Hogvartso šešėliai - Pasiklydę laike

Hogvartso šešėliai – Pasiklydę laike (XII skyrius)

– Severai, tai kažkokia beprotybė! – šaukė Lubinas ant Sneipo, kuris sėdėjo tarsi sustingęs, žiūrėdamas į vieną tašką. – Šitaip negalima! Ji tau buvo ne žmona, net ne mergina. Jūs viso labo… – jis atsisėdo, paimdamas Sneipą už blyškios, dar labiau nei paprastai išdžiūvusios rankos. – Severai. Jau trečia savaitė. Trečia sumauta savaitė, kaip tu neišlendi iš savo kambario. Beveik nevalgai ir nemiegi, sėdi tarp tų knygų. – Lubinas mostelėjo ranka į stalą, nukrautą senomis, aptriušusiomis knygomis, pergamento ritinėliais ir besimėtančiomis runomis. Pakėlęs vieną pergamento ritinėlį, permetė jį akimis. – Hado eliksyras, Severai? Merlinai švenčiausias, tu suvoki, ką nori padaryt?

– Šitas atkrenta, – sausu balsu atsiliepė Sneipas, ištraukdamas delną iš Lubino gniaužtų. – Iš viso ką perskaičiau, laiko atsuktuvas yra vienintelė išeitis.

– Laiko atsuktuvai sunaikinti, – tarė Lubinas. – O jei ir turėtum tokį – nebūtų jokios naudos. Laiko atsuktuvu saugiai gali nukeliaut atgal tik penkias valandas.  

– Ne visai, Lubinai, – Sneipas perbraukė ranka sau per plaukus. – Sunaikinti tik tie laiko atsuktuvai, kurie buvo laikomi Magijos Ministerijoje.

– Severai… – nublyško Lubinas. – Tu… jį turi?

– Ne, kvėša tu, – Sneipas negrabiu judesiu spragtelėjo žiebtuvėlį, prisidegdamas cigaretę. – Jei turėčiau, dabar čia nesėdėčiau klausydamas tavo vapėjimo. Bet žinau kur gauti. Tik… nežinau, kaip.

– Nesuprantu.

– Driadės, blusų maiše. Driadės turi laiko atsuktuvus. Tiesa, pagal paskirtį nenaudoja – nešioja tik kaip kokius barškaliukus ant savo žalių kaklų. Istorija byloja, jog kadaise vienam magui teko nelaimė su jom susidurt ir jis išsipirko joms padovanodamas vilko kailių movai ir keletą laiko atsuktuvų. Tik nepaaiškino, kaip jais naudotis. – Sneipas piktai sukrizeno. – Dabar abejoju, ar jos pasitenkintų keliais kailiukais.

– Istorija nutyli, kad tas magas turėjo sumokėt šiek tiek daugiau. Severai, tu beprotis. Absoliutus idiotas, jei žadi eit pas tas medžių mergas. – Lubinas nervingai perbraukė ranka sau per plaukus. – Blogiausiu atveju jos tave nudės, o geriausiu…

– Privers su jomis susiporuot, – Sneipo balsas skambėjo taip, lyg jis kalbėtų apie oro prognozę. – Šitiek ir aš žinau. O tu, vilkolaki, man papasakosi, kaip elgtis, kad likčiau gyvas.

– Tu rimtai nesveikas, – Lubinas parimo ant alkūnės. – Nudurs jos tave tik pamačiusios, ar ne – tai sėkmės dalykas. Daugių daugiausiai ką gali padaryt – tik pakliuvęs į jų teritoriją, pasisveikint senąja kalba.  Jeigu tai suveiks – tapsi veislinis patinas. Malonumo iš to sulauksi nedaug. Nesvajok apie tave garbinančių driadžių būrį. Bus viena, gal dvi. Į tave joms bus nusispjaut. Jokio flirto, jokių prisilietimų, išskyrus tiek, kiek būtinai reikia kopuliacijai. Į visą tą reikalą jos žiūri labai dalykiškai. Visiškai nesvarbu, ar driadei bus malonu ar ne. Joms rūpi tik rezultatas. Ir jokiu būdu nieko nebandyk daryti savo iniciatyva. Jei driadė tau nusišypsos, ar prie tavęs prieis – tada gali ją pakalbint. Apskritai – laikyk liežuvį už dantų, o rankas – prie savęs.

– Žiūriu gerai susipažinęs su poravimosi papročiais, – Sneipo lūpos užsirietė į sarkastišką vypsnį. – Gal ir išbandyt teko?

– Ne.  – Lubinas papurtė galvą. – Iš vilkolakio joms jokios naudos. Betgi Severai, tu bent supranti, kaip rizikuoji?  Net jei ir pavyks gauti laiko atsuktuvą, grįžti visą mėnesį į praeitį… Nežinau, tik pamišėlis taip darytų.

– Ne mėnesį, Lubinai… – Sneipas nukreipė lazdelę į tuščią židinį ir jame suruseno ugnis. – O keturis.

– Bukaprotis tu, daugiau nieko, – Lubinas liūdnai palingavo galvą. – Kam tau to reikia?

– Jei esi toks aklas ir nepastebi, kas vyksta, tai niekuo negaliu padėt. – Sneipo oniksinės akys piktai sublizgėjo. – Išeik kada į laukus, į mišką – pažadu, išvysi ko dar neregėjai. Ir gal kitaip pradėsi galvot.

– Severai, – raminančiu tonu prakalbo Lubinas. – Juk yra būdų, kaip tuos padarus suvaryt atgal. Nerizikuojant savo gyvybe.

– Nejuokink voverių, Remai, – gaižiai atsiliepė Sneipas. – Jei būtų galima kitaip, tai kitaip ir elgčiaus. Dabar vienintelė išeitis – grįžti laiku atgal ir sutrukdyt Hariui įkrist į tą prakeiktą urvą. Tą ir ketinu padaryt. Diskusija baigta.

– Jei tik tos medžių mergos tavęs nepadurs kaip Kalėdų paršiuko, – paniuro Lubinas. – Kada išeini?

– Auštant. Remai… jeigu vėliausiai po trijų dienų negrįšiu, tai žinok, kad… – Sneipas brūkštelėjo pirštu sau per kaklą. – Tokiu atveju, perduok šitą Hariui, – tarė iš po knygų ir pergamentų krūvos ištraukdamas sunkų, užantspauduotą voką. – Čia testamentas.

– Severai… – Lubinas mašinaliai paėmė voką, jo lūpos sutrūkčiojo po trumpais, rudais ūseliais. – Sėkmės.

– Padėkosiu grįžęs, – vyptelėjo Sneipas.

*

Aušo ankstyvas rytas. Raudonas, degantis, į skutus sudraskytas dangus ir šaižus vėjas pranašavo darganą.

Sneipas sustojo. Ši miško dalis neatrodė nusipelniusi šiurpios šlovės, kuria garsėjo. Tarp didžiulių ąžuolų kerojo jauni berželiai ir alksniai, skverbdamiesi į kiekvieną prošvaistę, gervuogės, avietės ir paparčiai, tankiais atvašynais dengė sausų šakų, pernykščių ir užpernykščių lapų paklodę. Po kojomis šmirinėjo driežai, vorai mezgė voratinklius, nužvilgusius rasos lašų karoliukais, kažkur aukštai, medžių tankmėje savo giesmę traukė strazdai.

Pasigirdo švilpesys ir stuktelėjimas. Sneipas sustingo. Galvos aukštyje, seno uosio kamiene stirksojo strėlė, papuošta plunksnomis. Jis neramiai apsidairė, tačiau be senos, bevaisės obels ir už jos dūlavusios tamsos, išmargintos šviesių beržų kamienų juostelėmis, nieko daugiau nematė.

Sneipas lėtai pakėlė rankas.

Ceádmil! Nid yw arfau gwneud! Essea dewin, dh’oine!

Pasigirdo žvangtelėjimas, kažkas tyliai suzvimbė ir Sneipas pamatė strėlę, iššautą taip, kad ją pastebėtų – į viršų. Jis žvelgė kaip ši pakyla ir trumpam stabtelėjus, lanku krinta žemyn, bet nė nesujudėjo. Strėlė smigo į samanas už kelių pėdų nuo jo.

Dim arf! – vėl sušuko Sneipas. – Essea dewin!

Ffon vort! – pasigirdo švelnus, lyg vėjo dvelktelėjimas, balsas. – Ffon vort, du-gwallt!

