Hogvartso šešėliai – Relikvijos (XV skyrius)

Haris tysojo ant žemės, jausdamas, kaip kūną veria šaltis, tačiau niekaip neprisiversdamas atsimerkti ar pajudėti. Drėgmė, kildama nuo kieto gruodo, įkyriai smelkėsi iki pat kaulų smegenų. Pirštais užčiuopė žolės kuokštelį ir susiraukė: šis buvo bjauriai šlapias.

– Hari, ei… – rodės, kad Sneipo aksominis balsas sklinda iš po žemės gelmių. – Kelkis, vaike.

Kelis kartus stipriai papurtytas, Haris galop atsisėdo ir nedrąsiai atsimerkė.

– Kur mes? – sumurmėjo, žvelgdamas į pievą, kurią gaubė tirštas rūkas. – Tėti, kur mes?

– Hogvartso apylinkėse, – sausai atsakė Sneipas. – Pažvelk, pilis štai ten, – parodė į tolumoje slūgsančią pilį.

– Ak, taip… – Haris pažvelgė į save, ir pamatė, kad vilki tais pačiais drabužiais, kuriuos gavo iš Geralto. – O kada… ta prasme, koks laikmetis?

– Nežinau, – nuoširdžiai prisipažino Sneipas. – Labai tikiuosi, kad tas, kurio mums reikia. Sprendžiant iš pievos augmenijos – dabar kovo mėnuo. Ir kokios šešios ryto, – pridūrė pažvelgęs į šviesėjantį horizontą.

– Ką darysim? – paklausė Haris. – Grįšim į pilį?

– Ne dabar, – pakuždom tarė Sneipas. – Visų pirma turim išsiaiškinti, kurie dabar metai, paskui susirasti save ir susikeist vietom, – jis piktai nusispjovė.

– O kaip tai padarysim? – burbtelėjo Haris. – Kai su Hermiona panaudojom laiko atsuktuvą, kad išgelbėtume Sirijų, turėjom laukti kol….

– Tai vistik buvo jūsų darbelis? – Sneipo veidą iškreipė kandi šypsenėlė.

– Nesakyk, kad nežinojai, – Haris klestelėjo ant žemės, jausdamas kaip svaigsta galva. – Tėti, aš…

– Sakykim, kad įtariau, – Sneipas išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę. – Stokis, vaike, laikas… Ei, Hari, kas tau? – sunerimo, pastebėjęs, kad berniūkštis išblyško kaip drobė. – Bloga? Atrodai nė ką geriau už Kruvinąjį Baroną.

– Bloga, – neaiškiai išspaudė Haris, susirietė ir įsirėmė kakta į šalimais augusio medžio kamieną. – Manau vemsiu.

– Še, pakramtyk gyduolės, – Sneipas atkišo jam saują vaiskiai žalių lapelių garbanotais pakraštėliais. – Skonis bjaurus, bet turėtų pagelbėt.

Žolė tikrai buvo reto šlykštumo – karčiai saldūs syvai nuslinko Hario išdžiūvusia burna, priversdami kelis kartus sužiaukčioti, tačiau tą pat akimirką nustojo suktis galva, sunkumas skrandyje irgi dingo.

– Geriau?

– Mhm, – numykė Haris. – Tai… – jis nutilo išgirdęs netoliese kaži ką šlamant bei čežant.

– Greičiau, – Sneipas tvirtai sugriebė jį už rankos ir sviedė už tankaus dygliakrūmio, nekreipdamas dėmesio, jog aštrūs dygliai nubrozdino skruostą. – Ir kad man nė krust.

Haris, pasipiktinęs jau žiojosi prieštarauti, tačiau pro raizgias krūmo šakas, beveik tiesiai prieš save išvydo dvi figūras, kurios pradėjo rinkti smulkias baltažiedes gėlytes, augusias pievoje.

– Tai… – pakuždom sušvokštė Haris. – Tai… mes…

– Koks pastabumas, – suniurzgė Sneipas, neslėpdamas sarkazmo.

– Ir ką darysim?

– Turim kelis pasirinkimus, – vos girdimai atsakė Sneipas. – Pirmas tai tiesiog kelis mėnesius slapstytis ir laukti kol paralelinis pasaulis, kuriame dabar esame, su originalia laiko linija susijungs savaime, bet tokiu atveju neįvyks jokių pokyčių, o ir pati idėja visiškai beprasmė. Antras pasirinkimas – galime įsikišti ir šiek tiek paveikti originalią laiko juostą. Kad ir patiems pasičiupti tą pragaro raktą, arba kaip nors sukliudyti tau patekt į požemį, kad jo išvis nebūtum radęs, tada laiko atsuktuvo pagalba nukeliauti kelis mėnesius į ateitį, į tą dieną kai netyčia iškeliavom laiku.

– Skamba neblogai.

– Tačiau šis planas turi trūkumų, vaike. Tu nežinosi, kaip viskas susiklostė tuo atveju, kai neradai rakto. Ir atsižvelgiant į tai, kad mūsų atsuktuvo mažiausias laiko matas yra mėnuo…

– Per didelė paklaida, tėti, – pertraukė jį Haris. – Kokia tikimybė, kad papulsim į būtent tą dieną?

– Praktiškai jokios. Mes iškeliavom liepos viduryje, o dabar – kovo pradžia. Taigi, lieka dar viena galimybė: peršokti į originalią laiko atkarpą, tačiau tada turėsim kelis mėnesius savo gyvenimo pakartot, – Sneipas pažvelgė į pievelę. – Veikti reikia greit.

Haris nieko neatsakė, tik stovėjo ir kramtė lūpą. Vėl išgyvent tą patį. Vėl eit į pamokas, kalti taip nesenai išvargtus dalykus, rašyt kontrolinius, laikyt testus, egzaminus… Tie keli mėnesiai laukiantys priešaky atrodė kaip ištisi šimtmečiai. Susimąstęs taip smarkiai krimstelėjo į lūpą, kad vos neaiktelėjo.

– Kitos išeities juk nėra, – tarė susiraukdamas: į burną pliūptelėjo kraujo.

– Visas galimybes aš tau ką tik išdėsčiau, – Sneipas standžiau susisupo į verstos odos striukę. – Ir dėl Merlino meilės, nesivaipyk šitaip.

– Nesivaipau…. – sumurmėjo Hari s. – Tėti ką darysim?

– Neko ypatinga, – šnipštelėjo Sneipas, nusikabindamas laiko atsuktuvą. – Dabar tylėk, kad man nė cypt. Tikiuosi pavyks… – Jis kiek drebančiomis rankomis kelis kart pasuko aukso rėmelį, laikantį klepsidrą. – Existimo centuries, decades, menses. Quod quisque ex illis. Heri exierit.

Auksinis lankelis apie klepsidrą pasileido suktis neįmanomu greičiu.

– Cras est alius nondum venit. Et amplexatur hodie praeteritum. Et amplexatur hodie futurum. Si… – Laiko atsuktuvas kaulėtose Sneipo rankose vartėsi, tarškėjo, tarsi norėdamas iš jų ištrūkti. – Si moram non sed tempus!

Haris, nenorėdamas žiūrėti, kas bus toliau, užsimerkė ir stipriai įsikibo Sneipui į rankovę. Žemė po kojomis sudrebėjo.

– Viskas, vaike, – po keleto sekundžių pasigirdo Sneipo balsas. – Atsimerk.

Figūros pievoje buvo dingusios.

– Ar pavyko?

– Regis, taip. – Sneipas pažvelgė į laiko atsuktuvą, dabar ramiai besiilsintį delne. – Mes gyvi. Vietovė ir paros laikas nepakito, tad manau, galim keliauti į pilį. Bet pirmai reikia pasiimti daiktus, paliktus pievelėje. Eime.

Horizonte pasirodė pirmieji saulės spinduliai, nutvieksdami rasos lašus, virpčiojančius ant mažų, baltų gėlyčių. Haris nė nepajuto, kaip koja užkliuvo už kaži kokio minkšto daikto.

– Nežiopsok, vaike, – nekantriai suniurzgė Sneipas. – Tai tavo kuprinė, pasiimk ją, – tarė pakeldamas kuprinę ir mažytę stiklinę dėžutę su gėlių žiedeliais. – Nagi, mikliau, – suniurnėjo ištiesdamas kuprinę Hariui.

– O kirvukas… raktas? – Haris pradėjo naršyt kuprinę, tačiau be plunksnos ir kelių suglamžytų pergamento ritinėlių bei pakelio Berti Bot pupelių ten nieko nebuvo.

– Mes įžengėm į originalią laiko juostą kai tu dar nebuvai spėjęs numaknoti į tą olą, – tarė Sneipas. – Tai tegu taip ir lieka. Mažiau problemų bus ateityje.

– Ach, taip, – Haris pasikrapštė pakaušį. – Klausyk, o mes grįšim į pilį šitaip atrodydami? – jis timptelėjo odinę suadytą striukę.

– Oi… – susizgribo Sneipas. – Negaliu gi aš iškart galvot apie viską, vaike, – burbtelėjo mostelėdamas lazdele. – Štai, tvarka.

– Keliausim oru?

– Manau taip bus geriausia. Pasiruošęs?

– Taip. Beveik, – šnipštelėjo Haris. –Tėti, žinai ką?

– Nežinau, – kiek pašaipiai atsakė Sneipas. – Tačiau įtariu, sužinosiu.

– Ronis su Hermiona išprotės kai papasakosiu nuotykius. Pamanyk, tėti, mes buvom nukeliavę į praeitį penkis šimtus metų! Pusę amžiaus!

– Neišprotės, – nusispjovė Sneipas. – Nes tu savo mažiesiems draugužiams nieko nepasakosi. Aš rimtai, Hari.

– Bet kodėl?

– Kad ir dėl tos priežasties, jog tiek Vizlis, tiek Įkyrėlė yra be galo smalsūs. Kas garantuos, kad jie, įskaitant ir tave patį, nesumanys kada patyrinėt ateities ar praeities?

– Bet tėti…

– Jokių „bet”, – Sneipas atsisuko į Harį. – Nejau man teks tau ištrint atmintį ar ką?

Haris atsiduso. Žinojo, kad su Sneipu ginčytis visiškai neverta.

– Gerai, jau gerai, – sumurmėjo, nudūręs akis į žemę. – Keliaujam?

– Turėk omeny, vaike, kad jei prasižiosi, nuo manęs šito nenuslėpsi, – Sneipas apkabino Harį per pečius. – Pasiruošęs?

*

Sneipas išniro iš vonios kambario ir patogiai išsidrėbė ant sofos nė nesivargindamas apsirengti. Kaip gera buvo nusigremžti visą tą purvą po tokios kelionės. Židinyje ruseno ugnis, savo malonia šiluma nutvieksdama kambarį.

Už lango, iš tamsių, aižančių dangų debesų purškė lietus.

– Ar ponas jau grįžote? – pasigirdo plonas, cypiantis namų elfės balselis. – Taip anksti?

– Vinke, lyja, – atsakė, paskubomis užsimesdamas ant savęs apklotą. – Nematei Poterio?

– Ponaitis Poteris prieš kelias minutes buvo Didžiojoje Salėje, – atsakė namų elfė, taisydamasi penkis šalikėlius, kuriais buvo apsimuturiavus galvą ir kaklą. – Ar ponas ko pageidaus?

– Pusryčių nebent, – burbtelėjo Sneipas. Namų elfės buvimas jį jau pradėjo erzinti. – Ir cigarečių, – pridūrė nužvelgdamas ant stalo besivoliojantį tuščią pakelį.

– Ponas turėtų mesti rūkyti. Ponui nesveika…

– Daryk kas liepta, Vinke.

Namų elfė dar žiojosi ką sakyti, bet pakėlusi akis į skvarbų Sneipo žvilgsnį, matomai apsigalvojo ir dingo, palydėta tylaus pokštelėjimo.

*

– Hari, ei, Hari!

– Liaukis, Roni! – Haris pasitrynė iš nuovargio sulipusias akis. Baisiausiai norėjosi miego. – Klausyk, gal aš jau eisiu, – burbtelėjo dėdamas šakutę su pamauta bulve atgal į lėkštę. – Lūžtu.

– Sneipas mirtinai užkniso? – paklausė Ronis, grūsdamas į jau ir taip pilną burną troškintus žirnelius. – Bjaurus, glitus niekšelis…

– Ką? – nustebo Haris. – A, praktika…

– Kas tau, Hari? – įsikišo Hermiona. – Atrodai kaip pritrenktas. Beje, praktikos ataskaitą reikia parengti rytojui, tikiuosi nepamiršai. Merlinai, aprašyt knygų rūšiavimo sistemą ir ją išanalizuot, net man tai sudėtinga…

Hario laimei, Hermionos vapėjimą nutraukė Smirdžius, įsiplaikstęs tarp jos ir Ronio. Jis kažką sušnabždėjo jai į ausį, toji prisimerkė, sukikeno ir pakilo eiti.

– Dar vienas šlykštukas, – suniurzgė Ronis, stebėdamas, kaip Drakas, pasiėmęs už parankės išsiveda Hermioną iš salės. – Po galais, drauguži, ką jin jame rado, ką?

– Nnežinau… – numykė Haris. – Klausyk, Roni, aš jau eisiu, kol nesmigau čia ant stalo. Būk geras, pažadink kai bus pietų metas.

– Tave palydėt? – Ronis nerimastingai pažvelgė į Harį. – Atrodai tragiškai.

– Nereikia, – Haris sunkiai pakilo nuo stalo. – Nesu dar toks nusilpęs, kad nesugebėčiau nusigaut iki Grifų Gūžtos bokšto.

*

Sneipas snūduriavo savo kambariuose, išsitiesęs ant sofos priešais židinį. Pilies laikrodis dusliai išmušė trečią valandą ir jį apėmė kažkoks neaiškus nerimas.

Maždaug už dviejų valandų turėjo pasirodyti Klodina. Jis žinojo, kad ji šioje laiko juostoje yra sveika ir gyva, tačiau širdį graužė kažkoks kirminas. Nuo nervų net pilvą pradėjo mausti. Lygiai kaip vaikystėje, kai mama pririšo siūlą prie klibančio danties ir ketino jį ištraukti. Atsidusęs prarijo gerą gurkšnį vitanijos šaknų antpilo ir standžiau įsisupęs į pledą, atsigulė, ant galvos užsimesdamas pagalvę.

Jau buvo beužmiegąs, kai židiny kas sutraškėjo ir kambary pasigirdo skubūs žingsniai. Sneipas atsisuko ir jo žvilgsnis susidūrė su vaiskiai mėlynom Dumbldoro akim, šypsančiom už pusinių akinukų.

– Albai! Po velnių, ką čia veiki? – suurzgė Sneipas, bandydamas atsisėsti. – Kas paskatino tave sutrikdyti mano ramybę?

– Nagi, nagi… – nusišypsojo Dumbldoras. – Dar net ne vakaras, o tu jau toks niūrus. Negi šitaip pavargai rinkdamas plukių žiedus?

– Albai, – Sneipo veidas piktai persikreipė. – Gal malonėsi nešdintis?

Senasis burtininkas regis nė neišgirdo. Kiek pasižvalgęs po kambarį, klestelėjo ant sofos šalia Sneipo.

– Norėčiau, kad pasiaiškintum, Severai.

– Ką pasiaiškinčiau? – apsimestinai ramiu balsu paklausė Sneipas. – Ką tu čia vapi, Albai?

– Gerai, Severai, – Dumbldoras pasitaisė savo purpurinį apsiaustą. – Kalbėsiu be užuolankų. Šįryt buvau netoliese. Tai ką išvydau…. pripažinsiu, mane nustebino. Tačiau nesuprantu, kodėl?

– Visiškai nenutuokiu ką čia pliauški, Albai.

– Neapsimesk kvaileliu, Severai. Aš, nors ir senas, tačiau matau puikiai. Tu keliavai laiku tam, kad Haris nerastų to rakto… Tik kodėl, Severai?

– Pala, pala… – Sneipas prisidegė cigaretę. – Tai tu sąmoningai siekei gaut raktą? Tai tam mane bandei nuvilioti, pasiųsdamas savo gynėją? Tai gal tu ir Hariui „padėjai” atrast tą sušiktą olą?

– O tu supratingas, mano berniuk, – nusišypsojo Dumbldoras. – Labai gerai, išgelbėjai mus nuo bereikalingo aiškinimosi ir ginčų. Kas dėl Hario – tai jis pats atrado tą olą. Na, trupučiuką teko padėti, bet…

– Ko tu nori, Albai? – Sneipas šiurkščiai nutraukė senąjį burtininką. – Juk ne šiaip sau atėjai aptart savo pastebėjimus.

– Tikrai, tikrai, – Dumbldoro šviesios akutės padaužiškai žybtelėjo. – Kadangi dėl nežinomų priežasčių tu sukliudei, atėjau paprašyti, kad….

– Nė nesvajok.

– Tai įsakymas, Severai.

– Eik šikt, – Sneipas nusviedė nuorūką į židinį. – Aš to nedarysiu.

– Ką gi, – Dumbldoro balse nuskambėjo įsiūčio gaidelės. – Tada liepsiu Hariui. Jis tikrai neatsisakys.

– Niekas jo neleis, – ramiai atkirto Sneipas.

– Ir kas jam uždraus? – sukikeno Dumbldoras, glostydamas savo metrinę barzdą. – Severai, tu neturi jokios teisės.

– Užtikrinu tave Albai. Turiu absoliučiai visas teises, tu ir pats tai žinai, – žemu, tyliu balsu sukuždėjo Sneipas. – Teises, grįstas kraujo ryšiais.

– Tu tikras juokdarys, Severai, – nusikvatojo Dumbldoras. – Ir kaip tu berniukui uždrausi?

– Tiesiog paliepsiu jam nekelt kojos į tą olą, – ramiai atrėžė Sneipas. – Ir patikėk manim, Albai, vaikis manęs paklausys.

– Kaip tai suprasti?

– Albai, nevaidink kvailio, – Sneipas atsistojo ir perėjo per kambarį. – Tau tai visiškai netinka.

Dumbldoras atsišliejo į sofos atkaltę, jo veidu perbėgo nerimo šešėlis.

– Tai berniukas… – sukrenkštė jis. – Nori pasakyt, Haris… žino?

– Taip, Haris žino, – šilkinis Sneipo balsas buvo šaltas ir kimus.

– Ir kaip jis priėmė šią žinią…. – Dumbldoras nervingai sugniaužė apsiausto kraštą, jo žydros akytės piktai blykstelėjo. – Kad tu esi jo tėvas?

– Gana gerai, Albai, – Sneipas paniekinamai išsiviepė. – Taip, kad…

– Tu sulaužei duotą žodį, Severai! – Nebeišlaikęs užriko Dumbldoras, mesdamas įsiutųsį žvilgsnį, tačiau Sneipui tai nepadarė jokio įspūdžio. Jis stovėjo ramiai, it iškaltas iš akmens. – Po viso ką dėl tavęs padariau, tu…. Ne, Severai. Tu paliepsi Hariui eit į tą olą rakto. Jeigu taip bijai dėl vaikiūkščio saugumo, eik kartu, bet kad raktas man būtų atneštas!

– Kam tau tas raktas, Albai? Jis nuo Pragaro vartų, senas kvaily!

– Žinau. Pragaro raktas yra ketvirtoji relikvija, Severai, – atsakė Dumbldoras. – Trys mirties relikvijos, turiu omeny Šeivamedžio lazdelė, Prisikėlimo akmuo ir Neregimasis apsiaustas tėra beverčiai niekučiai be šio rakto. Užtruko, kol tai išsiaiškinau, tačiau dabar neketinu paleisti iš rankų tos ketvirtosios relikvijos, Severai. Ir niekas man nesukliudys.

– Ir kam tau jų reikia, Albai? Veiklos trūksta kai nebeliko Voldemorto? Ar šiaip nusprendei pažaist su mirtimi?

– Visų pirma, Severai, – ramiai tarė Dumbldoras. – Aš turiu tas tris relikvijas, o negaliu pasinaudot jų galia, kadangi trūksta paskutinės, ketvirtosios… Su visų mirties relikvijų pagalba tapčiau galingiausias burtininkas žemėje, Severai. Hogvartsas taptų galingiausia kerėjimo ir burtų mokykla. Tu tik pagalvok, Severai…

– Ir kam tau to reikia, Albai? – išsiviepė Sneipas, tramdydamas norą tiesiog tėkšti Dumbldorui per veidą. – Kam tau dar daugiau galių? Kam tau dar daugiau valdžios? Tu ir taip turi iki kaklo ir viena ir kita. Trokšti nemirtingumo? Taigi paprašyk Magijos Ministerijos ir išskirs tau dozę gyvybės vandens iš Šventojo Gralio taurės. Kam jau kam, tau tikrai duos. Nesuprantu, ar tu nesuvoki, kas nutiks, jei raktas bus išgabentas iš olos? Nė numirt nebereikės pridarius nuodėmių, kadangi pragaras atsivers čia, žemėje.

– Severai, gražiuoju prašau. Dėl viso to, ką esu dėl tavęs padaręs, – Dumbldoras atsiduso. – Tiesiog arba tu, arba Haris, arba abu – suraskit tą raktą. Prižadu, jei atneši man šį raktą, daugiau tavęs nieko nebeprašysiu.

– Ir kodėl aš tuo netikiu? – Sneipas sugniaužė kumščius. – Ir ne, Albai. Nei aš, nei Haris neisim ieškot tau to sukrušto rakto. Žinai ką. Nusibodo. Įgriso būt tavo marionete. Aš tau už viską atmokėjau su kaupu. Šnipinėjau dėl tavęs ir melavau dėl tavęs. Rizikavau savo gyvybe. Haris rizikavo savo gyvybe. Jis kovojo su Voldemortu ir jį nugalėjo, tačiau tai ir viskas. Neleisiu, kad tik dėl to, jog nori turėt paskutinę relikviją, jo ir ateities kartų pasaulis taptų pragaru tikrąja šio žodžio prasme. Žinai, viskas turi ribas. – Sneipas klestelėjo atgal ant sofos, pirštais užčiuopdamas ant jos gulinčią burtų lazdelę. – Apgailestauju, tačiau šis tavo taip trokštamas reliktas taip ir liks, kur jam priklauso – po žeme.

– Puiku, mano berniuk. Matau esi principingas. – Dumbldoras pakilo. – Tik labai gaila, kad tie principai visiškai ne laiku.

– Rakto tu negausi, Albai.

– Tut tut, Severai, – nusišypsojo Dumbldoras. – Ir kas man sukliudys? Negi tu?

– Galbūt, – abejingu tonu atsakė Sneipas, kaulėtais pirštais už nugaros gniauždamas burtų lazdelę. – Kas ten žino.

– Ir kaip ketini tai padaryt? – Dumbldoras pasitaisė savo smailą kepuraitę, nubarstytą aukso žvaigždėm. – Nagi, papasakok.

– Ateis laikas ir sužinosi, – Sneipas, regis neatkreipė nė mažiauso dėmesio į sarkazmo gaideles Dumbldoro balse. – Galbūt iškviesiu tave į dvikovą.

– Cha, cha. Severai, tu tikras juokdarys. Negi tikrai turi minčių, kad mane įveiksi? – Dumbldoro veidą perkreipė bjauri grimasa. – Imperio!

Tvykstelėjo blausios šviesos pliūpsnis, tačiau į Sneipą nepataikė: ilgi šnipinėjimo metai davė savo vaisių – nuodų ir vaistų meistras nuo nedovanotinų kerų išsisuko tiesiog žaibiškai.

– Tu, senas ožy…. – Sneipas staigiai pasisuko į Dumbldorą. – Petrificus Totalus!

Senojo burtininko, visiškai nesitikėjusio šito smūgio, rankos prisiplojo prie šonų, išmesdamos lazdelę. Kojos sulipo. Sustingęs kūnas susverdėjo ir Dumbldoras, kiek ilgas plojosi ant grindų. Sneipas lėtai priėjęs jį apvertė. Albas Dumbldoras negalėjo pratarti nė žodžio, judėjo tik akys, sklidinos siaubo ir įtūžio.

– Na, ir kvailys gi tu, – sušnypštė Sneipas, įremdamas burtų lazdelę Dumbldorui į kaklą. – Tiesą sakant, nenustebinai.

Dumbldoras sumirksėjo. Dabar, gulintis ant ąžuolinių lentų, nepajėgiantis nė krustelėt, jis atrodė visiškai apgailėtinai.

– Galėčiau tave sutrėkšt kaip musę, nukryžiuoti, sugirdyti marias eksperimentinių eliksyrų, – toliau urzgė Sneipas. – Arba paprasčiausiai nužudyt, sudegint ir pelenus paleist pavėjui.

Dumbldoras spoksojo Sneipui tiesiai į veidą. Jo akių mėlis po pusiniais akinukais visiškai išblėso.

– Bet nenoriu teptis rankų, – išsiviepė Sneipas, apnuogindamas kreivus dantis. – Ir taip užtektinai mėšlo prisičiupinėjau per gyvenimą. Turiu geresnį planą, – sumurkė, nukreipdamas lazdelę senajam burtininkui tiesiai į kaktą. – Obliviate!

*

– Šventasis Merlinai, mano galva… – sudejavo Dumbldoras. – Kur aš?

– Mano kambariuose, Albai, – ramiu balsu atsiliepė Sneipas. – Štai tavo akiniai, – tarė ištiesdamas senajam burtininkui jo pusinius akinukus.

– Dėkoju, Severai, – Dumbldoras palengva nuleido kojas ir atsisėdo, įsiremdamas į sofos atlošą. – Kas man atsitiko?

– Velniai tave žino, Albai, – Sneipas gūžtelėjo pečiais. – Nualpai tik atėjęs.

– Ak, ta senatvė… – atsiduso senasis burtininkas. – Ir ko aš pas tave ėjau? Neprisimenu, Severai.

– Neturiu žalio supratimo, – Sneipas paėmė taurę ir įbėrė kaži kokių baltų miltelių. – Imk, Albai. Raktažolių šaknų ekstraktas. Nuo galvos skausmo.

– Tikrai, Severai, – Dumbldoras gurkštelėjo iš taurės ir susiraukė. – Tikrai esu dėkingas už rūpestį.

– Nėr už ką, Albai, – Sneipas nusisuko, kad žilabarzdis burtininkas nepastebėtų perkreiptos minos. – Tikrai neprisimeni, ko reikėjo?

– Deja, mano berniuk, – Dumbldoras negrabiai pastatė taurę ant stalo ir pažvelgė į laikrodį. – Oi oi, beveik penkios… Minerva mane užmuš, prieš pusvalandį jau turėjau ją lydėt į Kiauliasodį.

– Duok dieve, – burbtelėjo Sneipas sau po nosimi.

– Ką nors sakei, Severai?

– Sakiau, kad gal eik ilsėtis, Albai, – supurkštė Sneipas. – Nenorėčiau rizikuot savo gyvybe, jei susirgsi. Pats pažįsti Minervą.

– Tiesą sakai mano berniuk. – Dumbldoras pakilęs pasitaisė apsiaustą. – Gero vakaro, Severai. Jei prisiminsiu, ko norėjau, užsuksiu.

– Tik ne šiandien, – tarė Sneipas. – Senas, kvailas ožys, – suurzgė, Dumbldorui pranykus židinyje. – Prakeiktas, prakeiktas kvailys…

*

Sneipas snūduriavo, kai pasigirdo traškesys ir lengvų žingsnelių tapsėjimas. Jis gulėjo ramiai, bijodamas pajudėti, ir neatsimerkė net tada, kai pajuto brūkštelėjimą per kelius.

– Grįžai, – sumurmėjo nepasukdamas galvos. – Tu čia…

– Taip, mon ami. – Klodinos balsas regis užliejo jį visą. – Nutariau pakeist aplinką. Pusmečiui. – Ji perbraukė ranka jam per plaukus, juodą sruogą apsukdama aplink pirštą. – Durys buvo…

Raganaitė taip ir nesugebėjo pabaigt sakinio. Sneipas, skambiai nusikvatojęs, stvėrė ją į glėbį. Glostė plaukus, glebesčiavo, bučiniais nuberdamas veidą, akis, baltą kaklą…

– Tu gyva… – sukuždėjo, įsikniaubęs į jos it žalčiai susiraičiusias garbanas. – Gyva…

– O turėčiau būt mirusi? – sukikeno Klodina, tačiau pažvelgus į Sneipo juodas akis, surimtėjo. – Turėčiau?

– Atleisk. – Jis, atsipeikėjęs paleido raganaitę iš glėbio. – Kad tave kur maras, nežinau, kas man užėjo.

– Niekis, mon ami, – šyptelėjo Klodina. – Man patinka tokie šilti sutikimai. Tik, kodėl manot, kad turėčiau but mirusi?

– Neturėtum. – Sneipas kiek atsitraukė, svarstydamas kaip pasiaiškinti, tik nieko doro negalėjo sugalvot. Jautėsi taip, lyg galva būtų prikimšta vatos. – Klausyk, žinau, kad manai, jog aš koks šyzikas, bet…

– Nemanau, – nutraukė jį Klodina. – Tik esu nustebus. – Ji įsitaisė taip, kad jos keliai liestų Sneipo kelius. – Žinot, ką pasakysiu?

– Na, na? – Sneipas smalsiai pakėlė antakius. – Spėju, ką nors apie Hogvartso bibliotekos uždraustąjį skyrių?

– Ne… – Klodina pakėlė savo kavos atspalvio akis į Sneipą. – Ne tai. Nepalaikykit manęs išprotėjusia, bet man regis – jus pažįstu labai, labai senai. Žinau, kvailystės, tiesiog toks jausmas, mon ami.

– Jei kas čia išprotėjęs, tai tik aš. – Sneipas trumpam susimąstė. Vistik kelionės laiku nėra tokios paprastos, jos keičia kur kas daugiau nei materialiųjų dalelių judėjimą, palikdamos kažkokius vos apčiuopiamus pėdsakus egzistencijoje.

– Greičiausiai tai déjà vu, – nutraukė jo mintis Klodina. – Žinot, įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau.

– Greičiausiai taip ir bus, – ramiai tarė Sneipas, jausdamas, kaip gražiosios raganaitės žvilgsnis traukia jį kaip nusikaltėlį į nusikaltimo vietą. – Arbatos nori?

– Norėčiau, – Klodina išsitraukė sidabro portsigarą. – Neprieštarausit?

Sneipas tik papurtė galvą mostelėdamas burtų lazdele. Arbatinukas, sklidinas karštos, juodos stiprios arbatos ir du nedideli puodeliai sidabro pakraštėliais, akimirksniu atsidūrė ant žemo staliuko priešais juodu. Kurį laiką jie siurbčiojo arbatą tylėdami, persimesdami vos vienu kitu žodžiu, traukdami vieną cigaretę po kitos.

– Kiek daug knygų, – galop prabilo Klodina, vedžiodama akimis po pasieniais sustatytas lentynas, iki viršaus prikrautas rankraščių, knygų, pergamento ritinių. – Visas jas ir skaitot?

– Pastaruoju metu skaitau tik tas, kurių reikia eliksyrų gamybai ir pamokoms ruoštis, – burbtelėjo Sneipas. – Šiaip ar taip, į knygas žiūriu dar ir kaip į kolekcionavimo objektą.

– Kaip kiti renka pašto ženklus ar paveikslėlius nuo šokoladinių varlių, – sukikeno Klodina. – Netgi Žiobarų literatūros čia per akis, – konstatavo priėjusi prie artimiausios lentynos. – Na ir ką mes čia turim? Sylvia Plath? Anne Sexton? Žinot, kad abi mirė ne sava mirtim?

– Sylvia pasidarė sau galą įkišusi galvą į orkaitę, o Anne – nusinuodijo anglies monoksidu, – ramiai atsakė Sneipas. – Bet tai nesumenkina jų literatūrinių gebėjimų.

– Ne, žinoma, ne, – sutiko Klodina. – Esi kada galvojęs apie savižudybę?

– Daugybę kartų, – sausai atsakė Sneipas. – Manau, kiekvienas iš mūsų kartais apie tai pagalvoja.

– Aš negalvoju.

– Tu tam per jauna. – Sneipo dėmesį staiga patraukė medalionas, kadaruojantis Klodinai po kaklu. – Kas tai?

– Apie ką jūs?

– Apie tavo papuošalą. Atrodo senoviškas.

– Taip ir yra, – atsakė Klodina, meiliai paliesdama sidabrinį, rubinais ir smaragdais inkrustuotą medalioną. – Net nežinau, kiek jam metų. Keli šimtai tikrai bus. Viduje – mano protėvių portretai. Norit pamatyt?

– Noriu.

Klodina švelniai spustelėjo medaliono užraktą ir papuošalas, tyliai spragtelėjęs, atsivėrė. Į Sneipą rimtai žvelgė du miniatūriniai portretai. Vienas vaizdavo baltaplaukį vyrą, randuotu veidu ir geltonomis it vilko akimis, o kitas – dailutę moterį, kaštoniniais su raudonu atspalviu plaukais, kurie sunkiomis kaskadomis leidosi jai ant pečių.

– Ar žinai jų vardus? – vos girdimai sukuždėjo Sneipas. Veidai medalione pasirodė be galo matyti.

– Kurgi nežinosiu, – išdidžiai atkirto raganaitė. – Toji moteris tai Trisė Merigold. Savo laiku buvusi viena iš galingiausių burtininkių. Vyriškis – Geraltas iš Rivijos. Senelė sakė, kad jis – raganius. Tik tais laikais raganiai nebuvo burtininkai, o samdomi monstrų žudikai. Nors nelabai tikiu, kadangi kiek teko domėtis – raganiai dėl įvairiausių mutacijų, kurios suteikia galias, tampa nevaisingi. O Geraltas ir Trisė susilaukė dukters.

Sneipo siauras lūpas iškreipė šypsnys. Štai ko Geraltas paprašė iš stiklo žmogelio. Vaiko. Galimybės pratęst giminę. Ir raganiaus noras buvo išpildytas.

– Ko taip žiūrit, – prajuko Klodina, pastebėjusi jo žvilgsnį. – Atrodot taip, lyg būtumėt pamatęs vaiduoklį.

– Galbūt, – išsiblaškiusiu balsu tarė Sneipas. – Galbūt ir pamačiau vaiduoklį… – jis nutilo, metęs goslų žvilgsnį į jos rausvas, putlias lūpas.

– Merlinai šventas, koks gi jūs vistik keistuolis. – Klodina atmetė plaukus, kurie nuvilnijo išilgai nugaros tarsi krioklys. – Man metas, mon ami. Greit vakarienė.

Sneipas, kurio nuotaika gedo kas sekundę, pakilo ją išlydėti. Norėjo dar sykį stvert Klodiną į glėbį ir įsisiurbt į lūpas, tačiau kažkodėl nedrįso. Kas, jei ji supyks? Arba pradės rėkti? Arba tiesiog nudroš pas Dumbldorą ir įpaišys skundą dėl seksualinio priekabiavimo? Kartais įvykiai neatsikartoja ta pačia tėkme.

– Iki pasimatymo, – burbtelėjo, siekdamas durų rankenos. – Nešmirinėk naktį po Uždraustąjį Skyrių.

– Šmirinėsiu, – Klodina ištiesė jam ranką ir staiga, lyg kokio impulso pastūmėta, pritraukė jį prie savęs ir pabučiavo tiesiai į lūpas. Ilgai, svaiginamai. – Pasapnuok mane, mon ami! – dar šūktelėjo prieš nubėgdama.

– Mažoji šelmė, – pats sau sumurkė Sneipas, uždarydamas duris. – Mes dar praleisime keletą malonių valandėlių, esu tuo įsitikinęs…

Jis prisidegė cigaretę ir išsidrėbė ant sofos, jausdamas, kaip širdį užlieja džiaugsmo banga. Už lango temo, pradėjo lengvai snyguriuoti, kaip ir įprasta kovo pradžioj. Židiny plevenanti ugnis skleidė malonią šilumą ir Sneipą apėmė snaudulys, sumišęs su neaiškia laimės nuojauta.

Viskas bus gerai.

EPILOGAS: PO PENKERIŲ METŲ

– Tėti, tėti! TĖTUKAI!

– Kas yra, Flora?

– Ar mamytė atvažiuos? Pasiilgau mamytės.

Sneipas atsidusęs nužvelgė savo trimetę dukrelę, kuri vangiai kapstė šaukštu po lėkštę. Jo santuoka su Klodina buvo visiškas ir absoliutus fiasko, kuris pasiekė kulminaciją gimus dukrai. Dievai žino kas juos apsėdo, kad nusprendė susituokti vos po kelių mėnesių draugystės. Iš pradžių viskas buvo puiku, po poros mėnesių jiedu pradėjo pyktis. Nežinia iš kur sumąstę, o ir pasidavę aplinkinių įkalbinėjimams, kad vaikas gali sutvirtinti šeimą, susilaukė dukters. Ir po Floros gimimo viskas ėmė byrėti tarsi kortų namelis. Jie pykosi vis daugiau ir daugiau, kol galop viens į kitą nebegalėjo žiūrėti.

Vieną dieną Flora niekaip nenustojo verkusi. Klodina, įbėgusi į nuodų ir vaistų klasę kaip tik tuo metu, kai Sneipas vedė pamoką, iškėlė nemažą skandalą, jog išmes dukterį pro langą, jei jis tučtuojau nesugalvos kaip ją nuramint.

Tas atsitikimas jų santuokai padėjo galutinį tašką. Klodina, susirinkusi daiktus tą pat vakarą išvyko į Prancūziją, o skyrybų dokumentus atsiuntė jau kitą rytą, pasiuntusi pašto pelėdą.

Vos kelių mėnesių Flora liko augti su tėvu. Motina, nors ją ir mylėjo, tačiau nepakankamai, kad augintų. Aplankydavo dukterį kartą per dvi savaites, apipildavo dovanomis, tačiau niekada nepasilikdavo ilgiau kaip dieną.

– Tėti, – mažoji nekantriai timptelėjo Sneipą už rankovės. – Ar….

– Mama tave lankė praeitą savaitę, – niūriai burbtelėjo Sneipas. – Greičiau valgyk savo košę. – Jis meiliai paglostė Floros garbanotą galvelę. Mergaitės plaukai sukosi ir raitėsi į visas puses, leidosi ant nugaros ir buvo tokie ilgi, kad siekė žemiau juosmens. Tik buvo ne kaštoniniai rudi, kaip Klodinos, o anglies juodumo.

– Nebenoriu… – mažoji atstūmė lėkštę ir pakėlė tamsias, skvarbias akutes į tėvą.

– Neaugsi jei nevalgysi, – Sneipas mostelėjo burtų lazdele ir lėkštė su koše dingo lyg nė nebuvus. – Eime, reik tave išmaudyt. Mokyklos baigimo iškilmės už valandos, o tu murzina lyg balų kurmis. Kaip šitokia sveikinsi brolį?

– Kas tas balų kurmis?

– Kurmis, kuris gyvena baloj, – nekantriai atkirto Sneipas, nešdamas dukterį į vonią. – Štai, atmirk truputį, kol surasiu tau ką apsivilkt. Ir dėl Merlino meilės, nesukelk pasaulinio masto potvynio. Užvakar užliejai profesorės Makgonagal kambarius.

*

Diplomų teikimo iškilmės vyko Didžiojoje Salėje. Sneipas, išvydęs dekoracijas susiraukė: šį kart Dumbldoras tikrai persistengė. Visur pilna žalių vainikų, išpintų popierinėmis rožėmis, ant žemės sustatytos tokios pat arkos. Maži cherubinai skraidžiojo aplinkui ir šaudė iš miniatūrinių lankų, klyktelėdami, kai pataikydavo vienas kitam.

– Atrodo kaip Velykos, Kalėdos ir Valentino diena viename, – sukikeno Flora. – Tik Kalėdų senelio nėr.

– Visiška beskonybė, – suniurzgė Sneipas.

– Juk jie nevalgomi, tėti, – linksmu balseliu sučirpė Flora.

– Žinoma, kad nevalgomi.

– Tai kodėl sakai, kad jie be skonio?

– Nesigilink. – Sneipas paėmė dukterį ant rankų. – Paaiškinsiu vėliau.

Sugriaudėjo fanfaros, skelbdamos iškilmių pradžią.

Vora absolventų nusekė paskui profesorę Makgonagal ir sustojo pasienyje, kuklūs ir rimti. Tik Smirdžius paskubom pakštelėjo Hermionai į skruostą, prieš paleisdamas jos ranką.

Į priekį žengė profesorė Makgonagal, rankoj laikydama ilgą pergamento ritinį. Greta jos, ant senos aptriušusios kėdės buvo padėta paskirstymo kepurė, tik šįkart aukštielninka.

– Ar ji trauks triušį? – šnipštelėjo Flora Sneipui į ausį.

– Ne. – Sneipas užsikėlė dukrą ant sprando. – Dabar tylėk. Ir nepešk man plaukų!

– Kai pašauksiu pavarde, prieisit ir atsiimsit diplomą, – skardžiu ir aiškiu balsu prabilo profesorė Makgonagal. – Milisenta Peštukė!

Pasigirdo plojimai, iš rikiuotės išlindo tamsiaplaukė mergina apvaliu veidu, kresno sudėjimo. Ji tylėdama atsiėmė diplomą, nusilenkė ir metusi sausą „ačiū”, nuėjo prie kitos sienos, kur jos laukė sveikinti susiruošę artimieji.

– Drakas Smirdžius!

Smirdžius, priešingai nei Milisenta, išrėžė visą padėkos kalbą, nusilenkė, ir nulipo nuo pakylos dar labiau savimi pasitikintis nei visada, pergalingai nešinas diplomu.

Ronis Vizlis… Nevėkšla… Hermiona, prie diplomo gavusi medalį ir krūvą apdovanojimų… dvynukės Patil ir Patil, tada Fredis ir Džordžas… ir štai…

– Haris Poteris!

Hariui žengiant į priekį, kilo baisi suirutė – vieni švilpė, kiti rėkė, treti plojo – sakytum visą salę būtų užėmusi orda indėnų. Prieš užlipant ant pakylos, Haris spėjo pamoti ranka Sneipui ir Florai, kuri atrodė tiek nustebinta, tiek sužavėta kilusio triukšmo.

Atsiėmęs diplomą, Haris pažvelgė į salę ir pamatė, kaip visi sėdintys prie stalų net persikreipę žiopso į jį. Jis žinojo, ko visi laukia: ilgos ir nuobodžios padėkos kalbos, tačiau Hariui nuo šitiek žvilgsnių net keliai regis pasidarė kaip vatiniai. Šiaip ne taip išspaudęs keletą žodžių, jis nulipo nuo pakylos, laikydamas rankoje Hogvartso diplomą, susidrovėjęs, bet drauge ir kupinas pasididžiavimo savimi.

Flora, pamačiusi, kad Haris eina judviejų su Sneipu link, neramiai suspurdėjo ir vos nenudribo nuo tėvo sprando.

– Aiiii, – viauktelėjo Sneipas, kai toji stvėrėsi jam už plaukų. – Po šimts, ką tu dirbi, vaike! – jis gana šiurkščiai nukėlė dukterį žemėn ir Flora, patempusi lūpą, ėmė rėkti.

Iškilmės trumpam nutrūko ir visi susirinkusieji sužiūro į jų pusę. Sneipas net sukandęs dantis, kad nepliaukštelėtų, išnešė besiraitančią dukterį iš salės.

– Šventasis Merlinai, kas per vaikas, – sudejavo atsirėmęs į vėsią koridoriaus sieną. Flora tebebliovė. Paprastai ji retai verkdavo, tačiau užėjus isterijai, gerokai užtrukdavo, kol nurimdavo.

– Na ir ko gi ta mano sesuo bliauna? – Haris, kuris išėjo iš salės jiems iš paskos, stvėrė Florą į glėbį. – Ar tik nereikės užleisti kutenančių kerų?

– Ne…. – suknerkė Flora, kuri paminėjus kutulio kerus, akimirksniu nurimo, ir dabar stovėjo, šliurpdama nosimi. – Būsiu gera.

– Kodėl aš tuo nė kiek netikiu? – nusišypsojo Haris. – Klausyk, tėti, – kreipėsi į Sneipą, kuris tebestovėjo užsimerkęs ir atsišliejęs į sieną. – Vakare bus išleistuvių vakarėlis. Norėčiau, kad ateitum ir tu.

– Hari, pats žinai, kad nemėgstu vakarėlių, – niurgzliai atsiliepė Sneipas. – O kad ir mėgčiau, kur padėt ją? – jis kryptelėjo galvą į Floros, įsikniaubusios į Hario petį, pusėn.

– Ai, tėti, juk puikiai žinai, kad Molė dėl jos iš proto kraustosi, – tarė Haris. – Ir šiandien ryte pasisiūlė prižiūrėti.

– Aha, o paskui iš proto kraustausi aš, – atrėžė Sneipas. – Nemanyk, kad pamiršau, kaip prieš porą savaičių ji grįžo pilnom kišenėm smarviabombių, greičiausiai nukniauktų iš dvynių kambario. Šitas vaikas velnio neštas ir pamestas.

– Kaip ir tu, tėti, – nusikvatojo Haris. – Be to aną kartą pas Molę buvo ir Fredis su Džordžu. Pamatysi, viskas bus gerai. O ir tau reik atsikvėpt.

– Man ne atsikvėpt reikia, o nors kartą ramiai pasigert, – suniurzgė Sneipas. – Gerai, išsiųsim Florą pas Molę, ir melskis, kad ji neatsigabentų kišenėse atominės bombos ar skraidančių spąstų.

– Neatsigabens, – sukikeno Haris. – Tėti, tu daraisi paranojikas. Tai eisi į vakarėlį?

– Nors žinau, kad tai mano brangaus laiko, kurį galėčiau skirti ugninei ar kitiems malonumams, gaišimas, – sarkastiškai išsiviepęs tarė Sneipas, – dėl tavęs pasiaukosiu.

– Pamatysi, bus linksma. Fredis su Džordžu parengė specialią magiškų triukų programą.

– Jau gailiuosi.

– Nesigailėsi, jei išgyvensim, – nusikvatojo Haris. – Tik laikysimės kuo arčiau durų. Na, jei ką – kad spėtume išnešt kudašių.

– Labai paguodei.

– Juokauju, tėti.

Už Didžiosios Salės durų pasigirdo Hogvartso himnas, kurį traukė dvyniai Vizliai – labai lėtu laidotuvių maršo tempu.

Patiko istorija? Tai dar ne pabaiga! Prenumeruok ir lauk pelėdos su naujienomis.

El. paštu: