūrinėjo jį toliau. – Gražus randas, – šyptelėjo. – Kas tau nutiko? Lentpjūvėj papuolei po pjūklu?
– Norėčiau apsirengt, Pope – kažkodėl nesijaučiu labai jaukiai, kai mano nuogybę dengia tik šis skuduras.
– Ir iš kur tu toks drovus išlindai? – Ji sviedė jam švarius marškinius. – Še, apsivilk ir varyk į lovą. Jei atėjusi pamatysiu, kad neguli – nebūsi išrašytas net po mėnesio. – Ir ji, greitai apsisukusi ant kulno, išdrožė pro duris.
Kitus skyrius rasite čia.