Hogvartso šešėliai - Puota

Gruodžio 24, 1998

Ryt Kalėdos. Mokinių, traukiančių Kalėdines giesmeles, balsai aidi koridoriuose, Didžiojoje Salėje, kambariuose, visur. Panašu, kad jiems Kalėdos – linksmas metas, kupinas gėrio, atlaidumo, džiugesio ir meilės.

Taigi, Kalėdų išvakarės. Aš guliu susirietęs embriono poza ant savo kambario grindų. Su juoda pižama ant šviesiai pilkų lentų greičiausiai atrodau kaip purvina dėmė. Galutinai ir absoliučiai suvokiu, kad esu visiškai sugniužęs be jokios aiškios priežasties ir nieko negaliu sau padaryt. Liūdesys tampa nebepakeliamas. Paprastai iš akių besiliejantis vanduo ir druska išplauna ir skausmą. Tačiau dabar ašaros tik dar labiau įkaitina jausmus, kuriuos išreiškia. Jei manęs paklaustų, kas yra, – neturėčiau ką atsakyt. Visiškai nesuprantu, kas man daros. Jaučiuos lyg būčiau totalus šizikas. Tiesą pasakius, su manimi visada buvo kažkas ne taip. Mano plaukams kažkas ne taip, mano veidui kažkas ne taip, kur bepasisukčiau – viskas įvyksta ne taip. Esu tikras nesusipratimas.

Prisimenu vieną epizodą iš savo gyvenimo. Tai atsitiko dar prieš paauglystę. Man buvo gal dešimt ar vienuolika metų, dar nebuvau įžengęs į lytinio brendimo laikotarpį ir niekas šito nelaukė. Viena rytą mano pižamoje buvo kažkas šlapio. Kai mama paėmė pižamą skalbt, ji tepramurmėjo kažką panašaus į:

„O ne, dabar tai lauk bėdos“. Tarsi nuo šlapių sapnų visiems pasimaišytų protas.

Ir vis dėl to, ji buvo teisi. Neilgai trukus iš sąlyginai linksmo vaiko virtau nihilistišku ir paniurusiu berniūkščiu, vis labiau įsitraukiančiu į juodąją magiją. Kažkodėl nemanau, kad mano tėvų elgesys ar gyvenimo būdas tam turėjo įtakos. Mano tėvas buvo girtuoklis ir smurtautojas, o motina – nevykėlė ir bailė, bet kiek aš pamenu – jie tokie buvo visada.

Bendraudamas su kitais žmonėmis, svarstau – ar kas nors, ar nors vienas jų, tik pažiūrėjęs į mane, galėtų pasakyt, kad viskas, ką jaučiu, tėra skausmas. Ir skauda taip, kad galiu numirt. Ar jie bent įsivaizduoja, į kokią apgailėtiną būseną papuoliau? Įjunkau į kokainą ne todėl, kad man reikėtų kaifo. Nedarau šito dėl malonumo. Koksas padeda man išlaikyt smegenis užimtas. Kai vartoju, skaičiuoju lyg chemikas: kiek valandų turi praeit tarp dozių? Kiek daug, ar kiek mažai turiu suvartot, kad nejausčiau abstinencijos? Mano priklausomybė substancijoms nėra problema. Problema esu aš pats. Aš laukiu, kada nustos lyti, kada išsigiedrins dangus, kada gyvenimas vėl taps normalus. Tačiau kasdien tampa vis blogiau ir blogiau.

S. Sneipas

– Severai! – Lubinas smarkiai pabeldė į duris. – Severai, ar viskas gerai?

– Eik velniop! – suriko Sneipas, bergždžiai mėgindamas suvaldyt trūkčiojantį balsą. – Aš užimtas.

Lubinas nebesivargino atsakyti. Kelissyk pasuko rankeną, tačiau durys buvo užrakintos.

Išsitraukęs lazdelę jis palietė spyną, murmėdamas įvairiausius atrakinimo kerus, galop vienas jų suveikė ir durys plačiai atsilapojo.

Sneipas gulėjo ant grindų.

– Patrauk nuo manęs savo letenas, – suurzgė, kai Lubinas priklaupė prie jo. – Nyk iš čia.

– Severai? – Lubinas jį papurtė. – Pažiūrėk į mane.

Sneipas pašoko kaip šūvis, čiupdamas Lubiną už apykaklės; jo lūpos drebėjo, veidas buvo siaubingai išblyškęs.

– Taigi, – iškošė Sneipas pro sukąstus dantis, geležiniais pirštais gniauždamas taip, kad Lubinas pradėjo dusti. – Linksminiesi, ką?

– Ne! – sukriokė Lubinas, mėgindamas išsivaduoti, tačiau Sneipas buvo stipresnis. – Tu…

– Štai kodėl įsibrovei į mano kambarius? Kad galėtum pasijuokt?

– Liaukis! – Lubinui pagaliau pavyko išsilaisvinti iš Sneipo gniaužtų. – Manęs visiškai nelinksmina tai, koks esi, ar kaip jauties! Tiesiog nebegalėjau daugiau pakelti iš tavo kambario sklindančių sužeisto žvėries garsų!

– Lauk, lauk iš čia! – Sneipas iš visų jėgų dėjo kumščiu Lubinui į veidą taip, kad šis atsitrenkė į sieną, užkliudydamas lentynas; pasigirdo krintančių knygų bumbsėjimas. – Kad gyvenime tavęs čia nematyčiau!

Lubinas žengė žingsnį Sneipo link, alsuodamas iš pykčio. Jo gintarinės akys nežadėjo nieko gera.

– Daugiau niekada man netrenksi, Severai! – sušnypštė jis, šluostydamasis prakirstą lūpą. Sneipas pasislinko atatapustas, nenuleisdamas įniršusio žvilgsnio nuo Lubino geltonai rudų akių. – Dar sykis, ir pažadu – bus blogai.

– Ką tu sakai, Lubinai? Bus blogai? – Sneipas nusikvatojo, lyg būtų pamišęs. – Ir ką tu man padarysi? Voši atgal? Nukryžiuosi? Įkąsi per pilnatį? Ką? – juokas jau maišėsi su kūkčiojimu. – Negi nesupranti, nieko man negali nutikt blogiau nei… – jis staiga nutilo, supratęs, kad pasakė per daug. – Išeik, – sumurmėjo. – Dink iš akių!

– Blogiau nei kas, Severai?

– Išeik…

– Išeit ir toliau klausytis tavo staugimo? – Lubinas piktai papurtė galvą. – Puikiai žinai, kad to

nebus. Sėskis čia, nagi, – jis šiaip ne taip užtempė gaikčiojantį Sneipą ant sofos. – Kas, po galais, tau daros?

– Koks tavo reikalas, blusų maiše?

– Šiaip ar taip, dabar tai joks, – tarė Lubinas, supratęs, kad su Sneipu šiuo metu kalbėtis tai tas pats, kas su pliku pešiotis. – Verčiau atsigulk, Severai, pamiegot tau būtų ne pro šalį.

– Nenoriu.

Lubinas užsimerkė ir kelis kart giliai įkvėpė, jausdamas, kad kantrybės atsargos sparčiai senka.

– Accio soporiferam! – šūktelėjo. Buteliukas su miego eliksyru atskriejo oru ir dailiai nutūpė jam į delną. – Dabar, Severai, ar išgersi ir eisi miegot, ar man teks tave išjungt? – Lubinas įrėmė burtų lazdelę jam į kaklą.

Sneipas, nepratardamas nė žodžio išmaukė eliksyrą ir atsigulė, nusisukdamas veidu į sofos atkaltę, tik jo pečiai retsykiais sukrūpčiodavo, bet nepraėjus nė kelioms minutėms, jį pasiglemžė miegas.

– Dėkui Merlinui, – suburbėjo Lubinas. Kiek pasvarstęs, surinko nukritusias knygas ir kruopščiai sudėjo atgal į lentynas pagal pavadinimus. Kambaryje tvyrojo tyla, buvo girdėti tik lygus Sneipo alsavimas.

Lubinas jau buvo beišeinantis, kai dėmesį patraukė šviesa, sklindanti iš kampe stovinčio minčių koštuvo. Sneipo prisiminimai… gal jei dirsteltų, sužinotų, kas kamuoja jo kolegą? Jis pažvelgė į Sneipą, dabar patogiai tįsantį ant sofos: paprastai griežti, kampuoti veido bruožai išsilyginę, tarsi išskydę, plaukai išdrikę ant pagalvės ir pečių, ilgos kojos atmestos į šonus. Ne…nepanašu, kad greit pabus. Valandėlę padvejojęs, žengė link minčių koštuvo. Skaidri, sidabriškai balta masė dubenyje burbuliavo ir putojo. Lazdelės galu palietęs sūkuriuojantį tirštimą, Lubinas pasinėrė į Sneipo prisiminimus.

Sukdamasis jis krito per šaltą juodumą ir…

Atsidūrė viename iš Kiauro Katilo kambarių. Už stalo sėdėjo gražutė, raudonplaukė mergina ir liesas, aukštas vaikinas, apsigobęs juodu apsiaustu. Lubinas priėjo arčiau porelės. Tiek Sneipui, tiek Lilei buvo nė daugiau kaip devyniolika metų. Abu atrodė pavargę ir nusiminę.

– Lile…aš….

– Ką tu? – piktai kirto ji. – Tu mane pražudei, Sevai, – išblyškusiais merginos skruostais ritosi ašaros. – Negi nesupranti? Aš žuvusi…

– Lile, paklausyk… – sudejavo Sneipas. – Net nežinau kaip tai paaiškint, kaip… po galais! – Jis nervingai perbraukė ranka per savo ilgus, juodus plaukus.

– Nežinai? – Lilės balsas buvo šaltas ir kietas. – Tavo pasiteisinimai nieko nebereiškia. Ir ką gi aš darysiu? – ji prapliupo raudoti.

– Lile… – Sneipas atrodė visiškai apgailėtinai. – Esu tikras tai galima išspręsti, – jis paėmė ją už rankos.

– Išspręsti? – žalios Lilės akys piktai žybtelėjo. – Tu kalbi apie tai, kaip apie kokią lygtį, kurią galima kažkaip išspręsti? Ar bent nutuoki, į kokią padėtį mane įstūmei? Niekada daugiau manęs nebeliesk! – ji šiurkščiai ištraukė ranką iš Sneipo delno. – Girdi? Niekada!

Scena pasikeitė. Lubinas nespėjo nė susigaudyti, o jau atsidūrė kitoje vietoje. Lilės ir Džeimso namuose. Šalia baltai dažyto lopšio stovėjo Lilė, ant rankų laikydama mažą vaikiuką, jos akys švietė laime ir pasididžiavimu, kai ši žvelgė į sūnų. Sneipas laikėsi kiek atokiau.

– Nagi, nebijok, – prajuko ji. – Imk, palaikyk.

Sneipas, Lilės padrąsintas negrabiai paėmė vaikiuką, tas, kiek pasidairęs ėmė verkti.

– Aš jam nepatinku, – nusivylusiu balsu pramurmėjo Sneipas.

– Ak, Sevai, liaukis, – vėl nusijuokė Lilė. – Jis baidosi visų, išskyrus mane. Toks amžius, – paaiškino, imdama rėkiantį Harį iš Sneipo glėbio.

– Tu… laiminga?

– Taip, – paprastai atsakė ji. – Džeimsas man geras, geras ir Hariui. Ko daugiau norėti?

– Ar jis… žino?

– Ne. – Lilė atsiduso. – Ir nesužinos. Haris bus panašus į Džeimsą. Aš, vos tik jam gimus, panaudojau moina kerus.

– A, taip… – nutęsė Sneipas. – Neprarandantys galios ir nepaliekantys pėdsakų elfų burtai. Tu viską apgalvojai, – karčiai pridūrė.

– Neturėjau kito pasirinkimo, – sausai atsakė Lilė, tebesūpuodama Harį. – Pats supranti.

– Turėjai, – tarė Sneipas, perbraukdamas liesa ranka per tamsią, pasišiaušusią vaikiuko galvutę. –

Puikiai žinai, kad turėjai.

Kambarys išnyko, Lubinas atsidūrė Dumbldoro kabinete. Krėsle sukniubęs sėdėjo Sneipas, nervingai grąžydamas rankas. Šalia jo paniuręs stovėjo Dumbldoras.

– Prašau…

– Severai, negali pasiimti vaiko, – šaltai pasakė Dumbldoras. – Jis saugioje vietoje, pas savo gimines.

Sneipas duste duso.

– Jūs puikiai žinote, kad artimiausias berniukui esu aš!

– Koks tu savanaudis! – metė Dumbldoras su panieka. – Jei tau nors kiek rūpi tavo sūnaus saugumas, neieškok jo! Voldemortas grįš, ir jei pasiliksi Harį – jums abiems grės mirtinas pavojus. Turi pamiršti… – jis trumpam nutilo. – Privalai pamiršti, kad Haris – tavo. Neturėti jokių minčių apie jį. Dar daugiau – kai Haris pradės mokytis Hogvartse, privalai pasistengti, kad jis neturėtų jokių gerų prisiminimų, susijusių su tavimi. Tik taip, tik tokiu būdu jis bus saugus.

Sneipas ne iš karto suvokė Dumbldoro žodžius.

– Jūs… jūs man siūlote skriausti savo paties vaiką? – Sneipas apstulbęs išvertė akis. – Jūs dar šlykštesnis nei maniau! – Jo balse nuskambėjo panieka.

– Skriausti nesiūlau, – ramiai pasakė Dumbldoras, žvelgdamas į piktą ir iškankintą Sneipo veidą. – Užteks būti kiek nemaloniam ir viskas. Jam bus kur kas skaudžiau, jei Voldemortas kaip nors supras, kad jis tavo sūnus. Kuo tau gali pasibaigt, turbūt nutuoki. Pažadėk man, Severai, kad niekas niekada nežinos, kas tu esi berniukui!

Sneipas pažvelgė į Dumbldorą. Atrodė, kaip žmogus, išgyvenęs daugybę kančios metų.

– Gerai, tebūnie, – susitvardęs tarė jis. – Bet užtikrinkit, kad berniūkštis būtų saugus, Dumbldorai!

Jeigu jam kas nutiks, aš neištversiu… Prisiekit!

– Padarysiu viską, ką galiu, – atsiduso Dumbldoras. – Severai, man tikrai labai gaila.

– NUTILKIT! – Suriko Sneipas. – Jūsų užuojautos man nereikia. Ir turėkit galvoj, Dumbldorai: jeigu vaikui kas nors atsitiks – pats jus nudėsiu. Ir duodu žodį – ranka man nesudrebės.

Ir staiga viskas išnyko.

Lubinas pasijuto bestovintis priešais minčių koštuvą. Sidabriškoji masė vis dar putojo ir burbuliavo, apšviesdama jo papilkėjųsį, nuvargųsį veidą.

– Rupke, – keiktelėjo, nusibraukdamas nuo kaktos plaukus. Jis taip ir neišsiaiškino, kokie velniai apsėdo Sneipą. Prisiminimai, tiesa, ne iš maloniųjų, bet ir ne tokie, kad reikėtų šitaip kankintis. Atsigręžęs dirstelėjo į sofos pusę: Sneipas tebepūtė į akį, kartais ką sumurmėdamas pro miegus. Geriausiai būtų iš čia nešdintis, kol tas neprabudo. Lubinas apsidairė ir sulaikęs kvapą, pirštų galais išsliūkino lauk.

*

Haris, Ronis ir Hermiona sėdėjo Didžiojoje Salėje prie stalo, apkrauto įvairiausiais valgiais, nors buvo dar tik vėlyva popietė. Kalėdų išvakarėse visi galėjo ateit užkąsti kada tik panorėję.

– Kokia nesąmonė tas naujasis Magijos Ministerijos potvarkis, – suburbėjo Ronis, už abiejų žandų grūsdamas bulvių košę ir morkas su žirneliais. – Nėr teisybės šiam pasauly.

– Na, o man tai visai patinka, – žvaliai atsakė Hermiona. – Juk mes tiek dar nežinom.

– Bent jau nereikės sukt galvos dėl darbo artimiausius penkerius metus, – prašneko Haris. – Na… jums, – sumurmėjo, prisiminęs savo banko sąskaitą Gringotse, kuri neperseniausiai pasipildė keliais šimtais galeonų, gautais iš Sneipo.

– Oi, Hari… užjaučiančiai tarė Hermiona. – Ką darysi?

Haris susiraukė. Mažų mažiausiai troško mąstyt apie pinigus.

– Dabar valgysiu, – atkirto. – Nenoriu apie tai galvot per Kalėdas.

– Nepyk, bet turėtum būt atsakingesnis, – pareiškė Hermiona. – Tavo tėvai paliko tau baisybę turto, o tu sugebėjai jį iššvaistyt vos per kelerius metus.

Haris piktai atsiduso.

– Prieš keletą dienų buvau banke. Jei nori žinot, Hermiona, tai tas turtas, kurį mano tėvai paliko, nebuvo toks ir didelis. Viso labo keli tūkstančiai galeonų. Pirmakursiui tai atrodė didžiuliai pinigai, bet

nėra ko stebėtis, kad po septynerių metų jų nebeliko.

– Nori pasakyt, tu tik dabar sužinojai, kiek tų pinigų iš tikrųjų buvo? – Hermiona klausiamai pakėlė antakius. – Tu mane stebini, Hari.

– Hermiona…

– Gerai, jau gerai, tyliu. – Ji pasičiupo pyragaitį. – Bet vistiek manau, kad ateityje turėtum…

– Žinot, – nutraukė ją Ronis vienu metu žiaumodamas katilo formos keksiuką ir šokoladinę varlę.

– Aš galvojau…

– Oho, – kandžiai tarė Hermiona. – Ne veltui sakoma, kad Kalėdos – stebuklų metas.

– Svarsčiau, – Ronis nervingai pasitrynė nosį. – Kaip gi Dumbldoras liko gyvas po to…

– Kai Sneipas jį „nužudė”? Tai norėjai pasakyt?

– Jo… Hari, tu tada buvai Astronomijos Bokšte, – tarė Ronis.

– Mhm…

– Papasakok smulkiau, – paprašė Hermiona. – Nieko nepraleisdamas.

– … kai Sneipas paleido žudančius kerus, Dumbldoras išlėkė į orą. – Haris pasikrapštė pakaušį. – Dabar prisiminiau kai ką neįprasta. Dumbdloras prieš nukrisdamas tarsi sustingo ir lėtai dingo anapus bokšto kuorų.

– Hari, čia ir sustok. Sakai jis nukrito lėtai? – paklausė Hermiona.

– Na, taip.

– Ar šitaip Avada Kedavra veikia? Ta prasme, įtakoja gravitaciją?

– Ne, Ronaldai, – nekantriai purkštelėjo Hermiona. – Avada Kedavra paprasčiausiai nužudo. Hari, sakei, jis nukrito iš lėto, prieš tai dar sustingo trumpam ore. Manai, negyvėliai šitaip elgiasi?

– Um… ne…

– Lavonas paprasčiausiai būtų išlėkęs iš bokšto žaibišku greičiu. Žudantys kerai smogia su didžiule jėga. Dar kas, manau visi žinome, kad nepakanka ištart „Avada Kedavra”, kerus reikia paleisti ir mintyse, bei to labai trokšti.

– Sneipas nenorėjo žudyt Dumbldoro, – tarė Haris. – Mačiau jo prisiminimus.

– Apie ką aš ir kalbu. Kas jeigu… – samprotavo ji. – Profesorius Sneipas paleido žudančiuosius

kerus tik žodžiais, o mintyse – visiškai kitus.

– Pavyzdžiui „Levicorpus“?

– Niekai, Roni, – susiraukė Haris. – „Levicorpus” kerai neduoda smūgio. Dumbldoras būtų tik sustingęs ore.

– Aš tik svarstau, Hari, – piktokai atšovė Ronis.

– Greičiausiai tai buvo „Impedimenta”, – žinovės balsu pasakė Hermiona. – Bet kuriuo atveju, suveikia tik kerai, paleisti mintimis. Ypač, jei tai Nedovanotini kerai. – Ji nurijo gurkšnį moliūgų sulčių. –Hari, dar ką nors prisimeni? Ką nors neįprasta?

– Nebent tik tiek, kad kai Dumbldoras iškrito iš bokšto, jis tuojau pat prapuolė ir iš akių. Kai pribėgau prie kuorų, jo nebemačiau.

Stojo tyla. Ronis tebekimšo pyragėlius, o Hermiona gurkšnojo sultis; atrodė labai susimąsčiusi.

Staiga jos veidas nušvito.

– Manau, kad supratau, – džiaugsmingai sučirpė ji. – Hari, esu tikra, jog žinai, kas yra Gyvosios mirties eliksyras?

– Aišku, kad žinau. Gi virėm per Trimito pamoką.

– Ir kokiu poveikiu pasižymi Gyvosios mirties eliksyras?

– Tai labai stiprus migdomasis eliksyras, sukeliantis į mirtį panašią būseną, kuri gali tęstis amžinai, jei būsi neatsargus.

– O dabar, Hari, įjunk smegenis, – išsišiepė Hermiona.

– Tu nenori… – Haris sudrebėjo. – Nenori pasakyt, kad…

– Ak, baik mikčiot. Štai, mano hipotezė: profesoriui Sneipui paleidus kerus, Dumbldoras kažkaip sugebėjo sumažint kritimo greitį, kad saugiai pasiektų žemę. Kadangi neturėjo daug laiko, jis nusprendė nepranykt, o paprasčiausiai išgėrė Gyvosios mirties nuodą. Kitaip tariant, Dumbldoras suklastojo savo paties mirtį. – Hermiona patenkinta pasimuistė. – Velniškai gerai sugalvota.

– O žaizdos? – vis dar nenorėjo sutikti Haris. – Laidotuvės? Negi eliksyras užmigdo tokiam ilgam

– Be to, Hermiona, kam Dumbldorui reikėjo vaidint šitokį spektaklį? – paklausė Ronis. – Ir kodėl jis neaptarė šio plano su Sneipu? Ar su kuo kitu?

– Hari, iš mirusiųjų prisikelia tik Biblijoje, arba zombiai Žiobarų filmuose. Ir tau neatrodo, jog profesoriui Dumbldorui sukurti iliuziją, kad jis sužeistas buvo lengviau nei lengva? Ir taip, Gyvosios mirties nuodas užmigdo tiek ilgai, kiek norisi – pakanka tiksliai apskaičiuot dozę. Kas direktoriui buvo irgi nesunku. Šis eliksyras nėra naujiena, vyresni magai, netgi ne tokie galingi kaip Dumbldoras, puikiai išmano, kaip juo naudotis. Tarp kitko, Gyvosios mirties nuodo išgėrė ir Džuljeta Kapuleti. Žiobarų rašytojas Šekspyras paminėjo tai savo tragedijoje „Romeo ir Džuljeta”. – Hermiona užsivertė paskutinius moliūgų sulčių lašus.

– Vistiek nesuprantu… – nusiskundė Ronis. – Kam? Kodėl?

– Šito nežinau ir aš, – patraukė pečiais Hermiona. – Tai gali paaiškinti tik pats Dumbldoras.

– Pasvajok ir praeis, – sarkastiškai atsiliepė Haris, kai ant jo pažiro krūva apgraužtų kaulų. – AKILANDA!!!

Poltergeistas, nedidukas žmogeliukas, dabar kalėdiniais varpeliais aptaisyta kepure ir raudonu kapsinu pakaklėj, skraidžiojo palei lubas, šį kart taikydamasis į Hermioną. Jo plačiame veide švietė piktžiugiška šypsena.

– Akilanda, nenorėk, kad pakviesčiau Kruvinąjį Baroną, – už šiaudo griebėsi Ronis. – Dink!

– Ūūū, kas prašneko! Vienas ryžas, kitas tuoj irgi gaus į galvą! Še jums, še! – Ir Akilanda, sviedęs į juos dar saują kaulų, nuzvimbė piktai murmėdamas.

– Tfu, ir nesveikas… – burbtelėjo Ronis, krapštydamas užgautą pakaušį. – Verčiau einam iš čia, kol tas nesugrįžo su kokia šlykštyne. – O, linksmų Kalėdų, – pasveikino Beveik Begalvį Niką, kuris prasklendė jam pro pat nosį.

– Linksmų Kalėdų ir jums, vaikai, – Beveik Begalvis Nikas taip linktelėjo galvą, kad toji pakibo ant siauručio odos ruoželio. – Pasiskubinkit, jei nenorit vėl susidurt su Akilanda – per šventes jis dar pasiutesnis nei paprastai.

*

Aušo žvarbus Kalėdų rytas, užliedamas Hogvartsą skaisčiu raudoniu, kuris dilo ir bluko saulei kylant aukštyn. Auksiniai spinduliai brovėsi per pilies langus, užuolaidų plyšelius, budindami saldžiai tebemiegančius mokinius ir mokytojus.

Sneipas apsivertė ant pilvo, beviltiškai mėgindamas įsirausti į neegzistuojančią pagalvę, pasirengęs toliau grimzti į miegą, kai staiga pasigirdo keistas krintančių daiktų barškėjimas.

– Kas per… – suniurnėjo, vos ne vos pramerkdamas akis. Miego eliksyras dar nebuvo galutinai išsivadėjęs. Lėtai, beveik prisiversdamas, Sneipas atsisėdo, basa koja užmindamas nedidelį paketėlį.

Ak taip. Kalėdinės dovanos. Tingiai pasilenkęs pakėlė ir išvyniojo. Vilnonės puskojinės nuo profesorės Makgonagal, aiškiai megztos pirmakursiui ir margintos Grifų Gūžtos spalvomis.

– Sena lerva, – burbtelėjo pats sau, sviesdamas kojines į rusenantį židinį. – Galėjo net nesivargint.

Accio igneus! – Po kelių sekundžių, laikydamas rankoje stiklą ugninės, ėmėsi likusių paketėlių.

Voiničiaus rankraštis nuo Dumbldoro. Paslaptinga, keistomis iliustracijomis marginta knyga, parašyta nežinoma kalba ir kol kas neiššifruota rašto sistema. Kitos dovanos irgi buvo geresnės už Minervos Makgonagal kojines. Šokolado plyta nuo Lubino, mandragoros šaknų ištrauka nuo Diegavirtės, naminis pyragas nuo Molės Vizli, į kurį Sneipas tuoj pat suleido dantis, plunksna, rašanti kitiems nematomu rašalu nuo Hario ir Hermionos, sidabrinės sąsagos nuo Drako Smirdžiaus, amuletas, primenantis akį nuo profesorės Treloni, ir daugiau ar mažiau niekučių, daugiau ar mažiau valgomų dalykėlių nuo likusio personalo. Sneipo lūpas iškreipė ironiška šypsenėlė: vos prieš gerą pusmetį jis buvo nekenčiamas ir niekinamas, o dabar – apipiltas dovanomis iki ausų.

– Veidmainiai, – suurzgė prisidegdamas cigaretę. – Sušikti veidmainiai.

Mintis, kad vakare teks žygiuoti į Kalėdų balių Sneipą galutinai įsiutino. Kodėl, ak, kodėl niekas jo nepalieka ramybėj? Vistiek prastypsos atsirėmęs į sieną, be atvangos plempdamas vyną ir nužiūrinėdamas mokines, juokingas ir keliančias graudulį, didžiagalves su tom šventinėm šukuosenom, aukštai susuktais kuodais, kietais garbanų vyturais, rėksmingomis suknelėmis ir iškirptėmis, kurios, kad ir ką bekalbėtų Minerva, sustoja per aukštai – ten kur prasideda baltuma ir stangrūs apvalumai.

Dienai įpusėjus užslinko sunkūs debesys, uždengdami saulę. Prasidėjo pūga ir tokia, kad rodės, jog dangus su žeme maišosi. Tik Sneipas šito nepastebėjo: ant tiek buvo įnikęs į Dumbldoro dovanotą Voiničiaus rankraštį. Labiausiai stebino ne nesuprantamas raštas, o manuskripto iliustracijos: nežinomų augalų, žvaigždynų, mechanizmų, kokių niekas nei žiobarų, nei magijos pasaulyje nebuvo matęs. Kai kurie augalai atrodė tarsi sukomponuoti – šaknys paimtos iš vieno augalo, lapai iš kito, o žiedai iš trečio. Biologijos skyriuje buvo atvaizduotos nuogos, visiškai nepatrauklios moterys, sėdinčios keisto, žalio skysčio pripildytose voniose. kurios kažkuo priminė romėnų pirtis.

Pilies laikrodis slopiais dūžiais išmušė septintą valandą. Sneipas, padėjęs knygą į šoną, tingiai atsistojo ir pamankštino nutirpusias kojas, kai židinio liepsnose pasirodė Dumbldoro galva.

– Linksmų Kalėdų, Severai, – pasveikino galva.

Sneipas iš netikėtumo pašoko, nuversdamas nuo stalo žvakidę.

– Dėl Merlino meilės, ką tu darai, Albai? Nori man infarktą įvaryt ar ką?

– Ak, nebūk dramos karalienė, – linksmai atsakė Dumbldoras. – Pamaniau, derėtų tau priminti, kad iki Kalėdų vakarėlio liko vos valanda.

– Albai, aš tau panašus į mergiotę, kuriai reik pusdienį ruoštis? Kaip tik ketinau rengtis.

– Nepamiršk ir vonios, Severai, – sukikeno Dumbldoras. Sneipas beveik galėjo prisiekti, kad senasis burtininkas gerokai įkaušęs.

– Prisigėrei, tai bent būk savo vietoj, – piktai atšovė Sneipas. – Dabar trauk marmūzę iš mano židinio, nes apipilsiu vandeniu.

– Severai…

– Albai, nešdinkis.

Sneipas paskutinį kartą išlygino raukšles ant drabužių, nubraukdamas neegzistuojančias dulkeles.

Giliai atsidusęs pažvelgė į veidrodį: teko pasinaudoti sutraukiančiaisiais kerais, kad tamsus kostiumas aukšta apykakle nekarotų tarsi maišas, tačiau atrodo, pavyko – drabužis apgulė jo liekną kūną tarsi pirštinė. Juodi plaukai rėmino griežtą, blyškų veidą. Sneipas šyptelėjo, pagalvojęs, kad greičiausiai atrodo it koks gotas iš Žiobarų pasaulio, vienas iš tų, kurie sėdi Londono neformalų baruose, plempia Guiness alų, klausosi Nightwish ir Lacrimosa, ir net per vasaros karščius rengiasi juodai nuo galvos iki kojų. Arba vampyras, jei tik turėtų iltis. Prasižiojęs apžiūrėjo savo dantis ir nepatenkintas susiraukė: dantys, nors sveiki ir balti, buvo kreivoki.

Išsitraukęs iš kišenės buteliuką su baltais milteliais, stabtelėjo: aišku, geriausiai būtų sutraukt porą šniūrų, bet tokiu atveju nuolat šliurps nosimi, o tai tikrai neprasprūs Dumbldorui ir Makgonagal pro akis. Kiek pasvarstęs, padažė smilių į miltelius ir įtrynė dantenas, jausdamas kaip maloniai nutirpsta burna ir nuskubėjo žemyn, į Didžiąją Salę.

Salės sienas dengė spindintis, sidabrinis šerkšnas. Žvakės ir skaidrūs ledo varvekliai leidosi nuo žvaigždėtų lubų. Koledžų ir mokytojų stalai buvo kažkur dingę, vietoj jų per patį salės vidurį stovėjo didžiulis švediškas stalas, nukrautas įvairiausiais šaltais ir karštais užkandžiais, punšo fontanais ir šokolado fondiu.

Visi jau buvo kaip reikiant įsilinksminę. Mokiniai kratėsi pagal „Išprotėjusių Vampyrų” muziką,

Hagridas, jau įraudęs nuo elfų vyno, kaip vilkutį susuko Madam Maksimą, ši susipainiojo tarp savo sijonų ir vos neišsitiesė ant grindų. Flitvikas raitė kulnus it patrakęs, nuo jo neatsiliko ir visi kiti.

– Pagaliau pasirodei, – Makgonagal balsas nežadėjo nieko gero. – Ką tu sau manai, Severai? Ar bent suvoki, kiek vėluoji?

– Aš, vėluoju? – Sneipas pridėjo ranką prie krūtinės ir nekaltai sumirksėjo. – Negali būti, Minerva, – jo juodose akyse atsispindėjo pašaipa.

– Kaip tu drįsti?

– Kaip matai, Minerva, – Sneipo lūpos užsirietė į pilną sarkazmo šypseną. – Paprastai.

– Įspėju tave, – profesorė Makgonagal dūrė pirštu jam į krūtinę. – Neerzink manęs. Dar kartas, ir aš asmeniškai pasirūpinsiu, kad būtum iš čia išspirtas. Laimingų Kalėdų.

Tą pačią sekundę Sneipas įrėmė lazdelę jai į pagurklį.

– Ne, Minerva. Tai tu manęs neerzink, – iškošė pro sukąstus dantis. – Supratai?

– Pakaks!

Sneipas pašoko it nuplikytas: už jo stovėjo Dumbldoras. Atrodė supykęs kaip niekad.

– Prašyčiau pasiaiškinti.

– Jis įrėmė lazdelę man į kaklą, Albai, – piktai išspjovė Minerva. – Tik todėl, kad pasakiau jog vėluoja. Neturėjo jokios teisės taip daryt.

– Tai, – pasakė Dumbldoras, – akivaizdu. Bet aš ne tavęs klausiu, o profesoriaus Sneipo.

– Bet Albai…

– Gerai, – numojo ranka Dumbldoras. – Nesikišiu į jūsų reikalus. Abu esat suaugę žmonės, ir esu tikras, patys išspręsit šį nesusipratimą ar kas ten buvo. Grįžkime prie šventės. Severai, eime. Anava ten mačiau skanų tortą su kremu, labai noriu paragauti.

Sneipas, kad ir nenorom, bet leidosi nusivedamas.

– Į ką jūs čia spoksote? – Makgonagal apšaukė keletą nustebusių švilpinukų. – Grįžkit pas savo draugus, jei nenorit būti areštuoti!

Persigandę mokiniai spruko kas sau. Profesorė Makgonagal, piktai bambėdama po nosimi ir plevėsuodama apsiausto skvernais, nudrožė prie Diegavirtės.

– Severai, suvalgyk ką. Maistas šiandien toks skanus.

– Nealkanas, Albai, – užprotestavo Sneipas.

– Atrodai lyg iš koncentracijos stovyklos, – pareiškė Dumbldoras. – Tau reikia geriau maitintis.

– Ak, liaukis.

– Gerai, jau gerai, – Dumbldoras įsidėjo penktą gabalėlį torto. – Beje, kaži kas nutiko Hariui? Iš jo išraiškos atrodo, kad ne Kalėdos, o laidotuvės.

– Iš kur man žinot, Albai, aš jo neganau, – sausai atsakė Sneipas, slapčia nužvelgdamas Harį, kuris išties atrodė it žemę pardavęs. – Einu parūkyt, – tarė pastebėjęs, jog Haris išsliūkino lauk.

– Turėtum mest, Severai. Tai kenkia.

– Susikišk savo patarimus pats žinai, kur, Albai.

Sneipas išėjo į sodą, atsidurdamas tarp krūmų, vingiuotų dekoratyvinių takelių ir didelių akmens statulų. Rožyne žybčiojo mirguliuojantys fėjų žiburėliai, buvo girdėti fontano teškenimas. Šen bei ten, ant puošnių suolelių sėdėjo mokiniai, daugiausiai porelės. Sneipas aptiko Harį pačiame sodo gale, sėdintį ant seno medinio suoliuko; berniūkštis sėdėjo rankomis apsikabinęs pečius, tarsi mėgindamas sušilti, pasislėpti nuo stingdančio žiemos šalčio.

– Ką, dėl Merlino meilės, čia veiki, Poteri?

– Nieko, pone.

– Poteri, kai su tavimi kalbuosi, prašau žiūrėti į mane.

Haris lėtai pakėlė galvą; jo akys buvo paraudę, lyg būtų verkęs.

– Nieko, pone. Aš tik pavargęs.

– Nemeluok, Poteri, – ramiai tarė Sneipas. – Kas vyksta?

– Džinė… – pagaliau prašneko Haris. – Ji…

– Džinė ką, Poteri? Nepagaunu ką čia mali.

– Ji… ji pasakė man… kad, ji… ne… kad….

– Kadkadutis! – supyko Sneipas. – Kalbėk žmoniškai, Poteri, antraip būsiu priverstas panaudot legilimantiją. O kadangi užblokuot minčių taip ir neišmokai, tai padaryt bus lengviau nei lengva.

– Ji mane metė, – galop prisipažino Haris. – Pasakė, kad nenori rimtai draugauti, kad nori pasilinksmint ir panašiai ir taip toliau. Na, suprantat…

Sneipas atsiduso. Meilės reikalai nebuvo ta sritis, kurioje jis nusimanė. Jis tylėdamas prisidegė cigaretę ir giliai užsitraukė.

– Kiek tau metų, Poteri?

– Aštuoniolika, pone.

– Neatrodo, kad tokiems įsipareigojimams gerokai per anksti?

Haris papurtė galvą.

– Ne, pone. Aš visad maniau, kad Džinė yra mano vienintelė. O šiandien ji mane paliko. Šūdas! – Haris nebesusivaldęs piktai trenkė kumščiu per suoliuką.

– Raminkis, Poteri, – ramiu balsu tarė Sneipas. – Manau, kad pernelyg rimtai priimi savo… – jis atsikrenkštė. – Susižavėjimą. Vaike, pagyvenk nors kiek. Lakstyk po vakarėlius, žaisk kvidičą, pakibink kitas paneles, mokykis ir apskritai – džiaukis nerūpestinga jaunyste. Priešingu atveju net nepastebėsi, kaip būsi vedęs su penkiais vaikais, ypač, jei tavo išrinktoji yra Vizli, ir ginčysies su žmona dėl kopūstų.

Taigi, Poteri, nusivalyk tą kankinio išraišką ir čiuožk į balių. Nagi!

Sneipas buvo įsitikinęs, jog Haris spruks į šoną, vos tik supratęs, kad gali eiti. Tačiau berniūkštis nė nepasijudino.

– Daugiau nekartosiu, Poteri. Grįžk į puotą.

– Einu, jau einu. – Haris atsistojo ir nudrožė per sodą, jausdamasis nei šiaip nei taip. Ką tik išpliurpė Sneipui, kurio šitiek metų negalėjo pakęsti, tai, ko net Roniui su Hermionai neketino pasakot.

– Hari, štai kur tu! – Ronis pasitiko jį pusiaukelėj. – Kas jums daros, žmonės? Hermiona kaži kur dingus, tu irgi.

– Tiesiog išėjau prasivėdint, – Haris gūžtelėjo pečiais. – Verčiau paskubėkim.

Apsimesdamas, jog patruliuoja, Sneipas pasuko pilies link. Nešdamasis rankoj burtų lazdelę, ja karts nuo karto skirstė rožių krūmus. Iš daugelio krūmų pasigirsdavo spiegimas ir išnerdavo tamsūs siluetai.

– Smirdžiau! – riktelėjo, kai šviesiaplaukis berniokas spruko iš už krūmo. Drakas iš netikėtumo suakmenėjo.

– Kitą kartą atimsiu taškus, Smirdžiau! – sušnypštė Sneipas. – Panele Įkyrėle, verčiau nesivargink, – metė Hermionai, kuri bandė įlįsti kuo giliau į krūmus.

– Nieko, pone… – sumikčiojo Drakas. – Mes tik…

– Susitvarkyk ir drožk į Didžiają Salę. Dar kartą, dar nors vieną sykį pamatysiu jus už šitų krūmų, būsit areštuoti. Ir, prašyčiau, panele Įkyrėle, užsisek suknelę. – Sneipas gašliai nužvelgė Hermioną, kurios veidukas nusidažė tamsiai bordine spalva, ji atrodė tarsi gavusi antausį. – Na, ko čia stypsot? Drožkit! – riktelėjo staigiai braukdamas pro juos šalin.

Grįžęs į pilį, pasičiupo stiklą ugninės ir atsistojo, patogiai atsišliejęs į sieną, atokiau nuo visų kitų.

„Išprotėję Vampyrai” grojo it padūkę. Sneipas patenkintas nužvelgė Makgonagal, kuriai sunki muzika akivaizdžiai nepatiko.

– Severai! – Prie jo priėjo Lubinas. Iš kiek nukaitusio veido ir blizgančių akių matėsi, kad jis lengvai įkaušęs. – Linksmų Kalėdų. Kur basteisi visą vakarą?

– Sode nučiupau Įkyrėlę ir Smirdžių besiglamžančius krūmuose, – šaltai atsakė Sneipas, susiversdamas ugninės likučius.

– A… – nutęsė Lubinas, mesdamas žvilgsnį į Hermioną, alpėjančią Smirdžiaus glėby. Atrodė išties labai gražutė su savo kremine suknele ir ištiesintais plaukais. – Kas galėjo pagalvoti, kad ji… ir Drakas…

– Jau geriau Smirdžius, nei Vizlis ar Nevėkšla, – Sneipas padavė tuščią taurę aptarnaujančiam elfui ir pasiemė kitą. – Tas bent jau ne visiškas idiotas.

– Tačiau Drakas grynakraujis, o panelė Įkyrėlė…

– Niekai, Lubinai. Ji gan daili. Ko tokiam Smirdžiui bereikia?

– Bet garbės žodis, Severai, ne ji viena čia graži. Seserys Patil itin žavios. Ir viešnia, atvykusi su Madam Maksima. Tie garbanoti plaukai, gulantys ant pečių ir besiraitantys aplink veidą, o tos rudos šelmiškos akys, sunku jos nepastebėti! Man atrodo, kad ši mergaičiukė geriau nei aritmomantiją išmano dalykus, kurių neturėtų išmanyti.

– Apie ką čia kalbi, Lubinai?

– Nesakyk, kad neatkreipei dėmesio, Severai. Ta, su juoda suknutę, garbanota, – Lubinas atsargiu mostu parodė į merginą, stovinčią šalia Madam Maksimos. – Tai panelė Klodina. Iš Biobetonso.

– Jau apsiseilėjai, Lubinai, – kandžiai atsiliepė Sneipas. – Deja, Madam Maksima savo mokines saugo it sarginis šuo.

Lubinui nespėjus atsikirsti, prišoko profesorė Diegavirtė ir nusitempė jį į salės vidurį. Dumbldoras su Makgonagal suko kažkokį improvizuotą valsą su polkos elementais, profesorė vis susiraukdavo, kai tas užmindavo jai ant kojos. Hagridas nerangiai šoko kadrilių su Madam Krūmine, o Madam Maksima sukosi glėbyje laikydama mažučiuką profesorių Flitviką.

Sneipas išėjo į terasą. Lauke vis stipriau šalo, ledinis vėjas vaitodamas žnaibė rankas ir skruostus, ant sunkios it geležis žemės krito sniegas. Atsisėdęs ant žemučio suoliuko ir sumurmėjęs šildantį burtažodį, atsiduso: laikinas kokaino sukeltas saldumas pradėjo nykti, palikdamas jį tuščią, atbukusį ir išsigandusį.

– Nelinksma, a? – už nugaros sutilindžiavo moteriškas balsas, primenantis sidabrinio varpelio skambesį.

– Normaliai, – atsakė net nepasivargindamas atsisukti. – Kodėl klausi?

– Nešokat, nesilinksminat, nevalgot, tik liurlinat ugninę. Oi, leiskit prisistatyti, – mergina atsistojo priešais jį. – Aš Klodina.

– Severas. – Sneipas lengvai spustelėjo jos ištiestą rankutę. Klodina nusišypsojo, atidengdama eilę sveikų, baltų dantų. Buvo tikrai graži. Tamsiai rudi, garbanoti plaukai siekė juosmenį, kavos spalvos akys šelmiškai žibėjo. Lengvai kumptelėjusi nosytė darė jos veidą drąsų, net iššaukiantį, o žiūrėdamas į putnias lūpas, Sneipas nejučia pagalvojo, kaipgi jos bučiuotų.

Ji išsitraukė sidabrinį portsigarą ir užsirūkė.

– Nepaskųsit manęs Madam Maksimai?

– O turėčiau?

– Turit tokią teisę, – nerūpestingai atsakė Klodina. – Jūs čia dirbat, tiesa?

– Dirbu, – sausai pratarė Sneipas. – Nuodų ir vaistų mokytoju.

– Taigi, galit išmokyt, kaip uždaryt į buteliuką garbę, išsivirti puikybės, net kaip užkimšti kamščiu

– Jei tik nesi avigalvė, kokius paprastai gaunu mokyti, – pridūrė Sneipas. – Iš kur žinai?

– Biobetonse mūsų mokytoja tai kartodavo kas antrą pamoką. Tiesa, avigalviais nevadina, – Klodina išsilenkė ir papurtė plaukus. – Tai citata iš „Nuodytojo memuar”. Gana nešvanki knygelė.

– Taip? Neblogai! Norėčiau žinot, ką tu ten supranti? Viską?

– Kaip ten bebūtų, viską. Praeitą savaitę perskaičiau Endžio Felino „Mažoji ragana”, baigiu Fogarčio „Snieguolė ir pajacas”, žavinga!

– Tai jau puikiai išsilavinsi skaitydama tokias nešvankybes! Ir iš kur trauki šiuos skaitalus?

– Tiek Biobetonse, tiek čia, Hogvartse, tam labai pasitarnauja Uždraustasis Skyrius, – skambiai nusikvatojo Klodina. – Anksčiau knygas teko neštis slapčia, tačiau suėjus pilnametystei mano vargai baigės.

– Mažoji šelmė, – vyptelėjo Sneipas, jausdamas glostantį jos žvilgsnį. – Tavo metų raganos daugių daugiausiai skaito pigius romaniūkščius apie platonišką ir amžiną meilę, o tu…

– Jūs tikite, kad platoniška meilė egzistuoja?

– Nežinau, – Sneipas patraukė pečiais, šitaip staigiai užkluptas, – abejoju.

– O aš ne, – ji pasislinko arčiau. – Visi, kas mane mylėjo, pirmiausiai norėjo mylėti kūnu. Iki tam tikro amžiaus dėl to pykdavau, tačiau dabar suvokiu, kad tai visiškai natūralu.

Tyčia pakreipdama pašnekesį taip, kad Sneipo vaizduotė nuolatos būtų dilginama lengvos erotikos, vengiant per didelio aiškumo, Klodina kalbėjo taip laisvai, su vos vos jaučiamu flirto atspalviu, kad jis nejučiom prisitaikė prie jos tono, nei pats varžydamasis, nei piktindamasis, veikiau degdamas noru įsisiurbti į tas putnias lūpas ir baltą kaklą, paglamonėti, perbraukti pirštais garbanotus plaukus.

Taip jiedu kalbėjosi įvairiomis temomis, daugiausiai apie knygas, į  nieką per daug nesigilindami, slidinėdami nuo vieno dalyko prie kito.

Staiga Sneipas pajuto, kad negali pajudėti. Tiesiog sustingo. Klodina kažką įsijautusi pasakojo apie dar vieną knygą, bet apimtas siaubo, beveik nebegirdėjo, kas jam sakoma.

– Kas jums?

– Nežinau, – burbtelėjo Sneipas, stengdamasis paslėpti išgąstį. – Jaučiuos it suakmenėjęs.

– Kaip tai? – nustebo Klodina. – A, viskas aišku, – nusišypsojo pažvelgusi viršun. – Amalas, – tarė parodžiusi į augalą tiesiai virš Sneipo galvos. – Gali būti mirtinas, jei jo paragausi.

– Šūdas… – nusikeikė jis. – Pra…

– Bučinys irgi gali būti mirtinas. Jei tik panorėsi, – ir Klodina, žengusi vieną ryžtingą žingsnį, suėmė delnais Sneipo veidą ir smarkiai pabučiavo į lūpas. Ilgai, svaiginamai.

Sneipas nepasijuto, kaip apkabino ją per liemenį ir atsakė įniršusiu, alkanu, beveik skaudžiu bučiniu. Buvo taip malonu jausti ją glėbyje, lanksčią, mažytę, jaukią ir lengvą it pūkas.

Galop, pritrūkęs kvapo, atsitraukė. Jautės taip, lyg jo galva būtų pilna vatos. Arba vandens.

– Ar žinai, kad amalo kerams nutraukti pakanka burtažodžio?

– Man labiau patinka laikytis tradicijų, – ramiai atsakė Klodina. – Linksmų Kalėdų, mon ami, – ir daugiau nepratardama nė žodžio, pasuko durų link.

Sneipas į balių negrįžo. Klaidžiais ir tamsiais pilies koridoriais patraukė į savo kambarius. Atrodė, lyg į gyslas kas būtų įpylę ugnies. Ant savo kaklo tebejautė šiltas rankas, jos bučinys tebedegino lūpas, o kvepalų aromatas sklaidėsi aplink galvą kaip kokie senoviški kerai, iš kurių neįmanoma išsivaduot.

Kitus skyrius rasite čia.

Patiko istorija? Užsiprenumeruok ją el. paštu ir nepraleisk kitos dalies!

Pasirinkite ką prenumeruosite*:

*Plačiau apie Landžiąją plunksną sužinoti galite čia.
Užsiprenumeravę nepamirškite patvirtinti prenumeratos!