Hogvartso šešėliai – Radiniai (IX skyrius)

– Taigi, kokia buvo jo reakcija?

– Geresnė nei tikėjausi, blogesnė nei norėjau.

– Kalbi kažkokiom mįslėm, Severai, – Lubinas su trenksmu pastatė taurę ugninės. Gintarinis skystis išsiliejo, aptaškydamas viską aplinkui: kelnes, stalelį ir Sneipo knygą.

– Blusų maiše! Žiūrėk ką dirbi! – suurzgė Sneipas, paleisdamas išdžiovinimo kerus. – Tu beveik sugadinai vieną mano rečiausių knygų!

– Atleisk, Severai, – sumurmėjo Lubinas, žiūrėdamas, kaip Sneipas rūpestingai apžiūri knygą, tikrindamas ar nebuvo padaryta kokia neatitaisoma žala. – Tiesiog tavęs nesuprantu.

– Ar tu suvoki, koks vistik esi bukena, Lubinai? – piktai rėžė Sneipas. – Ugninė galėjo išplaut rašalą!

– Severai, mes kalbam apie Harį, ne apie knygas.

– Na, ir ko, dėl sukruštos Merlino meilės, tu nesupranti, a? Jo reakcija buvo geresnė nei tikėjausi, kadangi Haris bent jau leido man pasiaiškint. – Sneipas nurijo gurkšnį ugninės. – Bet jau praėjo visas mėnuo ir vis dar nieko. Panašu, kad berniūkštis manęs vengia. Kai aš įeinu į Didžiają Salę, jis visada išeina, kai susiduriu su juo koridoriuje, jis perbėga į kitą pusę, arba apsisuka ir nudrožia kita kryptimi. Per mano pamokas įsigudrina atsisėst į patį paskutinį suolą, o aš nieko nė nesakau. O blogiausia tai, kad bijau prie jo artintis ir viską sugadint dar labiau.

Lubinas žiūrėjo į savo kolegą, nesumodamas ką atsakyti. Griežtame, kampuotame Sneipo veide atsispindėjo visa jausmų gama.

– Turėk kantrybės, Severai, – ramiu, lygiu balsu prakalbo Lubinas. – Viskam savas laikas.

– O kas, jei tas laikas niekad neateis, Remai? Kas nutiks tada? Nė nenumanai, kaip man baisu. – Sneipas giliai įkvėpė. – Supranti, buvau susitaikęs su faktu, jog Haris niekad nežinos, kad jis mano. Bet po to, kai pasakiau – tas laukimas ir nežinia tampa vis labiau ir labiau nepakeliami.

– Nebūk toks pesimistas, Severai. Haris sutrikęs ir tai visiškai normalu. Įsivaizduok, ateina dabar Dumbldoras ir pareiškia, kad jis – tavo tėtušis. Esu įsitikinęs, kad tu būtum kur kas labiau pasimetęs nei Haris.

– Liaukis vapėt tokias nesąmones, Lubinai, – pasipurtė Sneipas. – Ką dar sugalvosi? Minerva – mano motina?

– Dabar matai? Tu negali pagalvot net apie pavyzdį. Haris, kaip ten bebūtų, turi susidoroti su tiesa. – Lubinas užsivertė paskutinius ugninės lašus. – Duok jam laiko, Severai. Turi tiek kantrybės su įvairiausiais nuodais, bet kai kalba pasisuka apie tavo sūnų, kažkodėl jos nebelieka nė lašelio.

Į Škotiją pagaliau atsėlino pavasaris. Gamta budo, sniegas tirpo, pradėjo kaltis šviežia žolė, vietomis pražydo smulkios, baltos gėlytės. Stojo tokios dienos, kai kepino saulė ir pūtė žvarbus vėjas – tikra vasara atokaitoje, ir vis dar žiema šešėlyje.

– Hari, malonėk paaiškinti, kuo skiriasi guliai ir zombiai, prašau?

Haris buku žvilgsniu tebespoksojo pro langą.

– Hari! Dar kartą klausiu: kuo skiriasi guliai nuo zombių?

– Nežinau, pone… – jis vengė sutikti Lubino akis. – Neskaičiau apie tai, profesoriau.

– Aš ką tik apie tai kalbėjau, prieš penkias minutes – atsiduso Lubinas, prieidamas prie pat suolo. – Klausyk, žinau, kad tau dabar sunkus metas, bet Hari, negali dėl to apleisti mokslų.

– Atleiskit, pone. Tai daugiau nepasikartos, – tylutėliai sumurmėjo Haris. – Aš…

Į klasę įėjo Dumbldoras, vilkėdamas naujutėliu apsiaustu iki kulnų ir violetine mantija, šluojančia žemę, o apsiavęs aukštakulniais batais su sagtimis. Po siaurais akinukais gyvai spindėjo skaisčiai mėlynos akys.

– Sveiki gyvi,- smagiai suulbėjo Dumbldoras. – Sveikinu sulaukus tokio gražaus pavasario. O dabar norėčiau tarti kelis žodžius – turiu jums naujienų.

Drakas ir dar keli klastuoliai suknerkė, tačiau tuoj pat nutilo.

– Šią savaitę pamokų nebus. – Dumbldoras sukikeno, kai klasė pritariamai suūžė. – Pagal naują Magijos Ministerijos reikalavimą, atliksit praktiką su savo mokytojais. – Senojo burtininko akys smagiai žybtelėjo už pusinių akinukų. –

Būsit paskirstyti grupėmis. – Dumbldoras išsitraukė pergamento ritinėlį.

Haris pajuto, kaip Nevilis sugriebė jam už rankos. Buvo baltesnis už popierių.

– Kas yra, Nevili? – tyliai paklausė Haris, mėgindamas išlaisvinti ranką iš Nevilio gniaužtų.

– Nuodai ir vaistai… Pernai turėjau T iš nuodų ir vaistų, – sudejavo Nevilis. – Kas, jei mane paskirs su Sneipu?

– Maniau, kad jo nebebijai? – Haris su užuojauta pažvelgė į draugą. – Galbūt…

– Ar galit abu užsičiaupt? – piktai šnipštelėjo Hermiona. – Profesorius Dumbldoras tikrai paskirs jus su Sneipu, jei supykdysit jį! Klausykitės, direktorius skaito sąrašą.

– … Drakas Smirdžius, Milisenta Muštukė, Pensė Parkinson, Hana Abatė ir Teris Batas eina su Hagridu. Ryt aštuntą ryto jis jūsų lauks prie pilies vartų. Nevėluokit.

Klastuoliai nepatenkinti sudūzgė.

– Nebus jokių pakeitimų, – pareiškė Dumbldoras ir jo balse buvo girdėt kažkas panašaus į įspėjimą. – Gerai, galiu tęsti? Puiku. Fredis Vizlis, Džordžas Vizlis ir Patil Parvatė laukiami Astronomijos Bokšte, ryt devintą vakaro. Levanda Rudė, Ronaldas Vizlis, Nevilis Nevėkšla ir Dinas Tomas – paskirti su profesore Makgonagal. Ji lauks jūsų rytoj savo kabinete, aštuntą ryto. Semas Finiganas ir Mandis Barsukas – su profesoriumi Lubinu. Jūs ryt laukiami Apsigynimo nuo Juodosios Magijos klasėje, tuo pačiu laiku. Haris, apsnūdęs nuo kaitrių saulės spindulių, plieskiančių pro langą, pažvelgė į Nevilį, kuris akivaizdžiai jautė palengvėjimą, kad išvengė praktikos su Sneipu.

– Padma Patil, Džine Vizli ir panele Įkyrėle – nuo rytojaus popietės jūs padėsit Madam Pensnei bibliotekoje, ar gerai?

– Taip, pone, žinoma.

– Puiku. Hari, – Dumbldoras priėjo arčiau. – Hari, tu padėsi profesoriui Sneipui rinkti eliksyrų ingredientus.

– Bet pone…

– Nedarysiu jokių pakeitimų, – griežtai pasakė Dumbldoras, žvelgdamas į Harį pro savo pusinių akinukų viršų. – Supratai?

Haris susiraukė. Neturėjo jokio noro susidurti su nuodų ir vaistų meistru. Bent jau ne dabar.

– Bet pone… nuodai ir vaistai nebuvo… – silpnai paprieštaravo.

– Hari! – Akivaizdu, kad senasis burtininkas visiškai nenusiteikęs ginčytis. – Aš tau jau pasakiau, ir labai tikiuosi, tu mane supratai. Profesorius Sneipas lauks tavęs šeštą ryto savo kambariuose. Aišku?

– Taip, pone. – piktai burbtelėjo Haris.

– Labai gerai, – Dumbldoro akys vėl suspindo džiaugsmu. – Laikas pietums, taigi – visi žengte marš į Didžiąją Salę.

– Po velnių, Hari. Tu tikrai gimei po nelaiminga žvaigžde, – sukuždėjo Ronis, kai jie vilkosi laiptais žemyn. – Rinkti eliksyrų ingredientus su tuo gličiu šikšnosparniu….

– Nevadink jo šitaip! – riktelėjo Haris. – Sneipas… – ir jis nutilo.

– Kas tau darosi, bičiuli? – Ronis buvo priblokštas. – Pasiduodi Hermionos įtakai ar ką?

– Nieko, Roni. Aš tik… Šūdas! – subliuvo Haris, kilimui išslydus iš po kojų. – Akilanda!

– Dink iš čia, Akilanda! – piktai riktelėjo Ronis. Akilanda, sviedęs į juos sutrupintą kreidą, kelis kart apsivertė kūliais

ir nulėkė viršun, bjauriai keikdamasis. – Kažkas turi jį nužudyt, – burbtelėjo Ronis, nupurtydamas dulkes nuo apsiausto. – Kaskart vis nepakenčiamesnis.

– Esu tikras, kad jis jau seniausiai miręs, – atsiliepė Haris, mėgindamas atsistoti. – Verčiau paskubėkim, jei nenorim likt be pietų.

Įėję į Didžiają Salę, atsisėdo tarp Hermionos ir kažkokios nepažįstamos mergaitės.

– Kas nutiko? – paklausė Hermiona, pamačiusi, kad Haris nervingai dėbčioja mokytojų stalo link. – Beje, susipažink – tai Klodina, iš Biobetonso. Šį semestrą mokysis Hogvartse.

– Sveika, – niūriai pasisveikino Haris, krėsdamasis į lėkštę braškių piurė.

– Jam paskyrė praktiką su Sneipu, – sušnypštė Ronis. – O tu dar klausi, kas nutiko?

– Roni, liaukis. Profesorius Sneipas jo gi nesuvalgys, – popikčiai atkirto Hermiona.

– Kodėl tu nuolat gini tą nepakenčiamą šliužą? Meilužis jis tau ar ką?

– Dar nors vienas žodis, Ronaldai Vizli, – Hermiona išsitraukė lazdelę. – Tark dar nors vieną sumautą žodį, ir prisiekiu – liksi be kiaušų.

– Ei, ei, – įsikišo Klodina, iki tol krimtusi pyragaitį su moliūgų įdaru. – Ramiau.

– Oi, atleisk, – išsiviepė Ronis. – Tu man kažkur matyta. Nebuvai čia per Kalėdų balių?

– Buvau, – Klodina išsilenkė ir papurtė garbanas. – Smagu čia pas jus.

– Kuriam koledže esi?

– Jokiam, – skambiai nusijuokė Klodina. – Biobetonse nėra koledžų, tai ir čia niekur nepaskyrė.

– Bet tai kažkur gyveni? – spyrėsi Ronis. – Nenakvoji gi klasėj?

– Klastūnyne, – striukai atsakė Klodina, susiraukdama, kai Beveik Begalvis Nikas paglostė jai ranką. – Niekaip negaliu priprast prie šių šmėklų, – nusipurtė. – Kai prisiliečia, toks jausmas, lyg būtų užpylę ledinio vandens.

Pagaliau valgiai išnyko ir visi pradėjo skirstytis. Haris, apsunkęs nuo pernelyg sočių pietų, vos pakilo iš užstalės.

Kai po penkiolikos minučių jie išėjo lauk, Hario nuotaika buvo visiškai sugedusi. Portretai, kabantys ant sienų, kuždėjosi, dar labiau nervindami. Sneipas pietų taip ir neatėjo, ir Haris juto kažką panašaus į nerimą.

Kitą rytą Haris atsikėlė vis dar bjauriai nusiteikęs. Saulė dar nebuvo pakilusi, Ronis ir Nevilis saldžiai parpė savo lovose. Pavydžiai nužvelgęs tebemiegančius draugus, jis greit apsirengė ir išsėlino į koridorių. Pilyje tebebuvo tamsu ir šalta. Drebėdamas, Haris palengva slinko tamsiu, šešėliuotu koridoriumi, kol pasiekė laiptų aikštelę.

Hogvartse buvo šimtas keturiasdešimt dveji laiptai: platūs ir aukšti, siauri ir sukiužę. Peršokęs prasmengančią pakopą, jis pasirinko siaurus laiptelius, kurie pasirodydavo tik antradieniais, šitaip gerokai sutrumpindamas kelią į Sneipo kambarius. Atsidūręs priešais tamsaus ąžuolo duris, Haris nurijo gerklėje stovintį gniužulą ir pabeldė.

– Užeik, – kiek prikimusiu balsu pakvietė Sneipas. – Neužrakinta.

Haris tebestovėjo už durų, delsdamas įeiti. Kaip elgtis? Ką sakyti? Be viso to pykčio, kuris tebeslūgsojo širdyje, jis jautė kažkokią pagarbią baimę.

– Tai tu eisi ar ne? – Sneipas jau stovėjo tarpdury. – Lįsk vidun, – pridūrė kiek švelnesniu balsu, pasitraukdamas Hariui iš kelio, kuris nebegaišdamas smuko kambarin, kur jį pasitiko maloni šiluma, sklindanti nuo besikūrenančio židinio.

– Sėskis, – Sneipas atsainiai mostelėjo ranka fotelio link. – Valgyt nori?

– Mhm, – linktelėjo Haris, pajutęs kaip jo pilvas, paminėjus maistą, garsiai sugurgė. Nuo vakar pietų neturėjo nė kąsnio burnoj.

– Tikiuosi, moliūgų apkepas tiks, – tarė Sneipas, dėdamas padėklą, kurį pristatė smulkutė namų elfė, ant stalo. Nors Sneipui nereikėjo nė klausti, moliūgų apkepas buvo vienas Hario mėgiamiausių.

Jie valgė tylėdami, Hariui karts nuo karto žvilgčiojant į Sneipą. Jo išvaizdoje kažkas buvo ne taip. Sneipas atrodė išblyškęs, akys kiek stiklinės, karščiuojančios.

– Jums viskas gerai?

– Ką? – Sneipas nustebęs pakėlė galvą.

– Klausiu ar jums viskas gerai? Atrodot sergantis.

– Viskas tvarkoj, vaiki, – kimiai atsakė Sneipas. – Šiek tiek peršalau. Baigei pusryčiaut?

– Taip, – Haris susižėrė paskutinius moliūgų apkepo trupinėlius ir pakilo nuo stalo. – Dėkui.

– Palauk sekundę, – Sneipas įtariai nužvelgė Hario plonytį megztuką. – Juk nemanai eit į lauką vilkėdamas tik šitą?

– O kas?

– Kvailas berniūkštis! Peršalsi nespėjęs nė mirktelėt. Lauke minusas. – Sneipas, priėjęs prie spintos, ištraukė šiltą

švarką, pirštines ir didelį, juodą šaliką. – Apsivilk šiuos.

– Bet jie man bus per siauri, – užprotestavo Haris. – Man bus gerai kaip yra, iš tikrųjų. Užleisiu šildančius burtus ant savęs ir nesušalsiu.

– Tu paprasčiausiai nejausi šalčio, bet kerai nešildys, – atrėžė Sneipas. – Niekas tavęs nematys, mes keliausim tiesiai iš čia, oru. Ir išvis – tu burtininkas ar ne? Pasidaryk juos savo dydžio. – jo juodos akys pašaipiai prisimerkė.

– Galit keliauti oru iš Hogvartso? – nustebo Haris. – Bet juk…

– Aš ir dar keli mokytojai galim tai daryt, – tarė Sneipas. – Pasiruošęs? Laikykis už manęs, – įsakė, apkabindamas Harį per pečius.

Jie atsidūrė nedidelėje, Hariui dar niekad nematytoje pievelėje prie miško. Brėško aušra, viską nudažydama raudonai. Haris pasipurtė: oras buvo nemaloniai šaltas ir drėgnas, žolę dengė šerkšnas.

Sneipas pasilenkęs nuskynė mažą gėlelę baltais, plonyčiais žiedlapiais.

– Gali man pasakyt, kas čia?

– Panašu į kažkokią diapensijos rūšį, – netvirtu balsu atsakė Haris.

– Neblogai. Tai diapensia lapponica, viena iš pagrindinių gydomosios bazės sudedamųjų dalių, kuri naudojama beveik visuose vaistiniuose eliksyruose. Tau reikia skinti tik tas gėles, kurios dar pilnai neišsiskleidę. Kaip šita, matai? – Sneipas nuraškė kitą žiedelį. – Neskink su koteliais ir neliesk pumpurų, – nurodė, paduodamas Hariui stiklinę dėžutę. – Surinktus augalus sudėk čia ir baik darbą kai saulė pasieks horizontą. Dar kas – niekur toli neik, augalų čia pakankamai. Jei pradingsiu iš akiračio – nekreipk dėmesio ir tiesiog lauk manęs čia, supratai? Ši vieta gana pavojinga.

Jie dirbo tylomis: reikėjo paskubėti, nes saulė gana sparčiai kilo. Haris apskaičiavo, kad laiko turi nė daugiau kaip pusvalandį. Raudonam diskui pasiekus horizontą, Haris rūpestingai įkišo dėžutę į kuprinę ir apsidairė; Sneipas buvo kažkur prapuolęs. Jis atsiduso, žvilgsniu ieškodamas kokio kelmo ar akmens, ant kurio galėtų prisėsti, kai jo dėmesį patraukė didelis, senas medis toli išsikišusiomis šaknimis. Daug nesvarstydamas, Haris nuskubėjo medžio link, nusprendęs palaukti Sneipo ten.

Vos tik žengė kelis žingsnius, pajuto, kad žemė po kojomis sudrebėjo. Po akimirkos, nespėjęs nė surikti, jis jau krito į tamsą. Lazdelė kaukštelėjo į akmeninę aslą, kažkas nusirito į pašalį, kažkas sutreškėjo trūkinėdamas… Kurį laiką Haris tiesiog gulėjo nejudėdamas, bijodamas net krustelėti. Akys palengvėle taikėsi prie prieblandos – iš viršaus pro plyšį krito saulės šviesos ruožas. Pasitrynęs sumuštą petį, Haris atsistojo, akimis ieškodamas lazdelės. Laimei, rado ją netoliese.

– Lumos Maxima, – sukuždėjo. Ryškiai šviesai nutvieskus urvą, Haris net išsižiojo.

Jis buvo žemoje salėje, kurią kažkas labai senai iškalė oloje. Ir tiesiai jam prieš akis smygojo grotos, dalinančios visą tą patalpą pusiau. Grotos buvo iškaltos iš akmens, ir tokios tankios, kad nė ranka negalėjo pro jas pralįsti, tik vienoje vietoje trūko keliolikos akmeninių virbų, tik kyšojo aštrūs liekanų smaigaliai, per kuriuos Haris pabandė ropštis, bet nepasisekė. Kur ten. Tik susibraižė koją. Ką gi daryti? Juk niekam nė į galvą neateis, kad jis yra čia, požemyje. Nejaugi yra pasmerktas tūnoti šitoje oloje, kol nusibaigs iš alkio ir troškulio? Staiga susivokė, kad laiko rankoje lazdelę.

– Confringes! – Riktelėjo, nusitaikęs į grotas. Kelios dešimtys virbų tuoj pat subyrėjo, pavirsdami į dulkes ir atsivėrė pakankamai plati anga. Negaišdamas laiko, Haris prasispraudė į kitą pusę.

Atsidūrė kupolo formos patalpoje, nuo kurios į visas puses driekėsi koridoriai ir daugybė akmenyje iškirstų laiptų.

Haris palypėjo vienais, dirstelėjo į kambarį dešinėje koridoriaus pusėje, dirstelėjo į kitą. Kambariai buvo tušti. Galop jis išsirinko siaurą praėjimą, vedantį aukštyn. Nusprendęs nebesiblaškyti, palengva stūmėsi į priekį, laikydamasis už šaltos, akmeninės sienos, kuria varvėjo vandens lašai. Staiga kažkas ant grindų sužvilgo. Haris pasilenkęs pakėlė radinį.

Tai buvo bronzinis kirvukas, išpuoštas brangakmeniais, dailiai išraižytas nematytais ženklais ir įvairių padarų atvaizdais. Kirvukas buvo sunkus, bet labai patogus laikyti rankoje, tarsi nukaltas pagal užsakymą. Įsidėjęs kirvuką į kuprinę, Haris slinko koridoriumi toliau, kol atsimušė į geležines, surūdijusias duris. Pirmąsias duris oloje. Durys buvo be rankenos, tik per vidurį turėjo apvalią skylę. Haris jas stumtelėjo, tačiau durys nepasidavė. Apakintas įniršio, Haris spyrė iš visų jėgų. Batas pramušė surūdijusią geležį, durys nukrito nuo vyrių ir jaunasis burtininkas iš inercijos tėškėsi ant akmeninių grindų. Pažiro sutrūniję kaulai, šarvai, lazdelės ir nešvarumai. Haris atsistojo, nusipurtydamas tūkstantmetes dulkes ir apsidairė. Salė niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių. Jis nusviedė šalin rūdžių suėstą raganiaus šalmą, paspyrė šarvų likučius. Mažutis buteliukas išriedėjo iš šiukšlių krūvos, sustodamas prie pat kairiosios Hario kojos. Buteliukas spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis, kurios mainėsi viena su kita, skleisdamas paslaptingą šviesą. Haris, ilgai negalvojęs čiupo buteliuką ir įsikišęs į kišenę, nusprendė grįžti atgalios.

Išlindęs į koridorių sankryžą, suvokė, kad pasiklydo. Niekaip negalėjo prisiminti, kuriuo keliu turi eit. Į visas puses driekėsi gal trylika koridorių, vedančių vis kita kryptimi.

Jis ėjo ir ėjo, koridoriai vingiavo, pynėsi vieni su kitais, ir Hariui atrodė, kad jis suka didžiulius ratus šiame tamsiame labirinte. Jo žingsnių aidas, atsimušdavo į akmens sienas su tokiu atgarsiu, kad rodės, jį kažkas seka iš paskos. Haris iš visų jėgų stengėsi neskubėti, tačiau kojos pačios nešė priekin.

Už keleto posūkių jis pasileido bėgti. Bėgo tamsiais koridoriais, krito žemyn latakais, ropštėsi laiptais, bėgo per kambarius ir sales, kurie ne visi buvo tušti. Haris įstengė įžiūrėti, kad kai kuriose vietose gulėjo sumestos krūvos skudurų ir sulaužytų katilų, įvairių niekučių. Kitur stūksojo iš akmens iškaltos skulptūros, kurios greičiausiai buvo naudojamos kažkokiems magiškiems ritualams.

Haris prarado laiko nuovoką. Rodės, kad bėga jau visą amžinybę. Galop pribėgo laiptus, vedančius aukštyn. Haris užkopė jais taip greit, kaip tik begalėjo ir atsidūrė didelėje salėje žemomis lubomis. Išėjimo niekur nesimatė. Pribėgęs salės vidurį, užlipdamas ant skeleto, kuris vos paliestas subyrėjo į dulkes. Staiga suvokė, kad yra be galo pavargęs. Toks pavargęs, kad nebegali nė atsistoti.

– Šventasis Merlinai, – sukuždėjo, kai viršum jo pasigirdo triukšmas.

Sulaikęs kvapą, šiaip ne taip išsitraukė lazdelę. Širdis daužėsi taip, kad rodės tuoj sprogs. Tvirtai suspaudęs rankoje burtų lazdelę, Haris pradėjo šliaužti durų link, kai vėl pasigirdo triukšmas ir lubose atsivėrė ryškus šviesos kvadratas, kuriame pasirodė juodas šešėlis.

– Sectumsempra! – suklykė Haris, nutaikydamas lazdelę viršun. Šešėlis suriko ir su trenksmu nukrito ant akmeninės aslos.

Haris žengė žingsnį gulinčio kūno link ir aiktelėjo. Tai buvo Sneipas. Jis gulėjo be sąmonės, iš peties sunkėsi kraujas. Jis kerais kliudė Sneipą. Drebančiomis rankomis Haris atsegė Sneipo paltą ir marškinius. Laimei, žaizda buvo negili, nors ir didelė. Jis sumurmėjo paprastą gydomąjį užkeikimą, melsdamasis, kad tik suveiktų, ir žaizda užsitraukė, palikdama neryškų randą.

– Rennervate!

– Merlinai, mano galva… – tyliai sudejavo Sneipas ir atsisėdęs apsidairė. Viską matė lyg pro rūką, bet pagaliau priešais jo akis išryškėjo pažįstamas siluetas. Hario veidas buvo purvinas, nusėtas mėlynėmis ir įbrėžimais, akiniai sulūžę.

– Kas per… – nusikeikė Sneipas. – Kas atsitiko?

Haris tiesiog bukai spoksojo į nuodų ir vaistų meistrą, nepratardamas nė žodžio ir nė nemirktelėdamas.

– Aš… aš tiesiog kliudžiau jus nematomo kardo kerais, – galop prisipažino Haris. – Maniau, kad kažkas puola.

– Ir tu nusprendei paleist patį pavojingiausią užkeikimą, kurį tik esu išradęs? Negalėjai paprasčiausiai pasinaudoti sustingdymo kerais? Pažvelk, ką padarei mano drabužiams! Kvailas berniūkštis!

– Tai buvo vieninteliai burtai, atėję man į galvą, – teisinosi Haris. – Aš gi nežinojau, kad ten jūs.

– Suprantu. Tačiau turi išmokt mąstyti net ekstremaliose situacijose, vaike, – ramiai atsakė Sneipas. – Po paraliais, kaip tu čia atsidūrei? Sakiau, kad niekur neitum.

– Žengiau tik keletą žingsnių, kai žemė atsivėrė ir aš įkritau į tą prakeiktą urvą.

– Tai ko nesišaukei pagalbos? – tebeniršo Sneipas. – Pagaliau, galėjai juk pasiųst man savo Gynėją.

Haris tylėjo. Iš tiesų, kaip nepagalvojo iššaukt gynėją, vietoj klaidžiojimo tais tamsiais koridoriais. Kaip galėjo būt toks kvailas? Jis pažvelgė į skylę lubose: nebuvo labai aukštai, tačiau net ir ilgšis Sneipas negalėjo ten užsikabarot be virvės ar kopėčių.

– Aš… aš nežinau, – galų gale puolusiu balsu sumurmėjo Haris. – Galbūt man buvo smalsu…

– Smalsumas pražudė katę, – niurzgliai pareiškė Sneipas. – Svarstau, kaip iš čia ištrūksim.

– Negalim tiesiog keliauti oru?

– Deja, ne. Ši vieta kažkodėl apsaugota nuo teleportacijos ir kai kurių burtų. Negalėčiau sukurt net ir nešyklės. – Sneipas apsidairė aplinkui ir pasirausęs šiukšlių bei liekanų krūvoje, ištraukė ilgą ietį.

– O šitas kam? Mes turime iš čia ištrūkti, o ne kolekcionuoti senovinius ginklus, – suvaitojo Haris.

– Žiūrėk ir mokykis. – Sneipas nusitaikė ir sviedė ietį viršun. Toji įstrigo lubose prie pat angos, ieties galas buvo lengvai pasiekiamas ranka. – Tikiuosi sugebėsi ja sliuogti?

– Nežinau… – Haris palietė ietį. – Labai jau slidi.

– Galiu paklaust, ką jie tave moko toj skylėj, kurią tu vadini mokykla? – Sneipas tyliai nusikeikė, pašaipiai išsiviepdamas. – Gerai, tiesiog kabinkis rankomis už to sumauto metalo gabalo ir kilk į viršų.

Haris padarė kaip lieptas. Ietis buvo slidi, delnai ėmė degti jau po kelių prisitraukimų. Galop pasiekė plyšį lubose. Prisitraukė paskutinį kartą ir atsidūrė viršuje. Aštri dienos šviesa apakino taip, kad Hariui teko prisėsti. Po kelių sekundžių pasirodė ir Sneipas. Vikriai it kokia voverė, jis iššoko iš urvo.

– Ar viskas gerai?

Haris linktelėjo. Jautėsi silpnas ir nuvargęs. Pasiutusiai norėjosi kuo greičiau grįžti į pilį. Pilvas sugurgė, primindamas, kad jau beveik laikas pietauti.

– Palauk, o čia kas? – Sneipas pakėlė kirvuką, kuris iškrito Hariui iš kuprinės.

– Radau oloje. Šitą irgi, – Haris pasirausė kišenėje ir padavė buteliuką Sneipui. – Nežinau, kas tai yra. Radau vienoje iš salių.

Haris pastebėjo, kad Sneipas laiko buteliuką taip, lyg tas galėtų nudeginti jam pirštus. Patyrinėjęs jį prieš šviesą, įdėjo į stiklinę dėžutę ir sumurmėjo kažkokį Hariui nežinomą užkeikimą.

– Kas tai?

– Nesu tikras, bet garantuoju, kad turim tai kuo greičiau parodyti Dumbldorui. Jei mano įtarimai pasitvirtins… – Sneipas kažkodėl susiraukė. – Laikykis už manęs, – tarė apkabindamas Harį, ir jie ištirpo ore.

– Severai, visa tai gali palaukti, – tarė Dumbldoras, žvelgdamas čia į Sneipą, čia į Harį. – Tau reikia pailsėti.

– Albai, tai svarbu. Labai svarbu.

– Nieko nėra svarbiau nei tavo sveikata, Severai, – šaltai pasakė Dumbldoras. – Haris išalkęs ir pavargęs, o tu atrodai taip, lyg būtum nokautuotas hipogrifo.

– Užtikrinu, kad jaučiuosi puikiai, – suniurzgė Sneipas, stengdamasis išlikti ramus. – Nebūk kvailas, Albai.

Dumbldoras įtariai nužvelgė akivaizdžiai karščiuojantį nuodų ir vaistų meistro veidą.

– Severai, liaukis! – Dumbldoro balsas buvo neįprastai griežtas. – Tu vos laikais ant kojų, – pareiškė, pamatęs, kad

Sneipas atsirėmė į stalo kraštą, stengdamasis nesvyruoti. Jis priėjo prie Sneipo ir palietė kaktą. – Akivaizdu, kad sergi. Turėtum būt ligoninėj, o ne bereikalingai ginčytis.

– Nėra taip blogai, Albai, – pro sukąstus dantis iškošė Sneipas. – Tikrai.

– Na, jei jau šitaip, – nutęsė Dumbldoras. – Susitarkim dėl kompromiso. – Dabar nueisi pas Madam Pomfri apžiūrai, pasiimsi eliksyrų nuo peršalimo bei gripo ir kelias valandas pailsėsi. Grįši į mano kabinetą po vakarienės. Dabar eik, – senasis burtininkas mostelėjo ranka durų link.

– Albai…

– Severai, prašau.

Kai Sneipas išdrožė lauk, po nosimi keikdamas visą pasaulį, Dumbldoras pasisuko į Harį:

– Manau ir tau derėtų eiti pietų, berniuk. Pavalgyk, pailsėk, ir sugrįžk čia kartu su profesoriumi Sneipu.

– Gerai, pone, – pavargusiu balsu atsiliepė Haris. Persimetė kuprinę per petį ir išsliūkino. Po visų šio ryto nuotykių, pašėlusio bėgimo ir patirtos baimės jautėsi siaubingai pavargęs ir alkanas.

Sneipas drybsojo ant sofos savo kambariuose, žvelgdamas pro langą. Juodi, tankūs debesys nuklojo dangų, purškė lietus. Nors ir pavargęs, tačiau jautėsi visai neblogai – eliksyras nuo peršalimo vistik atliko savo darbą. Hario rastas kirvukas nedavė ramybės. Tie raižiniai. Atidžiai apžiūrėjęs radinį, Sneipas pastebėjo, kad kai kurie jų kiek primena senovės graikų meno kūrinius. Dvi išraižytos būtybės ypatingai patraukė jo dėmesį. Viena turėjo ožio kojas, kanopas ir ragus, panašiai kaip satyro ar fauno, o kita – košmariškas, aštriadantis padaras su akių obuoliais, įstatytais į delnus. Įdomiausia tai, kad kirvukas neatrodė kaip atskira dalis; pagal raižinių linijas, buvo visiškai aišku, kad tai – kažkieno dėtalė.

Pilies laikrodis išmušė penkias. Sneipas suvokė, kad neišgėręs eliksyro užmigti nesugebės. Nerimas ir smalsumas, susimaišęs su bloga nuojauta, regis tvyrojo ore, užburdamas visus pojūčius. Atsidusęs prarijo gerą gurkšnį vitanijos šaknų ištraukos, standžiau susisuko į antklodę, ir apsivertė ant kito šono. Jau pradėjo snausti, kai pajuto brūkštelėjimą per kelius. Šalia, ant sofos krašto sėdėjo Klodina. Tokia pat dailutė, kaip ir tada per puotą, rudi, garbanoti plaukai raitėsi aplink veidą, sunkiomis kaskadomis leisdamiesi ant pečių.

– Ką? – Sneipas net pašoko iš nuostabos. – Kaip čia atsidūrei?

– Paprastai, – atsakė toji, neslėpdama įžūlios šypsenos. – Pro duris įėjau.

– Durys buvo užrakintos.

– Man – ne, – atkirto Klodina ir papurtė savo garbanas. – Nugirdau, kad nekaip jaučiatės, mon ami, nusprendžiau užsukt.

– Kas per mada brautis į svetimus kambarius? – suniurnėjo Sneipas, nors nebuvo toks nepatenkintas, koks stengėsi atrodyt. – Ir išvis, ką čia veiki?

– Nutariau pusmečiui pakeist aplinką, – tarė žiūrėdama jam tiesiai į akis ir Sneipui rodės, kad ji permato jį kiaurai.

– Mažoji šelmė. Šmirinėsi po Uždraustąjį skyrių?

– Kaip gi kitaip. Turiu gi perskaityt Pjero Luji „Afroditę“. Biobetonse jos nėra. Madam Maksima įsitikinusi, kad šita knyga gali pakenkti mergaičių dorovei. – Klodinos kiek įkypos akys židinio liepsnų atšvaituose suspindo auksu, vylingos ir lipšnios.

– Kaip matau, dėl savo dorovės neperdaugiausiai jaudiniesi, – kiek pašaipiai atsakė Sneipas.

– Tai jau tikrai, – išdykėliškai šyptelėjusi atšovė ji. – Be to, kaip galima jaudintis dėl neegzistuojančių dalykų? Būtų gan kvaila.

Sneipas jautėsi it sapnuotų. Buvo taip gera ją matyt – jauną, grąžią, stiprią. Klodina tryško gyvybe ir džiaugsmu, kalbėjo laisvai, nesuvaržytai, tarsi negaliotų jokios taisyklės. Tačiau kuo ilgiau žiūrėjo į ją, jos diržu suveržtą liemenį, tvirtą, liekną kūną, tuo labiau ėmė jaustis nepilnavertis, išblyškęs, tikras dulkėtų požemių padaras. Rodės, ji tuoj pakils, nusikvatos ir išeis.

Tačiau raganaitė sėdėjo priešais ir nė neketino eiti. Rudų plaukų garbana užkrito jai ant akių, ir jis nesusilaikęs, ištiesė ranką. Klodina šelmiškai išsišiepė, akyse žybtelėjo padaužiškos ugnelės ir lūkestis, privertęs Sneipą sudrebėti.

Negalvodamas, ką daro, prisitraukė ją prie savęs. Jaunas kūnas prisispaudė prie jo, jo veidas paniro ilguose jos plaukuose. Klodina kilstelėjo galvą ir jis įsisiurbė į putnias lūpas. Jos ranka, liečianti Sneipo šlaunį, slystelėjo aukštyn. Merginos liemuo buvo minkštas ir šiltas. Kur tik slydo jo rankos, tas kūnas buvo paklusnus it vanduo.

Staiga Sneipas pajuto, kad baisiausiai kutena gerklę. Vos spėjo atsitraukti, kai pradėjo kosėti. Atslūgus kosulio bangai, žvilgterėjo į Klodiną, ir mintyse nusikeikė: šansas buvo prarastas. Toji įdėmiai apžiūrinėjo kirvuką, gulintį ant stalo.

– Iš kur šis raktas? – jos balsas skambėjo ramiai ir dalykiškai.

– Koks raktas? – nustebo Sneipas. – Apie ką čia kalbi? Kirvuką?

– Tai ne kirvukas, profesoriau, – Klodina papurtė galvą taip, kad plaukai išsidriekė ant pečių ir nugaros it koks apsiaustas. – Tai raktas nuo Pragaro vartų.

Kitus skyrius rasite čia.