Hogvartso šešėliai - Raganius

Hogvartso šešėliai – Raganius (XIII skyrius)

Vietovė buvo skurdi, sulaukėjusi, atgrasi. Kryžkelėse stovėjo aukšti juodi kryžiai, prie kurių ganėsi pririštos ožkos. Oras, sunkus ir beveik aitriai kvepiąs alyvomis, šiek tiek svaigino.

Senomis obelimis apaugusio viensodžio kieme riestanosė mergaitė su prijuoste viršum trumpos suknutės, sėdėjo ant suolelio ir žiūrėjo į berniuką murzinu veideliu. Berniuko kaklas buvo purvinas, nutrintas šiurkščių marškinių apykaklės, lininiai plaukai krito ant kaktos. Jis, parietęs po savimi kojas, apautas nudaužytomis, senomis klumpėmis, kažką gardžiai gėrė iš molinio puoduko.

Karštos ruginės duonos kvapas įkyriai kuteno nosį.

Haris pajuto, kaip sugurgė pilvas. Jis sustojo, tačiau Sneipas, metęs piktą žvilgsnį, liepė neatsilikti ir Haris, liūdnai atsidusęs, paspartino žingsnį. Didelis, rainas katinas, miegojęs saulėkaitoje krūptelėjo, kilstelėjo apvalainą galvą, pakraipė ausis, supurkštė ir movė į dilgėles.
Vakarėjo. Įkaitęs saulės rutulys leidosi į retą pušyną, raudona saulės liepsna šliuožė jų kamienais, krito ant smėlio.

Haris sudejavęs klastelėjo ant sausos, šiltos žemės. Jautės alkanas, nuvargęs, gėlė kojas. Ir dar graužė kaltės jausmas. Sneipas per visą tą laiką beveik nepratarė nė žodžio, o pakalbintas tik dėbteldavo tokiu niūriu žvilgsniu, kad Haris iškart užsičiaupdavo.

– Ką manai darąs, Poteri? – Sneipas paklausė tokiu balsu, kad Haris viduje susigūžė. – Negalim čia smurksot.

– Tik kelias minutes…. – suvaitojo Haris. – Kas per prakeiktas apavas, – jis nusispyrė klumpę: koją puošė kruvinos nuospaudos. – Būtinai reikėjo mums šitaip apsirengt? – niurgzliai paklausė, žvelgdamas į Sneipą, kuris savo ir jo rūbus buvo pavertęs kažkokios neaiškios medžiagos surdutu ir apdriskusiomis kelnėmis – tokiomis pat drapanomis, kuriomis vilkėjo vietos valstiečiai.
Sneipas nieko neatsakė, tik stovėjo priešais, kietai sučiaupęs lūpas.

-Tėti…

– Nagi, judinkis, – po keleto minučių pratarė Sneipas. – Pailsėjai, o dabar keliaujam.

Už pamiškės prasidėjo lyguma, melsvoka nuo vakaro miglos. Iš lygumos dvelkė kartus žolių kvapas, tolumoje bolavo aukšta tvora aptvertas miestas.
Miestas, kad ir didelis, buvo purvinas ir dvokė – kaip ir daugelis vėlyvųjų viduramžių miestų, kur žmonės paplavas ir kitas atliekas pildavo į griovelius tiesiai po langais. Haris pradėjo žiaukčiot. Net Sneipas vos laikėsi negokčiojęs.

– Stenkis nekvėpuot pro nosį, – pamokomu tonu tarė Sneipas. – Ir žiūrėk, kur dedi kojas, – suniurzgė, Hariui vos neįmynus į riebų arkliašūdį.

Artėjant prie miesto centro, kvapai darėsi vis labiau pakenčiami. Vietoj apkiužusių medinių lūšnų stojo mūriniai namai, gana tvarkingos grįstos gatvės, kurių grioveliuose žmonių išpilamų atliekų buvo palyginti nedaug.

Jie sustojo priešais didelį, iš akmenų suręstą pastatą, iš kurio sklido triukšmas. Iškaba „Senasis Lapinas“ ir negrabiai nupieštas alaus bokalas skelbė, kad čia smuklė. Jiedu kiek pastovėjo, klausydamiesi klegančių balsų. Smuklė buvo sausakimša. Kiek padvejoję, smuko vidun, sunkiai prasibraudami prie baro.

Stambus smuklininkas ištraukė galvą iš statinės su kopūstais ir nudelbė juos žvilgsniu:

– Ko? – paklausė, nusišluostęs rankas į drobinę, purviną prikyštę. – Ko čia ieškot?

– Norėtumėm ko nors užkąsti ir pernakvoti, – sausai atsakė Sneipas.

– Niekuo negaliu padėt, – suniaurojo įsmeigęs akis į jų valstietišką aprangą. – Verčiau dinkit iš čia, valkatos.

– Mes ne… – pradėjo Haris. – Mes ne valkatos.

– O kas tokie, leisk paklaust? – smuklininkas pasirėmė ant apvalainų alkūnių. – Bajorai? – jis bjauriai nusikvatojo. – Dinkit iš čia, geruoju sakau.

– O jei nedingsim? – įpyko Haris. – Klausykit… – jis nutilo, pajutęs, kaip

Sneipas spūstelėjo jam petį, bet buvo per vėlu. Smuklininkas, kuris nebuvo nusiteikęs ginčytis, pamojo ranka ir tuoj pat prie prisistatė aukštas, raupsuotas vyras bandito veidu.
Raupsuotasis sustojo per du žingsnius nuo jų.

– Dinkit iš čia, liurbiai, svieto perėjūnai, – sukrankė raupsuotasis, čiupdamas Hariui už apykaklės. – Nereik čia, Vizime mums tokių nuopisų kaip jūs. Čia padorus miestas. – sušnypštė tiesiai į veidą, iš burnos trenkė degtine, svogūnais ir įsiūčiu. – Girdit ką sakau, varnalėšos?

– Negirdi, – tarstelėjo kažkoks seniokas, vos bepastovintis ant kojų. – Šūdo į ausis prisikimšę. – Jis šliūkštelėjo iš bokalo drumsto alaus likučius Sneipui tiesiai į veidą. Visi prapliupo kvatoti.

Sneipas, piktai suurzgęs išmušė seniokui bokalą, tuo pat metu viena ranka smogdamas į veidą, o kita įsikibdamas į diržą, juosiantį putnų pilvą. Seniokas, nesitikėjęs tokios atakos, susverdėjo ir atsitrenkė į sieną, nuversdamas lentynas su rakandais.

Raupsuotasis užsimojo ant Sneipo, tačiau tas vikriai išsisuko ir žiebė keliu į paslėpsnius. Ilgšis, šiurpiai surikęs, susilenkė, tačiau įkaušę smuklės lankytojai, padrąsinti vykstančių peštynių, nusprendė, kad tai bus puiki proga pasikasyti niežtinčius kumščius.

Viskas įvyko tiesiog žaibiškai. Kilo sąmyšis, pasigirdo riksmas. Triukšmingai nugriuvo krėslas, sučerškėjo į grindis dūžtantys indai. Žvakių šviesoje blykstelėjo kalavijo ašmenys. Kai kurie svečiai paknopstom puolė lauk. Isteriškai suklykė moteris, jos laibas riksmas virpėte virpėjo pridvisusiam smuklės ore, gręždamas ausis.

Raupsuotasis, pirštais nusitvėręs baro krašto, pamažu susmuko, tarytum skęsdamas. Senis tysojo ant kietos aslos, raitydamasis ir trūkčiodamas.

Į smuklę trinksėdami ir bildėdami įgriuvo trys sargybiniai.

– Čia, greičiau, – pasigirdo nemalonus balsas. – Pro šonines duris, paskubėkit.

Prasibrovę pro siauras dureles jiedu atsidūrė gatvėje. Iš paskos išsmuko aukštas, baltaplaukis vyras.

– Kas jūs? – prasižiojo Haris.

– Ne dabar, – paslaptingasis žmogus suskato eiti. – Sargybiniai gali vytis, o aš mažiausiai noriu kur nors dar įsivelti prieš Beleteyno šventę. Paskui mane.

Nepažįstamasis juos vedė tamsiomis siaurutėmis gatvelėmis, šmurkštelėdamas čia į vieną, čia į kitą. Hariui jau pradėjo rodytis, kad jie eina ratais tarsi kokiu labirintu, kai galop priėjo akmenimis grįstą aikštę. Pirklių kromeliai jau buvo uždaryti, aikštė buvo visiškai tuščia. Tik pačiame viduryje gunksojo iš lentų suręstos kartuvės, kuriose kadaravo tuščios virvės. Baltaplaukis pasuko už vieno kromelio pačiame aikštės gale. Sudėjęs pirštus į sudėtingą ženklą, palietė sunkias duris geležiniais apkaustais ir šios be garso atsivėrė.

– Taigi, – nepažįstamasis pastatė ant stalo ąsotį alaus ir lėkštę duonos su sūriu.

– Prašom vaišintis. Spėju, būsit gerokai praalkę.

– Mhm, – numykė Haris, slinkdamas į užstalę ir pasičiupdamas duonos riekę. Duona buvo šviežia, tamsi, kvepėjo kmynais ir ajerais. Godžiai kimšdamas duoną, jis dėbsojo į baltaplaukį, kuris nors dar nesenas, buvo beveik visiškai pražilęs. Vilkėjo nutrintą odinę palaidinę, suvarstomu kaklu ir rankovėmis. Už nugaros prie diržo jam kabojo kalavijas. Tačiau labiausiai Harį nustebino nepažįstamojo akys: geltonos, kiek pailgomis lėliukėmis, be galo panašios į vilko akis. Per veidą ėjo didelis, negražus randas.

– Nespoksok, – šnipštelėjo Sneipas, trūktelėjęs Harį už rankovės. – Nemandagu.

– Nieko tokio, – šyptelėjo baltaplaukis. – Pats suvokiu, kad mano išvaizda gali stebinti. Beje, neprisistačiau – esu Geraltas.

– Severas, – tarė Sneipas, sriūbtelėjęs šalto alaus. – O čia mano sūnus, Haris.

– Kas jūs? Kad ir apsirengę valstiečių drapanomis, tikrai tokie nesate. – Geraltas patogiai atsilošė, atsiremdamas į kėdės atkaltę. – Taip pat drįsčiau teigti, kad nesat ir paprasti žmonės.

– Na, jūs irgi nesat paprastas žmogus, – vyptelėjo Sneipas.

– Tiesa, tiesa. – Geraltas nusišypsojo. – Esu raganius.

– Burtininkas?

– Ne visai. Kerėti iš esmės aš nemoku, negaliu. Sugebu sudėti tik kai kuriuos senoviškus magiškuosius ženklus, reikalingus mano amatui. Esu kaip čia pasakius… mutantas, profesionalus pabaisų žudikas. Na, o judu…

– Burtininkai, – sausai atsakė Sneipas. – Magai.

– Keista, pažįstu daugelį burtininkų, tačiau apie jus nieko negirdėjęs. Kuriai gildijai priklausot?

– Gildijai? – nustebo Sneipas.

– Visi magai priklauso kokiai nors burtininkų gildijai.

– A,- numykė Sneipas žvelgdamas tiesiai priešais save. – Na, mes tikrai nepriklausom jokiai gildijai. Išvis, čia atsidūrėm per vieno asmens žioplumą, – suniurzgė, piktai dėbteldamas į Harį.

– Tėti, pakaks! – sušuko Haris, nutėkšdamas duonos riekę ant stalo. – Iš kur galėjau žinot, kad tas sukakotas laiko atsuktuvas nublokš mus į ledynmečio erą? Elgies lyg aš taip būčiau padaręs tyčia!

– Na, drįsčiau pasakyt, vaike, kad dabar vėlyvieji viduramžiai, o ne ledynmetis, – pašaipiai užprotestavo Geraltas. – Tai judu iš ateities? – jo balse nebuvo girdėti jokios nuostabos.

– Mhm, – niūriai linktelėjo galva Sneipas. – Ir iš gana tolimos ateities.

– Galėčiau pamatyt tą jūsų taip vadinamą laiko atsuktuvą? – paklausė baltaplaukis.

– Turite jį čia, su savimi?

– Deja, – atsakė Sneipas, pildamasis jau kažkelintą bokalą alaus. – Mums atsidūrus čia, laiko atsuktuvas tiesiog išnyko.

– Gaila, – Geraltas sriūbtelėjo iš savo bokalo. – Bet gal galėtumėt jį bent jau nupiešti?

– Galiu pamėgint, – tarė Sneipas. – Nieko čia sudėtingo, – sumurmėjo, čiupdamas plunksną ir pergamento nuoplaišą.

– Esu tikras, kad kažką panašaus mačiau pas Trisę, – po keleto minučių vartydamas rankose piešinį, pratarė Geraltas. – Trisė Merigold – burtininkė. Gera kaip čia pasakius… draugė.

– Kur ją rasti? – Haris net pakilo nuo krėslo. – Jei ji turi laiko atsuktuvą, tai…

– Raminkis, berniuk, – Geraltas įsipylė dar alaus ir sriūbtelėjo baltą it jo paties plaukai, putą. – Rytoj Beleteynas, ir lažinuosi iš savo sidabrinio kalavijo, kad Trisė bus ten. Ir ne tik ji… – jo balsas nuskambėjo kažkaip niūriai.

– Beleteynas?

– Vaisingumo festivalis, – šyptelėjo Geraltas. – Dar kitaip Gegužio nakties šventė, vyksta kasmet. Maistas, gėrimai, laužai ir…

– Meilė?

– Labiau laisvas sangulavimas, Hari, – nusiviepė baltaplaukis. – Nors kaip tai pavadinsi, nesvarbu. Išeisim ryt anksti rytą. Iki šventės vietos geras gabalas kelio, o jums dar reikės kažką padoresnio apsivilkti nei šis žemdirbio surdutas. Ir porą sidabrinių kardų… dėl visa pikta.
*
Trijulė paliko Vizimo miestą dar neišaušus. Raganius, kaip ir pirmai vedė juos tamsiomis, klaidžiomis tebemiegančio miesto gatvelėmis, tik kur ne kur aidėjo patruliuojančių sargybinių žingsniai.
Sneipas nepatenkintas pažvelgė į Harį, kuris linkte linko nuo sidabrinio kalavijo, kabančio jam ant nugaros, naštos.

– Jokių šansų, kad sugebėsi pasinaudot tuo metalo gabalu esant reikalui, – suniurzgė. – Visada sakiau Dumbldorui, kad fizinis lavinimas turėtų būt įtrauktas į privalomų dalykų sąrašą. Pažvelk į save, eini dvilinkas. – Sneipas sustojo. – Geraltai, stabtelkim trumpam, reik tą kalaviją kažkiek palengvinti, nes berniūkštis silpnas it sliekas, – suburbėjo, išsitraukęs burtų lazdelę.

– Ne čia, – sausai atkirto raganius. – Jei jus pamatys, gali prastai baigtis. Šiame mieste burtininkai nėra mėgiami. Jeigu atvirai – visoje Temerijoje jų nemėgsta, nors esant reikalui maldauja jų pagalbos. Greit prieisim mišką, tada. Duokš man tą kardą, vaikėze.
Haris su džiaugsmu nusimetė kalaviją ir pasitaisė odinę striukę. Geralto parūpinti drabužiai buvo kur kas patogesni, nei valstiečio drapanos. Ypač ilgaauliai batai, kuriuos avėjo vietoj medinių klumpių.
Neilgai trukus visi trys atsidūrė pamiškėje. Haris pažvelgė į šviesėjantį dangų: virš savęs regėjo milijardus žvaigždžių. Taip arti, jog atrodė – tereikia ištiesti ranką. Jos buvo čia pat – virš galvos, virš medžių viršūnių. Šalia kažkokį burtažodį sumurmėjo Sneipas.

– Štai, vaike, – Geraltas ištiesė jam kalaviją. – Pamėgink iškėlęs apsukti jį aplink. Jei pajėgsi, vadinasi viskas gerai. – Jis klestelėjo ant šlapios žolės, stebėdamas, kaip Haris lengvu judesiu apsuka kardą. – Puiku. Dabar klausykitės manęs atidžiai. Kalavijus daviau tam, kad galėtumėt apsiginti nuo čia knibždančių baidyklių: gulių, skandintojų, zeuglų ir kitų. Sutikę baidyklę stenkitės smogti į galvą arba durti į krūtinę. Ir dėl šventosios Melitelės, nesileiskit apsupami. Eime, mums dar reikia persikapstyti per netoliese esančią daubą.

Krūmokšniais apžėlusiame daubos šlaite vis dar sklaidėsi sutemos, iš kurių išniro keistos figūros, kokių keturių pėdų ūgio ir siaubingai liesos. Jos lindo iš raisto viena po kitos, staigiai ir aukštai it garniai keldamos gruoblėtus kelius. Plokščiose randuotose kaktose baltavo išverstos akys, nasruose žibėjo baltos aštrios iltys. Padarai šnypšdami artėjo prie jų.

– Skandintojai, – tyliai pratarė Geraltas, išsitraukdamas kalaviją. – Nestiprūs, gan lėti, tačiau pavojingi, jei jų daug. Stokit už manęs. – Ir sustingęs it statula, raganius keistai sudėjęs pirštus, staiga pakėlė dešinį delną. Baidyklės, atsitraukusios ėmė šnypšti, bet kaipmat vėl, vis kilnodamos kojas, ėmė spiestis aplink juos.

Blykstelėjo sidabriniai kalavijo ašmenys, ir skandintojo, kuris buvo arčiausiai Sneipo, galva, palikdama paskui save kraujo šleifą, nuskriejo į šoną.

– Šaunus smūgis! – riktelėjo Geraltas, mesdamasis prie baidyklių, jau besitaikančių griebti Hariui už kojos. Nusirito dar trys galvos, aptaškydamos Harį krauju. – Nestovėk kaip įbestas, vaiki! Sudorok šitą – parodė artėjantį padariūkštį, ir prišokęs prie kito būrelio, besisukiodamas žaibiškai kirto kairėn ir dešinėn.
Prie Geralto prisijungė ir Sneipas. Padarai kaukdami, mataruodami letenomis, visiškai nekreipdami dėmesio į lyg skustuvas rėžiančius kalavijų ašmenis, puolė iš visų pusių.

Haris riktelėjęs kirto baidyklei, kuri jau buvo visiškai arti, tačiau nepataikė ir prie pat jo kojų nukrito tik ilga, kaulėta, žvynais padengta letena. Įniršęs skandintojas šiurpiai sumaurojo. Haris, užsimojęs kirto dar sykį, šį kartą pataikė į ploną kaklą, laikantį apvalią tarsi kopūstas galvą. Galva pasišokčiodama nusirito į akivarą.

Nespėjus atsikvėpti, iš raisto išniro dar du skandintojai. Vienas jų įsikibo Hariui į šlaunį, tas, žviegtelėjęs iš skausmo apsisuko ratu, atkišęs kalaviją. Skandintojas, gavęs per nasrus įsiręžė, patrepinėjo ir nuvirto ant rąsto. Kitą, užkliudytą pačiu kalavijo smaigaliu, ėmė traukyti mėšlungis.

– Dvėsk, tu šūdo gabale! – Haris, plačiai užsimojęs kirto besitampančiai baidyklei. – Uf… – atsiduso, stebėdamas, kaip pabaisa sutrūkčiojo letenomis ir nurimo visiems laikams.

Tą pačią akimirką šurmuliuojantis, žviegiantis ir staugiantis kamuolys nusirito į raistą. Nuaidėjo kertančio kalavijo švilpesys ir staiga nutrūkęs siaubingas, kraują stingdantis žviegimas.
Daubą nuauksino pirmieji saulės spinduliai. Įsivyravo tyla, kurią sudrumstė tik pabaidyto paukščio klyksmas, netikėtai atsklidęs iš miško tankmės.

– Na, viskas, – pasigirdo uždusęs Geralto balsas. – Dieną jie nepuola.
Haris, vis dar tebešnopuodamas nusigręžė. Priešais jį stovėjo Sneipas – purvinas, sustingęs, nuleistoje rankoje laikydamas kardą. Haris pastebėjo, kad Sneipas stovi kažkaip kreivai, linkdamas šonan.

– Tėti, kas tau?

Sneipas neatsakė. Staiga, žvelgdamas Hariui tiesiai į akis, jis ranka įsirėmė į aukštą kelmą ir lėtai nuslydo žemyn.