Sneipas, ištraukęs lazdelę iš kišenės, nusviedė ją šalin. Iš seno, sukumpusio ąžuolo kamieno, išniro driadė. Buvo nedidukė, labai liekna, plaukai, ant kaktos perrišti rausvai ruda juosta, buvo samanų spalvos, o veidas – dryžai išmargintas dažais. Apdaras – sukurptas iš daugybės mažų šakelių, apkaišytas lapais, tačiau nedarkantis grakštaus kūno. Ant kaklo, parištas auksiniu retežėliu, kadaravo laiko atsuktuvas.

Lanką driadė laikė įtempusi ir nukreiptą į jį.

Caed rhena… – žiobtelėjo Sneipas.

Thaess aep!

Jis klusniai nutilo ir stovėjo nejudėdamas, praskėtęs rankas ir kojas. Driadė lanko nenuleido.

Elaine! – šūktelėjo ji. – Caemm vort!

Už nugaros Sneipas išgirdo tylų šiugždesį, primenantį lapų šnarėjimą vėjyje. Kita driadė, žaibiškai šoktelėjusi į šoną, pakėlė burtų lazdelę ir dingo tankmėje, tik šmikštelėjo vėdryno geltonumo kasa. Sneipas mintyse nusikeikė.

Pirmoji driadė, tebelaikydama įtemptą lanką, apsuko ratą apie jį, tarsi vertindama.

Dice. Esseath vatt’ghern? – neįtikėtinai melodingu balsu paklausė driadė. – Ess dh’oine?

Essea… – pradėjo Sneipas, tačiau dainingi senosios kalbos žodžiai jam strigo gerklėje. – Ar nekalbi bendrine kalba? Nelabai gerai moku…

Dda, yn siarad, – nutraukė driadė.

– Esu keliaujantis burtininkas, – rietė Sneipas. – Šių vietų nepažįstu, pasiklydau. Labai apgailestauju, kad sutrikdžiau jūsų ramybę.

– Sakai, pasiklydai, juodaplauki? – prabilo driadė, perėjusi į bendrinę. – Už savo klaidas reikia mokėti. Eime.

– Kuo tu vardu? – paklausė Sneipas, pasukdamas paskui ją į tankmę.

– Užčiaupk srėbtuvę.

Ji sparčiai, nesidairydama žengė tankiu mišku ir Sneipas turėjo gerokai pasistengti, kad spėtų paskui. Jis žinojo, jog driadė tyčia taip elgiasi. Žinojo, jog ji nori, kad paskui ją einantis žmogus įstrigtų brūzgynuose ir išsekęs nugriūtų ant žemės. Nutaikęs momentą, kada brovėsi pro krūmynus, vikriai išsitraukė iš kišenės stiprinančio eliksyro buteliuką ir akies mirksniu jį ištuštino. Jiedu skuodė per girią slaptais vingiuotais takeliais, mitriai it tiltais bėgo nugriuvusiais kamienais, įveikdami išvartas.

Po valandos tokio lėkimo, jie pribėgo medžius, kurių kamienų skersmuo –  ypač ąžuolų – siekė keliolika pėdų. Driadė stabtelėjo, priklaupė ir nulenkė galvą. Sneipas, nors ir širdy purkštaudamas, padarė tą patį.

Paėjus dar gerą gabalą kelio, driadė sustojo ir nusirišo nuo galvos skepetėlę.

– Ateik, – skubiais judesiais tiesindama skarelę, tarė ji. – Užrišiu tau akis. Taip reikia.

Sneipas liūdnai atsiduso: šito nebuvo numatęs. Kietai sučiaupęs lūpas jis leidosi aprišamas ir nusivedamas. Žemė buvo slidi nuo nukritusių, pūvančių lapų kilimo. Sneipas veidu pajuto šilumą – pro akis dengiančią skepetą skverbėsi saulės šviesa.

– Nusiimk skarelę, juodaplauki, – pasigirdo melodingas ir švelnus driadės balsas. – Atėjome.

Didelių medžių vainikais apsupta dauba skendėjo migloje, kylančioje iš žemės bei karštų versmių. Aplink purslodami šniokštė kriokliai, suvarydami vandenį į sraunią upę, juosiančią daubą. Vijoklių laiptais, spirale juosiančiais artimiausią kamieną, vikriai nusileido liauna tamsiaplaukė driadė, vilkinti, ilgą lengvą, ryškiai žalią rūbą.

– Suku galvą, – abejingai tarė, prisiartinusi prie Sneipo, – ką su tavimi daryti. Nužudyt kaip ir negaliu – garbės kodeksas neleidžia, – pasakė nužvelgdama jį  nuo galvos iki kojų. – Pažiūrėsim, kuo gali būt naudingas.

Supratęs, kad driadė nesivaržydama jį vertina, Sneipas pasijuto netvirtai ir kvailai. Nemačiomis brūkštelėjo pirštais per krūtinę ir apčiuopęs mažutį buteliuką su Felix Felicis eliksyru, su palengvėjimu atsikvėpė: belieka sulaukti tinkamo momento.

– Vaikų turi?

– Ką? – sumirksėjo Sneipas.

– Tavęs, kvėša, klausiu.

– Aš nevedęs.

– Man visiškai nerūpi tavo šeimyninė padėtis, – driadės juodos, bet vaiskios akys piktai prisimerkė. – Mane tik domina, ar sugebi ką išspausti iš savo kaulėtų strėnų? Ar moteris yra kada pastojusi nuo tavęs?

– Taip, – pro kietai sukąstus dantis iškošė Sneipas.

– Išsigelbėsi, juodaplauki. – Driadė lengvai spragtelėjo pirštais, ir priešais išdygo kita – kiek jaunesnė, drėgnomis žaliomis akimis. Žvilgančius, plytų raudonumo plaukus juosė iš dobilų ir viržių nupintas vainikas. – Tai Aeartheine, ji dar nepažinus motinystės. Tikiuosi, tavo  veislė gera.

Sneipas nervingai apsidairė, akimis ieškodamas geltonplaukės driadės, paėmusios jo burtų lazdelę. Toji sėdėjo po dideliu kukmedžiu, vis dar smalsiai vartydama lazdelę rankose, ir Sneipas atsiduso: kad tik ji nesugalvotų kur pradingt.

– Eime, – Aeartheine pamojo ranka. Jis klusniai nusekė iš paskos, į iš lianų, vijoklių ir šakų suregztą palapinę.

Jiedviem atsidūrus viduje, driadė įsitaisė ant gulto ir be jokių ceremonijų užsiplėšusi aukštyn šakelių ir lapų sijoną, praskėtė kojas. Raudonplaukė žiūrėjo į jį plačiai atmerkusi akis, bet jos veidas buvo nejudrus ir bejausmis, tarsi iškaltas iš akmens. Sneipas kažkodėl pajuto pasidygėjimą.

Felly, yn dechrau.

– Atleisk, nesuprantu, – jis žvelgė į gulinčią driadę, tačiau matė tik laiko atsuktuvą, kabantį ant jos kaklo.

Gwirion, – sušnypštė Aertheine. – Sakau, gal pradėsi, kelme tu?

– Apsisuk.

Pham?

– Nebent nori į mane žiūrėti, – Sneipas atsisegė diržą.

– Nenoriu! – viauktelėjo driadė, atsukdama sėdmenis. – Esseath hyll.

– Puiku. – Pastebėjęs, kad Aertheine žiūri į sieną, vikriu judesiu nusiplėšė nuo kaklo buteliuką su Felix Felicis eliksyru. Aukso spalvos skystis nuslinko jo gerkle, sukeldamas adrenalino antplūdį.

Sneipas žinojo, kad turi nė daugiau kaip penkioliką minučių.

Jis jau nebegalvojo – tik veikė, pasikliaudamas sėkme. Spėriai prišokęs prie suartėjimo laukiančios driadės, čiupo už grandinėlės, prie kurios buvo pririštas laiko atsuktuvas ir smarkiai trūktelėjo. Tvirtai suspaudęs delne laiko atsuktuvą, išskuodė lauk,  metęsis prie nustebusios geltonplaukės, išplėšė jai iš rankos burtų lazdelę ir pasileido bėgti.

Pasigirdo triukšmas, bruzdesys, pasipylė strėlių lietus, tačiau nė viena jo nekliudė. Sneipas dūmė per mišką kiek tik nešė jo ilgos kojos, vikriai peršokdamas per atsikišusias šaknis, kartkartėm slysteldamas ant supuvusių lapų.    

Ir staiga jis suprato, kad pakliuvo į spąstus: priešais jį bolavo didžiulis, status skardis. Toks status, kad nuo jo kristum žemyn keliasdešimt pėdų.

Įsiutusių driadžių būrys skuodė iš paskos, skrosdamos mišką savo dainingais šūksniais.

Ką daryti? Sneipas stovėjo ant skardžio krašto, nebesižinodamas kur dingti. Pulti žemyn ar laukti, kol bus suvarpytas strėlių? Driadės sulyg kiekviena sekunde artėjo vis labiau, ir Sneipas, regis jautė į kūną smingantį aštrų metalą.

Ir čia likimas nusprendė už jį. Mėgindamas išsisukti nuo atšvilpusios strėlės, jis išsilenkė, metėsi į šoną, paslydo ir nugarmėjo skardžiu žemyn, lydimas įniršusių klyksmų.

Po keleto sekundžių atsitrenkė į kažką aštrų ir minkštą, pažiro sausi lapai ir spygliai. Sneipas kurį laiką gulėjo nejudėdamas, klausydamasis iš aukštai sklindančių prislopintų šūksnių, kurie vis dilo, blėso ir galop stojo tyla. Nepaisant tvankaus oro, jam pasidarė šalta, pradėjo purtyt drebulys, nesinorėjo nei judėti, nei juolab kur eiti. Pirmąkart po ilgo laiko pasijuto nuvargęs, bet žinojo, kad negali ilgai čia būt: Felix Felicis poveikis galėjo pasibaigt bet kurią akimirką. Šiaip ne taip atsistojo ir susiraukė – nugarą nusmelkė aštrus skausmas:  dygliakrūmiai, ant kurių pataikė nukrist, apdovanojo jį rakštimis ir spygliais.

– Kurva, nach… – nukamuotas nuovargio, skausmo ir pašėlusio lėkimo, Sneipas išleido visą tarptautinį keiksmų žodyną. – Šūdas. Velniai griebtų… – dar sumurmėjo, skausmingai išsiviepdamas ir ištirpo ore.

*

– Nesuprantu, kodėl negalėjai nueiti pas Madam Pomfri, – nusiskundė Lubinas, mažomis metalinėmis repliukėmis laupydamas rakštis Sneipui iš nugaros. – Jų čia gyvas velnias.

– Gal todėl, kad ta prakeikta seselė tučtuojau imtų mane tardyt, – suniauzgė Sneipas pasukdamas galvą į Lubiną. – O aš mažiausiai noriu aiškintis, kodėl mano nugara ir subinė pilna dyglių. Popė yra blogiau nei šimtas ispanų inkvizitorių.

– Ką?

– Tiek to, vilkolaki. – Sneipas prisidegė cigaretę ir užsivertė stiklą ugninės. – Laupyk rakštis.

– Tu pats esi tikra rakštis, Severai, – atrėžė Lubinas. – Ir ne bet kur, o šiknoj.

– Taip, taip. – Sneipo balsas skambėjo mieguistai. – Ouč! Ką dirbi?

– Traukiu rakštis, ko tu rėki?

– Kad netrauki, o žnaibai! Blusų maiše!

– Klausyk, Severai, – suirzo Lubinas. – Arba liaukis elgtis kaip mažvaikis ir ramiai gulėk čia nešokinėjęs, arba gali pabaigt pats, jei jau toks gudrus. Nemanai, kad gal turiu malonesnių užsiėmimų, negu lupinėt pašinus tau iš subinės? Tai kaip?

– Gerai, jau gerai, tyliu, – Sneipas įsikniaubė veidu į sulenktas rankas. – Blusų maišas, prakeiktas blusų maišas, – burbtelėjo, tačiau Lubinas neišgirdo.

– Na štai, viskas, – po gero pusvalandžio pranešė Lubinas, sumurmėjęs dezinfekuojantį ir žaizdų gijimą skatinantį burtažodį. – Už poros valandų būsi kaip naujas. O kol kas nepatariu bandyt sėdėt. Beje, kiek mažų driadžių prisiveis?

– Nė vienos.

– Kaip tai? Tau… nereikėjo?

– Reikėjo, nedariau. – Sneipas išsiviepė, atidengdamas baltus, bet kreivokus dantis. – Turėjau pasiruošęs kitą planą.

– Kaip tau pavyko, Severai?

Felix Felicis, Lubinai. Nepamiršk – aš ne koks sumautas grifas, – kreivas vypsnys šmėkštelėjo jo veidu.

– Nesigaili, kad praleidai progą pamyluot driadę? – Lubino lūpomis perbėgo kandi šypsenėlė.

– Nė kiek. Kaip ir minėjai – joms terūpi tik rezultatas. Apskritai – neįsivaizduoju, kaip kas nors gali dulkint tas medžių nimfas. – Sneipas niurgzliai suraukė nosį. – Bent jau ta, su kuria turėjau…. visiškai kaip rąstas. Išsidrėbė, išskėtė kojas – atseit, varyk. Nu jau ne, verčiau su ranka, nei su tokia.

Lubinas nieko neatsakė. Jis prisiminė gražią, liekną, žaliaplaukę driadę ir jos veidą, iškreiptą paniekinančios šypsenos. “Prakeiktas vilkolakis. Kam jis reikalingas? Iš vilkolakio mums jokios naudos…”

*

Haris ir nedidelė grupelė mokinių, likusių Hogvartse per vasaros atostogas, sėdėjo Didžiojoje Salėje, kumžlodami gausius pietus. Nors ir džiaugėsi, kad nebeteko važiuot pas Durslius, Haris mirtinai nuobodžiavo. Sneipas pastaruoju metu buvo be nuotaikos, Ronis su šeima išvyko į kelionę po Ameriką, o Hermiona jau dvi savaitės kaip viešėjo pas Draką Smirdžių. Lubinas, aišku, mielai jam palaikydavo kompaniją, bet Hariui kažkodėl nebuvo labai malonu su juo leist laiką. Kartais pagalvodavo apie Klodiną, tačiau jie taip trumpai buvo bendravę, kad atvirai kalbant, jos mirtis didesnių emocijų nekėlė.

Jis vangiai šaukštu maišė košę, kai kažkas klestelėjo šalia.

– Hermiona! – Haris, metęs šaukštą, čiupo ją į glėbį. – Merlinai! Kaip tavęs ilgėjaus! Kada grįžai?

– Ką tik, Hari. – Hermiona nusijuokė ir pabandė išsivaduot. – Betgi tu mane pasmaugsi!

– Oi… – susizgribo Haris. – Atleisk… Kaip viešnagė pas Smirdžius?

– Puikiai, – sučirpė ji, pasičiupdama keptą vištos koją. – Grynos atostogos. Praktiškai nieko neveikiau – gulėjau, valgiau, deginausi. Žvejojau.

– Žvejojai? Tu? – Haris metė į ją sunerimųsį žvilgsnį. –Ar tik nekarščiuoji, Hermiona? Kaip tu lervą ant kabliuko užmovei, gi žviegi vos pamačius kirmėlę.

– Ne lervą, Hari, o slieką, – pamokslininko tonu atkirto Hermiona. – Ir ne aš juos ant kabliuko moviau, o Drako tėvas, Liucijus. Man tik meškerę reikėjo mėtyt.

– Liucijus?  – žiobtelėjo Haris. – Dar pasakyk, kad Smirdžiai malonūs, tada tikrai patikėsiu.

– Tai, kad jie ir yra gan malonūs, – tarė Hermiona. – Nežinau, kiek nuoširdžiai, bet man tai nelabai ir rūpi. Tėvas kur kas šiltesnis nei mama. Narciza… na, matosi, kad ji džiaugsmu netrykšta, bet šito nerodo. Šiaip ar taip – jie pasakė, kad tai Drako sprendimas, jie jį gerbia. Ir kol aš su jų sūnum – tol esu pageidaujama ir laukiama.

– Bet ar nesunku būt tuose rūmuose… gi tave kankino niekur kitur, o ten.

– Smirdžiai nebegyvena Viltšyre, Hari. Rūmus pardavė beveik iškart po karo ir nusipirko nedidelį dvarelį už Kiauliasodžio. Maždaug dvidešimt mylių nuo čia.

– Neįsivaizduoju, Hermiona. – Haris sumosavo šaukštu jai palei pat nosį. – Užmušk, neįsivaizduoju.

– Tai gali pradėt, – atšovė ji. – O kaip tu?

– Aš… a nieko, nuobodžiauju, – Haris pasišiaušė plaukus. – Bet vistiek čia geriau nei pas Durslius. Ronis va Amerikoj.

– Nekalbėk man apie jį, – Hermionos rudos akys susiaurėjo ir ji nusviedė šakutę į lėkštę. – Nenoriu apie jį nieko žinot. Tik ne po to kai…

– Bet Hermiona… jis bandė tavęs atsiprašyt.

– Per mažai bandė, Hari! Ir kad bandė – nereiškia, kad įvykdė. Nežinau, ką Ronis tau prišnekėjo, tačiau manęs atsiprašyta nebuvo. Perdavinėjo žinutes per Džinę, stypsojo naktį prie mano kambario durų, bet tai ir viskas. Pačiam ateit ir atsiprašyt nedašuto. O dabar ir nebereikia. – Hermiona vos laikėsi, kad nepravirktų. – Per vėlu, supranti. O ir kas iš to, kad pasakysiu, jog atleidžiu? Tokie draugai, kurie palaiko tik tada, kai elgies taip, kaip jiem norisi – man nereikalingi. Nereikalingi. Atleisk, Hari, – ji pakilo nuo stalo, – bet aš jau eisiu. Noriu pailsėt ir turiu pasiųst pelėdą Drakui.

*

Sneipas užsirūkęs palinko prie pergamento. Pagal apskaičiavimus laiko atsuktuvą reikėjo pasukt 2880 kartų – lygiai tiek, kiek valandų norėjo grįžti į praeitį. Vienas apsisukimas trunka maždaug dvi sekundes, taigi – grįžimas į praeitį truktų daugmaž pusantros valandos. Užgesinęs cigaretę, sriūbtelėjo atšalusios kavos, kai iš židinio, purtydamas dulkes nuo savo puošnaus apsiausto, išsiropštė aukštas blondinas.

– Vis užsiėmęs eksperimentais, Severai, – sumurkė švelnus balsas tiesiai jam už nugaros. – Nelyginant koks daktaras Frankenšteinas.

– Liucijau… – Sneipo balsas buvo kietas kaip akmuo. – Kokia… nemaloni staigmena.

– Ir kas gi šitaip sutinka senus draugus? – Liucijus Smirdžius nesivaržydamas perėjo per kambarius, smalsiai dairydamasis aplink. – Gražiai gyveni, mano drauge. Nepalyginsi su tais požemiais.  – Tai taręs patogiai išsidrėbė ant sofos.

– Mes ne draugai, Liucijau, – juodos Sneipo akys tapo šaltos ir neįskaitomos. – Tokiais ir nebuvom. Ko nori? Ko čia atsibeldei?

– Prašyt tavo atleidimo, Severai, – puolusiu balsu atsiliepė Smirdžius. – Negaliu… nebegaliu gyventi graužiamas to…

– Tu nebegali, Liucijau? – Sneipas kietai sukando dantis. – Tu nebegali?  Pameni mūsų priesaiką? Niekada neišduoti vienas kito, Liucijau.

– Severai, mes buvom vaikai.

– Ne, Liucijau. – Sneipas išsiviepė ir papurtė galvą. – Mes niekada nebuvom “vaikai”. Nekaltos ir tyros būtybės? – Sneipas aitriai nusikvatojo. – Tik ne tu ir aš, Liucijau. Tik ne šiam pasauly.

– Severai, atleisk man, – Smirdžius pasislinko artyn.

– Nepradėk! Tavo atsiprašymai nieko nereiškia. Jie nieko nenuramins, tik tave patį. Tu mane išdavei Voldemortui. Kodėl? Niekada juo netikėjai, Liucijau. Kodėl taip padarei?

– Severai…

– Aš negalėjau pabėgt. Negalėjau išnykt oru… buvau per silpnas.

Liucijus susigūžė.

– Severai…

– Jų buvo tiek daug… rankų, kaukių… ir vienas veidas. Tik vienas, Liucijau! Bereikšmis, baltas, gražus… – tavo!

Smirdžius sudrebėjo ir beviltiškai atsišliejo į sofos atkaltę.

– Kitą dieną… kitą dieną jis ant manęs užsiundė gyvatę, Liucijau, – Sneipo aksominis balsas pavirto klaikiu šnypštimu. – Išeik. Tiesiog išeik, kol tavęs neužmušiau. – Sneipas suspaudė rankoje burtų lazdelę su tokia jėga, kad net pirštai pabalo.

– Tu teisus, Severai, – pakilo Liucijus. – Aš nusipelniau tavo neapykantos.

Sneipo akys virto siaurais plyšeliais.

– Taip, nusipelnei, – suurzgė jis, čiupdamas Smirdžių už rankos ir vilkdamas židinio link. – Ir patikėk manim, aš tavęs nekenčiu. Nekenčiu kaip nieko kito. – Pasėmęs saują kelionmilčių ir sviedė juos Smirdžiui pavymui. – Niekada čia nebesirodyk, girdi? Niekada!

– Apie ką jūs čia kalbėjot? – Sneipas suraukė antakius, išgirdęs Hario balsą. – Ką jie tau padarė?

– Ne tavo reikalas, – dirbtinai ramiu balsu atsiliepė Sneipas. – Nekišk nosies, kur nepriklauso.

– Mano. – Haris nė nemanė užsičiaupt. – Tėti, ką jie tau padarė?

Sneipas atsiduso ir tvirtai atsirėmė rankomis į stalą, kovodamas su noru tiesiog trinktelėt smalsiam berniūkščiui.

– Tėti!

– Klausyk, vaiki, – Sneipas, šiaip ne taip susivaldęs, atsisuko į Harį. – Kažkodėl turiu nuojautą, kad girdėjai visą pokalbį, ar ne?

– Girdėjau, – atsakė Haris, nežiūrėdamas į Sneipą. – Tik nesuprantu… Jis tave išdavė Voldemortui, bet taigi Smirdžius, tėti. Nesistebiu.

– Ir aš nesistebiu, – atsiduso Sneipas, sudribdamas į kėdę. – Hari, nėr čia ko nesuprast – Voldemortas nepalikdavo išdavikų nenubaustų. Aš nebuvau išimtis.  Nenoriu apie tai kalbėt, anei prisimint, aišku? Tai mano praeitis. Ir palik ją man.

– Aišku, – Haris nusigręžė, prikandęs lūpą. Jis kiek nervingais žingsniais perėjo per kambarį, perbraukdamas pirštu per lentynose tvarkingai surikiuotų knygų nugarėles,  kai ausį užgavo tylus tarškėjimas, sklindantis nuo rašomojo stalo.

Tarp krūvos knygų, pergamento ritinėlių ir peleninių gulėjo laiko atsuktuvas. Stiklinis laikrodis palengva sukosi aukso spalvos rėmeliuose, tolydžio vis barštelėdamas į stalą.

Pro atvirą langą tamsias, ąžuolines grindis nušvietė skaisti saulė.

– Iš kur jį gavai?

Sneipas sėdėjo sunėręs ant pilvo liesas rankas, tai į vieną, tai į kitą pusę sukiojo nykščius, visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinką.

– Tėti, – Haris mašinaliai čiupo laiko atsuktuvą ir priėjo prie savo mintyse paskendusio Sneipo. – Klausiu, iš kur jį gavai?

Tą pat akimirką kambarys išnyko. Pasigirdo riksmas, tačiau Haris nebesuprato kas šaukė: Sneipas ar jis pats, tik pajuto, kad kad didžiuliu greičiu skrenda atbulas per spalvų ir formų maišalynę…

Jau manė, kad jam galas, kai staiga trenkėsi į kietą žemę. Kažkas šlumštelėjo šalia jo.  

Haris ilgai nesiryžo atsimerkti. Galop praplėšęs akis, priešais save išvydo ne ką kitą, o išblyškusį Sneipo veidą, iš kurio išraiškos suprato, kad neįvyko nieko gero.

– Kur mes? – silpnu balsu paklausė Haris, vangiai dairydamasis aplink. Oras kvepėjo pelynais ir alyvomis. Tolėliau stovintys suklypę namai su užmaukšlintais supuvusiais stogais grimzdo aukštoje žolėje.

– Verčiau klaustum, – niūriai atsiliepė Sneipas, padėdamas jam atsistot. – Ne kur, o kada?

Kita dalis jau netrukus Hogvartsas.LT.

Kitus skyrius rasite čia.

Patiko istorija? Užsiprenumeruok ją ir nepraleisk kitos dalies!

Tiesiai į darbalaukį:
Užsiprenumeruoti**
El. paštu:

Pasirinkite ką prenumeruosite*:

*Plačiau apie Landžiąją plunksną sužinoti galite čia.
Užsiprenumeravę nepamirškite patvirtinti prenumeratos!

** Galioja tik vartotojams, naudojantiems Google Chrome ir Safari naršykles. Pranešimai bus siunčiami ir apie kitas “Hario Poterio” naujienas.

Parašykite komentarą