Haris, išsitraukęs burtų lazdelę jau norėjo sušukti atgaivinamajį užkeikimą, kai ant peties pajuto raganiaus ranką.

– Geriau palik kaip yra, – ramiai tarė Geraltas. – Jam dabar prabusti būtų tikra kančia. – Jis priėjo prie sąmonės netekusio Sneipo ir paguldė ant nugaros, po galva pakišdamas sulankstytą striukę. – Skandintojas suarė visą šoną.

– Betgi aš galiu jį užgydyt, – tarė Haris. – Mes juk burtininkai, pamiršote?

– Vėliau, – Geraltas pasirausė kišenėje ir ištraukė buteliuką, užlakuotą žaliu laku. – Pirmai reikia sugirdyti šitą. Tie padarai kiek nuodingi, eliksyras išvarys nuodus iš organizmo, o tada bus galima užtraukti žaizdą.

– Betgi jis nukraujuos!

– Nenukraujuos daugiau negu reikia nuodams išsivalyti, vaike. – Geraltas atsargiai perlaužė antspaudą ir priklaupęs prie Sneipo, pražiodė, supildamas buteliuko turinį jam į gerklę. – Štai, po pusvalandžio galėsim keliauti toliau.
Po keleto minučių Sneipas pradėjo baisiausiai blaškytis ir klejoti, tačiau raganius sėdėjo ramiai, nė nekreipdamas dėmesio.

– Kas jam daros?! – baimingai riktelėjo Haris. – Kas vyksta?

– Nieko baisaus, vaike, – ramiu balsu atsakė Geraltas. – Eliksyras veikia. Taip turi būti, pamatysi – jam tuoj bus geriau. Verčiau sėskis šalia ir nežiūrėk.

Prabėgus dar keliolikai minučių, Sneipas nurimo. Raganius, sudėjęs dešinę ranką į sudėtingą ženklą, priėjo ir priglaudė ją prie sužeisto šono. Žaizda akimirksniu užsitraukė.

– Jau galiu jį atgaivint?

– Nėra reikalo, – abejingai tarstelėjo Geraltas. – Tuoj pats prabus.
Haris liūdnai atsiduso ir užsikišo lazdelę už diržo. Nebesižinodamas kaip užmušti lėtai slenkantį laiką, pradėjo rauti žolę. Žolė buvo sausa, šilta, blyškių šaknų vaizdas kažkaip ramino.

– Merlinai… – Sneipas pasimuistė ir atsisėdo. – Kas nutiko?

– Nieko ypatinga, – atsakė raganius, krimsdamas smilgos stiebą. – Gavai nuo skandintojo per šoną. Kaip jauties?

– Nieko sau, – suniurzgė Sneipas, apžiūrinėdamas sudraskytus marškinius ir pro juos šviečiantį blyškų randą. –

Atrodo taip, lyg būčiau papuolęs po akėčiomis, o tu sakai, kad nieko ypatingo. Kas per laikai, kas per papročiai? Kur mano lazdelė?

– Šalia tavęs, tėti, – burbtelėjo Haris, tebepašydamas sudžiūvusios žolės stiebelius. – Paduot?

– Nereik, – Sneipas pakėlė lazdelę ir atsistojo. – Vienintelis dalykas ko noriu – tai kuo greičiau grįžt į civilizuotą pasaulį, kur ant kiekvieno kampo netyko tuntai pabaisų. – Jis palietė lazdelės galu suplėšytus marškinius ir šie tapo kaip nauji. – Ką dabar veiksime?

– Keliausim toliau, – atsakė Geraltas, išspjaudamas smilgos kotelį. – Iki šventės vietos dar geras gabalas kelio, o mums dar reik užsukti pas druidus. Turiu jiems šį bei tą nunešt.
*

Druidų buveinę jie paliko tik pavakariais. Vyriausiasis druidas, kuris Hariui pasirodė be galo panašus į Dumbldorą, tik keliais šimtmečiais senesnis, niekaip nenorėjo išleist svečių. Galop, kai prisivaišinę ir prisiklausę įvairiausių istorijų, jie suskato eiti, laukus jau pradėjo supti tamsa. Laimė, iki šventės vietos buvo netoli, ir trijulė ją pasiekė be didesnių nuotykių. Haris porą sykių užmynė ant kaži kokių mėsėdžių augalų, o Sneipas nudobė dvi kikimoras ir prisilašino kelis buteliukus nuodų iš jų ilčių.

Jie stengėsi eiti atokiau nuo šviesos, nuo laužų liepsnos, likti banguojančių šešėlių apsuptyje. Bet veltui – danguje skleisdami žiežirbų blyksniais ataustą raudoną pašvaistę, ženklindami tamsą skaisčiomis dūmų vėliavomis – liepsnojo, poškėjo ir sproginėjo linksmi laužai, apšviesdami aplink juos šokančias figūras.
Sustoję praleido įsišėlusią, nusidriekusią per visą taką rankom susikibusių, šokančių ir dainuojančių žmonių virtinę. Minia šoko, dainavo, rėkavo, kratė gėlių ir žalumynų girliandomis apvyniotas kartis.

– Beleteynas! – tiesiog Sneipui ausin šūktelėjo jauna neaukšta mergina. Paskui, sugriebusi jį už rankovės, nusitempė į šoną. Žvelgdama tiesiai į akis iš po po žiedlapių, puošiančių jos veidą ir tankiai alsuodama netikėtai prigludo jam prie krūtinės. Per ploną liną jautėsi karštas drėgnas kūnas.

– Ką tu darai? – Geraltas grubiu judesiu atplėšė merginą nuo nustebusio Sneipo. Toji, kiek pastovėjo, pažvelgė raganiui į akis ir sucypusi nubėgo į aikštę. – Mergos palauks, dabar šitoj maišalynėj reikia surasti Trisę.

– Linkiu sėkmės, – burbtelėjo Sneipas, nužvelgęs masę besilinksminančios liaudies. Dėl merginos visiškai nenusiminė: ji nebuvo iš tų, kurios jam patiko. Pernelyg žema, pernelyg apkūni. Ir toli gražu nekvepėjo švara.

Sukdamas jau kelintą ratą aplink aikštę, jis mintyse keikė raganių: tokioje minioje, blykčiojant liepsnoms ir aitriems dūmams graužiant akis, nebuvo įmanoma įžiūrėt, kas dedasi panosėje, nekalbant apie žmogaus suradimą. Sneipas jau ketino plūstis, kai Geraltas sustingo, ranka palietęs medalioną, neramiai virpčiojantį jam ant kaklo.

– Matau ją, – tarė atsigręžęs į Sneipą.- Neatsilikit.
Neilgai trukus Geraltas sustojo greta dailios raudonplaukės, vilkinčios tamsiai mėlyno aksomo apsiaustu. Už rankos ji vedėsi aukštą, atlapamarškinį vaikiną.

– Trise.

Smaragdų spalvos akys, liepsnojančios blyškiame, kiek strazdanotame veide, išsiplėtė iš netikėtumo.
– Geraltai.

Ragana paleido vaikino ranką, tas susverdėjo, apsisuko ir suklupo. Paskui lėtai atsistojo, pažiūrėjo į juos bereikšmiu sutrikusiu žvilgsniu ir svyrinėdamas nuėjo link laužų. Trisė nė nedirstelėjo jo pusėn.

– Malonu vėl tave matyti, – nesivaržydamas pasakė raganius.

– Man taip pat, – nusišypsojo Trisė.
Sneipui pasirodė, kad toje šypsenoje buvo kažkas dirbtina.

– Ką čia veiki, Geraltai? – švelniu, melodingu balsu suulbėjo burtininkė. – Ak… Atleisk už nevykusį klausimą. Suprantama,darai tą patį, ką ir aš. Juk dabar Beleteynas. Tik tu, kaip sakoma, sugavai mane nusikaltimo vietoje.

– Sutrukdžiau.

– Ištversiu, – nusijuokė ji. – Naktis tebesitęsia. Jei panorėsiu, apžavėsiu kitą.

– Bijau, kad ne, Trise, – gana šaltai atsakė Geraltas. – Kaip matai, esu čia ne vienas, – jis parodė į Harį su Sneipu. – Ir šiems žmonėms reikia tavo pagalbos.

– Pagalbos? –Trisė suraukė aksominius antakius. – Per Beleteyną? Ne, Geraltai, atvykau čia linksmintis, o ne…

– Trise…

– Na gerai, – burtininkė sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Leisk spėti, ko jiems reikia. Nedavė gnomui pieno ir šis įtūžęs užkerėjo namus? Dukra ar sesuo įsidūrė į pirštą verpstuku ir užmigo šimtamečiu miegu? O gal štai tas akiniuotis, – ji dūrė pirštu į Harį, – rado kalbančią varlę ir nori ją paversti princese?

– Keliaudami laiku atsidūrėm jūsų akmens amžiuje, – pikčiau nei norėjo atrėžė Sneipas. – Ir norim grįžti namo. Į savo laikmetį. Nelaimei, mūsų laiko atsuktuvas tiesiog ištirpo erdvėj.

– Ir kas jums suteikė iliuziją, kad aš galiu padėt? – Trisė Merigold pasisuko į Sneipą. – Arba, tiksliau, kad aš norėsiu jums padėt?

– Aš, – Geraltas uždėjo ranką jai ant peties. – Aš jiems pasakiau, kad padėsi.

– Geraltai… – burtininkė nužvelgė baltaplaukį raganių ilgu, idėmiu žvilgsniu. Ant jos veido mirguliavo raudoni liepsnos atšvaitai. Staiga Trisė atsiduso. Blakstienos paslėpė jos akis. – Na, gerai. Eime į mano palapinę, ten ir pasikalbėsim.

– Dėkoju… – raganius švelniai palietė jos švelnų skruostą. – Trise…

– Nereikia, Geraltai, – ji papurtė galvą, išsklaidydama raudonas garbanas. – Eime.
*

Trisės Merigold palapinė buvo erdvi, išpuošta brangiais, persiškais kilimais ir nepaisant to, kad stovėjo beveik pačiame aikštės centre, kur šurmuliavo įsismaginusi minia, tyli.
Dvelkė rugiagėlėm ir juodaisiais serbentais.

Trisė įnirtingai rausėsi vienoje iš savo skrynių su daugybe užraktų.

– Štai, štai, – ji pakilo, pergalingai iškėlusi ranką su ant aukso grandinėlės kadaruojančiu laiko atsuktuvu. – Tik deja, yra problema.

– Kokia? – Sneipas klausiamai kilsterėjo antakį.

– Šis laiko atsuktuvas jūsų taip toli į ateitį nenugabens. Keletą dienų į vieną ar kitą pusę – prašom. Bet ne keletą šimtmečių. Iš kurių jūs metų?

– Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt devintų, – kimiai sukuždėjo Sneipas. – Apytikriai penki šimtai metų.

– Penki šimtai dvidešimt, – patikslino Geraltas. – Dabar tūkstantis keturi šimtai septyniasdešimt devintieji.

– Kaip atrodė jūsų laiko atsuktuvas? – paklausė Trisė. – Tiksliau, kokios spalvos buvo klepsidros stiklas?

– Identiškas taviškiui, – atsakė Sneipas, atidžiai apžiūrėjęs laiko atsuktuvą. – Visiškai niekuo nesiskyrė. Klepsidra buvo paprasčiauso kalnų krištolo.

– Tada nesuprantu… kaip, kokiu būdu jūs galėjot čia atsidurt, – Trisė klestelėjo į mažą, minkštą krėsliuką. – šios rūšies laiko atsuktuvai neskirti tolimoms kelionėms. Nors… – ji atsistojo ir perėjo per palapinę, paskleisdama rugiagėlių ir juodųjų serbentų aromatą. – Jeigu kalnų krištolą pakeistume mėlynuoju, tada… tada kitas reikalas.

– Mėlynasis krištolas neegzistuoja, – skeptiškai tarė Sneipas.

– Kuo puikiausiai egzistuoja, – atkirto Trisė. – Tik gauti nebus lengva. Jo turi tik nykštukai, dirbantys kalnų kasyklose. Baisūs šykštūnai. Pinigais jų nesugundysi – lobių jie turi ir taip į valias. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip iš jų išpešit nors kruopelę.

Stojo niūri tyla. Haris sunkiai atsiduso, nesiryždamas pakelt akių į Sneipą. Atrodė, kad jautė ant savęs svilinantį oniksinių akių žvilgsnį.

– Zoltanas! – galop šūktelėjo Geraltas. – Zoltanas mums padės.

– Kas tas Zoltanas?

– Nykštukas, – atsakė Geraltas. – Mano senas geras draugas. Ir kaip tik girdėjau, kad jis įsikūrė netoli kasyklų. – Raganius nugėrė gurkšnį vyno iš sidabro taurės. – Bus proga aplankyt senąjį bičiulį.

– Toli?

– Dvi dienos kelio pėstute nuo čia. Jei pavyktų gauti arklį – suspėtume per dieną.

– Arklius gausit, – pažadėjo Trisė. – Kuo skubiau pavyks jus iškrapštyti iš šios kebeknės, tuo geriau. – Ji vėl klastelėjo į krėslą, pasičiupdama taurę su vynu. – Matot, – aiškino, – jūsų buvimas čia gali paveikti jūsų ateitį. Kuo mažiau jus matys, tuo geriau. Ir dėl Melitelės, nepradėkit jokių romanų – jei kokia mergiotė susilauktų vaiko, nesiryžtu prognozuoti, kas bus po kelių šimtų metų. Na, ir aišku – pasaugokit savo gyvybes – jei čia mirsit, tai ir ateity jūsų nebebus.

– Logiška, – burbtelėjo Sneipas. – Kada iškeliaujam?

– Kai ryt išsimiegosit, – tarė burtininkė. – O dabar eime linksmintis. Gi Beleteynas, – ji nusigręžė į sieną. – nusigręžė ji. – Laikas šokti, šėlioti, šiek tiek užsimiršti bei pasinaudoti kasmet čia viešpataujančia papročių laisve, neatsiejama nuo besikartojančio gamtos ciklo šventės. – Trisės balsas skambėjo kažkaip niūriai.

– Pati sakei, kad kuo mažiau mus matys, tuo geriau, – ne itin mandagiai priminė Sneipas. – O dabar aiškini, kad eitume linksmintis su minia.

– Na, tu ir kvailas, leisk pasakyti, – žaliose Trisės akyse blykstelėjo paniekinanti ugnelė. – Kaip tik tokioje minioje niekas tavęs neįsidėmės. Visi per daug girti, per daug įsišėlę ir per daug užsiėmę savo geidulių tenkinimu. Tik nenuvirsk su kokia kaimiete į krūmus ir viskas bus gerai. Ir neįsivelk į muštynes.
*

Išnirę iš palapinės jie patraukė laužų link. Virš galvų sproginėjo raudoni ir žali kamuoliai ėmė sproginėti lyg spalvotų plunksnų gėlės. Nuo laužų sklido juokas ir džiaugsmo šūksniai.

Kažkas kepštelėjęs Sneipui petį, bandė įbrukti rankon medinį kubiliuką putojančio gėrimo. Jis kiek pasvarstė, bet priėmė bokalą iš svyrinėjančio vyriškio, betaškančio alų iš po pažastimi laikomo ąsotėlio.

Sneipas, gurkšnodamas alų stebėjo, kaip netoliese, ant beržinės pakylos, šviesiaplaukis Gegužio Karalius, pasidabinęs vainiku, bučiavo rudaplaukę Gegužio Karalienę, tuo pat metu glamžydamas jos krūtis, apgaubtas plonais prakaituotais marškiniais.

– Beleteynas, – gaižiai riktelėjo Trisė. – Gegužio Naktis… Ciklas kartojasi. Tegul linksminasi… jei gali.

– Trise… – Geraltas tvirtai suspaudė jos ranką. – Liaukis.

– Linksminasi, – tebevarė savo Trisė. – Švenčia amžinąjį atgimstančios gamtos ciklą. O mes? Ką mes čia veikiame? Mes, išmirti pasmerkti reliktai. Gamta atgimsta, ciklas kartojasi. Tik ne mes, Geraltai. Mes negalime atsikartoti.

– Ne mes, Trise, – ramiu balsu pratarė Geraltas. – O tik aš. Tu gali ištekėti, susilaukti vaikų.

– Bet nenoriu, Geraltai, – burtininkė įsmeigė į raganių savo žalias akis. – Pats žinai, kodėl. Tik tu negali pamiršt Jenefer, nors toji įstatė tau tokius ragus, apie kuriuos karališkasis elnias tik pasvajot galėtų. Taigi, tai liečia mus abu vienodai.

– Ištekėjusi už manęs vaikų neturėtum, Trise.

– Bet būčiau laiminga, – ji papurtė garbanas. – Nesvarbu, Geraltai. Linksminkimės kaip ir ši minia. Juk dabar Beleteynas. Gegužio naktis!

– Trise… – raganiui gerklėje įstrigo likę žodžiai. Lūpomis jis palietė jos plaukus, ausį.

– Nereikia, – ji šliūkštelėjo alų į laužą. – Kam man paskui kankintis prisimenant šią naktį? Atleisk, Geraltai. Tiesiog pabučiuok mane ir eik sau.

– Jei pabučiuosiu, niekur neisiu.

– Tada nebučiuok, – Trisė nusisuko, piktai papūtusi rausvas lūputes. – Ech, – atsiduso, pagaikščiu makaluodama pelenus. – Vyrai…

– Klausyk, – Sneipas kumštelėjo raganių. – Pabučiuok tą savo bobą ir bus ramybė, – niurgzliai šnipštelėjo. – O tai įkyrėjot. – Jis susivertė alaus likučius, tačiau bokalas vėl tuoj pat buvo papildytas. – Dar viena pinta ir ryt būsiu lavonas, – sumurmėjo.

– Išvirsiu žolių antpilo nuo pagirių, – šnipštelėjo Trisė. – Ir… oi, – cyptelėjo, kai Geraltas čiupo ją glėbin ir prisispaudė prie lūpų. – Ką tu sau galvoji?! – suurzgė, apsimesdama nepatenkinta. – Aš padori ragana, o tu mane glamžai kaip kokią kaimo mergą.

– Mačiau jau, kokia padori buvai, kai apžavėjai tą nieku dėtą vargšelį, – nepiktai atkirto raganius. Iš šelmiškų ugnelių, spindinčių vilkiškose akyse buvo matyti, kad jis ją tiesiog erzina.
Pamažu laužai užgeso, horizonte ėmė brėkšti raudona aušra, pranašaujanti darganotą dieną. Trisė snaudė, padėjusi galvą Geraltui ant kelių, Haris, atsirėmęs į Sneipo petį, saldžiai knarkė. Šalimais gulinti porelė apsigaubė nuo rasos sudrėkusiu apsiaustu.

– Grįžkime į palapinę, – Geraltas atsargiai pasodino Trisę, toji išplėšta iš sapno, markstėsi ir dairėsi aplink. – Šalta, o normaliai pamiegot mums visiems ne pro šalį.

– Tiesą sakai, – nusižiovavo Sneipas. – Hari, – jis švelniai papurtė tebemiegantį sūnų. – Kelkis, vaike.

– Brrr… – nusipurtė Haris, pažadintas iš saldaus rytomiegio. – Šakės kaip šalta…

– Greit sušilsi, – ramiu balsu atsiliepė Sneipas. – Traukiam į palapinę, kol rasa kiaurai nepermerkė.

Palapinėje iš tiesų buvo maloniai šilta ir sausa. Paskubomis nusirengę jie šmurkštelėjo į minkštus, iš anksto paruoštus miegmaišius. Trisė užpūtė žiburį ir stojo aklina tamsa.

Haris snūduriavo klausydamasis tylos ir prislopinto Sneipo knarkimo. Nepaisant to, kad nuo įprastinio gyvenimo jį skyrė šimtmečiai, pirmą kartą pasijuto tikrai saugus ir ramus. Čia buvo jo tėtis, nauji bičiuliai ir dar priešaky laukė nauji nuotykiai. Nusišypsojęs, apsivertė ant kito šono ir leidosi į sapnų karalystę.

Patiko istorija? Užsiprenumeruok ją ir nepraleisk kitos dalies!

El. paštu:

Pasirinkite ką prenumeruosite*:

*Plačiau apie Landžiąją plunksną sužinoti galite čia.
Užsiprenumeravę nepamirškite patvirtinti prenumeratos!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *